„Esu labai laimingas būdamas Klaipėdoje. Gal prieš dvejus metus teatro baleto tarnybos vadovui ir vyriausiajam choreografui Aurelijui Liškauskui prisipažinau, kad galėčiau čia gyventi, ir tai išsipildė. Tikiu, kad kai kuriems dalykams tiesiog lemta įvykti ir jie tampa tikrove. Miesto energija, žmonių, dirbančių teatre, profesionalumas negali nesužavėti“, – tikina naujasis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovas Gaj Žmavc. „Nuoširdžiai dėkoju baleto tarnybos vadovui A. Liškauskui už nuoširdumą ir paramą. Muzikinio teatro vadovei Laimai Vilimienei visapusiškai palaikančiai baleto trupę. Tai neįtikėtina ir įkvepia! Sudėtinga nusakyti, tačiau nuostabu, kiek daug mums jau pavyko nuveikti vos per du bepilnus bendradarbiavimo mėnesius“.

Lemtinga G. Žmavco (Slovėnija) pažintis su Lietuvos pajūriu įvyko 2021 m., kai kartu su tarptautine menininkų komanda, jis ruošė premjeras Klaipėdos festivalyje kaip choreografo Edwardo Clugo asistentas. Tąkart pristatyti publiką sužavėję šokio spektakliai „Stabat Mater / Šventasis pavasaris“.  Tais pačiais metais Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistė Ksenija Jermakova Tarptautiniame menų festivalyje „SOLO Contemporary Dance Festival“ Ankaroje (Turkija) pristatė G. Žmavc choreografinę miniatiūrą pagal specialiai šiam pasirodymui jo paties sukurtą muziką.

Neseniai tapote Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės meno vadovu. Ką jums reiškia šios pareigos? Papasakokite skaitytojams apie šią veiklos sritį.

Išgyvenu labai pakylėtą laikotarpį. Žinau, kad vadovavimas baleto trupei - didžiulė atsakomybė, kad nuo manęs priklauso daug žmonių. Noriu jais rūpintis atsakingai ir tinkamai. Prieš atvykdamas mąsčiau ką geriausio galiu nuveikti baleto trupei. To atsakingai klausiau savęs. Esu tame gyvenimo tarpsnyje, kai turiu sukaupęs daugybę patirties, kuria galiu pasidalinti. Manau, kad meno vadovas turi turėti aiškią viziją ir įkvėpti žmones tą viziją įgyvendinti. Nusprendžiau - jei tapsiu baleto trupės vadovu, dėsiu daug pastangų vizijai ir planams įgyvendinti. Noriu kurti tvirtus pamatus šios baleto trupės ateičiai. Noriu, kad būtume unikalūs ir atpažįstami, turėtume savo braižą. Tai svarbiausias mano tikslas. Džiaugiuosi, kad sulaukiau didžiulio palaikymo iš Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės ir baleto tarnybos vadovo, vyriausiojo choreografo Aurelijaus Liškausko bei visos kūrybinės komandos. Turime aiškią baleto trupės ateities koncepciją ir visi kartu pradedame ją įgyvendinti.

Dirbate Muzikiniame teatre dar tik antrą mėnesį, o mes sunkiai spėjame net sužinoti kiek daug jums pavyko nuveikti.

Nuo pat pradžių viskas vystosi labai sparčiai. Į trupę pakvietėme devynis naujus šokėjus. Šiuo metu joje yra 25 menininkai iš Korėjos, Japonijos, Kolumbijos, Italijos, Ukrainos ir, žinoma, Lietuvos. Džiaugiuosi, kad kuriame daugiakultūrę aplinką. Tai labai svarbu, nes šokis yra universalus. Smagu, kad baleto studijoje susipina visos šios skirtingų kultūrų ir patirčių energijos. Tai sukuria visiškai kitokią atmosferą. Noriu sveikos, kūrybingos darbo atmosferos.

Taip pat turime naują baleto repetitorių Filipą Veverką iš Čekijos ir labai džiaugiamės, kad jis prisijungė prie mūsų.

Tiek studijai, tiek scenai atnaujinome grindų dangą ir tai yra esminė ilgalaikė investicija.

Šiuo metu labai stengiamės modernizuoti trupės rinkodarą ir reklamą, kuri turės didelės reikšmės bendram estetiniam baleto trupės įvaizdžiui ateityje. Norėtume pritraukti ir tarptautinę publiką, todėl daug galvojame apie tai kas vyksta už šalies sienų.

Ką galite pasakyti apie KVMT baleto trupę ir jos perspektyvas?

Baleto trupė – labai jauna. Daugumai naujai atvykusių šokėjų, tai taps pirmu profesionaliu šokio sezonu. Tikiuosi, kad padėsime jiems profesionaliai tobulėti ir jie čia ir pasiliks. Studijoje tvyro jaunatviška energija. Visi alkani dirbti. Todėl turime užtikrinti, kad šokėjai galėtų išreikšti save ir būti kūrybingi. Žinoma, dauguma jų baigę klasikinio šokio studijas, nors mūsų baleto trupė turi šiuolaikinį profilį, bet toks buvo mūsų reikalavimas dalyvaujantiems atrankoje.

Per pastaruosius kelerius metus su Muzikinio teatro baleto trupe dirbau keletą kartų ir ji mane sužavėjo. Dabar esame dar didesni ir dar įvairesni. Manau, kad svečiams choreografams čia patiks dirbti.

Naujasis teatro pastatas: kokias galimybes jis atvers baleto artistams ir jums?

Turėsime savo visiškai naują pastatą ir tai bus pirmasis naujai pastatytas teatras nuo Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Tai svarbu mums visiems ir visi norime pagaliau pradėti darbą jame. Darbo sąlygos bus geros. Turėsime didelę baleto studiją, kineziterapijos kambarį ir persirengimo kambarius, nuostabų vaizdą į Klaipėdos miestą. Įspūdinga nauja scena ir žiūrovų salė. Su šiuo nauju pastatu, elingo scena po atviru dangumi ir kitomis pasirodymų erdvėmis - Klaipėda tampa svarbiu Lietuvos meno centru. Pasirūpinsime, kad mūsų kūriniuose būtų išnaudotas ne tik Klaipėdos teatro, bet ir miesto galimybių potencialas.

Man patiko jūsų mintis, kad ateitį reikia matyti ne tik kasdienėje rutinoje, bet ir žmonių poreikyje tobulėti.

Klaipėdos baleto trupė jau įrodė savo, kaip aukšto lygio profesionalų, poziciją Lietuvoje. Dėl to nekyla jokių abejonių. Tai liudija pastaraisiais metais statomi kūriniai. Pakvietėte vienus didžiausių tarptautinių šokių pasaulio vardų, o šokėjų technika šiuose pasirodymuose buvo labai aukšto lygio. Turime suprasti, kad Klaipėda yra mažas miestas, todėl matyti čia kuriamus tokius kūrinius bei turėti tokią pažangią baleto trupę yra tikra dovana. Galiu drąsiai pasakyti, kad mes tampame švyturiu Baltijos šalyse. Stengsiuosi plėsti ir skatinti šią tendenciją. Be savo statomų kūrinių, noriu prikviesti daug kviestinių choreografų: tiek tarptautiniu mastu pripažintų, tiek naujos kartos kūrėjų, kurie šiuo metu kyla pasaulinėje šokio scenoje. Manau, kad Lietuva nusipelno pamatyti kas geriausio kuriama pasualyje šioje srityje. Štai ką aš turiu omenyje sakydamas, kad būtina žengti pirmyn, būti atviriems pasauliui.

Gal galite papasakoti apie premjeras, kurias ruošia baleto trupė?

Šiuo metu baleto trupė atlieka mūsų turimą repertuarą ir gastroliuoja šalies viduje.  

Ruošiamės iškilmingam gala koncertui, kuris pavasarį atidarys naująjį operos teatrą.

Klaipėdos festivalyje vasarą pristatysime dvi naujas pasaulines premjeras, kurias ruošia kviestinis britų choreografas Douglasas Lee ir aš. Tai bus svarbus įvykis mums visiems ir įspūdingas artėjančio sezono akcentas. Visą savo naujosios baleto trupės potencialą pristatysime naują kūrinį, kuriam kuriama ne tik originali choreografija, bet ir muzika. Visus labai kviečiu atvykti į Klaipėdą ir išvysti!

Kas tampa jūsų motyvacija pradėjus naujus darbus, naujus pastatymus?

Įkvėpimo visada semiuosi iš žmonių, su kuriais dirbu. Tai mano kūrybinė komanda ir, žinoma, šokėjai. Jie yra mano įkvėpimo šaltinis, o tikroji magija vyksta repeticijų salėje. Šokio artistai - tikrai nepaprasti žmonės. Jie suteikia kūrėjams savo kūną ir protą bei leidžia juos lipdyti kaip molį. Tai, ką jie gali padaryti, pribloškia. Esu dėkingas, kad turiu tokias galimybes gyvenime - būti menininku ir kurti su tiek daug talentingų žmonių visame pasaulyje.

Kokius spektaklius labiausiai mėgstate žiūrėti ir kodėl?

Nemanau, kad turiu tokių. Mačiau daug įvairiausių ir visada kažkas mane nustebina. Yra tiek daug gabių choreografų, o šokis nuolat tobulėja, transformuojasi ir naujai kažką paryškina... Visada ieškau kokybės ir originalumo ir tai man daro didžiausią įspūdį. Šokio pasaulyje man svarbus profesionalumas ir intelektualumas.

Norite padidinti žiūrovų skaičių ir pritraukti naujų auditorijų iš užsienio. Ko tam prireiks?

Geros programos ir užtikrintos kokybės.

Jei atliekamas darbas yra universalus, jis prakalbės į bet kurią auditoriją. Manau, kad svarbiausia į skirtingas žmonių grupes kreiptis viena universalia kūno kalba. Tai pats tiesiausias išraiškos būdas. Mes tai darome kiekvieną dieną net nepastebėdami.

Ar rinkodara svarbi jūsų darbe ir kodėl?

Pandemijos laikais daugelis žmonių pirmą kartą pamatė baletą ar šiuolaikinį šokį, nes tai buvo prieinama internete. Turime suprasti, kad ne visi eina į teatrą. Kai kurie mano, kad tai ne jiems, o kai kurie - neturi galimybių, tačiau pandemijos metu internetu galėjome išvysti nepaprastą aukščiausios klasės turinį. Geriausios šokio trupės pandemijos metu nedelsiant prisijungė prie transliacijų internetu ir tai buvo teisingas sprendimas, nes jis pasiekė žmones visame pasaulyje bei pritraukė naujų auditorijų. Štai kodėl gera rinkodara šioje srityje yra labai svarbi.  Tai apie pasiekiamumą ir tai, kaip pristatote save ir savo darbą. Todėl noriu, kad mūsų trupė turėtų labai patrauklią, profesionalią foto/video medžiagą, kad galėtume kuo geriau pristatyti save ir įkvėpti žmones ateiti į teatrą. Noriu, kad turėtume savo ženklą, vizitinę kortelę, kuri būtų atpažįstama tarptautinėje erdvėje.

Gal planuojamos baleto trupės gastrolės?

Per savo kaip šokėjo karjerą daug gastroliavau. Tai vienas stebuklingiausių dalykų ir mūsų profesijos privilegija keliauti po pasaulį. Tai neabejotinai KVMT baleto trupės planuose ir manau, kad turėsime tam daug pukių galimybių ateityje. Būčiau labai laimingas, jei KVMT baleto trupės darbai būtų pristatyti užsienyje tarptautinei publikai. Manau, kad šokėjai taip pat būtų sužavėti.

Kaip jau minėjau anksčiau, šiuo metu yra daug neatidėliotinų darbų, kurie pamažu vykdomi. Mes viską darome žingsnis po žingsnio, apmąstydami ir atsakingai. „Rašome“ naują baleto trupės veiklos skyrių ir tai užtrunka. Tačiau ateitis atrodo šviesi.

Žaneta SKERSYTĖ

* * *

Gaj Žmavc

Vizitinė kortelė

Gaj Žmavc yra Slovėnijos šokėjas, choreografas ir kompozitorius. Beveik du dešimtmečius jis šoko Slovėnijos Maribor nacionalinio baleto trupėje, kur pasižymėjo kaip menininkas kuriantis unikalius šokio personažus šiuolaikiniam kompanijos repertuarui. Jis šoko choreografų Edwardo Clugo, Stašos Zurovaco, Mauro Bigonzetti, Johano Ingerio, Jeano Christopho Maillot, Valentinos Turcu ir Darrel Toulon  spektakliuose. Su Maribor baleto trupe gastroliavo daugybėje pasaulio šalių, dalyvavo projektuose, festivaliuose.

Labiausiai pastebimas intensyvus  ir produktyvus G. Žmavco darbas su choreografu Edwardu Clugu. Pastarojo kūryba tapo postūmiu ir G. Žmavc karjerai, kūrybai ir tobulėjimui.

Kaip choreografas ir kompozitorius G. Žmavcas kūrė ir prodiusavo savarankiškus šokio projektus, dažniausiai kartu su ilgamete bendradarbe, šokių partnere ir bendraautore Tetiana Svetlična. Jo darbai buvo rodomi Belgrado choreografinių miniatiūrų festivalyje, „Bûhnenwerkstatt Graz“ šokių festivalyje, Šibeniko šokių festivalyje ir Solo šokių festivalyje Ankaroje (čia dalyvavo su KVMT baleto trupės soliste Ksenija Jermakova). G. Žmavcas sukūrė naujus kūrinius Slovėnijos Maribor nacionaliniam baletui, Jaunimo Slovėnijos Jaunimo baletui, NRW Junior Ballett - Ballett Dortmund ir Klaipėdos valstybinio muzikos teatro baleto trupei, du nauji pastatymai baletui laukiami 2023/24 m. sezone  Magdeburge ir KVMT. Menininkas buvo nominuotas „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui už geriausią 2022 metų šokio pastatymą Lietuvoje (III šokio spektaklio „Dona Kichotė“ dalis).

Tautos išmintis sako, kad ne laikas šunis lakinti, kai reikia medžioklėn joti. Šilalės savivaldybės valdininkai to, panašu, nėra girdėję, nes elektromobilių įkrovimo stotelės įrengimu pradėjo rūpintis tik tuomet, kai į Šilalę atvažiavo dar pernai nupirkti trys nauji elektriniai autobusai. Be to, apie šių stotelių poreikį prabilo ir gyventojai – mūsų mieste taip pat jau važinėja apie 30 elektromobilių, tačiau kur juos įkrauti yra pačių žmonių rūpestis.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Apie galimybę į savo namus priimti tėvų globos nete­kusius vaikus kalbama dešimtmečius, bet tuo susi­do­mė­jusiems šilališkiams kyla daugybė klausimų. Pavyz­džiui, kokio amžiaus žmonėms leidžiama pasiimti vaikus, kiek jų gali vienu metu apsigyventi šeimos namuose, ką da­ry­­ti, jeigu vaiko nebenorima grąžinti į globos namus? Į šiuos bei kitus klausimus atsako Šilalės rajono socialinių pas­laugų namų globos centro socialinė darbuotoja Birutė Gu­­dauskaitė-Girčė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Krepšinio sirgaliai vėl kviečiami palaikyti savo miesto komandą – jau šį šeštadienį „Lūšis“ namuose žais startines regiono krepšinio lygos (RKL) sezono rungtynes.

Krepšinio varžybos vyks spalio 14 d., nuo 16 val.

„Šilalės artojo“ inform.

„Lūšies“ klubo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Rugsėjo 30 d. vyko XVI-asis bėgimas „Aplink Pajūrį“. Kasmetinis jo iniciatorius – Pa­jūrio sporto klubo „Jūra“ vadovas Rimantas Bendžius. Renginys suburia ne tik bėgimo en­tuziastus iš visos Lietuvos, bet skatina sportuoti ir vietinius gyventojus. 

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Rolando UUBONO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 78

Šiemet Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, o taip pat ir Šila­lės iniciatyvinė grupė mini 35-metį. Būtent 1988-ųjų spalio 8 d. Šilalėje pirmąkart viešai suplazdėjo Lietuvos laisvės sim­bolis – Trispalvė, o žvarbią rudens dieną į mitingą prie bu­vu­sių kultūros namų susirinkusi didžiulė minia šilališkių kone keturias valandas klausėsi laisvo žodžio.

Tokį pat vėjuotą ir lietingą praėjusį sekmadienį buvę sąjūdiečiai, jų šeimų nariai, pilietiški gyventojai susirinko prisiminti šią istorinę sukaktį, apžvelgti nueitą kelią į laisvę ir palinkėti vieni kitiems bei dabartinei valdžiai, kad Sąjūdžio uždegta liepsna neužgestų.  

Šilalės Sąjūdžio 35-osios metinės pradėtos šv. Mišiomis Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje. 

Po pamaldų trumpam stabtelėjus pirmojo mitingo vietoje ir uždegus žvakeles atminimui tų, kurių jau nebėra, renginys pratęstas Šilalės kultūros centre. Su Šilalės krašto žmonėmis istorijomis bei prisiminimais, nukėlusiais daugiau nei tris dešimtmečius atgal, dalijosi Kovo 11-osios akto sig­natarai Mečys Laurinkus ir Sau­lius Pečeliūnas, filosofas Arvydas Juozaitis, buvusio Šilalės Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pirmininko Kazio Jukniaus sūnus Gražvydas, iniciatyvinės grupės sek­retorė Rozvita Beržinienė. Su prasmingu jubiliejumi sveikino ir Seimo narys Jonas Gudauskas, Šilalės vicemerė Jolanta Skrodenienė, per muziką ir dainas savo palinkėjimais dalijosi atlikėja Renata Gužauskienė bei ansamblio „Kup­lė“ dainininkės. Istorinius įvykius priminė ir Šilalės viešosios bibliotekos parengta fotografijų, kuriose užfiksuotos Lietuvos Sąjūdžio ir Šilalės skyriaus veik­los akimirkos, paroda. 

Šilta, jauki ir nuoširdžių pri­siminimų persmelkta popietė, anot buvusių sąjūdiečių, atgaivino ne tik svarbius įvykius, kuriuos teko patirti, bet ir smagias istorijas. Ir nors daug kas užsimiršo, išsitrynė iš atminties, bet liko emocija, jausmas, pasididžiavimas, jog tada, prieš 35-erius metus, užteko drąsos pradėti atkurti Lietuvos valstybę ir pasinaudoti M. Gor­bačiovo „pe­restroikos“ pravertais į laisvę vartais. 

„Būtent Sąjūdis išlaisvino visuomenės dvasią, o tada atsirado ir drąsos kurti. Bet kad ta dvasia išliktų ir toliau, reikia mo­kytis demokratijos. O jos per vieną dieną neišmokstama. Bet kuo labiau dauguma sugeba įvertinti mažumos intencijas, tuo daugiau yra demokratijos. Tai nėra lengva, tačiau vis tiek reikia nulipti nuo pjedestalo ir pamėginti susitarti – tik bendradarbiavimas ugdo tarpusavio pasitikėjimą. Lietuva buvo kuriama ne pagal vadovėlius, reikėjo viską daryti patiems. Todėl norėčiau palinkėti visiems išlikti pilietiškiems ir mylėti ne valdžią, o valstybę“, – linkėjo šilališkiams S. Pečeliūnas.

Sekti Sąjūdžio pirmeivių pėdomis, nebijoti, nesilankstyti ir nepataikauti, o jaunajai politikų kartai dar ir „pasikartoti“ istorijos pamokas bei nuolat prisiminti, kad tik sąjūdiečių ryžtas ir atsakomybė atvedė į laisvę, kurios vaisiais ir jie dosniai naudojasi, linkėjo ir G. Juknius, pasidalinęs tėvo užrašytais prisiminimais iš to laiko. 

Pasak filosofo A. Juozaičio, į Sąjūdį mus vedė ir 1987-ųjų mitingas Vilniuje, prie A. Mickevičiaus paminklo, ir 1988 m. birželio 17 d. estų Liaudies fronto organizuota sueiga, ir kiti įvykiai, tapę pavyzdžiu.

„Visa tai buvo mūsų inteligen­tiško žygio į laisvę pradžia. Reikėjo mokytis kompromisų savųjų tarpe, ir mokėmės. Kad tik vienos kultūros lopšio žmonės netaptų vienas kitam priešais. Ideologija keisis, tauta turi išlikti; kalba ir dainos mus vienija, vadinasi, valstybei yra pagrindas. 1988-ųjų Lietuva kilo iš protingos drąsos, o ne iš niekingų išskaičiavimų. Todėl reikia nepamiršti pirmųjų atgimimo žingsnių, antraip mūsų nebeliks“, – sakė A. Juozaitis, buvęs tarp pirmųjų, kūrusių Sąjūdį bei garsinusių ir mūsų šalies laisvės siekį. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kanados rašytojas Robin Sharma yra pasakęs, kad laikas byra iš mūsų delnų tarsi smėlis ir jo nesulaikysi. Tačiau tie, kurie laiką leidžia išmintingai,­ gyvena turtingą, produktyvų, laimingą gyvenimą. Šis pastebėjimas tinka ir Auksinių vestuvių jubiliejų švenčiantiems Onutei bei Stasiui Šimkevičiams iš Dirkintų. Koks tas stebuklingas variklis, užvedantis po­zityvumui, pusę amžiaus diena dienon atiduodant save tam, kas brangiausia ir vertingiausia – šeimai? Onutė su Stasiu įsitikinę: nieko stebuklingo nėra – tiesiog pats gyvenimas sudėlioja taškus.

Jubiliatų meilės istorija, pasak Onutės, labai paprasta. Bi­jotuose gimusi ir augusi mergina, baigusi Klaipėdos pedagoginę mokyklą, pradėjo dirbti vaikų darželio auklėtoja Lau­kuvoje.

„Ten Stasį ir sutikau. Jis dirbo kartu su mano kolegės vy­ru. Tą­kart mudvi su ja nuėjo­me į parduotuvę parnešti maisto­ pro­duktų vaikams, o ten ir jiedu bestovintys. Tas vyras ir klausia Stasio: nori, pripiršiu tau mergikę? Taip mus supažindino, taip ir­ likom kartu. Žinoma, buvo ir draugystės laikas: šokiai, kinas“, – prisimena Onutė.

O vėliau, pokalbio pabaigoje, moteris prasitarė, kad labai gražus jai buvęs Stasys ir ne viena mergina bandžiusi aplink jį suktis. Tad jiedu nutarė ilgai „gumos netempti“, ir štai spalio 12-ąją nuo įsimintinos sutuoktuvių dienos suėjo penkiasdešimt metų.

„Pradžioje gyvenome netoli­ Laukuvos, ten gimė dukra ir sū­nus. Kadangi Stasys dirbo statybinėje organizacijoje, skyrė jam dviejų kambarių butą Ši­lalėje. Čia pasigimdėme trečiąją atžalą – dukrą“, – pasakoja moteris, pridurdama, jog tai nebuvo pabaiga, ir kai vėl pajuto besilaukianti, sunerimo.

„Bet amžinatilsį Stefa Stat­ke­vi­čienė, mano pusseserė, tuo­met mane nuramino trumpai ir aiškiai: „Ne latrai esat, už­au­ginsit!“ Ir gimė dvynukai – porikė! Dabar džiaugiamės užauginę tris dukras ir du sūnus“, – sako Onutė.

Turbūt nereikia manyti, jog septynių žmonių šeimai buvo labai lengva, kad ir koks optimistas būtumei. Vietos dviejų kambarių bute, žinoma, buvo maža, bet, pasak Onutės, reikėjo sutilpti. Apskritai ji teigia niekada nebuvo linkusi ko nors savo šeimai prašyti, tačiau kartą išdrįso – vienai iš dukrų paprašė nemo­kamo maitinimo mokykloje.­ Ir, deja, nusivylė: pasi­rodo, šeimoms, kuriose tėvai ge­ria, veltėdžiauja ar pan., ši parama priklauso, o tvarkingos tegul pačios verčiasi... Tad perpratusi tokią ydingą valdžios politiką, moteris sako daugiau niekada rankos netiesusi. 

„Visą gyvenimą abu su vyru dirbome. Šilalėje pradėjau lopšelyje-darželyje „Sau­lutė“, baigiau „Žiogelyje“. Daug metų, ir net pensinio amžiaus sulauku-

si dar penketą. La­bai my­lėjau vaikus, ir jeigu kas paklaustų dėl gyvenimo kelio, atsakyčiau, kad rinkčiausi tokį pat. Vaikai man buvo ir yra viskas. Arba tu juos myli, arba negali būti nė kalbos apie auklėtojos darbą. Trečio kelio nėra. Manau, nė vieno auk­lėtinio tėvai apie mane nepasakytų blogo žodžio. Ir dabar susitikę kalbina, dalinasi vaikų gyvenimais. Vaikui turi atiduoti ir širdį, ir žinias. O kaip nepaimsi jų į glėbį ar nepasisodinsi ant kelių? Tikros varžytuvės dėl to kildavo. 

Kai reikėjo išeiti iš darbo, buvo labai skaudu. Nuolat primindavo: ne­užmiršk, kad esi pensininkė. Tai reiškia, jog turiu patylėti, o jei ne, tai ir prie stovinčios prisikabins... Galiausiai teko išeiti“, – nusivylimo gaidelė girdėti Onutės balse.

Gyvenant Šilalėje, didžiausią dalį pajamų, pasak Šimkevičių, sudarydavo mokesčiai: šildymo, komunaliniai, elektra... Vien van-

­dens jiems priskaičiuodavo dvidešimt vieną kubą, tad reikia įsivaizduoti, kiek tekdavo mokėti. Tada ir nutarė butą parduoti – taip įsigijo dabartinę sodybą, kur viskas yra sava, didelis kiemas, erdvė. 

„Ir gyvulių užsiveisėme, buvo pilnas tvartas. Čia jau Stasys tvarkėsi, aš buvau kaip ir baltarankė“, – juokiasi Onutė.

„Nu tai suprasti reikia: juk dir­bi su vaikais, negali būti „pakvipęs“. Darbas nori nenori įpareigoja“, – supratingas Sta­sio požiūris. 

Vyras priduria, jog kai baigė­si sovietiniai laikai ir statybos­ sustojo, jis dešimtmetį dirbo­ tuo metu veikusioje mėsos per­dir­bimo įmonėje, o užbaigė, kaip pats sako, taip pat vaikų darže­lyje: darbininku, staliumi, meistru. Tad, anot Stasio, į darbą ir atgal visada kartu su Onute traukdavo.

Stasiui atrodo, jog tie penkiasdešimt metų prabėgo tarsi viena diena. Vyras neidealizuoja:­ nė vienoje šeimoje gyvenimas nebūna­ tarsi sviestu pateptas, tad teko ir jiems kartais kokiu žodžiu persimesti. Žinoma, vis­kas, anot Stasio, turi būti su protu, juk svarbiausia – atsakomybė prieš­ šeimą, vaikus. 

Onutė priduria, jog, gimus dvyniams, didelė paspirtis jau buvo vyresnieji vaikai – 16-os, 14-os metų paaugliams patikėdavo mažųjų priežiūrą. 

Kaip pedagogė, Onutė yra įsitikinusi, kad dabartinė tvarka, kai vaikai iš netolimų vieto­vių vežiojami pirmyn atgal į mo­kyklas, yra ydinga. 

„Reikia suteikti galimybę vai­kams ugdytis savarankiškumą,­ atsakomybę prieš save ir kitus, kaupti patirtį ir mokytis gy­­venti. Skatinti kuo daugiau judė­ti, užsiimti aktyviomis veik­­­­lo­mis, sportu, bendravi­mu. Vai­kas turi turėti daugiau­ parei­gų, o ne vien teises ir lais­ves. Niekada dar nebuvo, kad valdžia šitaip kištųsi į vai­kų auklė­ji­mą. Tėvams dabar išties ne­leng­va“, – įsitikinusi didelę pedagoginio darbo patirtį sukaupusi moteris.

Jiedu su Stasiu gali pasidžiaugti – užaugino gerus, tvar­kingus, mylinčius vaikus, at­si­davusius šeimai, o tai tėvams yra didžiausia palaima.

„Dvyniams jau 32-eji, o vyresniesiems dar daugiau. Vie­nin­telė dukra gyvena toliau – Marijampolėje, visi kiti Ši­la­lė­je. Labai smagu, kai susitarę visu būriu kokį vakarą atlekia išgerti kavos ar šašlykų išsikepti. Sėdime, kalbamės – aplinkui visada šurmulys“, – pasakoja Onutė.

Tėvai džiaugiasi, kad po dešimties Anglijoje praleistų me­tų į Lietuvą pagaliau grįžo ir vie­na iš dukterų su anūku, palikusi ten nesusiklosčiusį gyvenimą.­ Pasak mamos, broliai ir seserys sugebėjo įkalbėti, jog geriausia savam krašte, saugiausia šalia savų. 

„Išauklėjome draugiškus, vienas kitu besirūpinančius vaikus. Myli ir gerbia mus, tėvus, tad nė vienos Kalėdos, Velykos, gimtadieniai nebūna pamirštami. O Kūčios visada pas mus. Kai kas sako, girdi, vargina. Nie­ko panašaus:­ man užtenka tik stalą padengti, marti, dukros visko prisiveža, ir susėdame dvidešimt žmonių“, – džiaugsmas netelpa Onu­tės lūpose.

Laimingi seneliai sako turintys septynis anūkus, o močiutė išduoda paslaptį, jog galbūt jau taps ir proseneliais. 

Auksinių vestuvių proga jubiliatus pasveikino Nevočių kaimo bendruomenės pirmininkė Rozvita bei Traksėdžio seniūnė Re­­gina, negailėjusios pačių gražiausių žodžių bei padėkos už aktyvų dalyvavimą bend­ruo­menės veikloje, iniciatyvą, palaikymą. Beje, Šimkevičiai dalyvauja ir „Bočių“ bendrijos veikloje, yra Trečiojo amžiaus universiteto klausytojai.

„Onutės ir Stasio namai yra taikos ir meilės valdos, į šiuos namus visada malonu užeiti“, – sakė Rozvita.

O į klausimą, kaip nugyventi­ tokį laimingą, aktyvų, kūrybingą­ amžių, jubiliatai darsyk patikina, jog dviem mylin­tiems žmonėms tereikia vienam­ į kitą įsiklausyti ir pasikliauti.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Važiuojant Šilalės krašto keliais, nekyla abejonių, kad moliūgai šiemet gerai užderėjo – prie daugelio sodybų sukrautos geltonšonių moliūgų stirtos. Vieni juos siūlo pirkti, kiti do­vanoja – tik imkite, neškitės, džiaukitės rudens dosnumu...

Paprastai už didelį moliūgą prašoma 3–5 eurų, už mažą – 2 Eur. Bet važiuojantys pro šalį stoja ne tik dėl moliūgų – dėmesį patraukia ir išmoningi tokių „prekyviečių“ papuošimai, prie kurių smagu fotografuotis.

Ar prekyba moliūgais duoda naudos, sunku pasakyti, tačiau akivaizdu, kad šios iš Vidurio Amerikos pas mus atkeliavusios daržovės turi paklausą, todėl kasmet jų auginama vis daugiau. Į kurį kiemą bepažvelgtum, beveik visus puošia ir pūpsantys moliūgai. Dekoracijoms netrūksta išmonės, nes iš viso yra išvesta net 30 moliūgų rūšių, o jų veislių, besiskiriančių ne tik forma, bet ir skoninėmis savybėmis – dar daugiau. 

„Šilalės artojo“ inform. 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Baigiantis konkursui, „Šilalės artojas“ sulaukė ypatingai daug nuot­rau­kų su užfiksuo­tu šiųmečiu derliumi. Juo pasidalijo ir girvainiškis Zigmas Budvytis.

Pasak Girvainiuose (Laukuvos sen.) gyvenančio Zigmo, tokios daržovės dar nebuvo išauginęs, mat didžiausio dručkio svoris – net 58 kilogramai.

„Auginu juos kelerius metus, išaugdavo iki 7–10 kg. Šių metų pavasarį susiviliojau sėklomis, ant kurių pakuotės buvo rašoma, kad moliūgas gali pasiekti net 300 kg. Pats pasėjau, auginau vazonėliuose, paskui nešiau į šiltnamį, vėliau persodi­nau lauke. Sužinojau, kad, norint išauginti didelį moliūgą, būtina skabyti ūglius, leisti augti tik vienam vaisiui. Taip ir stengiausi daryti. Bet kur tu viską sužiūrėsi – ir tas didžiulis užaugo, ir dar mažesnių priaugino. Dabar suku galvą, kur viską dėti – valgau moliūgus tik aš, žmona su sūnumi jų į burną neima. Šaldiklio tokio didumo neturiu: anksčiau visą kiaulę į jį sudėdavau, dabar vienas moliūgas viską užimtų. O vietos ir kitoms maisto atsargoms rei­kia pasilikti“, – pasakojo Z. Bud­vytis.

Vyras sakė namuose neturintis net tokių svarstyklių, kad gigantą būtų galima lengvai pasverti, tad bandė jį užritinti ant buitinių. Ir į kiemą moliūgą pargurinti nebuvo labai lengva – jis augo tolėliau nuo sodybos, teko tiesiog įritinti į karutį. 

„Ko gero, teks imti pjūklą, kitaip jo neįveiksiu, nėra tokio peilio, kuriuo galėčiau moliūgą perpjauti. Galą gausiu bevalgydamas“, – juokėsi žmogus.

Ir tikino kitais metais pasėsiantis šiųmetinio galiūno sėklų. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.