Neseniai kažkas liūdnai pa­juokavo: girdėjo, kad, su­sirgus nauja koronaviru­so atmaina omikronu, prarandama ne uoslė ar skonis, o... kainų augimo pojūtis. Kitaip sakant, parduotuvėje ar turguje į kainas nebežiūrima, duodama, kiek prašoma, ir nekvaršinama sau galvos. At­rodo, sergi, bet ekonomi­niu požiūriu esi sveikas kaip ridikas...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Pasikeitęs žmonių požiūris į sveikatą įpareigoja ir verslininkus tiekti rinkai kuo svei­kesnius maisto produktus. Tokių įmonių jau turime ir Šilalėje. UAB „Saldeta“ kepamai „Sveikuolių“ duonelei suteiktas sveikesnius produktus žymintis „Rakto skylutės“ simbolis.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 93

Šiemet Lietuva minėjo skaudžią savo tautos tragedijos sukaktį – masinio trėmimo 80-ąsias metines. Šio genocido metu Lietuva ne­teko savo tautos šviesuolių, tremtis palietė daugybę žmonių, su­luošino jų likimus, gūdžias tremties vietas nusėjo lietuvių kapinės... Visa tai išgyveno ir patyrė mūsų kraštietė Vanda Valiūtė, kuri, bū­dama 94-erių, praleidusi Sibire net 75-erius metus, pakėlė ir iškentė varginančią, vien traukiniu beveik savaitę trukusią kelionę, kad vėl pamatytų savo išsiilgtą tėviškę.

Tremties istorija – besikartojanti...

Vanda gimė Karūžiškės kaime, kaip pri­simena ir iki šiolei, vos apie pusę kilometro nuo Medvėgalio kalno, nemažoje Elenos ir Jono Valių šeimoje. Baigė keturias klases Požerės pradžios mokykloje. Tėvas buvo kaimo seniūnas, ūkvedis, darbštus žmogus, tad, žinoma, prasidėjus areštams, sovietų valdžia jį suėmė. Vežant į apklausą, jam pavyko pabėgti, jis slapstėsi miške ir netrukus prisidėjo prie partizanų. Vanda, vyriausia Valių duk­ra, tapo partizanų ryšininke, jos brolis Viktoras – Žemaičių apygardos partizanu. Šviesaus proto se­­nolė mena, jog apygardos vadas buvo Montvydas, žino, kad jis slapstėsi pelkynuose prie Paršežerio, ten ir žuvo.

„Aš buvau ryšininkė partizanų grupelių – jaunų vaikinų, kurių vieni slapstėsi nuo sovietinės armijos, kiti vengė persekiojimų, nes kažkas iš jų artimųjų jau buvo partizanų gretose arba jiems prijaučiantys“, – prisimena Vanda.

1946 m. devyniolikmetė mergina kar­tu su tėvu buvo suimti ir visus metus laikomi bei tardomi kalėji­me Klai­pėdoje. Senolė sako, jog tai bu­vo baisus laikas: tardymai, kankinimai, šaltis ir badas. Galiausiai Vanda, kaip politinė kalinė, už pagalbą partizanams buvo nuteista 10 metų lagerio ir penkerius metus tremties Karagandos srityje, Kazachstane. Ilgai kalėjo Džes­kaz­gane, paskui – moterų kalėjime Ken­gi­­re. Taip praėjo aštuoneri metai. 1948 m. buvo suimtas ir Vandos brolis Viktoras, kuriam skirti 25-eri metai ka­lėjimo Magadane ir penkeri tremties Cent­riniame Chazane. Visa likusi šeima – mama, brolis, trys seserys, kurių vienai buvo vos dveji metukai, taip pat atsidūrė Centriniame Chazane.

„Dirbti prisiėjo sunkiai: gaminome ply­tas, vagonietkomis veždavome ir plytas, ir blokus, kuriuos reikėjo nutiesti per kanalą, jį kasėme kastuvais“, – maišydama rusiškus ir lietuviškus žodžius, pasakoja Vanda. Prisiminimai ir išgyvenimai tokie gyvi, tarsi patirti vakar.

Po Stalino mirties Vandai įkalinimas buvo pakeistas lygtiniu paleidimu panaikinus tremties vietos pasirinkimo apribojimus. Ji neturėjo teisės grįžti į Lietuvą, tad 1963 m. atvažiavo į Ir­kuts­ko srities Centrinio Chazano kaimą, kur buvo įsikūrusi jos šeima. Bet ir čia kas mėnesį privalėjo registruotis komendantūroje.

Vanda sako buvusi ištekėjusi du kartus. Vaikų nė vienoje santuokoje nesusilaukusi, pavardės nekeitusi.

„Pirmą kartą tekėjau dar Kazachstane už lietuvio tremtinio. Tačiau „nesošlis“ (nesutapo) charakteriai“, – pasakoja senolė, įterpdama rusiškų žodžių. Pa­mažu, anot jos, vyras nusigėrė, ir jų keliai išsiskyrė.

Antrasis buvęs išsilavinęs žmogus iš Pamaskvio, dirbo vyriausiuoju konst­ruktoriumi Jaroslavlyje, turėjo karininko laipsnį. Bet kaip nepateisinęs šio neva garbingo vardo, buvo nuolat žeminamas pareigose, kol galiausiai iš visur atleistas, anot Vandos, pagal 47 straipsnį, be teisės įsidarbinti.

„Kartą, parėjusi iš darbo, radau jį su šautine žaizda krūtinėje“, – prisimena Vanda.

Centriniame Chazane amžinojo poilsio atgulė jos tėvas, mama ir dvi seserys. Viktoras grįžo į Lietuvą, čia ir mirė. O Vanda liko viena tolimame Sibiro kaime, tėvo statytoje troboje, kuri, laikui bėgant, vis labiau kiužo...

„Labai norėjau į Lietuvą“

Lietuvio tremtinio sūnus Ar­vy­das Kulikauskas su žmona ruse Nina Vecher, taip pat neišvengusia sovietinių represijų, gyvena Irkutsko srityje ir padeda lietuvių palikuonims, likusiems tame krašte, surasti jų artimuosius ar gimines Lietuvoje, o jei nori – ir sugrįžti į savo kraštą. Užsiėmę lietuvių tremtinių palaidojimo vietų atkūrimu, jie susipažino ir su Vanda. Gyvenimas vienišai senutei buvo tapęs labai sunkus: trūko medicininės priežiūros, menkoje trobelėje beveik nebuvo šildymo, elekt­ros.

Į Lietuvą Vanda išsiruošė su didžiuliu užsidegimu, nepaisant, jog vien traukiniu teko dardėti kone savaitę. Tačiau pasiryžimas nugalėjo. Tiesa, mo­čiutė tebesaugo dokumentus, kurie liudija, kad dar 1994 m. ji galėjo grįžti į gimtuosius kraštus, nes tuomet jai buvo skirtas butas Šilalėje. Neaišku, kodėl moteris šito nepadarė: gal manė, jog neužteks pinigų butui, o gal, kaip sako dabar, ją išgąsdino biurokratiniai suvaržymai.

Ir galima ją suprasti: visą gyvenimą žeminta, niekinta, stumdyta Vanda išsiugdė tvirtą charakterį, kuris teikė ir tebeteikia jai orumo, ir ji niekam neleidžia savęs stumdyti.

Svarbiausia – jaustis sava

Grįžusi į Lietuvą, Vanda apgyvendinta Pagramančio (Tauragės r.) bendruomenės centro „Gramančia“ socialinės globos namuose. Praėjusį ant­radienį garbingą tremtinę aplankė Seimo narys Jonas Gudauskas bei Lie­tuvos poli­tinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ši­la­lės skyriaus atstovas An­tanas Ra­šins­kas.

Pasak J. Gudausko, dabar svarbiausia kuo skubiau atkurti V. Valiūtei Lietuvos pilietybę, kas galėtų garantuoti jai visas tremtinės teises bei privilegijas.

Garbus senolės amžius ir šviesus protas negali nežavėti. Atmintyje gyvi vardai, pavardės, įvykiai, metai.

„Niekada negalvojau, kad tiek ilgai gyvensiu – juk ištvėriau daugybę sunkumų“, – leidžia sau truputį silpnybės močiutė.

Tačiau greitai įrodo savo tvirtą charakterį ir reiklumą, atvykusių lankytojų griežtai be užuolankų paklaususi rusiškai: „Kuo jūs galite man padėti?“

Be pilietybės dokumentų, leisiančių jai gyventi Lietuvoje, bene labiausiai gy­vybiškai reikalingas klausos aparatas – senolė beveik visiškai negirdi. Turbūt vienintelė, kuriai kažkaip pavyksta susi­šnekėti su močiute, yra globos namų socialinė darbuotoja Indrė. Mergina popieriaus lape didelėmis raidėmis flomasteriu užrašo klausimą, kurį Vanda perskaito net be akinių! Skaito senolė ir lietuviškai, ir rusiškai, bet normaliam tekstui įžiūrėti, sako ji, reikia didesnės lupos. Senolei laisvesniam judėjimui būtina vaikštynė. Ir, žinoma, šilti drabužiai bei avalynė, visos elementarios higienos priemonės, be kurių neapsieina tokio amžiaus žmogus.

Mūsų tautiečiai – atjaučiantys žmonės, tai įrodė ne viena gerumo akcija. Tad norintys prisidėti prie V. Valiūtės gerovės gali paaukoti į Pagramančio bend­ruomenės centro „Gramančia“ banko sąskaitą LT427300010164341259, Swedbank, mokėjimo paskirtyje nurodant  – „Pagalba Vandai Valiūtei“.

„Kadangi senolė trokšta pamatyti sa­vo gimtąsias vietas – Med­vė­galio kal­ną ir Požerę, dar iki Kalėdų pasisteng­siu, kad šis jos noras išsipildytų“, – sakė J. Gudauskas, įteikęs jai simbolinių lauk­tuvių.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“, kurioje jos autorius – kraštietis Juozas Stasinas prisimena savo ir savo protėvių šaknis. Autorius tikisi, jog šis jo pasa­kojimas paskatins ir daugiau žmonių įsijungti į savo ištakų paieškas. (Pradžia Nr. 87, 88, 90).

Iš Tėvo pasakojimų: nelaisvėje

– Vengrijoje karštas vasaros vidudie­nis. Rusų armijos belaisvių lageryje – tūkstančiai. Visi suvargę, sulysę, apdris­kę. Apie normalų valgį nėra ką ir kalbėti: metalinėje lėkštėje vanduo ir viena kita bulvė, kopūsto lapas ar kokia neaiški žolė. Barakuose vyrai guli eilėmis: viena eilė ant grindų, kita – kiek aukščiau, ant sukaltų medinių gultų. Ry­tais iš budinčio miego mus prikelia prižiūrėtojo komanda ir nugulėto kūno skausmas. 

Lageryje visi pagal komandą keliamės ir fiziniu būdu stengiamės atsikratyti utėlių, blusų, blakių, kitos gyvasties, kurios buvo tiek daug, kad tas rankinis jų naikinimas mažai ką tepadėdavo. Po pusryčių, jei juos taip būtų galima pavadinti, prižiūrėtojai paskirstydavo belaisvius į darbą.

Man tą rytą su kitais belaisviais buvo įsakyta iškuopti išmatų duobėje susikaupusį žmogiškąjį turinį. Toks darbas, ir dar ypač karštą vasaros dieną, žinoma, ne iš pačių maloniausių, bet juk esi belaisvis ir tau nevalia prieštarauti – ką liepia, tą ir privalai daryti.

Norom nenorom keletas vyrų išėjome padirbėti bendram belaisvių labui. Dirbame apsimuturiavę nosis, prakaitas žliaugia per nugarą, varva per pakinklius, stengiamės, dirbame kiek beišgalėdami, norime kuo greičiau atsikratyti šio nemalonaus darbo. 

Staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, pasirodė pasipūtęs prižiūrėtojas. Jis, matyt, buvo ką tik pakilęs nuo pie­tų stalo, sočiai pavalgęs ir dar vyriškai pasivaišinęs. Atsiradęs prie išmatų duobės, jis, matyt, savo malonumui dar įsigeidė iš mūsų pasišaipyti, o gal parodyti savo valdžią.

Na ir prasidėjo. Jis savo gargaliniu balsu rėkia ant mūsų, kad mes per lėtai dirbame, kad per mažai išvežėme to „gero daikto“. Prižiūrėtojas kuo toliau, tuo labiau įsikarščiuoja ir taip jau karštą dieną keldamas mūsų pykčio temperatūrą. Kuo toliau, tuo labiau jis įsisiautėja, pradeda į mus laidyti vis smailesnes, vis skausmingesnes grasinimų strėles: girdi, nepaklusnius į karcerį uždarysiąs, ant sienos pakabinsiąs ir badu visus slavus išmarinsiąs. 

Stovime visi įsitempę, rankas prie šonų kaip kareivis Šveikas priglaudę, iš baimės net mirktelėti bijome; stovime sustingę, klausome įkaitusio prižiūrėtojo be perstojo mums žeriamus nepelnytus, žmogaus orumą žeminančius žodžius, o aš jaučiu, kad mano kantrybei ateina galas ir ilgiau tokio paniekinimo nebeištversiu.

Užvirė mano žemaitiškas kraujas, ir nepajutau, kaip akimirksniu atsidūriau šalia besiskeryčiojančio prižiūrėtojo: vie­na ranka griebiau jam už čiuprynos, kita čiupau už subinės ir vienu ypu įme­čiau jį į dvokiančią duobę. 

Visi šūdvežiai stovi išsigandę, kai ku­rie net amą prarado, žiūri išpūstomis akimis tai į mane, tai į „skenduolį“, besimurkdantį išmatose. Stovi apmirę, ne­suvokdami, kas čia įvyko, ir nesu­prasdami, ko griebtis, ką daryti. Pri­žiūrėtojas vis kapstosi išmatų duo­bėje ir be pagalbos išsiropšti iš jos niekaip negali. Jis be perstojo mosuoja viena ranka, kad nepaskęstų, o kita braukia nuo veido gelsvai juodus nešvarumus ir kažką burba, lyg šauktųsi pagalbos ar grasintų, bet duobės turinys neleidžia jam pilnai praverti burnos. 

Aš, pykčio garą nuleidęs, supratau, ką padariau, ir smarkiai išsigandau. Pa­si­metęs bėgioju tai šen, tai ten duobės pakraščiu, klaupiuosi ant kelių, norėdamas paduoti ranką nelaimėliui, bet bijau, kad jis ir manęs neįtrauktų į „maudyklę“. At­sipeikėję mano likimo draugai čiupo sem­tuvą su ilgu kotu ir, pakišę jį nelaimėliui, „išgriebė“ prižiūrėtoją iš tos nelemtos smirdinčios duobės.

Ištraukėme jį glitų, kaip ungurį, nupylėme vandeniu, nuvalėme nešvarumus, stovime ir laukiame, kuo čia viskas baigsis.

Kai mes jį apšvarinome, sutvarkėme, prasidėjo man skirta „linksmoji“ dalis. Prižiūrėtojas, pasišaukęs keletą vyrukų iš savo komandos, surišo man už nugaros rankas, nusitempė į kalinių egzekucijai skirtas patalpas, padaužė kaip jautienos kepsnį ir pakabino ant sienos galva žemyn. Kiek tokioje pozoje kybojau, negaliu pasakyti, gal valandą, o gal net dvi, nes „atsibudau“, kai mane, nukabinę nuo sienos, apipylė šaltu vandeniu...

Šiandien, praėjus tiek daug metų, negaliu suprasti, kodėl aš taip pasiel­giau, – giliai atsidusęs tarė tėvas ir pridūrė, – matyt nepakeliamas lagerio gyvenimas ir karo subrandinta neapykanta priešui mane prie to privedė, o gal ir jauno žemaičio verdantis kraujas. Pasakysiu jums, vaikeliai, kad karas žmones labai supriešina, žvėrimis padaro ir ypač tuomet, kai belaisvis patenka į priešo nasrus, – baigė pasakojimą tėvas, savo kailiu patyręs Pirmojo pasaulinio karo žiaurumus. 

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

Pirmą žiemos mėnesį, kaip įp­rasta, pradedame įžiebdami eglu­tes didžiuosiuose miestų aikštėse. Tiesa, kaip ir praėjusiais metais, eglučių įžiebimo šventes ir vėl kažkiek varžo pandemija bei dideli susirgimų skaičiai. Koronavirusas koreguoja ir ateinančios vasaros planus – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija praėjusią savaitę pa­skelbė, jog kitais metais pla­nuota Lietuvos moksleivių dainų šventė neįvyks. Ji dėl suvaržymų nukelta į 2026-uosius. Tiesa, ža­dama, kad tradicinė, jau šimtoji Dai­nų šventė vyks kaip numatyta – 2024-aisiais. O iki tol – ne mažiau įspūdingi, įkvepiantys bei naudingi renginiai.

Vilnius sulaukė visos Lietuvos pasididžiavimo pelniusios ir „Auksiniu liūtu“ Venecijoje apdovanotos operos-performanso „Saulė ir jūra“. Itin didelio populiarumo 2019 m. nusipelniusio kūrinio žvaigždė dar tikrai nesiruošia blėsti – apžiūrėti Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinį gyvai panoro tiek daug žmonių, jog buvo paskelbti papildomi pasirodymai gruodžio viduryje. „Saulė ir jūra“ suaktualina klimato kaitos problemą, visuomenės nuovargį, kūno standartus. 

Sostinėje praėjusį savaitgalį įvyko jau šeštasis „Pavilijono“ knygų festivalis, kvietęs naujai atrasti knygynus ir literatūrą. Per mažąją Knygų mugės versiją primenantį „Pavilijono“ knygų savaitgalį lankytojai galėjo ne tik įsigyti knygų, bet ir dalyvavo jų pristatymuose, literatūrinėse diskusijose, susitikimuose su autoriais, koncertuose bei poetiniuose performansuose. Šiemet festivalyje daug dėmesio skiriama knygynams – žinomi Lietuvos poetai bei menininkai aptarė skirtingą jų platinamą literatūrą, jos spragas ir pan. 

Paskelbti „Auksinės lupos“ – geriausio redaktoriaus – 2021 m. konkurso laureatai. „Auksinės lupos“ premija bus įteikta Danutei Kalinauskaitei-Kunickienei už subtilų sudėtingų tekstų redagavimą pasitelkiant rašytojos talentą bei gyvą kalbos jausmą, už autorių ugdymą. „Auksinės lupos“ apdovanojimą už savo sėkmingą darbą taip pat gaus jaunoji redaktorė Erika Malažinskaitė-Valčiukienė.

Premiją ge­riau­siems redaktoriams po kelerių metų pertraukos steigia Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, Lietuvos leidėjų asociacija ir leidyk­la „Vaga“. Premijos šių metų laurea­tėms bus įteiktos gruodžio 14 d. Na­cionaliniame muziejuje Lietuvos Di­džiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose.

Šiais metais visame pasaulyje minimas bene avangardiškiausio judėjimo „Fluxus“ 60-metis. 1961-aisiais jį vienoje Niujorko galerijų pradėjo Jurgis Mačiūnas, kuriam šiemet būtų suėję 90 metų. Šio dvigubo jubiliejaus proga „Fluxus“ kūrybos puoselėtojas Lie­tuvoje Jono Meko vizualiųjų menų cent­ras visus neabejingus avangardui bei maištingam menui kviečia į ką tik atidarytą parodą „Jurgis Marčiūnas. Fluxus biografika“. Jos metu numatomi ir renginiai bei performansai. Meno centro lankymas – nemokamas.

Kotryna PETRAITYTĖ

Lapkričio pradžioje Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje jogos už­si­ėmimus pra­di­nių klasių mokiniams vedė puiki savo srities specialistė Neda iš Šilutės. Pasak jos, joga – tai gyvenimo būdas taikoje su savimi ir visa aplinka, tai – mūsų proto, kūno ir sielos sąjunga. Joga nėra religija, bet ji moko tikėti.

Joga tinka kiekvienam, kuris nori sustiprėti fiziškai, geriau pajausti savo kūną, išsivalyti nuo įtampų ir išmokti jį valdy­ti. Tai holistinis savęs pažinimo būdas, subtilus sąmoningumo kelias. Joga taip pat yra būsena, kai proto veik­la yra suvaldyta. Nesugebėjimas liautis galvoti – siaubinga bėda, tačiau mes to nesuprantame, nes beveik visi esame jos kamuojami, tad laikome tai norma. Nuolatinis proto triukšmas trukdo pajausti vidinę tylą, kuri yra neatsiejama nuo mūsų esybės bei ramybės. Mintys sukelia įtampą, ir tik atsipalaidavus protui bei psichikai, atsipalaiduoja kūnas. Mintis, esanti viename gale, sukelia įtampą kitame, o įtampa psichikoje ir prote įtempia kū­ną, tarsi riečia jį. Nuolatinis galvojimas silpnina žmogaus imu­ninę sistemą, pablogina centrinės nervų sistemos darbą. Jis tolygus nuolatiniam valgymui. Kas per daug, tas nesveika. 

Nuraminti mintis, protą, susigrąžinti prarastą energiją, sveikatinti kūną, grįž­ti į save bei pasinaudoti jogos praktikų pagalba pradinukus nuoširdžiai kvietė ir Neda. Vaikų joga – tai ne tik mankšta vaikams. Užsiėmimo metu mokiniai bu­vo mokomi klausytis savo kūno, atlikti kvėpavimo pratimus, atsipalaiduoti. Ši praktika yra labai naudinga tiems, kurie patiria stresą ar kamuoja panikos atakos bei nemiga. Su pradinukais buvo išmėginti pratimai, kurie gerina kūno laikyseną bei koordinaciją. Neda jogos užsiėmimus mažiesiems vedė per pasakų pasaulį, vaikai žaismingai buvo mokomi sutelkti dėmesį, taisyklingai kvėpuoti.

Jogoje nėra rungtyniavimo, laimėtojų ar pralaimėtojų. Tai buvimas čia ir dabar.

Šie užsiėmimai finansuojami iš Šilalės rajono visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos „Mąstyk apie rytojų”. 

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė 

AUTORĖS nuotr.

Šilalės teisme antradienį buvo baigta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai kreditiniu sukčiavimu ir dokumentų klastojimu reiškiami ūkininkui R. P. bei Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio padėjėjai Ingridai Montvidaitei. Pastaroji dėl tokios veikos teismo slenksčius, pasirodo, mina nebe pirmą kartą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92

Lietuvoje yra daugiau kaip 260 tūkst. negalią turinčių žmonių, apie 1400 jų gyvena Šilalės rajone. Įvairūs tyrimai rodo, jog neįgalieji daugiau problemų patiria siekdami išsilavinimo, dažniau nei kiti susiduria su skurdu, nes sunkiau įsidarbina. Minint Tarptautinę žmonių su negalia dieną, vakar Šilalėje lankęsis ir su rajono gyventojais bendravęs Seimo narys Justas Džiugelis pastebi, kad valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti žmonėms su negalia, tada keistųsi ir visuomenės požiūris į juos. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 92