Pasaulyje išplitus koronavirusui, tūkstančiai žmonių buvo įstrigę atostogų lokacijose ir negalėjo grįžti namo. Sustojo judėjimas ne tik ant žemės, bet ir oro erdvėje. Tačiau dabar, pasibaigus karantinui, vieni naudojasi suteiktomis galimybėmis ir vyksta į užsienį atostogauti, o kiti vis dar bijo rizikuoti.

Savo nuomone apie keliones pandemijos metu dalijasi piliečiai iš įvairių šalies rajonų.

Jautė psichologinį nuovargį

Vytautas iš Alytaus teigia praėjusių metų pradžioje nepalaikęs kelionių idėjos, bet viskas pasikeitė pagerėjus epi­demiologinei situacijai šalyje bei pasaulyje, kai, sumažėjus susirgimų skaičiui, buvo sušvelnintas karantinas ir atsirado taisyklės, kurių atsakingai laikantis, buvo galima išvykti iš šalies.

„Susigyvenęs su situacija, ku­ri, laikui bėgant, tapo daug aiš­kesnė, šių metų kovo mėnesį nusprendžiau vykti į Egiptą paatostogauti, pailsėti nuo darbų bei pandemijos. Jaučiau, jog mano organizmui reikėjo psichologinio poilsio nuo visų neigiamų emocijų šalyje. Dalis aplinkinių mano pasiryžimą išvykti verti­no neigiamai, tačiau vis dėlto didžioji dauguma į tai žiūrėjo su pavydu“, – pasakoja alytiškis.

Kelionės metu Vytautas atsakingai laikėsi rekomendacijų ir dėl to jautėsi pakankamai saugiai, o norėdamas išvykti iš Lietuvos ir sugrįžti atgal jis privalėjo turėti neigiamą COVID-19 testo, atlikto ne vėliau nei 72 valandos iki atvykimo į šalį, atsakymą. Dėl to vyras sako nebijojęs užsikrėsti.

Vytautas atvirai dalijasi prisiminimais ir teigia, kad po kelionės niekas nepasikeitė – viskas yra taip, kaip buvę, tačiau jo psichologinė savijauta pasi­keitė 180 laipsnių. Jis tikina, jog, laikantis visų taisyklių, atlikus COVID-19 testą ar pasiskiepijus nuo koronaviruso, ke­liauti yra taip pat saugu ir smagu, kaip ir prieš pandemiją.

Renkasi savą šalį

Liutkiškių kaimo Radviliškio rajone gyventoja Irena pasakoja, kad pandemijos metu vykti į užsienį ji nepasiryžo dėl saugumo: „Jau kovo pradžioje buvau pilnai vakcinuota – paskiepyta dviem vakcinos dozėmis, bet ir toliau stengiausi apsaugoti savo artimuosius bei visus aplinkinius nuo viruso, laikydamasi Vyriausybės nurodymų, neišvykau iš savo gyvenamosios vietos savivaldybės ir vengiau nebūtinų susitikimų su žmonėmis. Esu pasiskiepijusi, todėl kon­taktuoti su iš užsienio grįžu­siais asmenimis man nėra baisu, jeigu tiksliai žinau, iš kurios šalies jie sugrįžo ir tinkamai laikėsi visų saviizolia­cijos reikalavimų. Tačiau pa­čiai keliauti man atrodo nesaugu“.

Irenos nuomone, itin svarbų vaidmenį atlieka atsakingumo jausmas – jei žmonių požiūris į virusą bu­̄tų rimtesnis, sergamumo rodikliai ir mirčių skaičius būtų mažesni, tuomet būtų galima laisviau bei saugiau keliauti.

Moteris džiaugiasi kitų žmonių kelionių akimirkomis bei įspūdžiais, tačiau šiuo pandemijos laikotarpiu, nepaisant po­mėgio pabuvoti svečiose šalyse, vietoj tolimų kelionių ji verčiau renkasi artimųjų lankymą Lietuvoje.

„Išsijungia“ savisaugos instinktas

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų vidaus ligų gy­dytojos Boženos Markevič teigimu, ne visi žmonės suvokia, jog koronavirusinė infekcija nė­ra lytiškai plintanti infekcija, kurios plitimą galima sustabdyti. Tai yra oro lašeliniu būdu plintantis virusas, dėl šios priežasties kartais būna itin sudėtinga nustatyti, kur, kada ir kokiu būdu buvo užsikrėsta.

„Oro lašeliniu būdu plintančios infekcijos, kaip šiuo atveju koronavirusas, yra pavojingesnės, nes jomis užsikrėsti labai lengva – jeigu pro mus einantis asmuo giliau pakvėpavo, nusikosėjo ar nusičiaudėjo ir vėjas atpūtė tą virusą, žmogus gali užsikrėsti“, – sako gydytoja.

Keliaudami po pasaulį rizi­kuojame galimybe parvežti nau­jas koronaviruso infekcijų at­mainas, kaip braziliškoji ir indiškoji buvo parvežtos turistų iš Brazilijos bei Indijos.

„Kai išvykstame į kelionę, viskas atrodo labai gražu, tikimės, jog imunitetą sustiprins saulės spinduliai, kartais, visai nesukdami galvos, labai ne­saugiai ragaujame maistą gatvėse, bendraujame lėktu­ve, parduotuvėje, viešbutyje pamiršdami viruso grėsmę. Kelionės pavojingos tuo, kad bendraujame su potencia­liai sveikais žmonėmis, nežinodami, ar jie yra infekcijos nešiotojai“, – įspėja medikė.

Tačiau didžiausią pavojų ke­lia tie žmonės, kurie nejaučia ligos simptomų, yra grįžę iš užsienio ir nesilaiko saviizoliacijos, tad koronaviruso infekcija užkrečia šeimos narius, bendradarbius bei aplinkinius žmones.

„Saviizoliacija nėra sugalvo­ta veltui – tai būdas užsitik­rinti, jog nesusirgai pats ir neužkrėsi kitų žmonių“, – atkreipia dėmesį gydytoja.

Jos nuomone, kol pandemija nesuvaldyta, mirtingumas yra pakankamai didelis, keliavimas, viruso „parvežimas“ šeimos nariams bei aplinkiniams, kurie neturi imuniteto koronavirusinei infekcijai, yra neapdairus žingsnis.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Pastaraisiais metais dauguma žmonių didesnę laiko dalį praleidome namuose. To pasekmes galime matyti įvairiose srityse, o namų buityje daug kas pastebėjome padidėjusias sąskaitas už elektros energiją. Dirbantieji namuose tapo daug labiau priklausomi nuo energijos, reikalingos biuro reikmėms, įskaitant kompiuterius, spausdintuvus ar telefonus. Pandemijos metu nedirbantys žmonės daug dažniau nei įprastai naudoja buitinę techniką – siurblius, viryklę, skalbimo mašiną, virdulius ir televizorius. Vienaip ar kitaip, tai prisideda ne tik prie sąskaitų už elektros energiją, bet ir prie didėjančio anglies dioksido pėdsako.elektros energijos Jeigu ir jums rūpi žalesnė ir tvaresnė ateitis, bet nežinote, nuo ko pradėti, norint sumažinti savo sunaudojimą, siūlome prisijungti prie kasdien augančios Act4Eco bendruomenės. Act4Eco yra nauja, ekspertų parengta e.mokymosi platforma, kuri padės sužinoti, kokius mažus ir didelius pokyčius galima atlikti namuose, norint tapti sąmoningesniu elektros energijos vartotoju, o proceso metu sutaupyti pinigų. Dalinamės penkiais trumpais ir labai veiksmingais patarimais iš Act4Eco mokymosi veiksmų.

Suprasti savo sąskaitas už elektrą

Nepakankamai žmonių supranta visus elektros sąskaitos duomenis. Pavyzdžiui, pasirinkusiems nepriklausomą tiekėją,  svarbu žinoti, ar pasikeitė tarifas ir kada jis pasikeitė. Pagal fiksuoto tarifo sutartį, kaina, kurią mokate, yra fiksuota tam tikram laikotarpiui. Pasibaigus šiam laikotarpiui, mokesčiai už elektrą gali pereiti prie standartinio kintamo tarifo, kuris bus brangesnis. Tyrimai[1] rodo, jog kasmet keičiant elektros energijos tiekėją, galima gauti geriausią pasiūlymą ir sutaupyti nemažai pinigų.

Sužinoti, kokie prietaisai imlūs elektrai

Dauguma žmonių galvoja, kad didžiausi buitiniai prietaisai sunaudoja daugiausiai elektros energijos. Bet tai ne visuomet yra tiesa. Pavyzdžiui, „Energy Saving Trust“ apskaičiavo, jog elektrinės viryklės sunaudoja 317 kWh. Tačiau daugelis žmonių nežino, kad mažesni prietaisai gali sunaudoti neproporcingai daug energijos, pavyzdžiui, virduliai per metus sunaudoja 167 kWh. Telefonų ir nešiojamųjų kompiuterių įkrovimo laidai taip pat gali toliau siurbti elektros energiją net ir atjungus juos nuo prietaiso. Jei įkroviklis paliekamas nenaudojamas kištukiniame lizdelyje, per metus jis gali sunaudoti nuo 343 kWh iki 591 kWh.

Sužinokite daugiau apie namų šildymą ir termostatus

Tyrimai[2] rodo, jog termostato sumažinimas nuo 20 ℃ iki 18 ℃ gali sutaupyti net 3090 kWh per metus – jį sumažinus vos 1 ℃ galima gerokai sumažinti sąskaitas. Dėl šios priežasties svarbu pažinti save ir temperatūrą, kurioje jaučiatės komfortabiliai. Nemažai žmonių šildo namus, naudodami aukštesnį termostato laipsnį, o prieš išeidami iš namų, palieka atidarytus langus, taip išnaudodami gerokai daugiau elektros energijos.

Sugalvoti nuo skersvėjų apsaugančią sistemą

Lietingoje ir vėjuotoje šalyje, namuose dažnas iš mūsų susiduria su skersvėjais. O juk nepaisant stogo/palėpės apšiltinimo ar investicijų į išorinių sienų izoliaciją privalumų, pradinės išlaidos namo izoliacijai pagerinti gali būti labai brangios.

Laimei, yra pigesnių variantų, padedančių apsisaugoti nuo šaltų vėjo gūsių namuose. Putų, šepetėlių ar valytuvų juostelės, pritvirtintos prie vidaus durų, gerokai sumažins skersvėjį, o lipnios putplasčio juostelės ant langų – oro patekimą pro tarpus. Taip galima sutaupyti nemažai pinigų šildymui.

Daryti nedidelius pokyčius ir jų laikytis

Perskaitėte savo elektros energijos sąskaitą, patikrinote, kaip naudojate prietaisus, sumažinote termostato nustatymus ir izoliavote namus nuo skersvėjų. Tyrimai rodo, kad žmonės yra linkę kartoti savo įpročius, jei sąmoningai nenusprendžia jų laikytis.

Padarysite daug didesnę įtaką savo gyvenimui, jei per metus keisite po vieną nedidelį įprotį. Šie maži pokyčiai gali būti labai svarbūs. Dar svarbesni jie tampa, jeigu geru pavyzdžiu tampame savo šeimos nariams ir draugams. Neskubėkite, darykite nedidelius pokyčius, bet stenkitės jų laikytis ilgai. Bendras mūsų pastangų poveikis gali gerokai sumažinti anglies dioksido pėdsaką.

Kad ir kokių žingsnių imsimės, svarbu suprasti, jog egzistuoja nemokami/pigūs veiksmai, padedantys mažinti anglies dioksido pėdsaką. Jie iš tiesų yra vertingi mums ir mūsų planetai. Sužinoti daugiau apie tai, kaip padėti sau ir aplinkiniams tapti sąmoningesniais elektros vartotojais, galima kartu su nemokama ekspertų parengta ir interaktyvia Act4Eco mokymosi platforma lietuvių kalba.

Inga VEDERYTĖ

[1]
                [1] Atasoy, A. T., & Madlener, R. (2020). Default vs. Active Choices: An Experiment on Electricity Tariff Switching. SSRN Electronic Journal, 7. https://doi.org/10.2139/ssrn.3662969
                https://www.google.com/url?q=https://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id%3D3662969&sa=D&source=editors&ust=1618425611375000&usg=AOvVaw0tYXP_NQSjRFYdjm6cjAyY

[2]
                [2] Palmer, J., Terry, N., & Pope, P. (2012). How Much Energy Could be Saved by Making Small Changes to Everyday Household Behaviours? Cambridge Architectural Research, November, 1–31.
                https://assets.publishing.service.gov.uk/government/uploads/system/uploads/attachment_data/file/128720/6923-how-much-energy-could-be-saved-by-making-small-cha.pdf

Praėjusį penktadienį į Stasio Girėno gimtinę Vytogaloje rinkosi svečiai iš visos Lietuvos – vyko skrydžio per At­lantą 88-osioms metinėms paminėti skirtas festivalis „Svečiuose pas Girėną“.

Amerika Vytogaloje

Šiemet „Lituanicos“ skrydžio per At­lantą metinės Vy­to­­ga­loje paminėtos kiek kitaip nei įprastai – pirmą kartą suorganizuotas menų ir kultūros festivalis. Kaip sakė Avia­cijos muziejaus direktorius Mindaugas Kavaliauskas, festivaliui pasirinktas „laukinių vakarų“ – Amerikos leitmotyvas. Mu­zie­jininkės Linos Gu­de­­liū­nienės ras­­ta nuotrauka, kurioje lakūnas S. Gi­rė­nas pasipuošęs kaubojaus rūbais, įkvė­pė organizatorius festivalį pasukti būtent šia kryptimi.

Nuotraukos festivalį lydėjo ir toliau – muziejuje atidaryta JAV fotografo Edward Curtis fo­tografijų paroda „Šešėlių gau­dy­tojas“. Ji ypatinga ne tik tuo, kad joje užfiksuoti Ame­rikos čiabuviai, apsirengę tradici­niais rūbais, bet ir tuo, jog nuot­raukos darytos pačioje fotografijos istorijos pradžioje. Parodos kuratorius Da­rius Vai­čekauskas  E. Cur­tis pavadino Ame­rikos fotografijos mohikanu.

Tauta negali būti be didvyrių

Iškilmingas „Lituanicos“ skry­­džio minėjimas pradėtas šv. Mi­šiomis už lakūnus Ste­po­ną Darių ir S. Girėną. Su­klupę bendrai maldai, vytogališkiai bei renginio svečiai pagerbė kilnaus tikslo, deja, nepasieku­sius vyrus.

Pagerbti tautos didvyrių atvyko garbūs svečiai. Puikia lietuvių kalba į renginio dalyvius kreipėsi JAV ambasados Lietuvoje kultūros atašė Cait­lin Nettleton: „Tai, ką anuomet išdrįso padaryti Darius ir Girėnas, tapo lais­vės simboliu, liudijančiu mūsų šalių bend­rystę ligi šiol. Laisvės skrydžio idėja, gimusi Amerikoje, tada simbolizavo JAV ir Lie­tu­vos draugystę, bendras demokratines vertybes bei drąsą gyventi nepriklausomiems“.

„Lituanicos“ skrydžio minėjime apsilankė S. Dariaus anūkas Skirmuntas Maštaras, taip pat vietos valdžios atstovai, Sei­mo nariai.

Festivalis „Svečiuose pas Gi­rėną“ – kur kas daugiau nei tik skrydžio paminėjimas ar sveikinimo kalbos. Renginys atkreipė dėmesį į istoriją bei mūsų lakūnus, apie kuriuos, deja, nedaug žinome. Pa­klaustas, ką svarbu žinoti apie Darių ir Girėną, knygos „Tai kodėl jie žuvo?“ autorius Gin­taras Šiurkus atsakė lakoniškai: „Tauta negali būti be didvyrių. Nepamirškime, kad jie yra mūsų didvyriai“.

Iš giedro dangaus lyja nebent saldainiais

Renginyje netrūko linksmybių. Prisiminti savo šaknis ir kultūrą kvietė Laukuvos jaunimo ir vaikų folkloro ansamb­lis „Dūzginėlis“, o tie, kam dainos, šokiai ir žaidimai nebuvo įdomūs, galėjo pakelti galvas į dangų ir grožėtis Tau­ragės aeroklubo aviatorių pasirodymu: žydroje padangėje zujo lėktuvai ir parasparniai, iš dangaus krito ne lietaus lašai, o saldainiai.

Festivalis baigėsi su muzi­ka ir gera nuotaika. Sceną „ap­šildė“ ir publiką paruošė Pag­ramančio kultūros namų kapela „Kaimynai“, o po jų visus linksmino kraštiečių puikiai ži­noma grupė „Jonis“.

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų studentė

AUTORĖS ir Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Paįvairinti poilsį prie vandens, be­sitęsiant karštai vasarai, vilioja daugybė ma­žes­nių ir didesnių ren­gi­nių, į kuriuos patekti jau ga­lima be apribojimų. Me­no galerijos pildosi naujomis pa­ro­do­mis, o koncertai lauke įgau­­na dar didesnį pagreitį.

Baigėsi didelė šventė kokybiško ki­no gerbėjams – šeštadienis buvo pas­kutinė jau 74-ojo Kanų kino festivalio diena. Per baigiamąją ceremoni­ją Prancūzijoje paskelbti fes­ti­va­lio laureatai, o laimėto­ja tapo prancūzų režisierė Julia Du­courau. Svarbiausias Kanų ki­no festivalio apdovanojimas – „Auksinė palmės šakelė“ – re­žisierei įteikta už šokiruojan­tį filmą „Titanė“. J. Du­cou­rau tapo antra moterimi, per visą festivalio istoriją pelniusia šį prestižinį apdovanojimą. Fil­mas „Titanė“ – apie automobi­lio avariją išgyvenusią moterį ir po įvykio išsivysčiusį keistą santykį su automobiliais. Ren­ginio metu taip pat apdovanoti kiti garsūs režisieriai, išrinkta geriausia aktorė ir aktorius, geriausi scenaristai, geriausio debiutinio bei trumpametražio filmo režisieriai.

Savaitgalį 27-iuose Lietuvos miestuose vykusi tradicinė, 15-oji Gatvės muzikos diena – kone svarbiausia ir laukia­miau­sia kasmetinė muzikos šventė. Jos tema šiemet – „Gimė gar­sas“. Koncertuoti miestų gat­vėse išėjo daugybė profesionalių ir mėgėjų muzikantų, o jų pasiklausyti susirinko daugybė žmonių. Ne išimtis ir Šilalė – šeštadienį miestas atgijo nuo muzikos garsų ir žmonių šurmulio.

Jo netrūko ir kituose rajono miesteliuose: savaitgalį liejosi muzika tradiciniame Bijotų dvaro festivalyje, Vy­to­galoje, Lau­kuvoje...

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Vaikų literatūros premija šiemet įteikta rašyto­jai Ignei Zarambaitei ir dailininkei, vaikų literatūros bei skaitymo populiarintojai už meninės kūrybos sklaidą bei jaunimo skatinimą kur­ti Zofijai Vai­nilaitienei. Įvertinti du I. Za­rambaitės kūriniai – psichologiškai įtaigi knyga „Stebuklingi senelio batai“ ir apysaka pa­aug­liams „Juo­da­vandeniai“.

Lietuvos kultūros pasaulyje – dar viena skaudi netektis. Eidamas 63-iuosius, praėjusią savaitę mirė kompozitorius, mu­zikantas, etnomuzikologas Al­girdas Klova. Universalus kom­pozitorius ir atlikėjas gerai žinomas kaip folk-jazz muzikos stiliaus pradininkas Lietuvoje, taip pat – kaip kantri muzikos puoselėtojas. Šio menininko kūryba išsiskiria melodingumu ir gausiai naudojamais liaudies muzikos elementais...

Kotryna PETRAITYTĖ

Natūralu, jog po 12 metų palikus mokyklos suolus, o tuo pačiu ir tave gerai pa­žįs­tančius mokytojus, draugus, šeimą, net patį save, nepatyrusį mokyklinuką, pasaulis ap­siverčia aukštyn kojomis. Tai laikas, kai atsakomybę jau galima – ir reikia – prisi­imti pačiam. Tam, kad praėjus keliems metams galėtumei atsigręžti ir pasidžiaugti sa­vo sprendimais – taip, kaip džiaugiasi dabar konstruktoriumi-produkto dizaino in­žinieriumi Danijoje dirbantis Rokas.

Pasak jo, jis nuo mažens buvo įsitikinęs, jog bus gydytojas. Ir netgi chirurgas ar traumatologas.

„Kadangi giminėje yra keletas gydytojų, ši specialybė buvo, sakykime, prestižinė, visa­da svajojau, kad ir aš noriu siekti tokios karjeros. Tačiau, bėgant laikui, pradėjau galvoti apie tai, kaip iš tikrųjų atrodo darbo specifika. Ir nusprendžiau, kad iš manęs medikas neišeis. Nepaisant to, vidurinėje rinkausi biologiją, chemiją, matematiką ir fiziką A lygiu. Vis vyliausi, jog gal persigalvosiu ir sieksiu vaikystės svajonės. Bet turėjau ir atsarginius planus – tiksliuosius mokslus, galinčius atrakinti duris į „šviesųjį rytojų“. O be to, skaičiukai ir naujosios technologijos man patinka labiau nei mokslas apie bakterijas ir chemines reakcijas. Todėl atėjus laikui rinktis, pildžiau stojimus į Vilniaus VGTU ir Klaipėdos universitetus. Niekada negalvojau apie užsienį ir net neįsivaizdavau savęs svetimoje šalyje, bet tokią mintį pakišo tėvai, o tais laikais tai buvo populiaru ir perspektyvu. Ilgai nelaukęs nusprendžiau, kad noriu pabandyti. Ir jau netrukus  lipau iš lėktuvo Kopenhagoje – pradėjau savo gyvenimą Danijoje. Turėjau tik lagaminą, truputį pinigų pradžiai ir kelis kartu studijuoti atvykusius mokyk­los draugus. Taip ta­pau me­chanikos inži­nerijos stu­dentu“, – šiandien prisimena Rokas.

Paklaustas, ar nenusivylė savo pasirinkimu, studijų programa ar jų kokybe, Rokas prisipažįsta, jog nerimo iš pradžių buvo. Tuo labiau, kad buvo kitoje šalyje, kur viskas nepažįstama.

„Tačiau iš viso pasaulio į Daniją atvykę studijuoti žmonės suteikė galimybę pažinti ir suprasti kitas kultūras bei papročius. Susiradau daugybę draugų iš įvairių kampelių: pradedant Lenkija, baigiant Kenija ir Australija. Nauji draugai – studentavi­mo dalis (kuri, beje, ne mažiau svarbi už dalykines studijas). Mokytis buvo tikrai įdomu – turėjome daug praktikos, viskas vyko anglų kalba. Tiesa, pradėjęs studijuoti Danijoje nežinojau, ko galiu tikėtis iš savo specialybės, kaip ji atrodys darbuotojo akimis. Nepažinojau nė vieno mechanikos inžinieriaus, tad ir jokių pasakojimų nebuvau girdė­jęs“, – teigia Rokas.

Danijoje jis gyvena jau šešerius metus. Ir tikina esantis patenkintas pasirinktu konstruktoriaus-produkto dizainerio darbu, kuris netgi viršijo visus įsivaizduotus lūkesčius.

„Šiandien su šypsena prisimenu praeities nežinią ir nerimą dėl to, „kaip viskas bus“. Taip, mano „kuo noriu būti“ planas sąmoningai keitėsi – planas B tapo planu A. Prieš atvykdamas į Daniją užsibrėžiau tikslus ir norimus rezultatus. Dabartis, kurią tada tik įsivaizduodavau, virto tikrove. Baigęs mechanikos inžinerijos studijas, įsidarbinau konstruktoriumi-dizaino inžinieriumi žemės ūkio įmonėje, kurioje kuriame, projektuojame ir gaminame žemės ūkio techniką. Čia dirbu jau dvejus metus. Išmokau danų kalbą – ja puikiai susikalbu tiek laisvu laiku, tiek darbe. Kasdien tenka bendrauti su įvairių sričių profesionalais, su klientais, kurie padeda tobulėti ir eiti pirmyn. Tačiau bene labiausiai motyvuoja vis nauji iššūkiai – smagu juos įveikti ir sulaukti gerų atsiliepimų bei rezultatų. Dar man svarbu, jog mano veikla nėra monotoniš­ka – kiekviena diena suteikia vis naujų žinių ir išbandymų, o tai tik skatina dar labiau stengtis ir tobulėti, tapti geresniu savo srities specialistu.

Tikriausiai tai svarbu ne tik mano, tačiau ir bet kuriai kitai specialybei. Todėl net neabejoju, kad ypač svarbu nebijoti ir turėti drąsos bei ryžto pasirinkti studijas ne pagal giminių ar artimųjų norus ar tradicijas. Ir, žinoma, būtina ugdyti kant­rybę bei smalsumą – pasirinkus drąsiai, po kelių metų sunkaus darbo bus galima sau padėkoti, o iššūkiai bus jau ne stresą, bet motyvaciją kelianti kasdienybė“, – besirenkantiems tolimesnį gyvenimo kelią pataria Rokas.

Kotryna PETRAITYTĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo

„Tele2“ pristato patrauklių pa­siū­­ly­mų įrenginiams, internetui ir išma­niajai televizijai. Nuolaidomis galite pasinaudoti operatoriaus fiziniuose salonuose arba in­ternetinėje parduotuvėje www.te­le2.lt. 

Turintiems du ar daugiau te­lefono nu­merių vieno vartotojo vardu „Tele2“ tinkle, 20 GB interneto plano kaina da­­bar – 0,00 Eur/mėn. Pasiūlymas galioja, su­darant 24 mėn. sutartį ir įsigyjant mo­demą (nuo 2,5 Eur/mėn.). Specialūs pasiūlymai taip pat taikomi 50, 100, 200 ir neribotų GB planams.

Populiarius telefonų modelius dabar galite įsigyti daug pigiau. Pavyzdžiui, ryškų ir pa­tvarų „Xiaomi Redmi Note 10 (128 GB)“ įsigysite su 1 Eur pradine ir 7,83 Eur mė­nesine įmoka. Vienkartinis laikmenos mokestis – 0 Eur. Mokant visą sumą iškart, telefonas kai­nuos 189 Eur. Kaina ne akcijos metu – 229 Eur. Telefonus galite įsigyti mokėdami visą sumą iš karto arba nurodytomis įmokomis su bet kuriuo „Tele2“ planu ir 24 mėn. su­tartimi.  

Perkantiems „Samsung Ga­laxy S21“ telefoną už sim­bo­linę 0,01 Eur prie­mo­ką dovanojamas planšetinis kompiu­teris „Samsung TAB A7 LTE“. Įrangą galite įsigyti mokėdami vi­są sumą iš karto arba nurodytomis įmokomis su bet kuriuo „Tele2“ planu ir 24 mėn. sutartimi. Plan­šetės kaina be sutarties ne akcijos metu  –  79 Eur.

Sporto varžy­boms, ko­ky­biškam kinui ir įdo­mioms laidoms – išmanūs televizoriai vos nuo 2 Eur/mėn. Pasiūlymas galioja, užsakant įran­gą su „Tele2 Laisvo interneto“ pla­nu „Neriboti GB“ (18,90 Eur/mėn.) ir 24 mėn. sutartimi. Pradinė įmoka – 1 Eur. 

Paspirtukų kainos prasideda vos nuo 6,66 Eur/mėn. Tokia taikoma ištver­mingam „Xiaomi Pro 2“ modeliui. Pa­siūlymas galioja, užsisakius „Tele2 Lais­vo inter­neto“ planą „Neriboti GB“ ir pa­sirašius 24 mėn. sutartį. Paspirtuko kaina iš viso – 241 Eur. 

Pasiūlymai kitiems elektrinių paspir­tukų modeliams galioja su bet kuriuo „Tele2 Laisvo interneto“ planu, sudarant 24 mėn. sutartį ir mokant už įran­gą per 36 ar 24 mėn. Jai taikoma pradinė įmoka – 1 Eur. Modemo kaina į pa­siū­lymą neįskaičiuota.

Užsi­sakykite „Tele2 Laisvo interneto“ pla­ną nuo 15,90 Eur/mėn., o mes pa­do­vanosi­me puikų namų pagalbininką – robotą dulkių siurblį „Xiaomi Mi Robot Vacuum-Mop Pro“. Pradinė įmoka – 0,01 Eur. Pa­siūlymas galioja, tik užsa­kant su „Tele2 Laisvo interneto“ 200 GB (15,90 Eur/mėn.) ar neribotų GB (18,90 Eur/mėn.) planu bei pasirašant 24 mėn. sutartį. Modemo kaina į pa­siū­lymą neįskaičiuota. 

Visą vasarą išmaniąja televi­zija „Go3“ mėgaukitės nemokamai. Užsisakykite „TV+Filmai“ arba „TV+Filmai+Sportas“ pa­ke­tą dabar ir nemokėkite iki rugsėjo 1 d. Pasiūlymu galite pa­sinaudoti, užsisakę vieną iš mi­nėtų paketų ir pasirašę 24 mėn. sutartį. TV priedėlio nuo­mos kaina į pasiūlymą neįskaičiuota ir prasideda nuo 2,5 Eur/mėn.

Daugiau informacijos suži­no­site www.tele2.lt arba pa­skam­binę telefonu 117. Įren­giniams papildomai taikomas vienkartinis laikmenos mokestis. Pasiūlymų laikas ir įrenginių skaičius ribotas.

Jovita JARUTIENĖ

Koronavirusui priverstinai sustabdžius įsibėgėjusį pasaulį, testai tapo neatsiejama mūsų gyvenimo dalimi. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per visą pandemijos laikotarpį šalyje buvo atlikta per tris milijonus PGR, daugiau nei 630 tūkstančių antigeno ir netoli 170 tūkstančių antikūnų tyrimų.

Piliečiai iš įvairių šalies rajonų pasakoja, kokius testus jiems tenka atlikti, kaip jie gyvena šiandien ir kodėl visuomenę ragina vakcinuotis.

Džiaugiasi galimybe vakcinuotis

Kauno miesto gyventoja Irma, dalydamasi savo patirtimi, visų pirma sako, jog nuo pat karantino pradžios stengėsi laikytis saugaus atstumo, vengti susibūrimų, o dezinfekcinis skystis tapo neatsiejama moters kasdienybės dalimi.

„Prasidėjus pandemijai, labiausiai bijojau ne dėl savęs, nors ir priklausau rizikos grupei dėl turimos ligos, bet dėl savo tėvų“.

Visą karantiną dizainere dirbančią moterį kankino neužtikrintumo dėl darbo, ateities ir nesaugumo jausmas, baimė dėl galimybės užsikrėsti pačiai ir užkrėsti artimus žmones. Tačiau, pasitikėdama medicina, kai praėjusiais metais atlaisvėjo karantinas, atlikusi COVID-19 testą, ji išvyko atostogauti į užsienį. „Tik grįžusi po atostogų dar kartą pasidariau testą, norėdama įsitikinti, kad neparsivežiau viruso iš atostogų ir kad neužkrėsiu aplinkinių“.

„Norėdama grįžti į visavertį gyvenimą, susitikti su artimaisiais, be baimės bendrauti su tėvais, džiaugiuosi šį pavasarį gavusi progą vakcinuotis. Nesuprantu žmonių, kurie nesuvokia skiepijimosi svarbos. Mano nuomone, geriau iškentėti vakcinos šalutinius poveikius, trunkančius kelias dienas, nei užsikrėsti virusu ir nežinoti, kuo tas užsikrėtimas pasibaigs“, – teigia Irma.

Svarbus saugumas – savo ir kitų

Marijampolietis Almantas dirba sporto srityje, kur nuolat kontaktuoja su žmonėmis bei sportininkais. Vienas užsikrėtimas žmonių rate galimai sustabdytų ne vienos sporto komandos ir jų trenerių štabo veiklą, todėl į saugumo užtikrinimą vyro darbovietėje yra žiūrima itin atsakingai.

Almantas, norėdamas visavertiškai dirbti, turėjo laikytis taisyklių ir prisitaikyti prie esamų sąlygų, todėl reguliariai testuodavosi. „Mano darbo specifika reikalauja žmogiško kontakto, o norint jį palaikyti reikia būti užtikrintam dėl savo ir kitų saugumo užtikrinimo, šiuo atveju atliekant COVID-19 testus“, – pasakoja vyras.

Vyras, dalydamasis savo patirtimi, išreiškė pasitikėjimą mokslu. Anot jo: „Vakcinos – įrankis, į kurį įsikibę žmonės galės grįžti į tokius gyvenimus, kokius turėjom iki prasidedant pandemijai. Raginu tikėti medicina, mokslu ir specialistais, turinčiais kompetencijų“.

Testas – galimybė užtikrinti saugumą

Šiuo metu mobiliuosiuose punktuose atliekami trijų rūšių COVID-19 ligos tyrimai: COVID-19 nustatymui skirtas SARS-CoV-2 PGR tyrimas, greitasis antigeno testas ir ankstesnio sirgimo COVID-19 nustatymui skirtas greitasis serologinis SARS-CoV-2 testas. Jų rezultatai paprastai gaunami per 24 valandas.

SARS-CoV-2 PGR tyrimas atliekamas imant tepinėlį iš nosiaryklės simptomus jaučiantiems, turėjusiems kontaktą su užsikrėtusiu arba galimai užsikrėtusiu asmeniu, į užsienį vykstantiems asmenims, prieš planinį gydymą ir kt.

Antigeno testas, kai tepinėlis imamas iš nosiaryklės, atliekamas profilaktiškai tiriamiems asmenims ir asmenims, norintiems pasinaudoti darbo, ūkinės veiklos ar kitos veiklos sąlygomis. Ėminio paėmimas yra neskausmingas, tačiau kiekvienas asmuo jį toleruoja individualiai. Dauguma žmonių pajaučia vos kelias sekundes trunkantį kutenimą, be jokio papildomo diskomforto.

Serologinis SARS-CoV-2 tyrimas, kuriam reikalingas kraujo mėginys, atliekamas nejaučiant simptomų arba praėjus ne mažiau nei 14 dienų nuo simptomų pradžios.

Šiuo metu į mobilius patikros punktus registruojami asmenys, jaučiantys simptomus, būdingus COVID-19 ligai. Asmenys, turėję NVSC specialistų patvirtintą kontaktą su sergančiu COVID-19 liga asmeniu, turėtų atlikti epidemiologinį infekcijos židinio tyrimą.

Mobiliuosiuose punktuose profilaktiškai tiriami tam tikrų profesijų atstovai, kurie patiria didesnę riziką užsikrėsti COVID-19 liga, pavyzdžiui, sveikatos priežiūros specialistai, slaugos ir globos, vaistinių, ugdymo įstaigų, mažmeninės prekybos įmonių darbuotojai, grožio paslaugų teikėjai ir kt.

Išsitirti taip pat gali asmenys, norintys pasinaudoti ūkinės veiklos ar kitos veiklos sąlygomis ir (ar) išvykti į užsienio valstybes.

Serologinis SARS-CoV-2 tyrimas mobiliuosiuose punktuose atliekamas periodiškai profilaktiškai tiriamiems asmenims.

Jeigu neatitinkate nei vieno iš kriterijų, tačiau norite atlikti nurodytus tyrimus, galite kreiptis į tyrimus turinčias teisę atlikti įstaigas ir juos atlikti savo lėšomis.

Daugiau apie koronaviruso tyrimus, mobiliuosius punktus, vakcinaciją, naudingus kontaktus gyventojams ar kitos su pasauline pandemija susijusios aktualios informacijos galite rasti tinklalapyje www.koronastop.lrv.lt arba paskambinę numeriu 1808.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Kultūros ministerija paskelbė 2022 m. Lietuvos mažosios kultūros sostines. Viena iš jų tapo ir Bijotai. Kultūros ministerija nurodo, jog Mažųjų kultūros sostinių programa suteikia galimybę stiprinti vietos bendruomenių kultūros tradicijas, profesionalaus meno prieinamumą ir sklaidą, turtina kultūrinį gyvenimą regionuose, stiprina kultūros lauko kūrėjų tinklą. Bijotų bendruomenė, įžvelgdama Bijotų potencialą kultūros srityje, diskutuodama su seniūnija, mintį teikti paraišką Lietuvos kaimo bendruomenių sąjungos organizuojamame konkurse „Lietuvos mažoji kultūros sostinė“, anot Bijotų bendruomenės pirmininkės Lauros Žiauberytės-Pundinienės, plėtojo keletą metų, ta­čiau pirmojo šalyje Baublių muziejaus 210 m. sukaktis, kuri bus minima ateinančiais metais, paskatino imtis aktyvesnės veiklos.

Pasak bendruomenės pirmininkės, sostinės vardas – ne tik prestižas, bet ir sunkus darbas. Projekto iniciatoriai tikisi, kad šis statusas sustiprins tarpinstitucinį ir kultūrinį bendradarbiavimą, sutelks Bijotų krašto kūrėjus ir menininkus, aplinkines bendruomenes bei organizacijas, o įgyvendinant tradicines ir naujas iniciatyvas, bus kuriamas patrauklus Bijotų krašto įvaizdis, skatinama kultūrinio turizmo plėtra.

L. Žiauberytė-Pundinienė ne­abejoja, jog renginiai, plenerai ir dalyvavimas juose kurs šiltesnę, draugiškesnę atmosferą, o vietos gyventojų kultūrinis aktyvumas, kūrybingumas padės įtraukti skirtingo amžiaus ir socialinių grupių žmones. Ir, žinoma, aktualizuos vertingąsias Bijotų krašto kultūrinio bei gamtinio paveldo vertybes.

Kas paskatino dalyvauti konkurse ir kaip pasikeis Bijotų kultūrinis gyvenimas, ruošiantis reikšmingiems metams, paprašėme papasakoti Agnę Vitartaitę, rengusią paraišką.

„Bijotai – istoriniu ir gamtiniu paveldu išsiskiriantis kaimas. Nors gyventojų čia nėra daug, bet aktyviai veikia bend­ruomenė. Ilgai buvo ieškoma galimybių, kaip būtų galima perteikti Bijotų krašto išskirtinumą, dar labiau paskatinti čia atvykti turistus. Tikime, kad Mažosios kultūros sostinės statusas leis ne tik suaktyvinti kultūrinį gyvenimą, bet ir prisidės prie tam tikrų problemų sprendimo – Bijotuose matome daug perspektyvų, kurias galima išnaudoti. Šios aplinkybės ir paskatino dalyvauti konkurse „Lietuvos mažoji kultūros sostinė 2022”, – sako Agnė.

Anot jos, parengti projektą, numatyti kultūrinius renginius visiems metams, juolab, kad jie turi būti patrauklūs ne tik vietiniams, nėra lengva. Tačiau rašantys projektus jau įprato planuoti veiklas į priekį.

„Didesnis iššūkis buvo, kaip įtraukti tam tikras žmonių gru­pes, pavyzdžiui, jaunimą. Tai klausimas, kurį užduoda ne tik kaimai ir miesteliai, bet ir didieji miestai. Manau, su koman­da atlikome išties stiprų darbą – numatytos veiklos yra skir­tingos, pritaikytos įvairių žmonių grupių poreikiams. Taip pat suplanuota renginių bei iniciatyvų, kurios pritrauktų tu­ristų: be jau tradicinių Bijotų dvaro festivalio, kraštiečių šventės, yra ir visiškai naujų, iki šiol Bijotuose nematytų. Pavyzdžiui, kapelų sueiga. Liaudiškos muzikos kapela „Bijotaičiai“ per 14 veiklos metų užmezgė ryšius su kitais meno kolektyvais, kurie leis suburti dalyvius bei prijaučiančius šio žanro muzikai į nuotaikingą sueigą. Būtent ilgametis „Bijotaičių“ įdirbis ir paskatino organizuoti kapelų suei­gą.

Bijotų dvaro festivalis ir kraštiečių šventė pritraukia žiūrovų ir iš kitų miestų, jo renginiai skirti visai šeimai. Plenerai, konferencijos ar kapelų šventė skirti tikslinėms auditorijoms, jais siekiama atskleisti krašto savitumą. Kadangi norėjosi sukurti ir kažką, kas tiktų kiek­vienam turistui, atvykusiam į Bijotus, parengtas „#Walk15“ maršrutas. Pagalvota ir apie tai, jei nepavyks ištrūkti iš pandemijos gniaužtų: nemažą dalį renginių (konferencijos, knygos pristatymas, parodos ir kt.) būtų galima perkelti į virtualią erd­vę“, – teigia paraiškos rengėja A. Vitartaitė.

Kultūros ministerija per Kultūros tarybą kasmet šiam projektui (visoms Mažosioms kul­tūros sostinėms kartu pa­ėmus) skiria 50 tūkst. eurų. Tačiau kiek konkrečiai lėšų atiteks Bijotams, kol kas nežinoma – šiuo metu gautas tik Lietuvos mažosios kultūros sostinės statusas, o rudenį bus teikiama paraiška dėl finansavimo.

Beje, projekto rengėjai tikisi, kad Mažosios kultūros sostinės vardas turės ir ekonominį poveikį – Baublių muziejus bus intensyviau lankomas. O pritraukus daugiau lankytojų viliamasi labiau išplėtoti turizmo paslaugas.

Šiai minčiai pritaria ir Bijotų seniūnas Ignas Gužauskis. Pasak jo, kaip ir kasmet, seniūnija planuoja kultūrinių renginių lėšas, jos ir bus naudojamos 2022 m. Be to, anot seniūno, savivaldybė skelbia įvairias programas, todėl planuojama teikti paraišką ir gauti lėšų. Taip pat, seniūno turimais duomenimis, Šilalės savivaldybė yra įsipareigojusi skirti 20 tūkst. Eur numatytoms veik­loms, o seniūnija pasirengusi visokeriopai prisidėti, nes tikslas bendras – garsinti Bijo­tus.

VšĮ „Šou imperijos“ vadovas, iš Bijotų kilęs Valdas Latoža taip pat džiaugiasi tokiu savo gimtinės įvertinimu: „Bijotai, turtingi savo istorija ir gražūs dabartimi, buvo nepelnytai primiršti. Todėl neabejoju, jog Mažosios kultūros sostinės vardas populiarins šį jaukų miestelį. Matyt, tai ne sutapimas, kad jau trečius metus organizuojame Bijotų dvaro festivalį, Bijotų bendruomenė draugiška ir stipri, todėl tikiu, jog pavyks padaryti daugiau negu esame sugalvoję“.

Irina SADAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Ne veltui sakoma, kad žmogus ne viską gali su­planuoti ir toli gražu ne viskas gyveni­me vyks­ta pagal išankstinį scenarijų. Kažkada Šilalės gat­vė­mis laksčiusi mergaičiukė nė nesvajojo, jog gyvenimas ją permes anapus Atlanto. Ir nors Regina ten gyvena be­veik du dešimtmečius, apie gimtinę kalba taip, lyg niekada nebūtų iš čia iš­vykusi.

Regina Vajinskytė-Vasiliauskienė gimė ir užaugo Šilalėje. Jos mama buvo pradinių klasių mokytoja, tėtis dirbo taip vadinamame susivienijime (dabar – UAB „Šarūnkalnis“). Be Reginos, šeimoje augo ir jaunėlis Vitas. Ir nors lankė darželį, Regina veržėsi į mokyklą, todėl, mamos pastangomis, į pirmąją klasę ji įžengė vos penkerių.

„Baisu ir pagalvoti, kad pra­ėjo net 41-eri, kai baigiau Šilalės vidurinę“, – juokiasi moteris.

Regina prisipažįsta, kad moks­lai sekėsi, tad dar lankė muzikos mokyklą, baigė akordeono klasę. O ir gyvenimas mieste anuomet nebuvo toks, kaip dabar – tėvai vertėsi ūkiškai, ir vaikai be darbo nesėdėjo.

„Kai norėdavome nubėgti prie upės, pirmiau turėdavome atlikti tam tikrus darbus, pavyzdžiui, sutvarkyti kambarius, nuravėti keletą vagų daržo ir t. t. O Lokysta mano vaikystės laikais, bent jau mūsų – vaikų – akimis, buvo didelė upė. Vasaros visada būdavo smagios. Iš pradžių jas leisdavome pas senelius, kurie, kai man buvo 10 metų, mirė. Bet savo kaimo Džiaugėnuose (Pajūrio sen.) mes nepraradome – važiuodavome pas ten gyvenančią tetą, kartu su pusbroliais spardydavome kamuolį, žaisdavome slėpynių“, – į vaikystės atsiminimus leidžiasi Regina.

Gyvendama Šilalėje, ji svajo­jo, kai užaugs, išvykti į didelį miestą. Tad, baigusi vidurinę, ilgai nesvarstė – pasirinko studijas Vilniaus universitete, Prekybos fakultete studijavo ekonomiką.

„Baigusi mokslus, likau Vilniuje. Netrukus ištekėjau. Mano sutuoktinis Romas yra kilęs iš Elektrėnų, užaugi­nome sūnų Gintą. Ilgus metus gyvenome sostinėje, turėjome ge­rus darbus: Romas dirbo Mui­tinės departamente, aš – Sei­mo kanceliarijoje“, – savo gy­ve­nimą Lietuvoje apibūdina pašnekovė.

Regina sako visada žinojusi, kad Amerikoje vyksta Žaliosios kortos loterija, bet tikina neįsivaizdavusi, kas tai yra ir ką gali duoti. O štai Romą kažkas iš kolegų darbe įkalbėjo užpildyti dokumentus ir sudalyvauti loterijoje.

„Kartą pašto dėžutėje radau didelį voką su Amerikos ant­spaudu. Iki šiol atsimenu – net rankos nutirpo iš išgąsčio: svarsčiau, ar rodyti vyrui, ar iškart mesti į šiukšlių dėžę. Parodžiau, pagalvojusi, jog gal tai vienintelį kartą gyvenime suteikta ga­limybė. Buvo 2004-ieji, sūnus kaip tik baigė 10-ą klasę, mums teko priimti labai svarbų sprendimą: palikti viską, ką turėjome – gerus darbus, namus, senus tėvus, draugus... Tas sprendimas buvo labai sunkus, o savo mamoms abu su vyru nieko nesakėme iki pas­kutinės minutės. Dabar galvoju, jog suveikė ir vidutinio amžiaus krizė: norėjosi naujų patirčių. Bet kai atėjo metas atsisveikinti, buvo daug skausmo ir ašarų“, – atvirai pasakoja JAV gyvenanti šilališkė.

Birželio mėnesį šeima susikrovė tris lagaminus ir leidosi į nežinomybę.

„Skridome į niekur, turėjome tik vieną pažįstamą, kuris mus pasitiko oro uoste. Kai jis mus vežė per ne pačius geriausius Čikagos priemiesčius, galvoje sukosi tik viena mintis: „Ir čia ta Amerika“? Nesimatė jokių dangoraižių, jokio išsvajoto spindesio. Stebėjau vietos gyventojų namus, ir jie man atrodė skurdesni nei Lietuvoje“, – ne pačią geriausią pirmąją pažintį su JAV prisimena Regina.

Išvykdami jiedu su vyru turėjo tikslą įsidarbinti, įsitvirtinti, o ne pramogauti. Juolab, kad kišenėje – ne itin solidūs pinigai, mat šeima nusprendė išsaugoti butą Vilniuje, į Ameriką išsivežė tik santaupas, kurias turėjo ir dar kiek gavo už parduotą automobilį.

„Laimei, mūsų kelyje pasitaikė tik labai geri žmonės. Viena pokario emigrantų iš Lietuvos šeima atidavė namą nuomai kelerių metų laikotarpiui nemokamai. Mes su sūnumi nusprendėme JAV gyventi tik vasaromis, bent iki tol, kol jis baigs vidurinę mokyk­lą, tad nuolat ten iš pradžių liko tik Romas. Visus tuos metus aš labai abejojau, ar verta visam laikui emigruoti iš Lietuvos, tačiau viską nulėmė sūnaus pasiryžimas studijuoti Ameriko­je. Buvau nusiteikusi visokiems išbandymams, nes žinojau – mū­sų išsilavinimai, aukštųjų mokyklų diplomai svečioje šalyje nieko nereiškia“, – prisimena šilališkė.

O ir pirmasis darbas – telefonų knygų išnešiojimas gyventojams – nori nenori skatino galvoti, ar tikrai dėl to vertėjo viską mesti.

„Net dabar prisimenu, kaip, svilinant 33 laipsnių karščiui, reikėjo išmėtyti knygas. Kuo daugiau jų išdalindavome, tuo daugiau uždirbdavome. Tad net alpdami nuo karščio, stengėmės padaryti kuo daugiau. Atsigaudavome pamatę namą, kur žolę laisto, palįsdavome po tuo „dušu“, sušlapdavome ir į priekį. Vietovės nežinomos, gatvių ir adresų žymėjimas skiriasi nuo įprastų Lietuvoje, o GPS‘o neturėjome. Negana to, darbdavys (rusas) už paskutinę darbo savaitę taip ir nesumokėjo. Buvo labai skaudu“, – karčia patirtimi dalijasi Regina.

Romas, Lietuvoje buvęs kom­piu­terių inžinieriumi, laikui bė­­­gant, susitaikė su mintimi, kad ir jam, kaip ir daugumai lie­tuvių, teks sėsti už vilki­ko vairo. Tada įkūrė privačią pervežimų kompaniją, nusipirko vilkiką ir dirba tolimųjų reisų vairuotojų iki šiol.

Regina, pradėjusi ieškoti darbo, sulaukdavo tik pasiūlymų prižiūrėti vaikus, senukus arba valyti patalpas, be to, visi reikalaudavo darbo Amerikoje patirties. Bet ne be reikalo sakoma, jog kartais reikia atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

„Kartą nuvežiau giminaitę į Balzeko lietuvių kultūros muziejų. Čia sutikome jo įkūrėją Stanley Balzeką, o jis ėmė ir pasiūlė man administracinį darbą. Negalėjau patikėti, kad be geros anglų kalbos galėsiu dirbti tai, kas įdomu ir širdžiai miela. Šiemet eina jau penkiolikti metai, o aš esu iki šiol dėkinga šiam šviesaus atminimo žmogui – mano darbas neleidžia atitrūkti nuo lietuvybės, priešingai, prisidedu prie jos puoselėjimo Amerikoje“, – apie savo karjerą kalba Regina.

Per 17 metų šeima JAV įsitvirtino: ne tik nusipirko namą, bet ir baigia už jį išsimokėti. Lietuvė pastebi, kad JAV mokesčiai yra didesni nei Lietuvoje, tačiau pradėti verslą ir jį vystyti ten paprasčiau nei pas mus.

„Pagyvenus tiek vienoje, tiek kitoje šalyje, visada randi skirtumų ir pradedi lyginti. Nors visiems tema apie amerikonų dirbtinas šypsenas yra atsibodusi, šiuo klausimu aš turiu savo nuomonę. Nežinau, kiek jos dirbtinos, kiek ne, bet kai rytą apsimiegojęs, niūrus išeini su šuniuku pasivaikščioti, o kaimynai vienas po kito sveikinasi, šypsosi, teiraujasi „kaip laikaisi“ ar tiesiog pravažiuodami mašina pro langą pamojuoja, nuotaika pakyla savaime. Taip pat ir parduotuvėje – čia visada esi pasitinkamas su šypsena, pasijauti laukiamas. Ir nesvarbu, ar kažką perki, ar tik apžiūri prekes, jas sujauki, išlankstai ir išeini. Be to, rajonas, kuriame gyvename, yra ramus ir saugus, tad jaučiamės čia saugūs“, – pasakoja šilališkė.

Sūnus Amerikoje baigė Ilino­jaus universitetą, gavo darbą viename iš didžiausių bankų J. P. Morgan, dabar jau yra įvertintas viceprezidento titulu, sukūrė gražią šeimą, augina vienerių ir trejų metų dukrytes. Jo žmona Asta, atvykusi iš Lietuvos, turėjo išsilaikyti keletą papildomų egzaminų prie savo turimo lietuviško farmacijos studijų diplomo, kad gautų JAV farmacijos licenciją. Sėk­mingai tą padarė ir dirba pagal specialybę.

Regina sako žinanti, jog Čikagoje gyvena ir daugiau šilališkių, bet su jais ryšių šeima nepalaiko. O paklausta, ar nepasiilgsta Šilalės, prisipažįsta, kad gimtasis miestas ir jos vaikystės kaimas tebėra gyvi atmintyje.

„Pasiilgstame gimtinės, Vilniaus, Šilalės, todėl kiekvienais metais grįžtame į Lietuvą, ir būtinai į Šilalę. Esu dėkinga brolio šeimai, kad visada šiltai priima, kad ir mirus tėvams, turime kur parvažiuoti ir esame laukiami. Mūsų sūnus vaikystės vasaras irgi leisdavo Šilalėje su bendraamže pussesere Toma ir jaunesniais pus­broliais Justu bei Luku. Tad gimtinėje svečiuojamės bent tris savaites. Grįždama į Šilalę kiek­vieną kartą pajuokauju, kad jau nuo Kryžkalnio net oras darosi gaivesnis, norisi kvėpuoti pilna krūtine“, – atvirauja moteris.

Regina su Romu yra aktyvūs šokėjai – lanko lietuvių tautinių šokių grupę „Grandis“, su kuria dalyvauja visame pasaulyje organizuojamuose lietuvių koncertuose. Ir jeigu pandemija nesutrukdys, gruodžio mėnesį su kolektyvu jiedu žada dalyvauti Pietų Amerikos lietuvių šokių šventėje Argentino­je.

„Mėgstame keliones: tiek pažintines, tiek poilsines. Viena iš įspūdingiausių buvo į Japoniją. Tai – savitos kultūros šalis, į kurią savarankiškai keliaujant, reikia iš anksto gerai pasiruošti, daug ką perskaityti, susipažinti su japonų gyvenimo būdu. Žiemą savaitei išlekiame į kalnus paslidinėti. Išbandėme trasas ir Amerikoje, ir Europoje – renkamės vis kitą kurortą, kad ne tik paslidinėtume, bet ir pamatytume ką nors naujo. Mėgstame ir šiltą jūrą, ir baltą smėlį, tad stengiamės surasti laiko visa šeima pasimėgauti tuo Meksikos ar Dominikos kurortuose“, – apie laisvalaikio galimybes pasakoja pašnekovė.

Ir nors gyvenimas žmones nubloškė į svetimą kraštą, lietuvybė jiems yra labai svarbi. Regina su pasididžiavimu sako, kad ant jų namo pagrindinio įėjimo durų kabo Lietuvos žemėlapis, nuspalvintas trispal­vės spalvomis.

„Tegul visi mato, kad čia gyvena lietuviai“, – didžiuojasi šilališkė.

Ji puikiai žino, ką reiškia netekti savo šaknų. Balzeko muziejuje, kur dirba, yra Genealogijos skyrius, kuriame kaupiamas visos Amerikos išeivijos archyvas. Tad į muziejaus darbuotojus kreipiasi nutautėję lietuvaičiai, kurie dažnai nebemoka lietuviškai, net nesupranta, kas parašyta laiškuose, dokumentuose.

„Dažnai gauname prašymų išversti senus laiškus, padėti rasti giminių Lietuvoje. Tad ir ekskursijos į Lietuvą iki pandemijos buvo dažnas bei įprastas reiškinys – per metus surengdavome bent dvi. Tikiuosi, jog dabartinė emigrantų karta (mes ją vadiname trečiąja), lietuviškų šaknų nepraras. Juk dabar yra visos galimybės bend­rauti lietuviškai su gimtinėje likusiais draugais, giminaičiais, nesudėtinga grįžti į Lietuvą. Be to, JAV veikia šešta­dieninės lietuviš­kos mokyklos, ku­rios yra itin populiarios. Tačiau vieni pirmųjų emigrantų nieko panašaus neturėjo, o jų palikuonys vargu ar yra girdėję vieną kitą lietuvišką žodį. Tad tikrai labai džiugu, jog kasmet surenkame nemažas grupes tų, kuriems Lietuva yra svarbi vien todėl, jog tai – protėvių, senelių, tėvų žemė. Vis daugiau atsiranda tokių, kurie domisi Lietuvos istorija, savo giminės praeitimi – išsaugoti lietuvybę, kur begyventume, yra labai svarbu“, – įsitikinusi beveik 20 metų už Atlanto įsikūrusi šilališkė.

Moteris neslepia pasididžiavimo, kad Balzeko muziejaus prezidento Joseph Katausko tėvai ir seneliai taip pat yra kilę iš Šilalės. O nesenai šiame muziejuje buvo minimos ir Razbadauskų nuo Kaltinėnų bei Auškalnių nuo Kvėdarnos pavardės.

„Smagu girdėti, kai kelintos kartos Amerikos lietuviai rodo žemėlapyje Šilalę ir jos apylinkes, nors ir nelabai aiškiai moka tą pavadinimą ištarti.

Yra ir dar vienas dalykas, kuris lietuvius Amerikoje vienija – kugelis. Mūsų nuostabai, šis patiekalas patinka ir tik­riems amerikiečiams. Buvome paskelbę jo receptą – sulaukėme didžiulio vietinių susidomėjimo. O mūsų namuose dažną savaitgalį ant stalo garuoja ne tik kugelis, bet ir cepelinai. Esu lietuviškos virtuvės mėgėja, negalėčiau įsivaizduoti vasaros be tradicinių šaltibarščių. Laimei, pasiilgus lietuviškos virtuvės, Čikagoje nereikia išgyventi: čia yra lietuviškomis prekėmis prekiaujančių parduotuvių, kur nusiperkame tų pačių produktų, kaip ir jūs Lietuvoje“, – juokiasi Regina.

Tiesa, ji prisipažįsta kurį laiką nesupratusi, kodėl cepelinai, nors gamina, kaip išmokusi, skiriasi nuo lietuviškų. Pasirodo, iš amerikoniškų bulvių lietuviškų cepelinų neišvirsi, jos tam netinka.

Beje, „Šilalės artojas“ Reginai irgi nesvetimas – ji sako su šiuo laikraščiu užaugusi, mat jį prenumeravo tėvai, prenumeruoja ir brolio Vito šeima.

„Atsimenu, kaip laukdavome, kol „Artoją“ atneš, bėgdavome jo iš pašto dėžutės paimti. Tad, kai grįžtu į Šilalę, visada su malonumu paskaitau šį laik­raštį. Linkiu redakcijos kolektyvui sėkmės, stiprybės ir kant­rybės, kad niekada nepritrūktų kūrybinio potencialo, o visiems jūsų skaitytojams – optimizmo, vilties, jog pandemija greitai praeis ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes“, – sako žadėdama susitikti su buvusiais bičiuliais jau šią savaitę į Šilalę grįžti ketinanti R. Vasiliauskienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

R. Vasiliauskienės šeimos archyvo nuotr.

Šilalės kultūros centro atviras jaunimo centras vykdo projektą „Patirk, pajausk, suprask“, kurį finansuoja Jau­nimo rei­ka­lų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Atviras jaunimo centras siekia stiprinti darbą su jaunimu, sprendžiant mažiau galimybių turinčių, mažiau motyvuotų jaunuolių įsitraukimo į profesinio orientavimo, emocinės-psichinės sveikatos, verslumo, saviraiškos ugdymo problemų sprendimą. Ugdomi jaunuolių asmeniniai gebėjimai, atsakomybės jausmas, pasitikėjimas savimi, emocinis intelektas, sveikas gyvenimo būdas, ryžtas, atkaklumas, gebėjimas tikslingai planuoti savo asmeninį laiką, biudžetą. Mokoma kompiuterinio raštingumo, bendradarbiavimo bei komunikacinių įgūdžių, ugdomas pilietiškumas.

Siekiant stiprinti jaunuolių emocinę ir psichinę sveikatą, Atviras jaunimo centras organizuoja praktinius streso valdymo, emocinės būklės gerinimo užsiėmimus, kuriuos veda psichologas Tomas Kelpša. Kiekvieną ant­radienį, nuo 17 val. iki 19 val., jis nuotoliniu būdu konsultuoja Šilalės rajono jaunuolius jiems rūpimais klausimais. 

Balandžio-gegužės mėn. vyko tiesioginės transliacijos „15 minučių su psichologu“. Jų įrašus galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“ (Atviro jaunimo centro paskyroje). Buvo kalbama, kaip palaikyti gerus santykius su tėvais, draugais, kaip kovoti su priklausomybėmis, stresu dėl egzaminų bei pan. Pokalbių įrašai – taip pat „Facebook“ paskyroje.

Nemokama registracija individualioms psichologo konsultacijoms tel.: (8-618) 3-45-47, (8-608) 8-74-39 arba el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Projektui skirtas 8735 eurų finansavimas pagal priemonę „Atvirųjų jaunimo centrų veiklos projektų finansavimas 2021 m.“

Monika ŠERPYTYTĖ

Atviro jaunimo centro socialinio darbo organizatorė