Po balandžio pradžioje surengto Seimo sveikatos reikalų komiteto posėdžio, kuria­me buvo nagrinėjamos rajono ligoninės ir Greitosios medicinos pagalbos (GMP) skyriaus darbo problemos, Šilalė linksniuojama ne tik Sveikatos apsaugos ministerijoje. Susitikime su Prezidentu Gitanu Nausėda Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas An­tanas Matulas pateikė Šilalės pavyzdį kaip nepakankamo GMP finansavimo įrodymą: dėl brigadų trūkumo rajono greitosios pagalbos medikai pernai pavėlavo nuvykti net į 500 iškvietimų.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 35

„Savanorystė dabar „ant bangos“, tik griebk banglentę ir varyk“, – juokiasi šilališkė Fausta Sragauskaitė, šiuo metu savanoriaujanti Prancūzijos pietuose esančiame vaikų ir jaunimo centre MJC. Su ja kalbėjomės apie „prancūziškas“ patirtis, savanorystės teigiamas ir neigiamas puses.

– Papasakokite apie centrą, kuriame savanoriaujate.

– Pas mus renkasi 10–15 metų vaikai iš socialinių ir ekonominių sunkumų patiriančių šeimų. Norintieji dalyvauti cent­ro veik­loje turi tapti jo nariais ir susimokėti nario mokestį, kuris yra paskaičiuojamas pagal šeimos pajamas – kai kuriems vaikams už metų narystę tereikia sumokėti eurą. Kitoje pastato dalyje yra kultūros cent­ras, kuriame rengiami įvairūs užsiėmimai, pavyzdžiui, gitaros pamokos, kalbų mokymasis bei pan. Tačiau čia jau renkasi jaunimas iš pasiturinčių šeimų. Kadangi mes priklausome veiklaus jaunimo grupei, vienas iš mūsų tikslų yra sujungti šias dvi grupes, taip mažinant atskirtį tarp skirtingų socialinių sluoksnių. Aktyviau prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo kol kas sunku dėl karantino, bet tikiuosi, jog iki savanorystės pabaigos pavyks. 

– Kaip atrodo savanorystės diena?

– Rytą atvykstu į MJC, ten mokausi kalbos, dalyvauju mokymuose apie skait­meninį darbą su jaunimu. Trumpai tariant, rytas skirtas mokslams. Nuo 12 iki 14 val. pietų Prancūzijoje yra siestos laikas. Kol kas nesuprantu, kam jis, tačiau kai ateis vasara, manau, suprasiu. Vėliau būna įvairūs susirinkimai. Beje, prancūzai juos labai „ištempia“, jie būna neefektyvūs ir neproduktyvūs. Kita vertus, tai taip pat yra puiki praktika, mokantis kalbos. O nuo pavakario dalis animatorių surenka vaikus iš mokyklų, namų ir atveža autobusiukais į mūsų centrą. Tada jau prasideda mūsų veikla: padedame jiems ruošti namų darbus, organizuojame įvairias veik­las, žaidžiame su jais, organizuojame įvairias dirbtuves bei pan.

– Kodėl pasirinkote savanorystę pagal Europos solidarumo korpuso prog­ramą? 

– Man ši programa atrodė patrauk­liausia, nes yra visiškai nemokama – kitose tenka su­simokėti tam tikrus mokesčius. Pagal šią programą suteikiamas apgyvendinimas, transporto priemonės. Pavyzdžiui, mes (aš ir dar viena savanorė) turime automobilį ir dviračius. Ki­tiems gali būti apmokamos viešojo transporto išlaidos. Pro­jek­tas padengia ir pragyvenimo išlaidas – gauname kišenpinigių, draudimą. 

Dar vienas aspektas, lėmęs pasirinkimą, yra plati projektų tematika. Aš norėjau dirbti su jaunimu arba su socialiniais tinklais – tą ir pavyko atrasti. Ši programa yra kilusi iš kitos programos, remiamos Europos Komisijos – Europos savanoriškos tarnybos. Europos solidarumo korpusas iki šių metų pabaigos teikia stažuotės, darbo pasiūlymus bei finansuoja vietinius solidarumo projektus. Bet po to liks tik savanorystė ir galimybė gauti paramą įgyvendinti idėjas, spręsiančias vietinės bendruomenės problemas. Aš šia programa domėjausi nuo aštuntos klasės, todėl apie ją daugiausiai žinojau, o į kitą šalį norisi vykti su patikima programa. 

Deja, tenka pripažinti, jog ne visada savanorystė yra gerai. Pavyzdžiui, vyksta daug projektų Afrikos valstybėse, kurias neretai galima įvardinti savanorystės turizmu. Visa tai atrodo taip: susimoki už savanorišką programą, kontrakte nurodoma, kad tie pinigai atiteks organizacijai, kurioje savanoriausi, bet iš tik­rųjų dažniausiai jie „nuplaukia“ mafijai ar valdžios struktūroms. Ir tai man atrodo labai neteisinga. Kartais savanorystė suvokiama kaip galimybė keliauti, o ne padėti kitiems. Kita vertus, savanorystė kartais turi ir tam tik­rą neigiamą aspektą, priklausomai nuo to, kam padedi. Kai kurie humanitarinės pagalbos projektai, tiesiai šviesiai sakant, žmones skatina būti tinginiais. Be to, dažnai vykstama į tokias vietas, kur žmonėms nereikia pagalbos – jų tiesiog toks gyvenimo būdas.  

– Ar tai reiškia, jog savanorystė, kaip reiškinys, yra nuvertėjusi? 

– Čia reikėtų kiekvieno žmogaus paklausti, kas jam yra savanorystė. Iš esmės savanorystė yra abipusiai naudingas dalykas: tu ne tik kažką duodi žmogui, kuriam padedi, bet ir pats kažko išmoksti.

Man savanorystė yra kaip lobio ieškojimas. Kol ieškai savanorystės esmės, gali pasimesti, norėti pasiduoti, kai neberandi užuominų, kur tas lobis yra. Tada padeda tikslų ir prioritetų išsikėlimas. Kai prieš akis turi savo tikslus, gali rasti vis daugiau užuominų, kokia yra savanorystės prasmė. Kai paieškos baigiasi, kai randi „lobių skrynią“, iš ten išlenda visi gabumai, kuriuos esi įgijęs. Savanorystė gali padėti atrasti save arba patobulinti jau turimus įgūdžius. Tarkime, kai būdama devintokė pradėjau savanoriauti,  išsilaisvinau, tapau atviresnė, nors iki tol buvau daug labiau susikausčiusi. 

– Ką jau spėjote atrasti šioje savanorystėje? 

– Dabar esu pusiaukelėje, li­ko dar penki mėnesiai. Nors kartais dar sunku suprasti, kokių įgūdžių įgaunu, tačiau jaučiu, jog vaisiai bus saldūs. Gy­venimas pateikia įvairiausių įš­šūkių ir staigmenų, svarbiausia nepražiopsoti to.

Žinau viena – tikrai esu sa­vo vietoje. Norėjau padirbėti Pran­cūzijoje, nes turiu tikslą išmokti prancūzų kalbą. Ir, kaip jau minėjau, vienas iš kriterijų buvo, kad projektas sietųsi su jaunimu arba socialiniais tinklais. Tai palengvino pasirin­kimą, nes projektų yra tikrai daug. Sie­kiu asmeninio tobulėjimo, tad būtų skaudu, jei projekto pabaigoje suprasčiau, kad nepatobulėjau.   

– Kaip prancūziškas gyvenimo rit­mas, prancūzų būdas persismelkia į kasdienybę?  

 – Dabar tikrai gyvenu „prancūziškai“, bet neaišku, kaip bus, kai grįšiu namo. Mes, žmonės, esame pavaldūs veiksniams, ir jeigu mane vėl sups tik būdingi mūsų šaliai, tik­rai grįšiu prie įprasto gyvenimo ritmo. Pietų Prancūzijoje man patinka ramumas, neskubėjimas. Šiuos įpročius labai norėčiau parsivežti į Lietuvą. Dar – bend­ruomeniškumą, kuris ten yra labai akivaizdus.

Emilija POCIŪTĖ

Vilniaus universiteto I kurso studentė

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Lapkričio 12–13 d. Klaipėdą užplūs šiam metų laikui neįprastas karštis: Lietuvoje pirmą kartą užgims Gaetano Donizetti komiška opera „Pulko duktė“, įtrauksianti į pietų karščiu alsuojančios jaunatviškos meilės ir sudėtingų pasirinkimų siužetą, pagardintą linksmiausiais gyvenimiškais nutikimais. 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys iki šiol Lietuvoje nestatytą „Pulko dukterį“, kuri yra įtraukta į populiariausių pasaulio muzikinių teatrų scenose statomų operų sąrašus.  

Žada meilės triumfą! 

Meninę spektaklio koncepciją kuria lietuvių statytojų komanda: muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierė Jūratė Sodytė-Bradauskienė, kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė-Prūsaitienė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. 

„Komiška opera „Pulko duktė“ bus kupina ne tik linksmų nutikimų, bet ir gvildens aštrias ne vieną kartą kankinančias problemas: socialiniai sluoksniai, meilė, kaip liepia širdis ar nurodo tėvai ir kitas. Eilinį kartą suprasite, kad ir vykstant karui, žmonės gyvena, myli ir patiria begalę gražiausių jausmų. Ir leipsta ne tik nuo įtampos, bet ir nuo karščio. O meilė visada triumfuoja“, – pozityviai nuteikė J. Sodytė-Bradauskienė. 

Kadangi spektaklio veiksmas vyksta Alžyre, scenografė S. Šimkūnaitė juokavo, jog vaizdas scenoje bus ryškus ir tvieskiantis Afrikos karščiu, o žiūrovams gali prireikti net akinių nuo saulės. Scenografę šiam spektakliui įkvėpė legendinės dizainerės Gabrielle Chanel rūbų kolekcija. Liūdnos karo grimasos scenoje susilies su pramogomis. Tam talkins daugybė veidrodžių ir jų kuriami atspindžiai.

„Bus daug plunksnų ir gražių damų. Choro moterys vilkės hidžabus, vyrai – nacionalinius alžyriečių rūbus. Puotos publika mirgės ryškiausiomis spalvomis. Spektaklio finale įsivyraus taika ir ramybė, o scenoje išvysite nuotaką“, – sėkmingą istorijos baigtį žada kūrėjai. 

Dainuos geriausieji 

„Pulko duktė“ pasakoja našlaitės Mari, kurią įkūnys solistės Kamilė Balabonaitė, Rita Petrauskaitė ir Rasa Ulteravičiūtė, prancūzų karių surastos mūšio lauke, istoriją. Užauginta pulke mergaitė tampa tarsi laimingu pulko talismanu. Suaugusią Mari įsimyli vietinis vaikinas Tonis (juo taps solistai Tomas Pavilionis ir Mindaugas Jankauskas), kuriam ir ji bus neabejinga. Tačiau netikėtai atsiradusi kilminga motina (Dalia Kužmarskytė, Loreta Ramelienė) išsiveža Mari ir superša ją su savo luomo jaunikiu. Tonis nepasiduoda – su pulko draugais įsiveržia į vestuvių puotą ir įtikina visus savo meile Mari. Ir triumfuoja nuoširdi meilė! 

Rytietiškų jausmų dramą scenoje kurs geriausi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai bei kviestiniai dainininkai Artūras Kozlovskis, Liudas Mikalauskas, Vilius Trakys (Seržantas Sulpicijus), Vytautas Bytautas, Modestas Narmontas (Hortenzijus), Valdas Kazlauskas, Remigijus Mickus (Kapralas), Hercogiene de Krakentorp taps baleto artistė Kristina Gudelytė. Labai svarbi spektaklio misija patikėta Notarui, kuriuo taps Gytis Šimelionis ir Kęstutis Nevulis. 

Uždainuos prancūziškai, kalbės lietuviškai 

1840 m. kompozitoriaus G. Donizetti viešnagės Paryžiuje metu sukurta opera greitai tapo populiari ir metų metus išliko Opéra-Comique repertuare – nuo 1840 iki 1908 m. parodyta net 1000 spektaklių. Tai – pirmoji G. Donizetti opera prancūzišku tekstu. Jaunų žmonių problemas gvildensianti opera pasirinkta neatsitiktinai. 2021-aisiais visos premjeros tarnauja kilniai misijai: ugdyti naują muzikinio teatro talentų kartą ir prisidėti prie Klaipėdos, Europos jaunimo sostinės tikslų. G. Donizetti pastatyme pakviesti dalyvauti ne tik žinomi operos profesionalai, bet ir jauni solistai, dar studijuojantys aukštosiose muzikos mokyklose arba pradedantys savo karjerą.  

Sekant naujausiomis pasaulio muzikinių teatrų tendencijomis ir norint palengvinti turinio suvokimą, operos dainuojamieji numeriai bus atliekama prancūzų kalba, kalbamieji dialogai – lietuviškai.  

Dėmesio – bilietus į G. Donizetti komišką operą „Pulko duktė“ jau galima įsigyti.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro inform.

Gegužės 7-ąją minime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Tai proga prisiminti, kokia neįkainojama, prigimtinė vertybė yra mūsų gimtoji kalba, laisvas žodis ir necenzūruojama spauda. Būtent spauda šimtmečius Lietuvoje skleidė šviesą, kėlė laisvės idėjas, padėjo atkovoti nepriklausomybę. Kaip kažkada knygnešiai, taip dabar rajonų laikraščiai į mūsų miestelius ir kaimus neša žinias, fiksuoja gyvenimo įvykius, skatina žmones kritiškai mąstyti bei sąmoningai priimti sprendimus. Popierinė spauda, nors ir „laidojama“ internete naujienas kuriančių čia atsirandančių, čia iš­nykstančių puslapių atstovų, vis dar tebėra ta institucija, kuria pasitiki didžioji dalis visuomenės.

„Šilalės artojas“ šiemet mini 70-ąsias pirmojo rajono laik­raščio išleidimo metines. Tai sukaktis, rodanti brandą, patirtį ir sugebėjimą skirti vertybes nuo blizgučių ir nereikšmingo žavėjimosi vienkartiniais, ma­žareikšmiais, dažniausiai tik valdžiai svarbiais „laimėjimais“. Minėdami laikraščio įkūrimo jubiliejų, ne vieną dieną analizavome, kokį pagrindą dabartiniam leidiniui padėjo mūsų pirmtakai, kad ir šiais visuotinio informacijos pertekliaus laikais laikraštis nepraranda savo aktualumo, o skaitytojai jį vertina kaip svarbiausią patarėją bei užtarėją.

Taip, 1951-aisiais balandžio 15-ąją išleista „Spalio pergalė“, po gero dešimtmečio pervadinta į „Artoją“, tuos pamatus klojo sovietmečiu. O tai reiškia, jog laikraštis buvo griežtai kontroliuojamas tuomet vienintelės partijos nomenkla­tūros klerkų. Nomenklatūriniais (partijos skiriamais), be abejonės, buvo ir ne vienas tuometis laikraščio darbuotojas, partijos komiteto instruktoriai tik­rindavo visų, kurie rašydavo, lojalumą tarybų valdžiai. Žurnalistams tai buvo sunkūs laikai, bet šiandien su pagarba galime atsiliepti apie kolegas, kurie kūrė ir augino „Artoją“.

Pirmasis „Artojo“ laikraščio nu­meris išėjo 1963 m. kovo 1 d. Leidėjai į skaitytojus kreipėsi trumpu žodžiu, kviesdami bendradarbiauti ir žadėdami, kad daug dėmesio skirs ne tik „partinei ir tarybinei statybai“, bet ir kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos klausimams, in­formuos apie svarbiausius ša­lies bei rajono įvykius, ruoš literatūrinius puslapius, satyros ir humoro skyrelį.

„Laikraščio įdomumas, kovin­gumas bei patrauklumas priklausys ne tik nuo redakcijos kolektyvo, bet iš esmės ir nuo Jūsų, brangūs skaitytojai. Kas gali taip artimai pažinti kolūkio, įmonės, įstaigos gyvenimą ir taip operatyviai informuoti, jei ne Jūs“, – rašoma pirmajame „Artojo“ numeryje.

Drąsiai galime tą patį pakartoti ir dabar, nes laikraštis leidžiamas ne valdžiai – jis skirtas skaitytojams ir yra toks, kokio jie nori, kokį tikisi matyti. Mūsų anuometiniams kolegoms – redaktoriui S. Greviškiui, redaktoriaus pavaduotojui A. Briedžiui, korespondentams J. Knystautui, A. Radvilavičiui, R. Masteikai, atrodo, neblogai sekėsi užmegzti ryšį su skaitytojais.

Pirmaisiais leidimo metais iš­ėjo net 130 „Artojo“ laikraščio numerių. Pradėtas leisti 3800 egzempliorių tiražu, metų pabaigoje jis jau turėjo 5085 egz. tiražą. Per tuos nepilnus metus kolegos gavo daugiau kaip 1500 laiškų, ir kiekvienais metais jų daugėjo.

Ranka rašytas laiš­kas tuomet buvo ko­ne vienintelis susisiekimo su redakcija būdas – nors pir­mosios laidinių te­lefonų linijos jau buvo atvestos į kolūkių cent­rus, juos turėjo tik labai svarbūs partiniai asmenys. Nuo pirmųjų numerių su „Artoju“ bend­radarbiavo liaudies švietimo skyriuje metodininku dir­bęs kraštotyrininkas V. Statkevičius, Šilalės vidurinės mo­­kyklos mokytoja S. Statkevičienė, rajono bibliotekos vedėja J. Zonytė ir daugelis kitų rajone tuo metu gyvenusių šviesių žmonių.

Pavarčius jau pageltusius leidinio puslapius akivaizdu, jog poreikis turėti nuolatinių bendradarbių 1965 m. laikraščio darbuotojus privertė steigti korespondentų mokyklą. Joje pareiškė norą mokytis 14 „Artojo“ skai­tytojų, daugiausiai prašymų gauta iš Kvėdarnos, keletas norinčiųjų atsirado Laukuvoje. Įdomu tai, jog korespondentų mokymai vyko Kvėdarnoje. Redakcijos pranešime rašoma, kad Upynoje korespondentų mokymo punkto nebus, nes gauta per mažai prašymų. 1965 m. problema buvo ir susisiekimas tarp kaimų – dėl blogų kelių korespondentų mokymo pradžia buvo atidėta iki balandžio 1 d.

Gyvenimą iš arti pažįstantys žmonės rašė redakcijai aktualiomis temomis, ir toks bend­radarbiavimas „Artojui“ garantavo populiarumą – 1965 m. laikraštis jau buvo leidžiamas 6000 egz. tiražu, o 1969 m., kai leidinio redaktoriumi buvo paskirtas A. Briedis, „Artojas“ pasiekdavo net  beveik 7 tūkst. rajono namų. Galima manyti, jog tuo metu laikraštį skaitė didžioji dalis suaugusių Šilalės rajono gyventojų.

Kaip ir dabar, taip ir prieš 40 metų, respublikinė spauda nedaug dėmesio skyrė periferijos gyventojams. Nors anuomet ša­lies laikraščiai nespausdino nusikaltimų ir nelaimių kronikos, kuri dabar užima didžiąją dalį laikraščių bei interneto portalų vietos, žinias iš rajonų nustelbdavo ELTA ir TASS (sovietų naujienų agentūra) pranešimai apie komunistų partijos veiklą. Ir  tik vieninteliai rajonų laikraščiai buvo orientuoti į kasdienį žmonių, „stačiusių socializmą“, gyvenimą, todėl dabar juos galima vadinti tikraisiais ano meto istorijos metraščiais. 

Ypač smagu, kad savotiškais metraštininkais tapę žurnalis­tai netapo propagandistais. Ži­noma, ir tuomečio „Artojo“ pus­lapiuose daug vietos užima komunistų partijos „teisingo“ vadovavimo šlovinimas, bet tai dažniausiai darė partijos komiteto vadovai, sekretoriai, instruktoriai, o ne žurnalistai.

Daug dėmesio ir tuomet laik­raštyje buvo skiriama kultūrinei veiklai, švietimui. Dabar smagu skaityti kraštotyrininko V. Statkevičiaus rašinius, ypač – jo pasakojimus apie archeologinius radinius. Ir tai buvo pirmos žinios, pasiekusios žmones apie jų protėvius. Štai 1969 m. vasarį kraštotyrininkas aprašė Obelyno radinius – kasdama bulvėms rūsį, pradinės mokyklos pastato savininkė aptiko žmogaus kaulus. Paaiškėjo, kad toje vietoje buvo laidojama prieš 700–800 metų. Toje pačioje gyvenvietėje dar anksčiau, 1964 m., kasdami duobę stulpui, darbininkai rado įmovinių ietgalių ar strėlių antgalių. V. Stat­kevičius džiaugėsi, jog tokie reti archeologiniai radiniai nedingo, ir prašė žmonių pranešti, jei ką aptinka kasdami žemę.

1969 m. „Artojas“ pirmą kartą parašė apie Klemensą Lovčiką, iš viso rajono į savo sodybą Upynoje vežusį įdomiausius lauko riedulius. Pasirodo, akmenys Klemensą domino nuo vaikystės – suradęs „velnio pirštą“ ar kokį įdomesnės formos akmenuką, dėdavo kišenėn ir nešdavosi namo. Straipsnio autorius E. Dombrovickas rašė, kad vieną akmenį K. Lovčikas net į Lietuvos mokslų akademiją išsiuntė – atrodė, kad yra suspaustas iš atskirų akmeninių šiaudų.

Vos pradėjęs eiti, „Artojas“ ra­šė apie kolūkio „Į laimę“ saviveiklininkus – žurnalistas R. Masteika teigia, jog tame ko­lūkyje buvo net 60 dainuojančių, muzikuojančių, liaudies šo­kius šokančių žmonių, veikia agitbrigada „Jurgis ir Mortelė“, kaimo kapela, dailiojo skaitymo ratelis. Vakarais, kai nutyla traktorių burzgimas, aštuonmetėje mokykloje susirinkę saviveiklininkai ruošdavosi rajoninei apžiūrai – rašoma, jog lauko darbininkas J. Tereza į repeticijas eidavo net 5 kilometrus.

Tačiau kultūros darbuotojų ir tuomet trūko. „Artojas“ rašė, kad septinto dešimtmečio pabaigoje rajono valdžiai teko gerokai pavargti, ieškant kultūros įstaigų vadovų, nes šios srities specialistų mažai: į Šilalę atsiųsti tik du. Vienas liko mieste, kitas įsidarbino Kaltinėnuose, bet netrukus ir jį teko išleisti į kariuomenę. O įsidarbinę atsitiktiniai žmonės po pusmečio išeina lengvesnės duonos ieškoti.

Kuo ne šių laikų vaizdelis? Lygiai tą patį būtų galima pasakyti apie „Artojo“ laikraštyje 1969 m. išspausdintą „Saulėtekio“ kolūkiečių skundą, kuriame jie klausia, kaip nuvažiuoti į Šilalę, jei autobusas važiuoja nepatogiu laiku – nespėjęs sutvarkyti reikalų, turi laukti vakarinio reiso.

Dabar sakytume, jog tai menka bėda, nes kaimuose autobusai pasirodo dar rečiau. Neabe­jotinai tokia kritika nepatiko anuometinei valdžiai, visiškai neturėjusiai atsparumo net ir mažiausiai kritikai.

Deja, per tuos dešimtmečius valdininkų požiūris į kritiką ne­pasikeitė: užėmę politines pa­reigas, bet neturėdami jokių galių daryti bent menkiausią įtaką laikraščio turiniui, kai kurie asmenys kritinį požiūrį į jų darbą vertina kaip asmeninį įžeidimą, o „jautresni“ netgi apkaltina laikraštį „parsidavus“. „Šilalės artojas“ turi tokios patirties: kai kurie politikai rajono laikraščiu tarpusavyje „prekiauja“ kas ketverius metus, po kiekvienų rinkimų. Nors puikiai žino, kad redakcija neturi ir niekada neturėjo nė vieno politiškai suinteresuoto savininko. Tačiau tikrai neabejojame, jog skaitytojai yra protingi ir nuovokūs – rajono laikraštis yra, buvo ir neabejotinai toliau bus opozicija valdžiai, kokia ji bebūtų. Nes tikrai ne „Šilalės artojo“ misija yra skelbti „gerąsias naujienas“ iš valdžios rūmų.

Dešimtmečius bibliotekose pragulėję laikraščiai leidžia suprasti pagrindinį dalyką: geresnio gyvenimo tikrovės met­raščio negali būti. Ir kol laik­raštis bus reikalingas skaitytojams, tol sėkmingai gyvuosime ir būsime kaip viena darni bendruomenė. Nuolat atsiranda naujos medijos, tačiau laik­raštis – vienintelis informacijos šaltinis, kurį galima paimti į rankas ir pasilikti ateičiai kaip istorijos liudininką.

Tikime, kad taip „Šilalės artoją“ vertina ir mūsų skaitytojai.

Daiva BARTKIENĖ

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Jau ir Šilalėje nesunku pastebėti, jog viešieji užrašai vis dažniau virsta angliškais arba tik patiems verslininkams suprantamais naujadarais. Todėl neretai stebimės ne tik šių „kūrinių“ autoriais, bet ir tais, kurie tokią „išmonę“ toleruoja, nors, atrodo, turėtų kontroliuoti. Savivaldybėje kalbos tvarkytoja dirbanti Aldona Špečkauskienė atskleidžia, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Pirmoji po nepriklausomybės atkūrimo šias pareigas Šilalės savivaldybėje kurį laiką ėjo dabar jau šviesaus atminimo mokytoja lituanistė Zita Bliūdžienė. Iš jos prisipažįsta mokiusis ir dabartinė kalbos tvarkytoja A. Špečkauskienė, dirbanti savivaldybėje nuo 1999-ųjų.

„Visuomenės raštingumas nuo to laiko pasikeitė kaip diena nuo nakties. Ankstesnė karta tikrai buvo raštingesnė – taisyklingai lietuviškai rašyti nemokėjo vos vienas kitas, o dabar nežinia, kas padarė tam įtaką: „šveplas“ žinučių rašymas telefonu, atsainus požiūris į lietuvių kalbą ar dar kažkas. Tačiau rankos svyra, kai visos pastangos pakeisti situaciją atsimuša lyg žirniai į sieną“, – vartydama nustatytų kalbos pažeidimų aplanką, kalba A. Špečkauskienė.

Nors Aldona dirba savivaldybės ad­ministracijoje, ji atlieka tiek savivaldybės, tiek valstybės deleguotas funkcijas. Būtent pastarosioms priskirtinas verslo subjektų konsultavimas įrengiant rek­lamą. Deja, verslininkai ignoruoja šią paslaugą ir mėgsta viską daryti „kaip jiems gražiau“.

„Tada ir atsiranda pavadinimai, iškabos, dėl kurių visuomenė piktinasi: Šilalėje galime rasti „Erstyle“ ir „D.lux“ grožio salonus, „Molare“ odontologijos centrą, „Pica Kvik“, viešbutį „Muontis“, kavines „Happy cafe“, „Lioko viščiukai“. Ir tai – tik maža dalis įmonių pavadinimų, kurie jau sulaukė visuomenės dėmesio. Keisčiausia, jog net patys verslininkai negali paaiškinti tokių pavadinimų esmės. Dažniausiai pasitaikantis atsakymas: „Mums taip gražu“. Be to, tokių iškabų savininkai jau išmoko apeiti įstatymą, ir teisiškai jų paveikti nėra jokios galimybės“, – apgailestauja savivaldybės kalbos tvarkytoja.

A. Špečkauskienė sako pastebinti daug klaidų ir kituose užrašuose. Štai neseniai duris atvėrusi maitinimo įstaiga anglų kalba vitrinoje kviečia: „Nebūk gaidys, užsuk“. Kalbininkė reikalauja, kad šis užrašas būtų išverstas į lietuvių kalbą. Be to, pagal įstatymus, lietuviškas užrašas privalo būti didesnis, ryškesnis nei angliškas. Tačiau, kaip matome, lietuviškas kvietimas – dviprasmiškas ir, matyt, verslininkams neatrodo toks įspūdingas. Beje, šios įmonės tinklalapis internete irgi pilnas grubių klaidų. Visas jas kalbininkė pažymėjo ir ištaisė dar vasario mėnesį. Dalis klaidingų užrašų iš „Bamba picos“ puslapio jau dingo, bet, deja, „atgimė“ naujai įsteigtos įmonės svetainėje. Pasak savivaldybės kalbos tvarkytojos, ir vėl teks siųsti raštus, jog verslininkai teiktųsi atkreipti dėmesį į elementarias gramatikos klaidas ir jas ištaisytų.

„Tokios problemos kyla dėl dauge­lio dalykų. Tačiau bene svar­­biausia, kad „Regist­rų cent­re“, registruojančiame įmonių pavadinimus, nebėra kal­bos tvarkytojų, kurie kont­ro­liuodavo verslo subjektų teikia­mus prašymus dėl vieno ar ki­to pavadinimo. Tad dabar bet kokie vardai įregistruojami leng­va ranka. Net leidyklose kalbos redaktorius yra didžiulė prabanga. Tad verslininkams re­komenduočiau įsiskaityti, kokią pas­laugą perkate, nes daž­nai leidykla atsakomybės už kalbos klaidas neprisi­ima.

Ir savivaldybės administ­ra­cijai vis primenu, jog į tam tik­rą pirkimą būtų įtraukta ir kalbos redagavimo paslauga. Kai šito nėra, galime gauti dokumentą, kurio jau nebepataisysi. Štai Šilalės savivaldybė nusipirkusi, tarkime, strateginį planą, privalėjo jį tvirtinti tokį, kokį gavo – ir su gramatikos, ir su stiliaus klaidomis. Apmaudu, jog dažnu atveju lietuvių kalba tampa nebesvarbiu, neesminiu dalyku. Taip yra visur, ne tik Šilalėje: jeigu ant svarstyk­lių dedamas verslas, jo interesai ir lietuvių kalba, visada nusvers pinigai“, – dalijasi įžvalgomis pašnekovė.

A. Špečkauskienė primena, kad už klai­dinančias, pasenusias iškabas yra atsakingi seniūnai – būtent jie privalo pasirūpinti, jog tokių jų teritorijoje nebūtų, ir įpareigoti verslininkus susitvarkyti, o jei šie to nedaro – imtis ini­ciatyvos bei pašalinti iškabą patiems.

Savivaldybės kalbos tvarkytoja vilia­si, kad kelis kartus žadėta reforma įvyks ir kalbos tvarkytojams bus patikėtos tik valstybės funkcijos, o savivaldybių administracijos įsisteigs savo kalbos redaktorių etatus. Jos žiniomis, kitose savivaldybėse dirbantys kalbos tvarkytojai taip pat susiduria su panašiomis problemomis. Viena didžiausių yra ta, jog nustatytų pažeidimų pašalinti greitai nepavyksta.

„Nėra vieningos teisinės sistemos. Vie­ną kartą aiškinama, kad verslo sub­jektus reikia bausti, kitą – kad reikia tik konsultuoti, o neretai pasakoma, jog apskritai negalima kištis į jų sumanymus, t. y. į tai, kokius pavadinimus, įrašus, tekstus bei kt. jie „paleidžia“ į viešumą. Dar blogiau, kad ta sumaištis persiduoda jaunajai kartai. Kai suaugusieji negerbia kalbos, kokią pagarbą jai išugdys savo atžaloms? Tačiau aš manau, kad dar įmanoma susigrąžinti lietuvių kalbos prestižą. Tik dirbti reikia ne su jau subrendusiais visuomenės nariais, o sutelkti dėmesį į jaunimą. Mokykloje vaikams turėtų būti diegiamos vienodos žinios, negali būti, kad lituanistas aiškina vienaip, o technologijų mokytojas – kitaip. Be to, reikėtų atsikratyti ir visuotinai suformuoto baubo, kuriuo yra paversta lietuvių kalba, jos egzaminas. Jaunimas turėtų būti skatinamas domėtis savo gimtąja kalba. Kont­role ir baudimu nedaug tepasieksime. O juk mes net lie­tuvių kalbos abėcėlės dainelės mažie­siems neturime“, – apgailestauja A. Špeč­kauskienė.

Pašnekovė pasidžiaugė pernai savivaldybėje dirbusios savanorės veiklumu – mergina ne tik išnagrinėjo, bet ir viešai paskelbė keletą pastabų, susijusių su viešaisiais užrašais. Tai davė apčiuopiamų rezultatų: buvo pakeisti kelių gatvių pavadinimai, maitinimo įstaigose vietoj itališkų pavadinimų atsirado lietuviški ir kt.

„Pavyzdžiui, degalinė „Baltic Petroleum“ vokiškų patiekalų pavadinimus ėmė rašyti kabutėse, sulietuvintas ir užeigos „Traški vištiena“ meniu. Tai – gerieji pavyzdžiai, kuriais turėtų sekti kiti verslininkai. Suprantu, kad jaunimui norisi populiarumo, galbūt žinomumo, bet visada reikėtų atsiminti, jog esame lietuviai, o mus visus vienija lietuvių kalba. Gerbkime ją, atkurkime savo gimtosios kalbos prestižą ir perduokime ateinančioms kartoms. O Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga šiandien sveikinu ir labai noriu padėkoti tikriesiems gimtojo žodžio puoselėtojams – mokytojams lituanistams, bibliotekininkams, darželių pedagogams, muziejininkams, spaudos atstovams, žurnalistams ir visiems tiems, kuriems svarbu ne tik tai, ką parašyti, bet ir tai, kaip parašyti“, – sako savivaldybės kalbos tvarkytoja A. Špečkauskienė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Virtualiai rudenį prisistatęs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklis „Faustas“ pirmojo gyvo susitikimo su publika nekantriai laukia gegužės 21, 22, 23 d. Jaudinančiam susitikimui ruošiasi ne tik „Auksiniams scenos kryžiams“ nominuoti šokėjai, kūrėjai, bet ir visa veržli baleto trupė.

Ugniagesiai yra gerbiamos profesijos atstovai, kuriais pasitikima bene labiausiai. Šilalės rajono ugniagesiai, o ypač – savanoriai yra vieni aktyviausių šalyje ir verti pačių didžiausių padėkų. 

Dalis gyventojų nė neskiria, kuriai tarnybai priklausan­­tys ugniagesiai, atsitikus bėdai, išgelbėjo jų turtą ar gy­vy­­bę: įprasta panašias uniformas vilkinčiuosius vadinti tie­siog gaisrininkais. Tačiau ugniagesiai, nors ir atlieka tą pa­tį darbą, skirstomi į pareigūnus (Šilalės priešgaisrinė gel­bėjimo tarnyba (PGT) bei į eilinius darbuotojus (Šilalės sa­vivaldybės priešgaisrinė tarnyba). Profesinės šventės pro­ga kalbiname abiejų tarnybų atstovus. 

Padėka – savanoriams

Šilalės savivaldybės priešgais­rinė tarnyba įsikūrė 1999 metis. Šiuo metu ji jungia penkias ugniagesių komandas Pa­jūryje, Kvėdarnoje, Lau­kuvoje, Kaltinėnuose ir Upy­noje. 

„Tarnyboje dirba 47 žmonės, iš kurių 2 – administracijos darbuotojai, 5 – skyrininkai bei 40 ugniagesių. Tai nėra gausios pajėgos, bet rajonui pakanka, kadangi turime itin aktyvių savanorių būrį – 39 žmonės gyventojams į pagalbą skuba tiek dieną, tiek naktį, tiek per karščius, tiek per speigą. Noriu, jog šilališkiai įsidėmėtų – šie vyrai dirba be jokio atlygio, į nelaimės vietą važiuoja nuosavu transportu“, – savanorių naudingą veiklą akcentuoja jų koordinatorius bei savivaldybės ugniagesių komandų viršininkas Evaldas Lazdauskas.

Vienais aktyviausių jis įvardija Kvėdarnos ir Pajūrio komandų skyrininkus (vadovus) Antaną Pamedytį bei Edmą Ra­kauską. 

Pasak savivaldybės ugniage­sių tarnybos vadovo, budėti jiems prisieina kas ketvirtą parą, todėl kiekvienoje komandoje yra suformuotos keturios pamainos po du vyrus. Bet jeigu nutinka taip, kad pamainoje lieka vienas ugniagesys, galvojama apie savanorių pasitelkimą nelaimės atveju. 

„Laimei, gyvename vis saugiau ir iškvietimų mažėja. Bū­na, jog ugniagesių pamaina į iškvie­timus neišvažiuoja po mėnesį ar ilgiau, tačiau pasitaiko, kad įvykiai registruojami kone kasdien. Mūsų darbas – savotiška loterija“, – šypsosi A. Pa­me­dytis.

Ir nors kai kam šios profesijos atstovų darbas gali pasirodyti lengvas, reikėtų prisiminti ir įvertinti riziką – juk negali žinoti, kuris išėjimas iš namų, išvykimas iš būstinės į iškvietimą gali būti lemtingas. 

„Ugniagesių profesija visada buvo pavojinga. Gal dėl to ji ir yra savotiškai patraukli, nes teikia adrenalino, visada būtina įvertinti konkrečią situaciją. O jeigu lygintume laikmetį, kai pradėjau dirbti (1992 m.), ir dabartį, pasikeitimai yra akivaizdūs: technika, įranga, apranga – viskas labai skiriasi“, – sako E. Rakauskas.

A. Pamedytis ugniagesiu dirba nuo 1989-ųjų, viršininkas E. Lazdauskas – nuo 1996 m. Visi trys prisimena, jog, tarkime, anksčiau turėta apranga buvo ne tik neišvaizdi, bet ir labai nepatogi.

„Sunkūs brezentiniai rūbai ne tik varžydavo judesius, bet ir pratrindavo odą iki kraujo. Be to, jie peršlapdavo, o žiemą – ir sušaldavo. Tas pats ir su gaisrinėmis žarnomis, kurios šaltame ore irgi sušaldavo, parvykus iš gaisro, viską tekdavo džiovinti. Ir neduok Dieve, jeigu pasitaikydavo keli iškvietimai paeiliui – ir tos prastos aprangos nebuvo tiek, kad galėtume pasikeisti. Net batų visai komandai gaudavome vos po dvi poras“, – sako ugniagesiai.

Anot E. Lazdausko, dabar savivaldybės ugniagesiai vilki mo­derniomis, universaliomis ir ne­peršlampančiomis uniformomis. Vyrai juokauja, jog, grįžę po darbų, viršutinius drabužius apipurškia tiesiai iš gaisrinės žarnos ir jie vėl lyg nauji. 

„Vieno ugniagesio aprengimas kainuoja apie 1000 eurų, visi rūbai, įskaitant pirštines ar batus, yra sertifikuoti. Be to, ne taip seniai įsigijome ir išmokome dirbti su kvėpavimo organų apsaugos prietaisais. To kol kas neturi dauguma savivaldybių, su tokia įranga paprastai dirba tik valstybės tarnybos ugniagesiai. Visoms mūsų komandoms jau yra nupirkti nauji gaisriniai automobiliai. Esame išlaikomi iš savivaldybės bei valstybės lėšų, mūsų priešgaisrinė tarnyba mokamų paslaugų neteikia“, – primena E. Lazdauskas.

Ugniagesių pareiga – padėti bet kokia kaina

Paklausti, ar nesigaili pasirinkę šią specialybę, ugniagesiai vienbalsiai atsako: rinktųsi šį gyvenimo kelią ir vėl.

„Mano kartos ugniagesiai ši­tą darbą pradėjo iškart po kariuomenės, tad per tą laiką matėme ir šilto, ir šalto. Pa­vyz­džiui, man yra tekę darbo metu išgyventi ir asmeninę tragediją. Buvome iškviesti gelbėti skęstančios moters, paaiškėjo, jog tai – mano paauglė dukra“, – tramdydamas jaudulį, prisimena A. Pamedytis.

Ir grįžta į tą nelaimingą dieną: rytą mergaitė buvo užsukusi pas jį į darbą, jis paprašė, jog dukra palaistytų gėles ant močiutės kapo, bet ji pasiteisino einanti su drauge pasivaikščioti. Pamelavo, nes žinojo, kad tėtis neleis maudytis karjere. Mergaitė buvo puiki plaukikė, tačiau ugniagesiu ne vieną dešimtmetį dirbantis tėvas gerai žinojo, jog Kvėdarnos karjeras yra pavojingas. 

„Kai atvykus į nelaimės vietą paaiškėjo, kad skęsta mano vaikas, puoliau į vandenį nieko negalvodamas. Bet man neleido dalyvauti paieškose. O be reikalo – dukros kūną po paros rado būtent toje vietoje, kur vedė tėvo širdis“, – skausmingiausią gyvenimo įvykį atskleidžia ugniagesys.

Tačiau yra buvę ir džiugių akimirkų. Štai sykį A. Pamedytis iš ugnies spąstų ištraukė vaiką, patys tėvai neįstengė to padaryti. Tad jie ugniagesiui jaučiasi dėkingi visą gyvenimą ir visada pakviečia jį į išgelbėtojo gimtadienius. 

„Būna tikrai sunkių momentų. Skaudžiausia, kai atvyksti į artimų, draugų, pažįstamų namus ir supranti, kad niekuo nebegalėsi padėti, nes ugnis pasiglemžė ne tik turtą, bet ir gyvybę. Baigus gesinti pažįstamo vyro namus, spintoje esu radęs abiejų tėvų kūnus. Pamenu, neturėjome logiško paaiškinimo, kodėl suaugę žmonės lindo slėptis į spintą, nors dar galėjo išbėgti į lauką. O tas kvapas, jį žino tik ugniagesiai, nesupainiosi su jokiu kitu“, – prisimena E. Rakauskas.

Tačiau, nepaisant skaudžių tragedijų, žmonės ugniagesių darbą dabar vertina kur kas labiau – prieš kelis dešimtmečius, atvykus gesinti degančių namų, ir su šakėmis puldavo, ir prie turto neleisdavo artintis, ir kitokių kuriozų nutikdavo. Pavyzdžiui, yra tekę gaudyti ir laukais pasileidusį vyrą, kurio rūbai degė, bet jis nesidavė užgesinamas... 

Pajūrio ugniagesių komandos skyrininkas E. Rakauskas džiaugiasi, kad bent jau jo komandos aptarnaujamoje teritorijoje ženkliai sumažėjo pernykštės žolės deginimo atvejų. Tačiau kaminų valyti šilališkiai vis dar neišmoksta, dūmtraukiuose degantys suodžiai – viena dažniausių gaisro priežasčių.

„Žmonės pakalbėjo ir pamiršo, kad dūmų detektoriai yra būtini kiekvienuose namuose. Šie įrenginiai yra pigūs ir tikrai veiksmingi informatoriai – pačiam teko įsitikinti“, – neslepia A. Pamedytis.

Pašaukimas – pagalba kitiems, pamirštant asmenines ambicijas

Kad šie įrenginiai yra išgelbėję ne vieno žmogaus gyvybę, pripažįsta ir Šilalės PGT pareigūnai. 

„Tačiau žmonės ignoruoja sveiką protą – laiku neišvalo kaminų ir patys prisišaukia nelaimę. O ugnis sunaikina ne tik materialų turtą, bet ga­li pasiglemžti ir mažų vaikų, ir senų tėvų ar senelių gyvy­bes. Štai todėl nuolat kalbame apie būtinybę laiku, periodiškai valyti dūmtraukius, įsirengti ne tik dūmų, bet ir smalkių detektorius. Beje, pastarieji itin veiksmingi, nes praneša apie nelaimę dar iki tol, kol kambarys užsipildo dūmais“, – teigia Ši­la­lės PGT ugniagesys gelbėtojas Tomas Daujotis ir ugniagesių mokyklos kursantas Skir­man­tas Mėčius. 

T. Daujotis ugniagesiu dirba maždaug pusantrų metų, atėjo čia po septynerių metų darbo policijoje. 

„Šiam žingsniui pastūmėjo suvokimas, jog, dirbant ugniagesiu, realiai pagelbėti žmonėms galėsiu labiau. Tiesą sakant, ir į policiją ėjau tik dėl to – nuolat jaučiu poreikį padėti. Deja, kol kas visuomenė į policininkus žiūri ne kaip į padėti atskubėjusį pareigūną, o kaip į baudėją. Tad ryžausi pokyčiams ir dėl to nesigailiu. Žinoma, dirbant ugniagesiu gelbėtoju, reikia daugiau fizinės ištvermės, kiekvieną dieną laikome fizinius normatyvus, tikriname įrangą, vyksta profesinių įgūdžių  mokymai ir t. t.“, – pasakoja T. Daujotis.

S. Mėčius taip pat ne naujokas, nors profesionaliu ugniagesiu gelbėtoju taps tik liepos mėnesį. Jis – buvęs kinologas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, yra išbandęs ir kario profesiją, kurį laiką bandė laimę užsieniuose, bet grįžo į Lietuvą ir nusprendė įsijungti į ugniagesių gretas. 

„Esu kilęs iš Jurbarko. Pla­navau dirbti Tauragėje, bet gavau paskyrimą į Šilalę. Iš pradžių tuo nebuvau patenkintas, tačiau kai susipažinau su kolektyvu, nuomonė pasikeitė. Noriu likti Šilalės PGT, kai baigsiu mokyklą“, – džiaugiasi radęs patinkantį darbą S. Mėčius.

Pasak jo kolegų, kursantas jau „pakrikštytas“: pasirodo, pa­­gal ugniagesių papročius, už­­ge­si­nus pirmąjį gaisrą, naujokas ge­rai „palaistomas“ iš gaisrinių žarnų. 

„Mūsų darbas siejamas su kitų žmonių netektimis, skausmingais išgyvenimais. Todėl sma­gu, jog sulaukiame gyventojų padėkų, įvertinimo. Ži­no­ma, būna visko. Kartą teko gesinti gyvenamąjį namą, kurio šeimininkas į namus buvo privilkęs tiek visokio šlamšto, kad, numalšinus liepsnas, ilgiau užtruko baigiamieji darbai, nes teko visą sukauptą man­tą perkilnoti, perlieti vande­niu“, – prisimena T. Daujotis.

Permainos džiugina 

Šilalės PGT viršininkas Vai­do­tas Kėbla pastebi, jog nuo 2013-ųjų, kai jis dirba tarnyboje, viskas stipriai pasikeitė. Šilalės PGT priklauso nebe Tauragės, o Klaipėdos valdybai, pareigūnai nebedalyvauja statybos objektų užbaigimo priėmimo komisijose, 2017 m. buvo panaikintas pavaduoto­jo etatas, tad visi jo pareiginiai rūpesčiai buvo perkelti ant viršininko pečių. Laikui bėgant paaiškėjo, kad vis tik toks žmogus reikalingas, tad nuo balandžio 30 d. atsirado nauja pareigybė – iki tol ugniagesiu gelbėtoju dirbęs Marius Kabanovas tapo vyriausiuoju specialistu, atsakingu už mokymus bei parengtį.

Pasak V. Kėblos, artimiausiu metu Šilalės PGT ugniagesiams, vairuojantiems autocisternas, bus pakelta kvalifikacija – jie taps vyresniaisiais ugniagesiais gelbėtojais. Be to, bus įvesti papildomi skyrininko ir pamainos vado etatai.

„Vienu metu Šilalės PGT paprastai dirba 5–6, bet gali būti ir 8–9 pareigūnai. Beje, mūsų tarnyboje dirba ir vienas nestatutinis ugniagesys. Iš viso turime 32 ugniagesius bei 5 administracijos darbuotojus, dar 2 kursantai pretenduoja tapti kolektyvo nariais. Norinčiųjų dirbti ugniagesiais gelbėtojais sparčiai daugėja, tad auga ir atrankos kriterijai. Žinau vyruką, kuris jau dusyk bandė jėgas – stojo į ugniagesių mokyklą, bet vis nesiseka“, – sako V. Kėbla.

Tad koks žmogus gali tapti ugniagesiu? Anot pašnekovų, jis turi būti fiziškai stiprus, ryžtingas bei išmintingas (beje, Lietuvoje jau yra 3–4 merginos, dirbančios ugniagesėmis).

Abiejų ugniagesių tarnybų vadovai vienbalsiai tvirtina, jog džiaugiasi darbščiais, atsakingais darbuotojais, kurie ne tik neskaičiuoja darbo valandų, bet ir ryžtasi savanorystei, už kurią gauna vienintelį atlygį – ačiū. 

„Noriu padėkoti E. Laz­daus­kui, kurio asmeninio pavyzdžio dėka savanoriška ugniagesių veikla Šilalės rajone yra itin aukšto bei profesionalaus lygio. Yra buvę gaisrų, kai į pagalbą atskuba ne keli, o beveik dešimt savanorių. Tokios papildomos pajėgos yra labai reikalingos bei veiksmingos. Ir mes savo ruožtu esame pasiryžę kolegoms padėti, kuo galime: mokymais, pratybomis“, – pastebi Šilalės PGT viršininkas V. Kėbla.

Ugniagesiai gyventojams linki gyventi saugiai ir vertinti turtą bei gyvybę, o jų vadovai savo kolektyvams – darnos bei susiklausymo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės mieste ir rajone pirmą kartą vyko orientacinės varžybos automobiliais „Šilalės herojai“. Tai bendras kau­nie­čio Svajūno Maksvyčio, „Questelo“ (www.questelo.com) internetinės platformos kūrėjo, šilališ­kės Bertos Miku­ta­­vičiūtės ir Šilalės kultūros centro atviro jaunimo centro ren­ginys. Orientavimosi žaidimas – puikus būdas gerai praleisti laiką su draugais ir šeimos nariais, sustiprinti ryšį bei dar geriau pažinti vieniems kitus netikėtose situacijose. 

„Šilalės herojai“ – žaidimas, kuriame virtualiai gautas užduotis per mobiliąją prog­ra­­mėlę „Questelo“ dalyviai pri­va­lėjo atlikti realiai. Jie galėjo išbandyti fizinę iš­tver­mę, pažinti lankytinas vietas, turėjo logiškai mąstyti bei greitai priimti sprendimus. Įvei­kusios visą varžybų trasą, komandos finišavo Bal­sių kaime esančioje stovyklavietėje.

Dalyvauti žaidime užsiregist­ravo 47 komandos, tačiau varžėsi 39. 11 iš jų žaidimo nebaigė, o 28 pasiekė finišą. Pirmosios 10 komandų ap­­­dovanotos prizais, kurių bend­ra vertė – daugiau kaip 300 eurų. Pirmoji vieta atiteko ko­mandai „Turbo“, antroji – „Ieš­kok Pūkio“, trečioji – „Dar viena banga“. Toliau išsirikiavo „T&3K“, „703 kuopos šauliai“, „Patogu ir smagu“, „THE­BEST“, „Live for speed – LFS“, „Me­diniai akmenys“ ir „Miško žvėrys“. 

Dalyviai apdovanoti organizatorių bei rėmėjų prizais: JBL garso kolonėle, šaltkrepšiu, termosais, futbolo kamuoliais, stalo žaidimais, Šilalės sporto mokyklos ir sporto baro „Bamba“ dovanų kuponais, gaiviaisiais gėrimais, gertuvėmis, vitaminais. Jiems taip pat įteikti ir padėkos raštai.

Iš viso dalyviai automobiliais nuvažiavo apie 60 kilometrų, įveikė 21 lygį ir aplankė 10 Šilalės miesto bei rajono lankytinų objektų. Varžybų metu buvo laikomasi visų nustatytų karantino reikalavimų.

Dėkojame visiems dalyviams bei prisidėjusiesiems prie sėk­mingo renginio įgyvendinimo. 

Vaida JANULEVIČIENĖ

Šilalės kultūros centro atviro jaunimo centro socialinio darbo organizatorė 

AUTORĖS nuotr.

Visą Šilalės rajoną pervažiavęs žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas ketino iš arti pažvelgti į pieno ūkius, kurie gali tapti mūsų žemės ūkio ateitimi. Tačiau pamatė kur kas daugiau: pasiryžus patiems perdirbti tai, kas užauginama ūkyje, galima sukurti perspektyvų, pasididžiavimo vertą verslą ir džiaugtis, jog kaime gyventi gera.

Darbščiausi renkasi pienininkystę

Ankstyvą penktadienio rytą ministras jau svečiavosi Paežerio kaime, Nijolės ir Česlovo Legačinskų pienininkystės ūkyje. Pačių ūkininkų statytoje fermoje – ideali tvarka, įrengta moderni pieno linija, srutos tvarkomos laikantis aplinkosaugos reikalavimų. Tai yra vienas geriausių Upynos krašto ūkių, kurį Seimo narys Jonas Gudauskas ministrui rekomendavo apžiūrėti pirmiausia. Netrukus ministras jau kalbėjosi su Inga ir Vygantu Jokubaičiais, Pajūralyje planuojančiais statyti naują fermą ir plėsti ekologinį pieno ūkį. 

Artūro bei Rai­mondos Damb­rauskų ūkis glau­džiai susijęs su tame pačiame Žadeikių kaime ūkininkaujančiais tėvais – Kristinos ir Antano Dambrauskų ekologiniu pieno ūkiu. Nors Artūras laiko apie pusšimtį pe­nimų galvijų ir dirba 80 hektarų žemės, jis yra ne tik didžiausias tėvų pagalbininkas, bet ir idėjų generatorius.

Visai greta Laukuvos, Vaba­lų kaime, ekologinį pieno ūkį puoselėja Daiva ir Ernestas Kairiai – prieš keletą metų jaunieji ūkininkai net buvo tapę konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojais. Pasižvalgyti ministras užsuko ir pas Naujajame Obelyne įsikūrusius Oną bei Gediminą Sungailus, triūsiančius augalininkystės ūkyje.

K. Navickas teigė, jog, lankantis skirtingų regionų ūkiuose, yra galimybė tiesiogiai iš ūkininkų išgirsti žemės ūkio aktualijas, problemas.

„Šilalės rajone daugiausiai laikomi galvijai, veikia ekologiniai pieno ūkiai. Tiesa, vieni ūkininkai perspektyvūs ir savo ateitį sieja su kaimu, kiti, ne paslaptis, laiko ūkius, kad išgyventų šiandien ar net yra nusivylę ir savo ateities nesieja su žemdirbyste, todėl neturi potencialo augti. Su visais aplankytais ūkininkais daug kalbėjome apie perspektyvas, ko reikia, kad ūkiai išliktų, kokia parama reikalinga, jog būtų įgyvendinami modernūs ūkininkavimo modeliai. Mūsų užduotis taip parengti ateinančio finansinio laikotarpio paramos sąlygas, kad visus ūkius lydėtų sėkmė“, – sakė ministras K. Navickas. 

Sukūrė ateities pieno ūkį

Viename didžiausių Šilalės rajone R. ir A. Dambrauskų pieno ūkyje netoli Žadeikių laikoma 400 gyvulių, iš jų maždaug 130 melžiamų karvių. Čia žmones jau pavaduoja trys robotai.

„Robotizuota šėrimo sistema „Trioliet“ – nepakeičiama mūsų pagalbininkė: pati sumaišo pašarus pagal parengtus kelis racionus, pati išdalija juos karvėms 12 kartų per dieną. Jos yra sočios, laimingos ir sveikesnės nei anksčiau, o mes sutaupome maždaug trečdalį pašarų bei didžiulį kiekį kuro“, – sakė Artūras. 

Gyvulininkystės technologijų magistro laipsnį apsigynęs jaunasis ūkininkas pademonstravo žemės ūkio ministrui, kaip „Trioliet“ darbuojasi: 3 kub. m vagonėlis su vertikaliais maišymo sraigtais, nuvažiavęs nuo vienos pašarų talpos iki kitos, gavęs kryptį nutiesta kontaktine elektros linija, pasuko į fermą dalinti pašarų tingiai gulinčioms karvėms. 

Pasak K. Navicko, dvi Damb­rauskų kartos jau sukūrė ateities ūkį. 

„Šiuolaikiškam ūkiui visiš­kai tinka posakis, jog vadovauti įmanoma ir neišėjus iš namų: kas vyksta tvarte, galima pažiūrėti įsijungus telefoną ar kompiuterį, o darbus padaro robotai. Manau, kad netolimoje ateityje taip dirbs daugelis ūkių. Ūkininkams jau dabar reikia apie tai galvoti, o mes turime atkreipti dėmesį rengdami ateinančio laikotarpio žemės ūkio finansavimo prioritetus“, – po apsilankymo Žadeikiuose sakė ministras. 

Teisingas kelias – mišrus ūkis

Pavakare nuvykęs į Vabalų kaime esantį D. ir E. Kairių pieno ūkį, K. Navickas ne tik apžiūrėjo tvartus, pasigėrėjo švariais bei jaukiais gyvuliais, patikrino, kaip gyvenvietėje įsikūrę ūkininkai tvarko srutas bei mėšlą, bet ir rado laiko susėsti su jaunais žmonėmis pasikalbėti prie arbatos puodelio. Ernestas pasakojo, kad ūkininkauti pradėjo prieš 11 metų. Pirmuosius trejus dirbo kartu su tėvais, o vėliau ėmėsi kurti savo šeimos ūkį. Gavęs paramą jaunajam ūkininkui įsikurti, augino telyčias, mėsinius galvijus. Ūkis plėtėsi, atrodė, jog auginti gyvulius yra visai neblogai, todėl pasirinko pieno gamybą. Dabar kasdien AB „Žemaitijos pienas“ iš ūkio išsiveža po 1 toną ekologiškai pagaminto pieno. Tačiau ūkininkai už jį gauna vos daugiau nei už pagamintą įprastai – tik po 27,4 ct už kg. Ekologiško produkto pagaminimas reikalauja daugiau sąnaudų ir darbo jėgos, bet supirkimo kaina nesiskiria.

Jauni ūkininkai klausė minist­ro, kas bus su kaimu: vis daugiau žmonių renkasi geriau apmokamą, daugiau laisvo laiko suteikiantį darbą mieste, todėl ūkių, kurie užsiima žemės ūkio gamyba, kasmet lieka vis mažiau. Nedaug jų ir apie Laukuvą. 

Pasikalbėjęs su ekologinio ūkio savininkais apie akcizais neapmokestintų degalų poreikį, žemės ūkio ministras pripažino, jog verta dėmesio pastaba, kad ekologiniams ūkiams, ypač laikantiems gyvulių bei auginantiems jiems pašarus, normas reikėtų diferencijuoti, nes ekologiniuose ūkiuose degalų poreikis yra didesnis. 

„Mes tikrai už tai, kad žmonės laikytų gyvulius, ir surasime tam paramos. Ekologiniai ir mišrūs ūkiai turi ateitį. Tai, ką šiandien pamačiau, tikrai įkvepia. Kad jauni žmonės nenusiviltų ir nebėgtų iš kaimo, turime galvoti, kokios būsimojo finansinio laikotarpio pagalbos priemonės jiems būtų labiausiai reikalingos“, – teigė ministras K. Navickas.

Nustebino mažo ūkio verslas

Naujajame Obelyne įsikūręs O. ir G. Sungailų ūkis – visiškai kitoks: vos 30 ha turintys ūkininkai verčiasi augalininkyste, perdirba savo pačių užaugintą produkciją ir ją sėkmingai parduoda ūkininkų turgeliuose bei sveiko maisto parduotuvėse. 

Visus laukus, dygstančius žir­nius bei genimas šilauoges apžiūrėjęs, net šiltnamį įvertinęs K. Navickas stebėjosi ūkininkų darbštumu ir ilgai negalėjo atsitraukti nuo austriško grūdų malūno – pripažino, kad tokio dar nebuvo matęs. 

„Su ministru draugiškai pasikalbėjome apie viską, apie tai, kas svarbu, gyvenant kaime. Ministrą nustebino žinia, jog paprastų šiltnamių, kuriuos ūkininkai kas keleri metai perkelia į kitą vietą, negalima dek­laruoti. Klausė, ar netrūksta darbininkų. Nėra kaime darbininkų, nes nėra nedirbančių – mūsų krašte visi ūkininkai, visi kuo nors užsiima“, – sakė O. Sungailienė. 

Naujojo Obelyno ūkininkai 

sunkiu gyvenimu žemės ūkio ministrui nesiskundė – atvirkščiai, pasidžiaugė, kad Lietuvoje gyventi yra gera, gali užsiimti, kuo širdis geidžia, o kaime gyventi dar ir smagu. 

Pasak K. Navicko, akivaizdu, jog smulkus ūkis taip pat gali būti pragyvenimo šaltinis ir finansinis pagrindas. O sėkmė pirmiausia aplanko tuos, kuriems ūkininkavimas yra malonumą teikiantis darbas bei pasididžiavimas. 

Ši išvyka K. Navickui ne pirma. Žemės ūkio ministras jau lankėsi Aukštaitijos ūkiuose, Kaune – pieno perdirbimo gamykloje, ekologiškų produktų kooperatyvo parduotuvėje. Artimiausiu metu ministras planuoja aplankyti Suvalkijos ūkininkus.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.