Tradiciškai pasibaigus kalendoriniams metams, ap­žvelgiame rajono demografinę pa­dėtį. Ką praėję metai at­ne­šė mūsų rajono gyventojams? Apie tai, kiek gimė nau­jų ši­lališkių, kokie vardai jiems buvo suteikti, kiek gy­ven­tojų netekome bei pan., šįkart kal­bamės su Šilalės savi­val­dy­bės Teisės, personalo ir civilinės metrikacijos skyriaus spe­­cialiste Vida Kentriene.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Seimas pritarė, kad 2022 m. būtų pagerbtos žymios asmenybės, paminėtos išskirtinių istorinių įvykių ir kultūrinių reiškinių sukaktys, atkreiptas dėmesys į svarbias valstybės gyvenimo sritis. Praėjusių metų pabaigoje buvo nuspręsta, jog 2022-aisiais minėsime net 14 atmintinų metų. Šie metai skirti ir politinio kalinio bei tremtinio, pirmojo atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebono, ilgamečio jos vadovo monsinjoro Kazimiero Vasiliausko šimtmečiui. Monsinjoro gyvenimas sutapo su svarbiausiais XX a. įvykiais, jis liudijo dorovinį bei moralinį atsparumą, tvirtą pasaulėžiūrą, tarnystę šaliai bei jos žmonėms. Dvasininkas išlieka nesuvaidintos atjautos ir žmogiškumo simboliu, stačiusiu tiltus tarp žmonių. 

Prasideda 2022-ieji, monsinjoro K. Vasiliausko 100-mečio metai. Politinis kalinys ir tremtinys buvo pirmasis atkurtos Vilniaus arkikatedros bazilikos klebonas bei ilgametis jos vadovas. 

Minint monsinjoro K. Vasi­liausko gimimo 100-metį, Lie­tuvos paštas išleis proginį pašto ženklą. 2022 m. balandį Ar­kikatedroje bus aukojamos šv. Mišios, o Mokslų akademijoje vyks minėjimas. Gedulo ir vil­ties dieną, birželio 14-ąją, monsin­joro skvere, prie šalia šv. Ra­­polo baž­nyčios pastatyto riedulio, pla­nuojami iš lagerio jo rašytų laiškų skaitymai.

Renginiai numatomi ir Biržų rajone – Vabalninko bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas, o įšventintas į kunigus 1946 m. liepos 7 d. aukojo pirmąsias šv. Mišias, šventoriuje ketinama pastatyti atminimo ženklą.

Pagerbiant dvasininko, palikusio ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje, 100-metį, visoje Lie­tuvoje vyks diskusijos apie kunigo vaidmenį šiandienos iššūkių visuomenėje. Spalį, minint 21-ąsias K. Vasiliausko mirties me­tines, Vilniaus kunigų seminarijos klierikui bus įteikta jo vardo stipendija.

2015 m. išleista žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro K. Vasiliausko biogra­fija“ sulaukė didžiulio su­­si­domėjimo, surengta per 50 jos pristatymų. Tad bai­­gian­tis 2021 m., Naujųjų iš­va­ka­rėse, visas Lietuvos mokyk­las pasiekė nauja knygos lai­da su nauja pratarme.

Pasak profesorės Viktorijos Dau­jotytės, knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro K. Va­­siliausko biografija“ – „tai pir­mo­ji patikima biografija, paremta patikrintais, ištyrinėtais, suderintais tarpusavyje faktais. Ir kartu tai gyvenimas, koks jis buvo“. 

Poetas Rimvydas Stanke­vi­čius rašė: „Paradok­salu – nors knyga yra parašyta veik be epitetų ir išraiškingų būdvardžių, vengiant skaitančiajam primesti bent kokią autorės emociją, skaitydamas ją nubraukiau ne vieną ašarą, ištryškusią, beje, ne dėl biliūniško graudulio ar atjautos, bet dėl tiesiog pribloškiančios gėrio ir šventumo didybės“. 

Anot literatūros kritiko Va­lentino Sventicko, biografija nuo­dugni, patikima, nedaugia­žo­dė. Knygos autorė remiasi visais žinomais šaltiniais, archyvais, žmonių liudijimais. Mon­sinjoras iš šios knygos žvelgia į mus šviesus, paprastas ir klausiantis: „Ar supratote, ką pasakiau savo gyvenimu?“

Monsinjoro K. Vasiliausko biografija. Gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškių kaime, Va­balninko valsčiuje, Bir­žų apskrityje. 1946 m. baigė

Vilniaus kunigų seminari­ją, įšventintas į kunigus ir pa­skir­­tas Kalesninkų, 1947 m. – Šven­­čionių, 1948 m. – Vil­niaus

Šv. Teresės parapijos ir Auš­ros Vartų koplyčios vikaru. Ak­tyviai dalyvavo slaptos savišvietos draugijos Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegijos veik­loje. Netrukus išsiųstas iš Vilniaus ir paskirtas Riešės parapijos administ­ratoriumi.

1949 m. sovietų saugumo suimtas, apkaltintas antisovietine veikla ir nuteistas 10 m. lagerio. 1950 m. įkalintas Intos lageryje, dirbo anglių kasyk­lose. 1956 m. paleistas grįžo į Lietuvą, tačiau 1957 m. vėl buvo suimtas ir įkalintas Vorkutos lageryje. 1958 m. paleistas, bet sovietų valdžia jam uždraudė gyventi Lietuvoje ir dirbti kunigu. Iki 1968-ųjų Daugpilyje dirbo kroviku, kolūkio buhalteriu ir elektriku. 

1969-aisiais grįžęs į Lie­tu­vą, buvo paskirtas Varėnos parapijos klebonu, nuo 1975 m. – Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo parapijos vikaru-adjutoriumi.

Palaikė ryšius su antisovieti­nio pasipriešinimo dalyviais, Lietuvos Helsinkio grupe, jo namuose per disidento S. Ko­valiovo teismo procesą buvo apsistojęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas. 1989–1997 m. – Vilniaus arkikated­ros klebonas. 1989 m. K. Va­si­liauskui buvo suteiktas monsinjoro vardas, o nuo 1997 m. jis buvo emeritas Vilniaus Šv. Mi-

­kalojaus bažnyčioje. 1993 m. tapo pirmuoju at­kurtos Vil­niaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektoriumi, po me­tų, 1994-aisiais, už nuopel­nus Lietuvai apdovanotas Di­džio­jo Lietuvos kunigaikščio Ge­dimino IV laipsnio ordinu. 1995 m. monsinjorui įteikta Santarvės fondo premija, o 1998 m. Vilniaus Gedimino technikos universitetas suteikė Garbės nario vardą. 2000 m. monsinjorui K. Vasiliauskui suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, jis apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 

Mirė monsinjoras K. Vasi­liauskas 2001 m. spalio 14 d., palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

„Šilalės artojo“ projektą „Mūsų dienų istorija“ iš dalies remia Spau­­dos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, 2022 m. jo įgyvendinimui skyręs 8500 Eur. 

Štai ir sulaukėme Naujųjų 2022-ųjų metų. Žinoma, tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia, nes skirtingose kul­tūrose ir tikėjimuose ji švenčiama skirtingu laiku. Šią da­tą nustatė Romos im­pe­ra­torius Julijus Ce­za­ris, kuris pagal vieną teoriją buvo ir Vilniaus įkū­rėjas. Tačiau ka­talikai ją pra­dėjo švęsti po 1582 m. po­piežiaus Gri­ga­liaus XIII at­lik­tos ka­len­do­riaus reformos – pra­ėjus 8 dienoms po Kris­taus gi­mi­mo ir jo apipjaustymo. Lie­tu­vo­je Nau­jieji metai pra­dė­ti švęsti maždaug XIX am­žiuje.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 1

Tokį projektą nuo 2021 m. kovo 1 d. iki gruodžio 31 d. vykdė Šilalės kultūros cent­ro Atviras jaunimo centras, jį finansavo Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo minis­terijos. Projekto metu buvo sprendžiamos mažiau galimybių turinčių bei mažiau motyvuotų jaunuolių įsitraukimo į profesinio orientavimo, emocinės-psichinės sveikatos, vers­lu­mo, savi­raiš­kos problemos, ugdomi jaunuolių asmeniniai ge­bė­jimai, sveikas gyvenimo būdas bei pan. Buvo mokoma kom­piuterinio raštingumo, vyko fotografijos, vaizdo klipo monta­vimo bei IT kursai, elektroninio sporto turnyras. 

Taisyklingo plaukimo treniruočių Ši­lalės baseine metu jaunuoliai mokėsi plaukti, dalyvavo sveikatingumo veik­lose (baseinas, pirtys, vandens treniruokliai). 

Renginyje „Blaivus piknikas“ šilališkiai turėjo galimybę pamatyti pasaulinio lygio motoakrobatų komandos (Ša­rūnas Kezys ir Nerijus Malinauskas) pasirodymą. Po to vyko jau tradicija tapęs Šilalės rajono visuomeninių jaunimo organizacijų sąjungos „Aps­kritasis stalas“ renginys „Pokalbiai su (ne)jaunimu“, kurio metu motoakrobatai prisistatė išsamiau.

Šilalės pušyne vyko „Olimpinės žai­dy­­nės – išgyvenimo stovykla“. Į loginio mąs­tymo, bendravimo ir bendradarbiavimo renginį įsitraukė didelis jaunuolių būrys. Užsiėmimų tikslas –

skatinti fizinį aktyvumą, ugdyti loginį mąstymą, komunikacinius įgūdžius.

Siekiant stiprinti emocinę bei psichinę sveikatą, Atviro jaunimo centro darbuotojai surengė praktinius streso valdymo, emocinės būklės gerinimo užsi­ėmimus, kuriuos vedė psichologas Tomas Kelp­ša. Tie­sioginių transliacijų metu „15 min. su psichologu“ buvo kalbama aktualiomis temomis: apie santykius su draugais ir tėvais, kaip pandemija paveikė paauglių psichinę sveikatą, kaip įveikti baimę kreiptis į psichologą bei pan. Transliacijų įrašus galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“ (Atviro jaunimo centro paskyroje).

Projektui įgyvendinti buvo skirti 8735 eurai. Jo informacinis rėmėjas – „Šilalės artojas“.

Vaida JANULEVIČIENĖ

Atviro jaunimo centro socialinio darbo organizatorė

AUTORĖS nuotr.

Ištrauka iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gy­venimo pynė“. (Pradžia 2021 m. Nr. 87, 88, 90, 93, 95, 96)                                                                  

Brangus palikimas ir atžalos

Niekas šioje žemėje nėra amžinai gyvenęs, negyvensime ir mes. Ateis diena ir valanda, kai reikės išeiti į amžinąją kelionę. Kyla klausimas: ką po savęs paliksime šioje žemėje? Kokiomis vertybėmis gyvenime vadovausis mūsų pa­likuonys? Gal jiems rūpės tik tėvų sukaupti turtai? Bet jį išgrobstys akimirksniu, išnešios po daiktelį, ir jis išnyks taip greitai, kaip išgaruoja kamparas. Tai kas gi lieka?

Apie tai dažnai pamąstau, kai į rankas paimu tėvų paliktą šeimos archyvą. Mano tėvai buvo žemdirbiai, paprasti kaimo žmonės, gyvenimą nugyvenę dorai, išauginę būrį vaikų ir nesukaupę jokių turtų. Tačiau jie paliko skaitlingą būrį palikuonių ir kuklų, bet labai vertingą šeimos archyvą. Jame aš dažnai pasikapstau ir ne vien dėl to, kad to ar kito pageltusio popierėlio reikėtų artimo žmogaus gimimo bei mirties datai prisiminti ar kokiam nors gyvenimo faktui išsiaiškinti, bet ir iš nostalgiško smalsumo šeimos, giminės praeičiai, jos istorijai. 

Kartoninėje dėžutėje saugau brangiausias tėvų paliktas šeimos relikvijas: atkurtos Lietuvos valstybės žemės perleidimo aktą, tėvų ir senelių pasus, gimimo bei mirties liudijimus, Bytautų bajorystės dokumentus, sovietinių laikų pagyrimo raštus už gerą ir sąžiningą darbą, įvairiausius proginius medalius, tarp kurių guli įspūdingas vienintelis skambiu pavadinimu „Mo­ti­nys­tės I laipsnio šlovės ordinas“, keliantis pasididžiavimą mūsų gausia šeima. Apdovanojimas buvo skirtas mano mamai už pagimdytus ir išaugintus devynis vaikus: šešias dukras ir tris sūnus. Žinoma, tėvo nuopelnai buvo ne ką menkesni, tik valdžia nenorėjo jų pastebėti, nors prie ordino pridėta nemaža suma červonsų greičiausiai buvo skirta abiem gimdytojams. 

Tarp šeimos relikvijų dėžutėje puikuojasi ir tė­vo pypkė, kuria jis retkarčiais užtraukdavo dūmą iš

paties užsiauginto ir kluono pastogėje išdžiovinto tabako. Dabar mūsų sūnus Jonas, penkiasdešimtmetis vyras, ta pačia pypke retsykiais padūmina, prisikimšęs kubietiško tabako, ir tai jis daro ne tiek iš poreikio rūkyti, kiek, ma­tyt, iš pagarbos seneliui. 

Dar daug įvairių kitokių atminimo ženklų randu šeimos archyve, kurie man yra brangūs ne pinigine, bet dvasine prasme. Su dideliu jauduliu į rankas imu senelių Marcijanos ir Kazio Sta­sinų nuo laiko pageltusius, aptrupė­ju­siais šonais pasus. Imu atsargiai, kad dar labiau jų nepažeisčiau. Žvelgiu į nuotraukas, įsižiūriu į senelių veidų bruožus, akis, lūpas, tyrinėju jų apsirengimą, norėdamas geriau pažinti savo protėvius, išsiaiškinti jų gyventą laikmetį. Šį norą skatina dar ir tai, jog aš ne dėl savo kaltės pavėlavau ateiti į pasaulį, kai jie dar buvo gyvi – matyt, likimo man nebuvo lemta pasėdėti ant senelio kelių, prisiglausti prie jo vyriškos šiltos krūtinės, pajusti švelnių močiutės rankų, glostančių mano vaikišką galvelę.

Nebesugrąžinsi praėjusio laiko, nebeatsuksi jo atgal, tačiau seneliai išliko tėvų bei vyresniųjų sesių prisiminimuose, mano vaizdiniuose, fotografijose, ir reikia tik džiaugtis, kad tai kaip brangiausias turtas išsaugotas šeimos archyve.

Vartau ilgaamžio senelio Kazio pasą, išduotą Lietuvos valstybės 1920 m. lapkričio 1 d.: skaitau, kad jis gimė 1830 m., buvo vidutinio ūgio, tyro veido, mėlynų akių, turėjo baltus plaukus. Vadinasi, jis Lietuvos valstybės atkūrimo sulaukė būdamas beveik 90 metų. Ir dar sužinau, jog jis buvo beraštis, o pasą jam išdavė „Sulig Ober osto pasu Nr. 25252“. Taigi juk ne taip jau mažai ir sužinau.

Pavartęs senelės Marcijanos Narbu­tai­­tės-Stasinienės asmens dokumentą, išduotą 1916 m. „Vokiečių valdžios srityje vyriausiojo vado rytuose“, susierzinu dėl iškraipytos pavardės, gimimo vietos. Asmens dokumente vokiečių-lietu­vių kalbomis bei lenkiškais rašmenimis pažymėta, kad senelė yra „Sta­sinis-Nor­butis“, o gimimo vieta nurodyta „Rodwicie“, aps­kritis – Wiezajcie ir t. t. Prisime­nu, kaip sovietinė valdžia panašiai elgėsi iš paskutiniųjų stengdamasi iškraipyti gražius lietuviškų kaimų pavadinimus, o ir pavardės buvo rusinamos, pavyzdžiui, Juozas Juozo tapdavo „Josifu Josifovičiu“, Antanas Prano – „Antonu Pranovičiu“, Kau­nas – „Kowno, Vilnius – „Wilno“ ir pan. 

Reikia pasidžiaugti, jog, nepaisant vi­­sų laikų okupacinių valdžių pastangų iškraipyti pavardes, vardus, pakeisti miestų bei miestelių, kaimų pavadinimus, nutautinti žmones, jiems tai nepavyko. Lietuviai iki šiol išsaugojo savo tapatybę, savo šaknis, kultūrą ir kalbą. Tik ar ilgam? 

Įsidėmėkime, kad tapatybės išsaugojimas yra tautos išlikimo sąlyga ir ji iš esmės priklauso nuo mūsų pačių, nuo kiekvieno lietuvio. Todėl stenkimės ska­­tinti savo atžalas labiau domėtis Lie­­tuvos istorija, saugoti kalbą, pažinti gi­minės šaknis, stiprinti šeimą, nelikti abe­jingiems pavardžių iškraipymui, pri­­sidengiant įvai­riais motyvais. Lie­tu­­vos valstybė sto­vės ant tvirtų pamatų tik tuomet, jei visi sutartinai stip­rinsime šeimą. Man su žmona Gra­­žina šią šventą pareigą atlikti padeda abiejų šeimų palikti brangūs archyvai, moraliniai priesakai ir giminės šaknų puoselėjimas. Atžalos seka iš paskos per daug neatsilikdamos. 

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)

Pirmieji šauliai atkurtoje Lietuvoje veiklą pradėjo ypatingomis sąlygomis. Istoriniais duomenimis apie šį laikotarpį dalijosi ir į Šilalę atvykę tuometiniai kuopos steigėjai, va­dai. Prisiminta, jog tuomet nuotaikos nebuvo džiugios, o šauliai rengėsi karui. Tai buvo ir pagrindinė žinutė jau­niesiems šauliams, kurie šią svarbią dieną prisiekė Tė­vy­nei.

Minėjimas tradiciškai prasidėjo Šv. Mišiomis, po kurių visi susibūrė Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) patalpose, kuriose yra ir Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Šilalės Sta­sio Gi­rėno 703 kuopos būstinė. Kuo­pos vadas Rimas Vai­­čia­kaus­kas brolius, seses šaulius bei kitus svečius pasveikino su svarbiu jubiliejumi – at­kurtos LŠS Šilalės kuopos 30-me­čiu. 

Šaulė Dalia Jakš­tie­nė trumpai apžvel­gė LŠS istoriją. Oficialiai LŠS atkurta 1989 m. birželio 1 d. Kaune vy­­kusiame tremtinio klubo ir demokra­tų partijos mitinge. Tų pa­čių metų rugsėjo 20 d. LŠS atkūri­mo iniciatyvinės gru­pės nariai da­vė pir­mą­ją priesaiką Kel­mė­je, prie LŠS įkū­­rė­jo ir ideologo Vla­­do Putvinskio ka­po. Bū­tent ši data laikoma LŠS atkūrimu. 1990 m. vasario 15 d. įvyko atkuriamoji konferencija, liepą pradėtas leisti šaulių laikraštis „Trimitas“, vėliau tapęs mėnesiniu žurnalu. Šauliai ėmė aktyviai dalyvauti tvarkant parti­zanų kapus, statant pamink­lus, kuriant Sąjūdį, buvo priešakinėse gretose per Sausio 13-osios įvykius. 

Kaip visoje Lietuvoje, taip ir Šilalėje susibūrė grupė žmonių, turinčių bendrų idėjų – 1992 m. sausio 11 d. Šilalėje įvy­ko steigiamasis susirinkimas, LŠS nariais pareiškė norą tapti vos penki asmenys. Būrio va­du tapo tuometinis SKAT (dabar – KASP) kuopos vadas Zig­­mas Gulbinas. Rugpjūčio 23 d.

Upynos bažnyčioje Tėvynei prisiekė pirmieji šauliai Pranas Žiauberis, Petras Briedis, Vla­dislovas Ryla, Mečislovas Šiau­dinis, Pranas Ged­montas, Sta­sys Murauskas, Eval­das Jab­lons­kis, Algirdas Pet­ro­šius. 1993 m. LŠS Šilalės va­du tapo V. Ry­la. Į devintą dešim­tį įkopęs šaulys dalyvavo ir 30-mečio iškilmėse.

„Deja, iš pradžių tarp mūsų buvo ir tokių, kurie užsiiminė­jo šnipinėjimu. Aišku, einant laikui, juos „išfiltravome“. Bu­vo sun­kūs laikai: neturėjome kur pri­siglausti, dirbome, kaip iš­ma­nė­me: vienas stalą, kitas suolą padarė, trečias vėliavą pasiuvo. Ne tik pinigų veiklai niekas neskir­davo, bet nestigo ir patyčių, dar­be skųsdavo. Kai priėmėme prie­saiką, mus vadino ir kamikadzėmis, ir patriotais-savižudžiais. Ir iš tiesų, į mano gyvybę kėsintasi du kartus, buvau atleistas iš darbo“, – prisiminė V. Ryla. 

1994 m. lapkričio 1 d. Šilalės šauliai tapo Klaipėdos jūros rinktinės kuopa. 1996 m. jai priklausė 57 šauliai. Tuometinis Klai­pėdos rinktinės vadas buvo L. Ston­kus. Jubiliejaus proga jis taip pat prisiminė anų laikų istorijos momentus.

„LŠS yra vienintelė visuomeninė organizacija, turinti savo įstatymą. Tiesa, 1990–1991 m. jo nebuvo, į šaulius visuomenėje neretai buvo žiūrima kreivai. Klaipėdoje po pirmos šaulių eisenos per miestą buvo platinami lapeliai su įspėjimu, jog atgimsta rudasis maras, tėvai, motinos raginami sergėti duk­ras bei sūnus“, – pasakojo L. Ston­kus.

Pirmasis kuopos vadas Z. Gul­binas tikino, kad būtent tie pirmieji penki šauliai sudarė pirmąjį atkurtos kuopos būrį.

„Su manimi tada buvo P. Ged­montas, P. Žiauberis, Juozas Pet­kus ir Kęstutis Lebrikas. Dabar matau daug jaunimo, mokinių, su kuriais mokyklose aktyviai dirbama. Tada mokinių į savo gretas nepriėmėme, nes ruošėmės karui. Šalyje buvo dislokuo­ta svetima kariuomenė, todėl bu­vo ir planai, kaip turėtume jai pasipriešinti. Jie išlikę ma­no gal­­voje, popieriniai sunai­kin­­ti. Bu­vo kaupiami ir gink­lai – apie tai puikiai ži­no tuome­ti­nis Kri­minalinės po­licijos viršininkas, dabar rajo­no meras Al­girdas Meiženis. Ne­bu­vome itin pagei­daujami – nestigo provokacijų, kritikos, į šaulius nepatik­liai žiūrinčių šilališ­kių. Bene vieninte­lis, kurio palaikymo su­laukda­vome, buvo tuometis savivaldybės vykdomosios valdžios valdytojas Juo­zas Rau­do­nius – jis skyrė porą kabinetų, automobilį“, – pri­siminė pirmasis šaulių kuopos vadas.

Aktyviau nei Šilalėje šau­lių veikla virė Kvė­dar­noje. Jos iniciatorius – visuomeniškas ir mylintis savo kraš­tą šaulys Eugenijus Iva­nauskas – būrį pradėjo steigti 1989 m.: įtraukė abiturientus ir sudarė 20 šaulių būrį. 1991 m. mokyk­loje jis įkūrė jaunojo kario būrelį, kuris gyvavo net 10 metų. 

„1989 m. Šilalėje dar tebebuvo KGB, organizuoti šaulišką veiklą buvo sunku. Ką ji reiškia? Tai – nuoseklus darbas, atkuriant istorinę atmintį, kad žmonės suprastų, kas mes esame. 1989 m. balandžio 8 d. surengiau ąžuolų sodinimo šventę – pasodinome 2200 medelių, bet išliko vos 200, nes po savaitės juos išrovė tie, kuriems bulvių laukas pasirodė esanti didesnė vertybė. Kita vertus, toji akcija anuomet labai daug kam patiko, manau, kad ją būtina tęsti. 1989-aisiais atstatėme Vytauto Didžiojo paminklą ir pradėjome LŠS atkūrimą. Neturėjome nei aprangos, nei batų, nei kepurių, todėl pirkome iš tarnavusiųjų Afganistane jų parsigabentą uniformą, o mano uošvė pasiuvo kepures. Taip aprengėme maždaug 10–12 žmonių. Kai iš Šilalės gavome šaulių uniformos ženklus, jau atrodėme panašūs į šaulius“, – prisiminė E. Iva­nauskas.

Šaulius jų įsikūrimo jubiliejaus proga sveikino Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkės pavaduotojas Antanas Ra­­šinskas, Seimo narys Jonas Gu­dauskas (prieš kelerius metus ir pats tapęs šios organizacijos nariu), rajono meras A. Mei­ženis, Jurbarko bei Tau­ra­gės šaulių kuopų atstovai.

Politikai į šventę atskubėjo ne tuščiomis – su dovano­mis ir padėkomis labiausiai pa­­si­žy­mė­ju­siems, nusipelniusiems LŠS Ši­lalės Stasio Girėno 703 kuopos šauliams. Tarp apdovano­tųjų buvo kuopos vadas R. Vaičiakauskas, jaunųjų šaulių Kvė­darnoje vadovas Val­de­ma­ras Voras, šauliai E. Iva­naus­kas, Jo­nas Lin­kevičius, Justinas Pet­ravičius, V. Ryla. Lietuvos lais­vės armijos apdovanojimai įteikti Egidijui Danisevičiui, R. Vai­čiakauskui, Irmantui Rup­šiui. Tre­čio laipsnio medaliu už nuopelnus LŠS apdovanoti Ni­jo­lė Liatukienė ir Šilalės po­li­ci­­jos komisariato viršininkas Aud­rius Lukošius, padėkos už šauliškų vertybių puoselėjimą atiteko Orestui Aš­montui, Pau­liui Goštautui, Do­natui Ša­raus­kui, Ja­ninai Se­rei­čikienei, Aud­riui Vait­kui, I. Rup­šiui ir Arūnui Zo­bėlai.

Renginio pabaigoje Tėvynei pri­siekė būrelis jaunųjų šaulių, o vyresnieji broliai ir sesės jiems priminė, jog kiekvienas šaulys, net ir nevilkėdamas uniformos, reprezentuoja visą LŠS.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia mėgautis pasakų magija ne tik kalėdiniu laikotarpiu, bet ir likusį 2021–2022 m. sezono pusmetį. Jame operos gurmanai turės unikalią galimybę pamatyti tik tarpukariu Lietuvoje statytą Antoníno Dvořáko operą „Undinė“. Simfoninės, kamerinės muzikos ir modernaus šokio mėgėjus intriguos teminiai koncertai bei kasmet atnaujinama choreografinių miniatiūrų programa „Dėmesio – baletas!”. O moksleivių, senjorų ar tiesiog skubančių lauks sutrumpintos žinomų spektaklių edukacinės versijos.

„Undinė“: pasaka iš vandenų gelmės

2022 m. vasario 25, 26 ir 27 dienomis Žvejų rūmų uždanga atsivers paskutinei sezono premjerai – Antoníno Dvořáko operai „Undinė“. Opera „Undinė“ („Rusalka“) – vienas žinomiausių čekų kompozitoriaus kūrinių (1901 m.) – Lietuvoje buvo statyta tik kartą, 1937 m. Kauno Valstybės teatre (dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, režisierius Petras Oleka, dailininkas Mstislavas Dobužinskis). Operos libretą įkvėpė Čekijoje, o ir visoje Vidurio Europoje paplitusi pasaka apie undinėlę, kurios versijų yra užrašę XIX a. čekų folkloristai Karelas Jaromíras Erbenas ir Božena Němcová. Žinomiausia Undinės arija – „Měsíčku na nebi hlubokém“ – atpažįstama net ir niekada negirdėjusiems visos A. Dvořáko operos. Ji dažnai skamba koncertuose bei kino filmuose.

Šios operos pastatymo Klaipėdoje imasi muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė Birutė Ukrinaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir choreografė Aušra Krasauskaitė.

Žinomiausių spektaklių edukacinės versijos

Viena iš svarbių šio sezono repertuaro krypčių – edukaciniai spektakliai, tad antrąjį pusmetį jų išvysime dar daugiau. Žinomų spektaklių edukacinėse versijose laukiami sutrumpintais spektakliais ir jų pristatymais besidomintys jaunieji muzikinio teatro gerbėjai ir senjorai. Sausio 28 dieną 12 val. Žvejų rūmuose pristatoma G. Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ edukacinė versija, o tos pačios dienos vakare – visa opera. Ją bus galima išvysti ir sausio 29 d. Prie dirigento pulto operos muzikos vadovą Martyną Staškų pakeis bei debiutuos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Vasario 4 d. pirmą kartą pristatoma šokio spektaklio „Stabat Mater” edukacinė versija. Vasario 5-ąją Žvejų rūmų sceną užlies ne tik šokis, bet ir vanduo daug publikos ir kritikų dėmesio sulaukusiame šokio spektaklių diptike – Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater” ir Igorio Stravinskio „Šventajame pavasaryje”. Vienas žymiausių Europos choreografų Edwardas Clugas muzikinę partitūrą perteikė taip laisvai, organiškai ir išradingai, kad „Šventojo pavasario” pagrindiniu veikėju tapo vanduo, kuris nuo seno siejamas su aukojimo ir apsivalymo ritualais. Nuogąstavimai, kad sceną užpilančio vandens nepavyks perkelti į sceną, kad šis sumanymas galimas tik lauke, nepasitvirtino. Išradingųjų Pastatymų tarnybos specialistų dėka spektaklis sėkmingai „įsikūrė“ įprastos scenos „rėmuose“.

Kovo 9-ąją pristatomas nepranokto W. A. Mozarto muzikos šedevro – operos „Don Žuanas“ (ją publika turės galimybę vienintelį kartą šį sezoną išvysti kovo 10 d. vakare) – edukacinė versija. Kovo 19-ąją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje „švartuosis“ edukacinė orkestro programa „Linksmasis orkestro laivas“ su dirigentu Giedriumi Vazniu. Balandžio 13-ąją bus pristatyta daugybę apdovanojimų pelniusio Martyno Rimeikio šokio spektaklio pagal Eduardo Balsio baletą „Eglė žalčių karalienė“ edukacinė versija, o gegužės 12-ąją – Jacques'o Offenbacho operetės „Orfėjas pragare“ sutrumpinta versija su fortepijono pritarimu.

Publikos numylėtiniai

2022 m. į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą sugrįš populiarusis Jerry Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ (balandžio 23 d.) ir nemažiau gerbėjų turintis šokio spektaklis „Altorių šešėlyje“ (sausio 14 d. ir kovo 12 d.), sukurtas to paties pavadinimo Vinco Mykolaičio-Putino romano motyvais. Taip pat bus galima išgirsti populiarųjį Viačeslavo Ganelino miuziklą „Velnio nuotaka“ (sausio 20 d.) bei komišką istoriją iš vienuolių gyvenimo Dano Goggino miuzikle „Šounuolynas“ (sausio 30 d. ir balandžio 10 d.).

Vasario 9-ąją sceną užlies jausmai: mėgausimės kontroversiškų reakcijų sukėlusiu ir dėl to dar labiau publikos susidomėjimą kurstančiu Sergejaus Prokofjevo baletu „Romeo ir Džuljeta“. Kovo 24 ir 25 d. Žvejų rūmuose vėl rodomas šokio spektaklis „Faustas“ (pagal J. W. Goethe eiliuotą dramą) suvirpins jūsų ir mylimiausių žmonių širdis!

Istorijos, pasakos ir operos mažiesiems

Bus pamaloninti ir mažieji teatro žiūrovai: kovo 27 ir gegužės 15 dienomis Žvejų rūmuose rodomas choreografės Aušros Krasauskaitės ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“. Ji vaikams atveria duris į Saulės sistemos pažinimą, supažindina su simpatiškais (ir visais nebaisiais) dinozaurais bei atskleidžia tikrąją jų išnykimo priežastį.

Sausio 16 dieną ir kovo 13 dienomis Žvejų rūmuose mažųjų žiūrovų lauks jų pamėgti personažai iš „Bulvinės pasakos“ – pirmosios vaikų pamėgtos kompozitoriaus Antano Kučinsko ir rašytojos Daivos Čepauskaitės operų vaikams trilogijos dalies, o gegužės 29-ąją bus rodoma trečioji trilogijos dalis „Žvaigždžių opera“. Vasario 20-ąją, balandžio 3-iąją ir gegužės 8-ąją – penki dainingi personažai seks kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, režisierės Eglės Miškinytės ir libreto autoriaus Virginijaus Pupšio sukurtą muzikinę istoriją „Pasaka be pavadinimo“.

Išskirtinės koncertinės programos ir proginiai renginiai

2022-ieji tradiciškai prasidės Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncertu. Pagal vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio batutos mostą sausio 15 d. Žvejų rūmų Didžiosios salės scenoje atgis jo vadovaujamo orkestro sekamos „Marių pasakos” – ryškiausių programinės muzikos kūrinių programa.

Balandžio 2-ąją Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto koncertų salėje gėrėsimės koncertu „Tautų muzika“. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiuo metu yra vienas iš labiausiai tarptautiškų šalies kolektyvų, nes jungia iš daugybės pasaulio šalių atvykusius muzikus, baleto ir choro artistus. Koncerte prisistatys menininkai, atvykę iš Venesuelos, Irano, Italijos, Ukrainos ir Rusijos. Tikimės, publika bus maloniai nustebinta!

Balandžio 29-ąją į Klaipėdą sugrįš publikos pamėgtas, unikalus mūsų teatro projektas – „Dėmesio – baletas! 2022“. Tai choreografinių miniatiūrų programa, su didžiuliu pasisekimu Klaipėdoje įgyvendintas 2020 ir 2021 m. Šalies publiką žavi scenoje laukiantis netikėtumas: jaunieji baleto trupės nariai šiame projekte atsiskleidžia ne tik netikėtomis choreografinėmis vizijomis, bet ir pačių jėgomis kurtomis ar pritaikytomis dekoracijomis, kostiumais, muzika. Šio projekto dėka jaunieji artistai išbando save naujose veiklose, kurios galbūt po daugelio metų lems jų tolesnio profesinio kelio pasirinkimą.

Du pusmečio spektakliai skiriami daug teatrui nusipelniusioms asmenybėms. Vasario 26 d. antroji A. Dvořáko operos „Undinė“ premjera skiriama šios operos režisieriaus Gyčio Padegimo jubiliejui. Nuo 2008 m. su KVMT bendradarbiaujantis režisierius 2019 m. čia pastatė Eduardo Balsio operą „Kelionė į Tilžę“, kurios siužetas taip pat fatališkai susijęs su vandens stichija.

Kovo 26 d. Žvejų rūmuose rodoma Zigmaro Liepinio opera-melodrama „Paryžiaus katedra“ skiriama 31 metus Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre dirbančio dirigento Dmitrijaus Zlotniko 60-mečiui.

KVMT informacija

Tik maža dalis šalies gyventojų – vos 18,8 proc. – pritaria, kad Galimybių pasas (GP) būtų taikomas vaikams nuo 12 metų. Net 63 proc. apklaustųjų tam nepritaria. Tą parodė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktas reprezentatyvus gyventojų tyrimas*. Jis atskleidžia kritišką gyventojų požiūrį į GP taikymą – ypač neigiamas nusiteikimas GP susiejimo su trečiąja doze ir jo taikymo vaikams atžvilgiu.

Padaugėjo abejojančiųjų GP

Pusė respondentų (49,9 proc.) mano, kad dėl to Prezidentas Gitanas Nausėda turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, tuo tarpu nepritariančiųjų tokiam valstybės vadovo žingsniui būtų mažuma – penktadalis savo nuomonę išsakiusiųjų (21,1 proc.). Tyrimas taip pat parodė, jog vos 28,2 proc. apklaustųjų pritaria GP siejimui su trečiąja vakcinos doze (nepritaria 53,7 proc.). GP, kaip koronaviruso pandemijos valdymo instrumentą, apklausos dalyviai vertina skirtingai: jam nepritaria 45,7 proc., pritaria 43 proc. apklaustųjų.

Palyginti su 2021 m. rugsėjo 9–16 d. vykdyto tyrimo duomenimis, pritariančiųjų GP dalis nepakito (42,3 proc. rugsėjį ir 43 proc. gruodį), tačiau padaugėjo juo abejojančiųjų (nuo 8 proc. rugsėjį iki 11,3 proc. gruodį).

Sociologės dr. Živilės Advilonienės teigimu, tokie duomenys leidžia teigti, kad visuomenė nemato realių teigiamų GP įtakos pandemijos valdymui rezultatų, todėl palankiai jį vertinančiųjų dalis nedidėja, o abejojančiųjų procentas nežymiai auga.

Iš „Vilmorus“ 2021 m. gruodžio 10–18 d. atliktos apklausos duomenų matyti, jog GP dažniau pritaria gyventojai nuo 40 iki 49 m. (44,8 proc.) ir 70 m. bei vyresni (52,5 proc.). Asmenų nuo 18 m. iki 29 m. pritariančių bei nepritariančių GP skaičius panašus – po 46,3 proc., o likusiose amžiaus grupėse GP nepritariama žymiai dažniau, ir ši pozicija ypač ryški 30–39 m. ir 50–59 m. amžiaus grupėse (jose GP nepritaria po 50 proc. apklaustųjų) bei tarp 60–69 m. amžiaus žmonių (47,1 proc.). Tuo tarpu pritariančiųjų GP procentas šiose amžiaus grupėse yra žymiai mažesnis ir svyruoja nuo 37,6 proc. (tarp 50–59 m.) iki 40,7 proc. (tarp 60–69 m.).

„Rugsėjį atliktame tyrime GP įvedimo, sprendžiant pandemijos valdymo klausimus, labiausiai nepalaikė to paties amžiaus gyventojų grupės – darbingo amžiaus asmenys nuo 30 iki 39 m. (62,8 proc.) ir nuo 50 iki 59 m. (60,1 proc.). Tikėtina, tai žmonės, kurie daugiau ar mažiau tiesiogiai susiduria su GP reikalavimais ir ribojimais bei ne iki galo aiškiais praktiniais ribojimų taikymais darbo sferoje“, – aiškina dr. Ž. Advilonienė.

GP vaikams dažniausiai nepritaria asmenys nuo 30 iki 59 m.

Kalbant apie GP taikymą vaikams nuo 12 m., tyrime dalyvavusiųjų išsakytose pozicijose matoma dar ryškesnė nuomonių takoskyra: GP vaikams įvedimui nepritaria arba juo abejoja aiški dauguma gyventojų – 81,2 proc.: beveik du trečdaliai (63,4 proc.) tam nepritaria, dar mažiau nei penktadalis neturi nuomonės (17,8 proc.). Pritariančiųjų GP vaikams nuo 12 m. yra aiški mažuma – 18,8 proc.

Dr. Ž. Advilonienė atkreipia dėmesį, jog GP vaikams taikymui dažniausiai nepritaria, tikėtina, panašaus amžiaus vaikus auginantys tėvai, globėjai, įtėviai, seneliai – asmenys nuo 30 iki 59 m.

„Kalbant apie GP taikymą vaikams nuo 12 m., negatyvus tokio naujo pandemijos valdymo įrankio vertinimas gerokai viršija rugsėjo duomenis apie požiūrį į galimybių pasą apskritai: tarp turinčiųjų nebaigtą vidurinį išsimokslinimą neigiamai tokį Vyriausybės sprendimą vertina net 75,8 proc., tarp asmenų su aukštuoju išsimokslinimu – 53,4 proc.“, – teigia sociologė.

Pasak Ž. Advilonienės, gauti duomenys rodo, kad nepriklausomai nuo daugelio sociodemografinių rodiklių, didžioji visuomenės dalis negatyviai vertina vaikų nuo 12 m. galimybių ribojimą, pasitelkiant GP jiems įvedimą.

Apklaustieji kritiški pastiprinamojo skiepo susiejimui su GP

Atsakant į klausimą „Ar pritariate, kad GP galiojimas būtų siejamas su trečiąja skiepo nuo COVID-19 doze?“, išryškėjo aiški tendencija, jog pagal visus be išimties demografinius kriterijus (lytį, amžių, išsimokslinimą, socialinę padėtį, pajamas vienam šeimos nariui, gyvenamąją vietą) nepritarimas GP susiejimui su sustiprinančiąja skiepo nuo COVID-19 doze yra žymiai didesnis, nei pritarimas jam.

Dr. Ž. Advilonienės teigimu, tikėtina, jog tokį požiūrį nulėmė įvairūs veiksniai: apviltas lūkestis, kai viešojoje komunikacijoje buvo skleidžiama žinia apie viruso plitimo ir pandemijos įveikimą dviem (ar viena, skiepijantis „Janssen“ vakcina) vakcinos dozėmis; nepakankamai aiškiai visuomenei iškomunikuota žinia apie laukiančius GP galiojimo pokyčius; dalies gyventojų asmeninės abejonės pastiprinamosios skiepo dozės veiksmingumu ar nenoras ja skiepytis; jau patirtas neigiamų skiepų šalutinis poveikis; menkesnis vakcinų efektyvumas nei žadėta ir t. t.

Tikėtina, jog apklausos dalyvių atsakymus lėmė ir tai, kad tiek paskiepytieji pagal pilną vakcinacijos planą (ne tik dviem, bet ir trimis dozėmis), tiek neskiepytieji gali ir užkrėsti, ir užsikrėsti COVID-19, susirgti (taip pat ir sunkiai) ar mirti.

Palaikytų Prezidento kreipimąsi į Konstitucinį Teismą dėl GP taikymo vaikams

Apklausos dalyviams buvo pateiktas ir dar vienas klausimas: „Ar pritariate, kad Prezidentas turėtų pateikti skundą Konstituciniam Teismui dėl GP taikymo vaikams nuo 12 m.?“

Pusė tiriamųjų (49,9 proc.) pritaria, jog Prezidentas turėtų pateikti skundą Konstituciniam Teismui dėl GP taikymo vaikams nuo 12 m., o nepritariančiųjų yra mažuma – penktadalis savo nuomonę išsakiusiųjų (21,1 proc.).

Panašiai, kaip ir vertinant GP vaikams nuo 12 m. taikymą, tokiam galimam Prezidento žingsniui didžioji tyrime dalyvavusiųjų dalis pritaria, nepriklausomai nuo sociodemografinių požymių.

* 2021 m. gruodžio 10–18 d. visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko reprezentatyvų Lietuvos gyventojų nuo 18 m. požiūrio tyrimą (N=1000, atrinkti taikant tikimybinę atranką pagal tokių sociodemografinių kriterijų kaip amžius, lytis, gyvenamoji vieta proporcijas. Tyrimas atliktas 25 miestuose ir daugiau kaip 50 kaimų, taikytas mišrus interviu – akivaizdinis ir telefoninis).

Tyrime pateikti keturi klausimai, susiję su aktualiais šiuo metu Lietuvoje taikomais bei nuo gruodžio 28 d. naujai įsigaliosiančiais COVID-19 pandemijos valdymo būdais.

Tyrime teirautasi gyventojų požiūrio į Galimybių pasą ir nuo gruodžio 28 d. įsigaliosiantį Galimybių pasą vaikams nuo 12 metų, taip pat Galimybių paso susiejimą su pastiprinamąja (trečiąja arba antrąja, jei skiepytasi „Janssen“ vakcina) vakcinos doze, jei nuo iki šiol galiojusio pilno vakcinacijos plano (dviejų „Pfizer“, „Moderna“ ar „Vaxzevria“ arba vienos „Janssen“ vakcinos dozės) praėjo daugiau nei 7 mėnesiai. Taip pat teirautasi, ar pritariama dėl galimo Prezidento skundo Konstituciniam Teismui dėl Galimybių paso vaikams nuo 12 m. taikymo.