Kai prieš mėnesį susirinkę Paežerio apylinkių žmonės statė atminimo stogastulpį Sausio 13-ąją žuvusiam kraštiečiui Vytautui Vaitkui, už idėją ir organizavimą visi dėkojo Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotojai Reginai Mickuvienei, o ji džiaugėsi sutikusi tikrus patriotus – žmones, kurie iš tiesų žino, kas yra laisvė, ir moka ją branginti. Keturis dešimtmečius Upynos mokykloje istorijos mokytoja dirbusi R. Mickuvienė tikina, jog užaugo karta, nemėgstanti kalbėti apie patriotiškumą, tačiau puošianti savo kraštą darbu ir kūryba. 

Gimtinė – kaip Dievo akis

Regina – to paties krašto vaikas: kilusi iš mažo kaimelio Pabremenio, visą gyvenimą atidavusi Upynai, o šeimos židinį sauganti Iždonuose.

„Čia mano trikampis – kaip Dievo akis. Todėl ir tos vietos tokios mielos, dieną naktį galėčiau apie jas pasakoti. O ir yra ką. Daugelis net ir vietinių žmonių nežino istorinių vietų, o kai kurios tik dabar atrastos ar naujai prisikėlė po ekspedicijų, į kurias keliauja profesorius Vykintas Vaitkevičius bei kiti archeologai. Aš pati labai daug nežinojau, dar tik viską bandau susidėlioti į vietas. Nėra lengva, nes ir šaltiniai skirtingai pateikia istorinius faktus“, – tikina Upynos liaudies amatų muziejuje dirbanti moteris.

Naujausiu atradimu ji vadina Rotužės šaltinį, esantį Lauksargio kaime, to­kį apleistą ir pamirštą. Skauda širdį ir dėl nepelnytai pamiršto Aušrinės kalno, kuris yra toks pat svarbus, kaip Šatrijos, ties kuriuo šiaurėje baigiasi kal­votoji Žemaitija ir prasideda lygumos.

„O mūsų Aušrinkalnis kalvas nuo lygumų skiria pietinėje pusėje – čia taip pat buvo visas sakralinis mitologinis kompleksas. Gaila, kad nėra nei nuorodų, nei gerų privažiavimų, tad reikia įdėti darbo, kad visa tai atsirastų“, – tikina muziejininkė, savanoriaujanti vedant ekskursijas į jai brangias vietas.

Nuo Svystkalnio regyklos galima pamatyti net Tilžės ir Tauragės bokštus, o kraštotyrininkas Klemensas Lovčikas pasakojo, kad kažkada iš ten matė net traukinio vagonus, riedančius nuo Tau­ragės Varlaukio link. Netoli nuo Upy­nos gamtos paminklas Gudirvių ak­muo, Kalvalių piliakalnis, reikia sustoti prie V. Vaitkui skirto stogastulpio, užkopti į Prienų piliakalnį, pamatyti garsųjį Sku­burlą, nusiprausti Rotužės šaltinyje, užkopti į Aušrinkalnį.

„Taip susidėlioja tik 10 kilometrų, o kiek sustojimų!” – neslepia džiaugsmo moteris, apgailestaujanti, jog per vėlai tapo muziejininke. Mokytojaudama visada sakydavo, kad nieko kito negalėtų ir nemokėtų dirbti, tačiau gyvenimas įtikino, jog smarkiai klydo.

Kultūros šviesa – nuo Baublių laikų

„Esu laiminga, kad šitiek daug žmonių nori pažinti mūsų kraštą, žinoti jo istoriją – atvažiuoja vaikams parodyti Dionizo Poškos Baublių, kitų rajono istorinių vietų. Kol bus žmonių, kuriems svarbi istorija, kalba, Lietuva neišnyks“, – įsitikinusi Regina.

Į Baublius atvažiavusią Vilniaus ir Kau­­no universitetų mokslininkų de­le­­ga­ciją R. Mickuvienė palydėjo į Upy­nos liaudies amatų muziejų, nuvežė į Girdiškės bažnyčią, papasakojo apie šio krašto žmones, jų darbštumą bei pasiekimus. Mokslininkai stebėjosi, jog kaime dar likę tiek šviesių žmonių. Tai Reginai paglostė širdį, nes vos išgirdusi, kad kaimas yra prasigėręs, ji kaipmat supyksta.

„Raskit man tų prasigėrusių! Vienas kitas yra gyvenime paklydęs, ant tokių, kaip sakydavo Motiejus Valančius, negali pykti – jie jau seniai protelį praradę“, – barasi moteris.

Upynoje nemažai jaunų šeimų, kurios dirba žemę, gražiai augina vaikus, puoselėja sodybas. Regina tikina, jog upyniškiai gal net daugiau nei vilniečiai ir kauniečiai kultūros renginių aplanko, nes visur važiuoja, viską nori pamatyti. Ta šviesa, pasak jos, sklinda iš labai toli, iš tų laikų, kai D. Poška Bijotus pavertė Žemaitijos kultū­ros cent­ru, įkurdamas čia pirmąjį Lietuvoje muziejų.

„Apie D. Pošką per mažai kalbame. Jau vien tai, kad jis neskriaudė vargšų, o jei gerai dirbdavo, dar ir iš baudžiavos paleisdavo, rodo, kokia švie­si ir drąsi tai buvo asmenybė“, – sako istorikė.

D. Poškos pavyzdys įkvėpė ir kitus: kunigas Kazimieras Andriukaitis Girdiškės bažnyčioje sumeistravo įspūdingo dydžio ąžuolinius altorius. Vytogalą išgarsino lakūnas Stasys Girėnas ir ten mokytojavęs pedagogas, keliautojas, rašytojas Matas Šalčius, parašęs šešiatomį „Svečiuose pas 40 tautų“.

Pasak muziejininkės, tokių žmonių yra ir dabar. Jei ne K. Lovčikas ir Vaidilutė Jončaitė, Upy­noje nebūtų muziejaus ir nebūtų tiek palikta šio krašto istorijos bei kultūros vertybių ateinančioms kartoms.

„Klemensas visą gyvenimą tam muziejui paskyrė. Kokį gilų suvokimą reikėjo turėti, jog tas vertybes sovietmečiu saugotum. Viskas surašyta inventorinėse knygose: iš kur gauta, kas savininkas, kokia to daikto istorija. Muziejuje yra apie 3700 eksponatų, antra tiek vietos reikėtų, kad galėtume eksponuoti viską. Galvojate, kad visi atidavė tuos daiktus už dyką? Daž­niausiai reikėjo pirkti – už savo pinigus. Ir dar rizikavo, savo namuose viską laikė, į kaimynės daržinę kryžius buvo sukišęs. Tik kai sovietmetis baigėsi, galėjo čia atgabenti“, – pasakoja R. Mickuvienė.

Ji džiaugiasi, kad Upynoje nepamirštamos ir puoselėjamos krašto tradicijos, vyksta nuostabūs renginiai kultūros namuose. Visa tai ant savo pečių tvirtai laiko čia gimusi ir augusi Renata Gužauskienė.

Mokytoja iš pašaukimo

Nors Regina sako gerokai pavėlavusi tapti muziejininke, bet neslepia, kad jokios kitos profesijos nebūtų galėjusi pasirinkti, nes visada žavėjosi plačios erudicijos, savo darbą ypatingai mylėjusia lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Stefa Statkevičiene – kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus, kurio vardas suteiktas Šilalės krašto muziejui, žmona.

Tokius pat inteligentiškus, atsidavusius savo mokiniams pedagogus ji sutiko pradėjusi dirbti Upynos vidurinėje mo­kykloje. Visada žavėjosi mokytoja V. Jon­­čaite, sovietmečiu subūrusia mokinių etnografinį ansamblį „Kukutis“, kuris ne kartą tapo respublikinių konkursų laureatu. O kiek apdovanojimų pelnė jos vadovaujamo dramos būrelio spektak­liai, mokytojų etnografinio ansamblio pasirodymus filmavo net Lietuvos televizija. Regina tikina, jog be anuomet mokyklai vadovavusios Rožė Žulkutės pritarimo nieko nebūtų buvę – sovietmečiu reikėjo drąsos lietuvybei skatinti.

„Mokytojai dirbo šeimomis: V. Jon­čai­tė ir K. Lovčikas, Ona ir Kleopas Uman­tai, Danutė ir Juozas Kvietkai, Stasė ir Motiejus Martišiai, Morta Milmantienė ir Dalia Milmantaitė bei kt. Jų pareiga buvo šventa – jei dirbti, tai sąžiningai. To mokiausi iš jų ir mokiau savo mokinius. Kaimo vaikai yra geri, jie niekada jokių problemų nekeldavo, nes patiria nelengvą kaimo darbų naštą. Parėję iš mokyklos, dirbdavo ūkyje, tik vakare sėsdavo ruošti namų darbų. Lietuva jiems nėra tuščia sąvoka“, – tikina R. Mic­kuvienė, kurios mokiniai daugybę kartų yra tapę LR Konstitucijos egzamino nugalėtojais.

Mokytoja neabejoja, jog LR Konsti­tu­ciją turi žinoti kiekvienas šalies pilietis. Gal ne visus 14 skirsnių ir ne visus 154 straipsnius, nes viskas, kas reikia, pasakyta pirmame straipsnyje: „Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika“.

„Į šį straipsnį susiveda visas žmogaus gyvenimas, darbas, meilė tėvynei, prisirišimas prie savo krašto, gimtų vietų. Nebūtinai mūsų jaunimas turi siekti kažkokių aukštumų, bet LR Konstituciją kiekvienas turi žinoti“, – tvirtina R. Mic­kuvienė.

Pasak Reginos, LR Konstitucija yra beveik tobula: per 29 egzistavimo metus ji sulaukė labai mažai kritikos. Tai vienas iš didžiausių Lietuvos laimėjimų. Ir taip yra dėl to, kad pagrindinį šalies įstatymą rengė aukštos erudicijos, giliai teisę ir gyvenimą suprantantys žmonės – Kazimieras Motieka, Jus­ti­nas Marcinkevičius, Vytautas Lands­bergis, Romualdas Ozo­las,  Egidijus Jarašiūnas, Vytautas Sinkevičius bei kt.

„Manęs dažnai klausia, kas yra patriotizmas. Kažkada mokykloje darėme projektą ir įvairaus amžiaus žmonių klausėme, kokie žmonės yra patriotai. Daugelis teigė, jog nepažįsta tokių, nebent įvardijo vienintelį K. Lovčiką, kuris įkūrė muziejų Upynoje. O aš manau, kad kiekvienas, kuris sąžiningai dirba savo darbą, augina ir gražiai auklėja vaikus, neniekina savo tautos, o saugo ir puoselėja krašto istoriją bei papročius yra patriotas. Nesmerkiu ir išvykstančių užsidirbti į užsienį, tik norėčiau, kad jie sugrįžtų ir padarytų čia tai, ką ten išmoko – toks yra tobulėjimo ir kūrybos kelias, tvirtos Lietuvos kelias“, – sako R. Mickuvienė.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Šį mėnesį Šilalę sudrebino neregėtas renginių ciklas – Kultūros centro salėje ketu­rias dienas vyko Teatrų festivalis. Tai pirmas toks renginys, ir jo sumanytojas bei Ši­lalės muzikinio teatro režisierius Antanas Kazlauskas žada, jog tikrai ne paskutinis.

Pirmajame festivalyje pristatyti Jurbarko, Tauragės ir Telšių teatrai. Taip pat Klaipėdos „Taško“ teatro aktorės surengė kūrybines dirbtuves jaunimui – supažindino su teatro „abėcėle“: viešuoju kalbėjimu, scenos judesiu, ritmika, improvizacija, socialine drama bei forumo teatru.

Turbūt natūralu, kad Teatrų festivalis Šilalėje suorganizuotas būtent dabar, kuomet Kultūros centre susibūrė muzikinis teatras.

„Kai ruošiausi šiam festivaliui ir rinkau medžiagą, nustebau, jog Šilalėje teatras kažkada yra buvęs – pirmasis lietuviškas vakaras su vaidinimu įvyko 1914 m. Tai buvo pastatymai iš kelių veiksmų, su režisieriumi. Suvaidin­ta Kazio Alytos pjesė „Ant bedug­nės krašto“, Gab­rieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Genovaitė“, ruoštasi parodyti pjesę „Šv. Cecilija“. Kultūrinį gyvenimą Šilalėje nutraukė Pirmasis pasaulinis karas“, – pasakojo A. Kazlauskas.

Jis pripažįsta, kad, nepaisant senųjų tradicijų, Šilalėje teat­ro meno veikla pastaraisiais dešimtmečiais nebuvo žinoma, todėl teatro menas mūsų mieste bei rajone tradicijų neturi. Tiesa, Vytautas Jankauskas dar 2000-aisiais bandė jį atgaivinti, bet tam pritrūko politinės va­lios sprendimų, ir sumanymas žlugo. Vėliau atsirado Astutės Noreikienės iniciatyva – 2008 m. ji pastatė muzikinį spektak­lį „Brėmeno muzikantai“, kuris su­laukė didžiulio pasisekimo ir tapo užuomazga į muzikinį teat­rą. Šiandien A. No­­reikienė pati vaidina abiejuose re­žisieriaus A. Kazlausko pastatymuose („Elizoje“ bei „Čardašo karalienėje“). Miuziklas „Eliza“ pirmąkart pa­rodytas 2019 m. (iš viso surengta 10 vaid­inimų), o naujasis muzikinis spektaklis „Čardašo karalienė“ („Silva“) festivalio metu parodytas šeštą kartą ir, režisieriaus teigimu, buvo geriau­sias iš visų iki šiol surengtų.

„Smagu, jos visi festivalio dalyviai tvirtino, kad Šilalės žiūrovai yra nuostabūs, kad su jais aktoriams pavyksta užmegzti ryšį nuo pirmųjų vaidinimo minučių. Prie tų gerų žodžių apie savo krašto žiūrovus prisidedu ir aš: jūs esate nuostabūs, vaidinti tokiai publikai yra vienas malonumas“, – sakė A. Kazlauskas.

Pirmieji pasirodė tauragiškiai. Tauragės liaudies teatro režisierė Genovaitė Urmonaitė atvežė K. Čiplio-Vijūno komediją „Bobutės susipyko“.

„Mūsų pjesė – iš XX a. pradžios klojimų teatrų repertuaro. Ilgai svarsčiau, kurį iš penkių šiuo metu rodomų spektak­lių pristatyti šilališkiams. Atsimenu laikus, kai Šilalėje teat­ras neturėjo jokių perspekty­vų – į spektaklius žmonės neidavo. Tad išrinkau spektak­lį, kuris yra tinkamas bet kokiai publikai. Atvirai pasakysiu, jog to­kio šilališkių susidomėjimo nesitikėjau – publika mane nustebino ir sužavėjo. Išėjusi į vestibiulį ir pamačiusi, kaip gausiai renkasi žmonės, bėgau savo teatro artistams pasakyti, kad bus pilna salė. Taip ir buvo, o žiūrovų reakcija mus tiesiog užbūrė“, – kalbėjo G. Urmonaitė.

Režisierė sakė, jog Tauragės liaudies teatre ji dirba jau 43-čius metus (tiek sukaks vasario 1 d.), o festivalius ji organizuoja jau 29-ą kartą.

„Ir šilališkiams nuošir­džiai linkiu nenuleisti rankų, neišsigąsti sunkumų. Svarbu pačiam tikėti savo veiklos perspektyva, ir anksčiau ar vėliau tuo patikės visi“, – Šilalės teatrų festivaliui gyvuoti ne vieną dešimt­metį linkėjo režisierė G. Urmonaitė.

Antrąją festivalio dieną šilališkiams prisistatė Telšių Žemaitės teatras: dieną buvo parodytas vaikiškas muzikinis spektaklis „Voro galybė“ (pagal V. Kupšio pjesę, rež. Donatas Žilinskas), vakare laukė tragikomedija „Šventųjų gyvenimas“ (pagal P. Cvirkos romaną „Frank Kruk“, rež. D. Žilins­kas).

„Kadangi mūsų tarpusavio bendradarbiavimas yra užsimezgęs anksčiau (Šilalės muzikinis teatras Telšiuose jau rodė „Elizą“), ir jūsų artistai į mūsų teatro festivalį „Atradimai“ buvo atvykęs su gausiu atlikėjų kolektyvu, nenorėjome atsilikti ir mes. O tai, ką patyrėme, vaidinda­mi Šilalės pub­­likai, bu­vo nuos­ta­bu. Tad mūsų teat­ras norėtų grįžti čia su kitais spek­tak­liais, ir aš tikiu, kad tai būtinai įvyks“, – kalbėjo reži­sie­­­rius D. Žilins­­kas.

Vertindamas šilališkių sumanymą organizuoti tokį fes­tivalį bei režisieriaus A. Kazlausko iniciatyvą steigti Šilalės muzikinį teatrą, D. Žilinskas neslėpė, kad jį užvaldė smagus pavydas – Šilalė turi muzikinį teatrą, kuriuo gali pagrįstai didžiuotis ir kurį privalo išsaugoti.

Šiam režisieriui antrino ir jo kolegė iš Jurbarko Danutė Bud­rytė-Samienė. Tiesa, į Šilalę atvežtame Jurbarko Konstantino Glinskio teatro spektaklyje, H. Kunčiaus groteske „Jonas Sobieskis“ ji atliko režisieriaus Alberto Vidžiūno asistentės pareigas.

„Pavadavau režisierių, kuris negalėjo atvykti, todėl mano vaid­menį spektaklyje atli­ko kita aktorė. Važiavau su šiuo pastatymu į festivalį labai komp­leksuodama. Kodėl? Seku Šilalės muzikinį teatrą nuo „Elizos“ premjeros, todėl nerimavau, kaip jūsų publika po tokių muzikinių pasirodymų priims dramos kūrinį. Jurbarke teat­rų festivaliai rengiami jau seniau, bet netu­rėjome garbės pa­sikviesti muziki­nio teat­ro. Beje, Lietuvoje yra tik vienas mėgėjų mu­zi­kinis teatras ir jis yra Šilalėje“, – gyrė kolektyvą bei jo režisierių už aukštą meist­riš­ku­mo lygį D. Bud­ry­tė-Samienė.

A. Kazlauskas sakė, kad Jurbarko Konstantino Glinskio teatras yra Lietuvos mėgėjų te­atro sąjungos narys. Apie šilališkių galimybę tapti jos nariu režisierius kol kas nekalba.

„Gal kada nors ateityje, kai būsime pastatę bent penkis veikalus, galėsime pretenduoti, tačiau dabar apie tai kalbėti dar anksti. Didžiuojuosi Šilalės krašto žmonių kultūrinio gyvenimo atgimimu, o  tai teikia vilties, kad ir Šilalėje teat­ras bus, vyks festivaliai“, – apibendrindamas pirmąjį „blyną“ kalbėjo režisierius.

A. Kazlauskas sakė, jog kiek­vienas teatras yra savitas, unikalus, ir jam labai smagu, kad kolegos išvyko sužavėti mūsų žiūrovų simpatijomis.

„Ar bus kitas festivalis ir kada? Manau, po dvejų metų. Turiu svajonę organizuoti muzi­kinių spektaklių festivalį. Kvies­čiau kolegas iš dramos teatrų, kur yra statomi muzikiniai veikalai. Muzikinio spektaklio pastatymas reikalauja daugiau lai­ko, didesnių investicijų. Šiuo me­tu repetuojame jau trečiąjį muzikinį veikalą – tai bus roko opera ir visiškai skirsis nuo pirmųjų dviejų.

Dažniausiai giriami tik scenoje matomi atlikėjai, o aš norėčiau padėkoti ir tiems, kurių niekas nemato: ūkinės, organizacinės dalies darbuotojų. Todėl ačiū sakau Tomui Bud­reckui ir Guodai Juškaitei. Žinoma, labai svarbus ir įstaigos vadovės Irminos Kėblienės palaikymas bei supratimas, kaip svarbu Šilalei turėti muzikinį teatrą. Repeticijų metu sakau ir dabar kartoju – kiekvienas teatro dalyvis yra ypatingas ir svarbus, nepaisant, kurioje scenos vietoje jis stovi ir ar apskritai jį matome“, – dėkojo visiems, prisidėjusiems prie sėkmingo pirmojo Teatrų festivalio organizavimo, režisierius A. Kazlauskas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Atrodo, su rugsėjo mėnesį įsi­ga­­liojusia tvarka, reguliuojančia vi­­­suo­meninių veiklų ir viešųjų erd­vių darbą bei veiklą, apsiprato­me. Bet atsipalaiduoti neleidžia kaimyninės Latvijos COVID-19 padėtis. Atsi­prašydama nuo koronaviruso pasiskiepijusių žmo­nių, Latvijos val­­džia nusprendė ku­riam laikui grįž­ti į karantiną. Ar jo iš­vengti ne­pavyks ir mums? Tačiau kol kas kul­tūriniai renginiai vyksta, jie pla­nuojami ir netolimoje ateityje.

Tęsiasi jau trečioji „Nepatogaus ki­no“ savaitė. Aktualias, bet nepatogias temas paliečiantis filmų festivalis šį­kart atkreipia žiūrovų dėmesį ir į van­denynų taršą. Festivalio organizato­riai pajūryje gyvenančius žiūrovus kvie­čia pabūti archeologais bei paiešokti plas­tiko artefaktų, kuriuos bus galima išmainyti į Klaipėdoje vyksiančio fil­mo „Potvyniui nuslūgus“ seanso bi­lie­tus. „Nepatogus kinas“ kartu su „Ža­liuo­­ju tašku“, Klaipėdos jūrų muzie­jumi ir Jūrų institutu tokiais archeolo­gais kviečia pabūti ir savo radinius pri­statyti kitą savaitgalį, spalio 28–29 d., nuo 17 val., Klaipėdos kultūros fabri­ko kino teatro „Arlekinas“ kasoje. Čia bus galima radinius įmesti į tam paruoštas talpas. Festivalio renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt.

Klaipėdos kultūros fabriko kino salėje laukia ir daugiau įdomybių. Spalio 27 d., 18 val., čia vyks kultūrininko Kęs­tučio Meškio kūrybos vakaras. Žinomo žurnalisto, prodiuserio 75 m. jubilie­jui skirtame renginyje bus pristatomi įvairūs jo darbai. Bus rodomos kul­tū­rinininko, kaip bendraautoriaus, filmų ištraukos, Sąjūdžio metais Klaipėdoje kurtos laidos, dokumentiniai filmai ir kt. Renginį ves aktorė Virginija Ko­chans­kytė. Įėjimas nemokamas, tik su Galimybių pasu.

Puikios žinios ir iš Akmenų sosti­ne vadinamo Mosėdžio. Čia praėjusią savaitę buvo atidarytas pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje Kuršių genties istorijos muziejus. Tai baltų vikingais vadinamų kuršių istorija be­si­dominčios bendruomenės „Pilsots“ ini­ciatyva. Entuziastai siekia kuo tiks­liau atkurti kuršių genties materialųjį paveldą: ginklus, papuošalus, aprangą, buities reikmenis, darbo įrankius bei kt. Unikaliose muziejaus patalpose ža­dama rengti ne tik ekspozicijas, bet ir organizuoti kultūrinius renginius bei veiklas.

Turime pasidžiaugti svarbiu įver­ti­ni­mu iš didžiulio masto tarp­tautinės Frank­furto knygų mugės. Čia praėjusią savaitę geriausia metų knyga jauni­mui išrinktas Jurgos Vilės ir Linos Ita­gaki grafinis romanas „Sibiro haiku“. Knygoje jautriai, bet įtraukiai ir originaliai pasakojama apie Antrojo pasau­linio karo poveikį žmonių gyvenimams, tiksliau – apie jų sugriautas svajones. Pagrindinio veikėjo Algiuko svajones keliauti po pasaulį pražudo 1941 m. į namus atėję kareiviai, o vėliau – ir tremtis į Sibirą. Lietuvos metų knygos vaikams titulą dar 2018-aisiais pelniu­sio leidinio apdovanojimą Frankfurte atsiėmė jo vertėja į vokiečių kalbą Sa­s­kia Drude.

Kotryna PETRAITYTĖ

Lietuvoje – kritinė situacija: darbdaviai neranda kvalifikuotų darbuotojų, o pastarieji verčiau renkasi gauti pašalpą nei dirbti už minimalią algą. Kaip ištrūkti iš šios aklavietės?

Ar nenorą dirbti lemia tik atlyginimo dydis? O gal žinių ir kvalifikacijos stoka? Kaip galima įgyti kvalifikaciją dirbant ir kartu mokantis? Pameistrystė – kaip ji vyksta Lietuvoje?  Kaip sumotyvuoti darbdavius, kad padėtų rengti kvalifikuotus darbuotojus?

Tokie ir panašūs klausimai bus sprendžiami Vokietijos ambasados  ir Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų iniciatyva organizuojamame dviejų dienų renginyje „Ištrūkime iš aklavietės“. Jame sprendimų ir išeities iš krizinės situacijos ieškos verslininkai, Švietimo ir mokslo ministerijos bei profesinių mokymo įstaigų atstovai, savo patirtimi dalinsis Vokietijos ekspertai.

Atotrūkis tarp darbdavių poreikio ir darbo rinkos – didžiulis

„Tarptautinės kompanijos, investuojančios į Lietuvą ir kuriančios čia šimtus darbo vietų, skundžiasi, kad neranda darbuotojų. Vokietijoje bei kitose Europos šalyse sėkmingai naudojama nedarbo mažinimo priemonė – pameistrystė. Lietuvoje ji kol kas neprigijusi. Bandysime pasiekti proveržį ir pajudėti iš sąstingio“, – teigia Vokietijos ir Baltijos šalių prekybos rūmų atstovė dualiniam profesiniam mokymui Eugenija Novicki-Bittner.

Pameistrystės programa turėtų padėti greičiau ir efektyviau įgyti profesinį išsilavinimą specialistams, kurių itin trūksta darbo rinkoje, o tai mažintų nedarbo lygį ir patenkintų darbdavių poreikius. Tačiau ar taip yra?

„Lietuvoje pameistrystė įteisinta, bet dar nėra įsitvirtinusi kaip populiari profesinio mokymo organizavimo forma. Pameistrystės mokymo formoje dalyvauja trys dalyviai: profesinio mokymo įstaiga, darbdavys ir mokinys/pameistrys. Kad ji veiktų, reikia ne tik paskatų iš valstybės, tačiau ir bendros pameistrystės kultūros, aiškiai suvokiant, kokią naudą visoms trims pusėms teikia ši mokymo forma“, – pripažįsta švietimo, mokslo ir sporto viceministrė dr. Agnė Kudarauskienė, kuruojanti profesinio mokymo sritį.  

Vokietijos ekspertai dalinsis gerąja patirtimi

„Pameistrystė – tai ne tik išsilavinimas, bet ir darbo patirtis: studentai vienu metu ir mokosi, ir dirba, gauna atlyginimą. Ši programa itin naudinga ir darbdaviams, nes padeda „užsiauginti“ kvalifikuotus darbuotojus, kurie jau darbuojasi įmonėje. Kadangi Vokietija turi daug patirties pameistrystės, dualinio mokymo tema, kviečiame dalintis gerąja praktika bei patarimais su Lietuvos institucijomis, švietimo įstaigomis ir įmonėmis“, – pasakoja E.  Novicki-Bittner.

Ji pastebi, jog darbdaviai taip pat turi prisidėti ugdant darbuotojus, investuoti į jų kvalifikaciją, suprasti, kad tai netrumpas procesas, bet pirmiausia naudingas pačiai įmonei.

„Verslo atstovai skundžiasi, kad jie nesulaukia paramos iš valstybės, o mokymų programos neatitinka verslo poreikių, profesinės mokyklos turėtų lanksčiau bendradarbiauti rengdamos labiau darbo rinkos poreikius atitinkančių profesijų atstovus. Akivaizdu, jog Lietuvoje pameistrystė dar nėra populiari, per didelis atotrūkis nuo strateginiuose planuose užsibrėžtų tikslų ir realios situacijos“, – teigia E. Novicki-Bittner.

Viceministrė A. Kudarauskienė sutinka, kad svarbiausi veiksniai, siekiant efektyvaus darbdavių poreikio atliepimo, yra profesinio mokymo lankstumas, prieinamumas ir jo turinio atitikimas darbo rinkos tendencijoms.

„Per pastaruosius keletą metų profesiniame mokyme matome daug teigiamų pokyčių – kartu su darbdaviais atnaujinti visų sektorių profesiniai standartai, kurių pagrindu parengtos ir nuolat rengiamos mokymo programos. Taip pat kasmet didėja tęstinio profesinio mokymo populiarumas, stojančių skaičius auga. Darbdaviai gali pasinaudoti visomis valstybės teikiamomis galimybėmis siųsti savo darbuotojus perkvalifikavimui ar kvalifikacijos kėlimui“, – sako viceministrė.

Prieš keletą metų Lietuvoje itin trūko inžinerijos krypties specialistų.

„Šiandien jau galime pasidžiaugti – šioje kryptyje jau antrus metus priimame daugiausiai mokinių. Tačiau matome, jog darbo rinkos poreikiai dar didesni. Kaip ir pavyzdžiui, informacijos ir ryšio technologijų srityje. Čia labai svarbus darbdavių indėlis populiarinant profesijas, didinant jų patrauklumą, akcentuojant naujas technologijas ir gamybos būdus, karjeros perspektyvas tuose sektoriuose, kuriuose darbuotojų trūksta labiausiai“, – teigia dr. A. Kudarauskienė.

Profesinio mokymo patrauklumas Lietuvoje tebėra iššūkis

Dar vienas svarbus veiksnys, anot viceministrės, profesinio mokymo patrauklumas Lietuvoje tebėra iššūkis: „Todėl jau turėdami sureguliuotą teisinę bazę, dabar turime dėti pastangas populiarinti tiek profesinį mokymą, tiek pameistrystę, kaip jo formą“.

Profesinis mokymas ir pameistrystė turėtų būti labiau strateginė Lietuvos švietimo sritis, kad pavyktų pagerinti jos įvaizdį visuomenėje ir efektyviau spręsti darbuotojų trūkumo problemas.

2019 m. Lietuvoje buvo apie 3 proc. besimokančiųjų pameistrystės forma, o 2020 m. buvo užsibrėžtas tikslas pasiekti net 20 proc.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, 2019–2020 m. iš Lietuvoje veikusių 61 valstybinių profesinių mokymo įstaigų 34 buvo vykdomos profesinio mokymo programos pameistrystės organizavimo forma, o 2019 m. pameistrystės organizavimo forma besimokančių asmenų procentas siekė 3,1 proc. Tam buvo pasitelkiamos ES investicijos iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos administruojamų finansavimo priemonių. Taip pat keliamos kasmetinės užduotys profesinių mokyklų vadovams, susijusios su pameistrystės mokymo formos įgyvendinimu, bendradarbiavimu su darbdaviais.

Kokią naudą pameistrystė suteikia darbdaviams?

Viceministrė dr. A. Kudarauskienė išvardino pagrindines naudas darbdaviui (įmonės administracijai, profesijos meistrams):

- verslo poreikius atliepiantis darbuotojų ruošimas;

- finansinės paskatos iš valstybės – 70 proc. mažesni darbuotojo ir iki 20 proc. mažesni pameistrį mokančio meistro darbo užmokesčio kaštai;

- verslas turi galimybę tiesiogiai įsitraukti į profesinio mokymo programų formavimą, kūrimą atsižvelgiant į jo poreikius bei įgyvendinimą;

- efektyvus būdas surasti bei atsirinkti reikiamus darbuotojus;

- sutaupomi įvadinių mokymų kaštai, aukštesnis, nuolatiniais darbuotojais tapusių, buvusių pameistrių darbo našumas;

- didesnis darbuotojų lojalumas: pameistriai išmoksta ne tik procesų, bet ir įmonės vertybių;

- finansinės paskatos arba taikytinos mokesčių lengvatos leidžia įmonėms kokybiškiau vykdyti mokymo programas, investuojant į meistrų ruošimą, įrangos atnaujinimą bei pan.

- verslui pagrįstai uždedamas socialiai atsakingo verslo ženklas;

- verslas geriau mato ir supranta kaip yra ruošiami specialistai, švietimo sistemos specifiką ir kaip verslas gali prisidėti prie švietimo programų bei politikos tobulinimo.

Jovita JARUTIENĖ

Mūsų kraštietis sportininkas Nerimantas Jucius nustebino visos šalies motosporto gerbėjus: sportininkas su­gebėjo laimėti keturiuose čempionatuose ir yra vienintelis Lietuvos istorijoje per vieną sezoną išplėšęs pergalę Enduro ir motokroso klasėse.

Šiemet motosporto se­zono metu vyko keturi čempionatai, kuriuose dalyvauti apsisprendė ir Nerimantas: Lietuvos motokroso, Lietuvos Enduro, Lietuvos Cross country bei Europos Cross count­ry. Nors šiuose čempionatuose varžomasi skirtingais motociklais, N. Jucius nusprendė išbandyti savo jėgas.

„Sezono pradžia buvo labai sunki, tik šiemet pradėjau važiuoti Enduro klasės motocik­lu. Teko ne tik nemažai fiziškai treniruotis, bet ir paruošti abu motociklus. Galiu sakyti, jog visi sezono savaitgaliai praleisti varžybose. Kai kurios iš jų dubliavosi, tad Latvijos čempionato etapą teko praleisti – gal ir ten būčiau buvęs pirmas“, – entuziazmo neslėpė „Šilalės artojo“ pašnekovas.

Paklaustas, kuris čempiona­tas pasirodė sudėtingesnis, Ne­rimantas tvirtino, kad visi ne­buvo lengvi. Netrūko rimtų kon­kurentų, teko dorotis ir su gam­tos išdaigomis.

„Tik Enduro klasėje man viskas buvo nauja. Bet turėjau didelį norą, rinkau informaciją įvairiausiais būdais, dalyvavau, bandžiau ir pavyko laimėti. Enduro ir motokroso klasės yra visiškai skirtingos, lenktyniauti tenka skirtingais motociklais. Enduro klasėje važiuojama ilgesnėmis distancijomis, vienas važiavimas trunka apie dvi valandas. O krosiniu motociklu važiuojama apie 20 minučių. Dar ir trasos labai skiriasi“, – pasakojo šilališkis.

Sportininkas išskiria pasku­tinį vykusį Europos Cross count­ry čempionatą, kurio paskutinis etapas pateikė labai rimtą išbandymą – trasoje motociklininko laukė slidžios įkalnės.

„Dabar sezonas jau baigėsi, bet treniruojuosi toliau, dirbu su kelio knygomis – noriu dalyvauti ralio tipo varžybose. Tai tikslingas ėjimas Dakaro ralio link. Reikia išmokti naudotis visiškai specifine navigacija“, – tvirtino Nerimantas, pridurdamas, jog rėmėjų pagalba šiame kelyje bus labai reikalinga.

Sportininkas pasidžiaugė, kad visus važiavimus abu motocik­lai puikiai atlaikė. Šiuo metu jie ardomi garaže – laukia kapitaliniai remontai. Nors čempio­natuose sekėsi puikiai, Nerimantas suplanavo senąjį krosinį motociklą parduoti – „Šilalės artojui“ jis atskleidė, jog profesionaliai važiuojant jau reikalinga nauja transporto priemonė.

„Noriu labai padėkoti savo rė­mėjams, nes be jų per vieną sezoną nebūčiau tiek pasiekęs“, – sakė Nerimantas, džiaugdamasis, kad ir šilališkiai negaili palaikymo varžybų metu.

Morta MIKUTYTĖ

Lietuvos motociklų sporto federacijos nuotr.

Tauragės krašto muziejuje ,,Santaka“ paskelbti Tauragės krašto regioninės parodos „Aukso vainikas 2021“ laureatai. Tai jau 17-oji paroda-konkursas, kurį organizuo­ja Lietuvos Nacionalinis  kultūros centras. Kaip ir kasmet, atrinkti trys geriausi tautodailės meistrai. Jų darbai keliaus į respublikinę parodą, kurioje bus nustatyti bei paskelbti geriausi iš geriausių.

Konkurse dalyvavo 20 tautodailininkų iš Tauragės, Šilalės ir Jurbarko rajonų, buvo eksponuojama apie 200 darbų. Savo kūrinius pristatė ir šilališkiai Alvydas Pocius, Alfonsas Maulius, Alvydas Juodviršis ir Benisė Girkontienė.

Pirmąsias vietas laimėję šilališkiai A. Mau­lius ir A. Pocius dalyvaus respublikinėje parodoje. B. Girkontienei, pristačiusiai megztas riešines ir megztus bei siūtus delmonus, atiteko trečioji vieta. Pasak komisijos narių, visai nedaug iki prizinių vietų trūko ir A. Juodviršio darbams.

Džiaugiamės ir didžiuojamės savo krašto meistrais.

Kasmetės „Aukso vainiko“ parodos išaugo į gražų renginį, kuriame ne tik skatinamas meistrų kūrybingumas, bet ir atkreipiamas visuomenės dėmesys į tikrąsias liaudies meno vertybes bei mūsų etninių tradicijų unikalumą.

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai)

AUTORĖS ir Vasilij ZLOTNIKOV nuotr.

Šilalės viešojoje bibliotekoje lankėsi menininkas mėgėjas Edvardas Gasinskas. Jis pasidalijo mintimis apie tai, kaip atrado savyje menininko gyslelę ir kaip tapyba leidžia jam atitrūkti nuo kasdienybės iššūkių.

Dabar Tauragėje gyvenantis E. Gasinskas gimė ir užaugo Vilniuje. Likimas jo nelepino: gyveno vaikų globos namuose, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę – tapo benamiu. Vėliau Edvardas teigia persikėlęs į Žemaitiją – gyveno Šilutės rajone, dabar Tauragėje. Džiaugiasi, jog pavyko integ­ruotis, grįžti į normalų gyvenimą, atsisakyti blogų įpročių.

O kaip Edvardo gyvenime atsirado menas?

„Pradėjau nuo piešimo vaikystėje – piešia visi vaikai ir iki tam tikro laiko dažniausiai vienodai ar labai panašiai. Ar jie turi talentą, paaiškėja kur kas vėliau“, – sako Edvardas.

Jis teigia jokių specialių meno mokslų nebaigęs. Tad atrastas tapymo malonumas padėjo atskleisti, kokios emocijos, susikaupusios iš nelengvos vaikystės, slypėjo jo širdyje.

,,Buvau gal ketvirtokas, kuomet supratau, kad sugebu gerai piešti. Bet ten, kur gyvenau, nebuvo akcentuojama, jog turiu tam neeilinių gabumų. Na, sakykime, man nepasisekė... Kai kurie mano likimo vaikai rasdavo globėjus, kitus įsivaikindavo, o aš likdavau vienišas... Kad užsimirščiau, visada kažką braižydavau sąsiuvinyje“,  – prisimena Edvardas.

Paklaustas, ar pasaulinė pandemija paveikė jo, kaip menininko gyvenimą, E. Gasinskas atsako, kad ne.

„Karantinas padėjo man nesiblaškyti. Kaip aš sakau, vaikystėje visada buvau uždarytas vaikų globos namuose, tad gal todėl man nebuvo sunku prisitaikyti prie karantino apribojimų. O menininkai galėjo savo parodas perkelti į virtualią erdvę, parodyti savo kūrinius vaizdo įrašų formatu“, – įsitikinęs meno mėgėjas.

Edvardas pasakoja dalyvaujantis įvairiuose pro­jektuose, socialinėje veik­loje: dalijasi meno žiniomis, padeda kitiems per tapybą išlaisvinti emocijas, analizuoja kitų mėgėjų darbus.

,,Meną priskirčiau prie psichologinės te­­rapijos metodų. Jis pa­deda užsimiršti, kai yra skaudu, nusiramin­ti ir tiesiog apie nie­ką negalvoti“, – tikina jis.

Tai ne vienintelė veikla, kuria užsiima tapytojas. Šv. Kalėdų laikotarpiu jis tampa Kalėdų Seneliu ir lanko pažįstamus. Pasak Edvardo, tai geriausia pasaulyje profesija, nes gali dalinti džiaugsmą kitiems.

Dabar menininkas išgyvena džiugias akimirkas. Spalio 21-ąją Tauragės krašto muziejuje atidaryta jo personalinė paroda „Vaikystės pasauly norėčiau dar pabūti“. Tad pageidaujantys iš arčiau susipažinti su Edvardo meno darbais gali ją aplankyti.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Šiemet sukanka 115 metų, kai gimė Vakarų Lietuvos Jū­ros partizanų srities vadas, LLKS Ginkluotųjų pajėgų va­do pavaduotojas A. Mila­še­vičius-Ruonis. Kai kurie istorijos tyrinėtojai teigia, kad jis yra gimęs 1906 m. rugpjūčio 25 d. Seinuose, tačiau remiantis patikslintais duomenimis, gimimo vieta yra Liepoja (Latvija). Šią versiją patvirtina Barboros Vileišytės disertacijos duomenys apie tai, kad Otonas Milaševičius, būsimo Lietuvos partizano tėvas, atvyko dirbti į Seinų ,,Šaltinio“ spaus­tuvę 1907 m. iš Liepojos.

Seinų kultūrinė aplinka, lietuvybės puoselėjimas šiame krašte XX a. pradžioje padarė didelę įtaką Milaševičių šeimai. Tikėtina, jog čia vaikai bus lankę ir lietuvišką pradžios mokyklą, bet šį faktą patvirtinančių ar paneigiančių duomenų surasti dabar jau būtų sunku. Užsidarius ,,Šaltinio“ spaustuvei, o vėliau susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, Milaševičių šeima išvyko gyventi į Lietuvą. 1924 m. Aleksandras, baigęs Veisiejų progimnaziją, išėjo tarnauti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Baigęs Kauno karo mokyklą ir įgijęs kavalerijos leitenanto laipsnį, 1927 m. pradėjo tarnauti Pirmajame ulonų pulke. Netrukus vedė Stasę Nešokočiūtę, o 1931 m. šeima susilaukė pirmagimio Aleksandro Vytau­to. Nuo 1939 m. pradžios kapitonas A. Mi­laševičius buvo mokomojo eskad­rono vadas.

1940–1941 m. buvo tragiški ne tik Lie­tuvai, bet ir trims karininkams broliams Milaševičiams: Otonui, Aleksandrui bei Albinui, priverstiems tarnauti okupacinėje kariuomenėje. 1941-ųjų pradžioje. Aleksandras atleidžiamas iš sovietinės kariuomenės, vėliau areštuojamas brolis Albinas ir išgabenamas į tremtį Kazachstane, iš kurios nebegrįžo. Otonas gyvybės siūlą ryžosi nutraukti pats. Tai įvyko prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui 1941 m. birželį, kai raudonoji armija traukėsi į rytus. Istorijos tyrinėtojai Aras Lukšas ir Dalius Žygelis apie pas­kutines O. Milaševičiaus gyvenimo valandas rašo: ,,Dramatiškiausiai įvykiai klostėsi 179-ojoje divizijoje, kuri iš Pabradės į Rusiją traukėsi apsupta kitų sovietinės kariuomenės dalinių. Dalis lietuvių sukilo vos pasitraukus iš miestelio, dar maždaug šešiasdešimt ištrūko ties Švenčionimis. <...> Kai kurie kariai, matydami, kad ištrūkti nepavyks, verčiau rinkosi mirtį. Pasiekus Adutiškį, Otonas kreipėsi į karius. ,,Brangūs Lietuvos kariai! Čia paskutinis Lietuvos miestelis, toliau nėra kur mums trauktis!“ – tokie buvo paskutiniai divizijos pulkininko leitenanto žodžiai. Matyda­mas, jog atitrūkti nuo sovietų nepavyks, karininkas nusišovė“.

1942 m. A. Milaševičius buvo mobilizuotas į vokiečių kariuomenę ir išsiųstas į Rytų frontą. Tais pačiais metais džiova pakirto jo sesers Viktorijos sveikatą ir šeima neteko dar vieno nario. Aleksandro ir Stasės Milaševičių duk­ra Birutė tikriausiai bus gimusi 1943 m. (tikslių duomenų rasti nepavyko). 1944-aisiais A. Milaševičius su žmona, vaikais ir tėvais pasitraukė į Vakarus. Jie patyrė baisųjį Drezdeno bombardavimą 1945 m. vasario 13–15 d. Apie tuos įvykius Genovaitė Perminaitė-Kalkienė, gyvenusi netoli Drezdeno ir bendravusi su Milaševičių šeima, pasakoja, kad ,,vieną naktį, pažadinta sirenų kaukimo, Milaševičių šeima kartu su daugybe kitų miestelėnų nuskubėjo į slėptuvę. Žmonių čia prisirinko tiek daug, kad pritrūko oro. Mėgindamas padėti nelaimės draugams, A. Milaševičius ėmė ieškoti ventiliacijos angos. Pamatęs, kad virš slėptuvės esantis namas skendi liepsnose, buvęs karininkas nusprendė, jog vienintelis išsigelbėjimas – veržtis į lauką. Čiupęs į glėbį mažąją dvejų metukų dukrelę Birutę ir liepęs kitiems šeimos nariams neatsilikti, šiaip taip ištrūko iš liepsnos žiedo“. Deja, išgelbėti visų šeimos narių jam nepasisekė – pasibaigus oro ant­skrydžiams, surasti žmonos ir sūnaus tarp išlikusių gyvųjų nepavyko...

Rita PAULIUKAITIENĖ

Nuotr. iš autorės archyvo

(Bus daugiau)

Ne taip seniai susibūręs Šilalės parapijos jaunimo choras jau sulau­kia teigiamų atsiliepimų – į rytines pamaldas Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje ateinantys žmonės žavisi darniais balsais bei iš­skirtinėmis giesmėmis. „Šilalės artojo“ skaitytojams pristatome šios gru­pelės nares Dianą Gailiūtę ir Rasą Ramanauskienę.

Pasak Dianos, įsijungti į šią veiklą ją paskatino gyvasis – atnaujintas tikėjimas, kurio dėka ir kilo noras giedoti, daryti tai, kas yra gera, gražu, bei domėtis tuo, kas vyksta aplinkui.

„Bažnyčioje sutikau vienuolę sesę Vitaliją, kuri pasiūlė prisijungti prie jaunimo choro grupelės, ir aš mielai sutikau. Turėjau balso repeticijos pamokų, lavinau balsą, nes norėjau išpildyti savo troškimą – giedoti bažnyčioje“, – prisipažįsta Diana.

Grupės narės puoselėja idėją bendromis jėgomis suburti vaikus, kad sekmadieniais bažnyčioje skambėtų ir jų balsai. Užduotis gana nelengva: keletą mėnesių vaikai net nesusirinkdavo į maldos namus, dėl pandemijos nebuvo galima organizuoti giesmių pamokų.

Beje, Diana ir pati dar neseniai priklausė šiai grupelei, todėl ji labai norėtų, kad veikla atgytų. Jos manymu, paskelbus apie tai ne tik socialiniuose tink­luose, bet ir rajono laikraštyje „Šilalės artojas“, galbūt jaunimas atsiliep­tų.

„Mano įsitikinimu, tai būtų prasmingas žingsnis, norint pasiekti didesnę bendruomenės dalį, nes neabejoju, kad Šilalėje yra daug aktyvaus jaunimo. Tai labai graži iniciatyva, ypač vaikams, kurie nori išmokti lavinti savo balsą, pažinti natas ir įgyti patirties“, – teigia Diana.

Mergina sako, jog buvimas bažnyčios aplinkoje bei giedojimas daro ją ypa­tingą, o per giesmę visa tai gali perduoti parapijos bendruomenei.

„Taip sukuriama jauki aplinka tarp nuostabių parapijiečių, kurie džiaugiasi mūsų pastangomis. Giedant visų balsai susilieja į vieną ritmą ir paliečia kiek­vieno iš mūsų širdį, Dievo žodis pasiekia aiškiau, jautriau. Tai yra nuostabus vienijantis ryšys, kuris ir pakylėja, ir nuramina, ir sustiprina mus“, – sako Diana.

Jos manymu, kad giesmės gražiai suskambėtų, pirmiausia reikia drąsos nebijoti eiti ir daryti, jei širdis šaukia. Jeigu žmogus neturi praktikos ar pa­tirties, bet labai nori išmokti, gali drąsiai susisiekti su chorelio vadove Rasa. Ji įvertins balsą ir galimybes giedoti.

Vargonininkė R. Ramanauskienė sako, jog idėja suburti jaunimo choro grupelę kilo tada, kai Šilalės parapijos Sumos choro vadovas Antanas Kazlauskas ir parapijos klebonas kun. Saulius Katkus paprašė pagroti Votyvos šv. Mišiose sekmadieniais. Anot Rasos, dabar jos pagrindinis tikslas – kad ateitų vaikai, besiruošiantys Pirmos Komunijos bei Sutvirtinimo sakramentams.

„Jei susiburtų jų bent dešimt, galėtume pradėti veiklą, kiekvieną sekmadienį giedoti. Žinoma, būtų smagu, kad prisijungtų grojantieji gitara, smuiku ar kitais muzikos instrumentais“, – svajonę atskleidžia Rasa.

Ir prisipažįsta, kad jos pačios muzikinė karjera, būnant vos septynerių, prasidėjo būtent nuo bažnyčios, pirmųjų muzikos akordų mokė vargonininkė vienuolė a. a. Elena. Rasa prisimena, jog pirmoji giesmė buvo ,,Jėzau, pas mane ateiki‘‘.

„Norintieji prisijungti prie mūsų gali drąsiai ateiti kiekvieną sekmadienį, dalyvauti choro grupelės giedojimo pamokose. Svarbu turėti norą pabandyti, nes dauguma vaikų yra nedrąsūs. Žinoma, ne visada iš karto viskas gali pavykti, tačiau bandyti verta.

Linkiu, jog mūsų būrelis kuo greičiau pagausėtų, ir su Dievo pagalba mums pavyks“, – kviečia muzikalius vaikus vargonininkė Rasa.

Šilalės parapijos jaunimo chore gieda ir šio rašinio autorė.

Simona KINDERYTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiausgimnazijos 11 A klasės mokinė

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Rudenį ne tik savo laisvalaikį iš lauko perkeliame į namus, bet ir grįžtame į darbus ar biurus. Todėl dabar pats metas operatoriaus salonuose ir internetinėje parduotuvėje www.tele2.lt pasinaudoti sumaniais pasiūlymai ir įrenginius su „Laisvu internetu“ įsigyti pigiau.

„Kokybiškam laikui namuose ar darbui biure svarbiausia spartus internetas ir patogūs išmanieji įrenginiai. „Tele2“ 4G ryšys dengia 99 proc. Lietuvos teritorijos, todėl galime užtikrinti kokybiškas ryšio paslaugas, tuo pačiu – pasiūlyti patrauklias sąlygas reikalingai įrangai įsigyti“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius.

Televizorius su „Laisvo interneto“ planu – už pusę kainos

Geros naujienos ieškantiems minimalistinio dizaino ir dar išmanesnio naujo televizoriaus. Už pusę kainos įsigyti galite televizorių „Xiaomi Mi Smart TV P1 (55“)“ su „4K Ultra HD“ raiškos, 55 colių ekranu, operacine sistema „Android TV“ ir galimybe įrenginį valdyti balsu per „Google“ asistentą.

Dabar užsakant televizorių „Xiaomi Mi Smart TV P1 (55“)“ su „Tele2 Laisvo interneto“ planu, mėnesinis įrangos mokestis – tik 7,31 Eur/mėn. Pradinė televizoriaus įsigijimo įmoka yra tik 1 Eur. Įrenginio kaina mokant visą sumą iškart, be įrangos pirkimo sutarties, yra 529 Eur.

Pasiūlymas galioja televizorių užsakant tik su „Laisvo interneto“ 200 GB (15,90 Eur/mėn.) ar neribotų GB (18,90 Eur/mėn.) planu bei pasirašant 24 mėn. paslaugų teikimo ir 24 arba 36 mėn. įrangos pirkimo sutartį.

Su „Laisvu internetu“ robotas siurblys – tik 1 Eur/mėn.

Perkamiausią „Tele2“ vartotojų išmanųjį siurblį „Xiaomi Vacuum-Mop Pro“, su sauso ir šlapio valymo funkcijomis, šiuo metu taip pat galite įsigyti ypatingomis sąlygomis.

Su „Laisvo interneto“ 200 GB (15,90 Eur/mėn.) ar neribotų GB (18,90 Eur/mėn.) planu ir pasirašydami 24 mėn. paslaugų teikimo bei 24 arba 36 mėn. įrangos pirkimo sutartį siurblį įsigysite su 1 Eur pradine įmoka ir vos už 1 Eur/mėn.

Mokant visą sumą iš karto, be įrangos pirkimo sutarties, šis dulkių siurblys kainuos 275 Eur.

Verslui – garantuoto greičio internetas

Darbas biuruose nesitraukia ir per pandemiją – darbuotojai pamėgo hibridinio darbo modelį, kai dalį dienų leidžiama biure. Sklandų darbą biure užtikrinsite pasirinkę vieną iš „Tele2“ neriboto interneto planų – „PRO basic“ arba „PRO“.

Su „PRO basic“ arba „PRO“ planu garantuojamas interneto greitis, ypač svarbus konferenciniams skambučiams, nepertraukiamam stebėjimo kamerų veikimui ar pinigų pervedimams internetu. Prireikus, IT specialistai suteikia techninę pagalbą per nuotolį ar atvykę į vietą, o užsisakiusiems „PRO“ planą – papildomai pasirūpina įrangos sukonfigūravimu.

Dabar pats metas pasinaudoti išskirtinėmis planų „PRO basic“ arba „PRO“ kainomis. Sudarant 24 mėn. paslaugų teikimo sutartį, atitinkamai planų kainos yra 17,5 Eur/mėn. ir 29 Eur/mėn.

Pasiūlymas verslui galioja paslaugas teikiant tik fiksuotoje paslaugų teikimo vietoje. Paslaugą nesudėtingai užsakysite paskambinę verslo klientų aptarnavimo numeriu 1885.

Daugiau informacijos apie visus pasiūlymus – svetainėje www.tele2.lt, „Tele2“ salonuose arba paskambinus telefonu 117.

Į pasiūlymus modemo kaina neįskaičiuota ir prasideda nuo 2,5 Eur/mėn. Pasiūlymų laikas ir įrenginių kiekiai riboti.

Jovita JARUTIENĖ