Pasak Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko arkivyskupo Gintaro Grušo, Bažnyčios istorijoje nėra buvę, kad Velykų šventė vyktų be žmonių. Tik būdami tremtyje, tikintieji ir kunigai buvo atskirti nuo Bažnyčios. Tačiau niekas negali sutrukdyti melstis ten, kur esame. Gavėnia yra ramybės, gilinimosi į dvasinį lygmenį metas. Šita krizė būtent tai mums ir duoda.

Didžiąją savaitę bei Velykas šiemet švęsime kitaip – šv. Mišios vyks be žmonių, dauguma liturginių apeigų apskritai atšaukiama.

Kaip šiuo išskirtiniu laikotarpiu susitelkti tikintiesiems, kalbamės su Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos dekanu kun. Sauliumi Katkumi.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.28

Kol vieni gyvena baimėje ir nežinioje, kur gali tykoti pavojingoji infekcija, bei visomis išgalėmis stengiasi atsiriboti nuo bet kokių socialinių ryšių, kitiems su karantino iššūkiais tenka susigrumti tiesiogine pras­me. Šiuo laiku artimųjų netekę ir juos laidoti privalantys žmonės pa­tiria tas pačias baimes, tačiau dėtis nėra kur. O neretai ir taip skaudžius išgyvenimus dar labiau aitrina ir aplinkinių nesupratingumas.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.28

Kelių eismo taisyklės numato, kad dygliuotas padangas draudžiama eksploatuoti nuo balandžio 10 d. iki spalio 31 d. Šiemet, Vidaus reikalų ministerijos teigimu, padangų keitimo terminas pratęstas iki karantino pabaigos, o tolerancijos laikotarpis truks 14 dienų nuo jo pabaigos. Tačiau dalis vairuotojų šio darbo neatideda. Tad, prasidėjus automobilių padangų keitimo sezonui, dažnam kyla retorinis klausimas: kur dėti nebetinkamas naudoti automobilio padangas?

Aktualią informaciją galima sekti internetinėje svetainėje www.uabtratc.lt.

UAB „Tauragės atliekų tvarkymo centro“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.28

Neiti iš namų, nebūti didesnėse nei dviejų žmonių grupėse, nekontaktuoti ilgiau kaip 15 minučių – tokius nurodymus girdime kasdien, už jų nepaisymą įstaigoms gali būti skiriamos 6 tūkst. eurų siekiančios baudos. Tačiau Šilalės rajono valdžia, at­ro­do, pasidarė sau išimtį – Kultūros cent­ro salėje penktadienį surengė savi­val­dy­bės tarybos posėdį. Jame užsiregist­ra­vo ko­ne pusšimtis dalyvių: sprendimų pro­jek­­tų au­torių, stebėtojų, techninio perso­nalo. Nors įeinant į salę buvo matuojama temperatūra, o politikai dar turėjo ir pa­si­ra­šyti raštą, kad neserga, didžiuliame žmo­nių susibūrime išvengti viruso nebūtų pa­dėjusios net patikimiausios apsaugos prie­monės. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.28

Atėjo šventas metas – šv. Velykų laukimas. Nereikia būti uoliam tikinčiajamm, kad prisimintumei: grįžta tė­vai Verbų sekmadienio rytą iš bažnyčios, išverčia mus mažiukus iš lovų ir sušeria kadaginėmis šakelėmis, tardami „Verba muša, ne aš mušu, už nedėlios bus Velykos!“ Tada ir mes lyg pašventinti. Šokam visi tarsi įgelti, bet linksma, juokas, pakilu...

Nepamenu, ar kada nors neturėjome Verbų puokštelės – to simbolio, kuris pagal šv. Raštą reiškia Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Šiemet kitaip: nors gamta tiesiog sprogdina atūžiantį pavasarį, esame susigūžę, atsargūs, įtarūs, baimingi. O be reikalo.

Kardinolas Sigitas Tamkevičius savo homilijoje Verbų proga rašė: „Šiuo sunkiu Lietuvai ir visam pasauliui laikotarpiu nedejuokime, bet elkimės kaip apaštalas Paulius: visa, ką teks patirti, dėkime prie Jėzaus kryžiaus; kur reikia pasikeisti, keiskimės; išbraukime iš mūsų gyvenimo savimeilę bei savanaudiškumą ir pastebėkime žmones, kuriems galbūt reikia mūsų dėmesio bei pagalbos...“

Istorija rodo, jog būtent per sunkmečius lietuvių tauta susitelkia, vienijasi, susikimba „už rankų ir širdžių“ ir taip įveikia visas negandas. Ar šiandien mes kitokie?

Nelemta pandemija mus jau daug ko išmokė. Sūnums, dukterims, anūkams tarsi ir pridera globoti senolius, bet štai anądien skambina kaimynė – mokytoja iš rusų mokyklos: ar jums nereikia ko padėti, nupirkti maisto, vaistų ar ką nugabenti? Jaudina iki sielos gelmių. Juk susitikę su ja beveik nekalbėdavome. Kaip dabar įprasta tarp kaimynų...

Išmokome gyventi virtualiai. Šio žodžio labai nemėgstu, nes jis rodo mūsų susvetimėjimą, abuojumą artimam, santykių šaltumą. Tačiau viruso plitimo sąlygomis mūsų vaikai ir anūkai mokosi per 

kompiuterius ir televiziją, tokiu būdu net sportuoja, mankš­tinasi, lanko visokius būrelius, kepa pyragus. Kažkur net išpažintys priimamos privažiavus automobiliu. Televizija mums dovanoja puikius koncertus iš namų. 

Ir mes, vyresnieji, prigludę prie radijo imtuvų ir televizorių. Tiesa, ne viskas mums ten patinka. Daug visokio šlamšto, netikrų dievukų, mėgavimosi vietiniais pranašais, laidose pastebimas ir „paaug­lystės sindromas“, kai pašnekovui tariama: sėskime, paplepėkime, nesvarbu, apie bet ką... O vieną dieną pasigavau kultiniu tapusį ir Kanuose „Auksine palmės šakele“ bei net 4 „Oskarais“ apdovanotą Pietų Korėjos režisieriaus Bong Joon-ho filmą „Parazitas“ (tiksliau būtų – „Parazitai“). Sunkiai gyvenanti korėjiečių šeima apgaule įsiskverbia į turtingo architekto namus ir juos pamažu užvaldo, paskui, nesveiko godulio pagauti, išžudo visą šeimą...

Ko mus moko tokie kūriniai? Ne, ne bolševikinio darbo žmonių susidorojimo su pasiturinčiais, o užuojautos, nuolaidumo, atgailos, sutari­mo ir artimo meilės. Kitas pasakys: gerai jam mylėti artimą, kai jis visko pertekęs... Tik nuosekliu darbu, pagalba vienas kitam, o ne revoliuciniu smurtu ir kerštu kitaip gyvenančiam ar galvojančiam galima kurti geresnę rytdieną.  

Koronavirusas dar nesitrau­kia. Nors mūsų verslininkai jau spaudžia Vyriausybę, kad ši atleistų karantino varžtus, atsipalaiduoti anksti. Net sukūrus naują vakciną (o ji pasirodys tik po kokių metų ar pusantrų), negalime tikėtis, jog būsime saugūs. Dažnai nusiraminimo virusą sėja patys valstybių vadovai. Visai neseniai iš Donaldo Trumpo lūpų girdėjome, kokia atspari COVID-19 yra Amerika ir jis pats, o šiandien užsikrėtusiųjų skaičiumi ji beveik triskart pralenkė Ispaniją ir Italiją. Baltarusijos lyderis Aleksandras Lukašenka bravūriš­kai šaiposi iš pandemijos, patardamas kaitintis pirtyje, gerti naminukę, žaisti ledo ritulį ir sėsti už „belaruso“ traktoriaus vairo...  

Šią šventinę savaitę mums nebūtina tiesti rankų į dangų ir šauktis Aukščiausiojo malonės. Kaip niekada turime laikytis 10 Dievo įsakymų ir juose neįrašytų bendrabūvio taisyklių: padorumo, savitarpio pagalbos, šviesios vilties bei pakantumo. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Nepaisant nerimo dėl koronaviruso, jau pradėjome galvoti, kada sėsime, kada sodinsime, kur ir kaip įsigysime sėklų, daigų, kokia darže bus sėjomaina, ar ne laikas ruošti žemę šiltnamyje... Mintys nelengvos, nes mūsų planus kaip reikiant jaukia nelemtas virusas, kone visą tautą nubloškęs į izoliaciją.

Bet šiame pasipriešinimo infekcijai fronte nerimsta ir politinės batalijos. Kaipgi kitaip: juk tokia žmogiškoji prigimtis – pulti prie lovio, versti oponentą iš kėdės, lieti pagiežą ir prisiminti senas nuodėmes (kitų). Tiesa, kaip pastebėjo politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius, praėjusią savaitę įsivyravo lyg ir paliaubos.

„Vadovaujantys politikai laikėsi santūriai, vienas kitam nepriekaištavo, nesistengė vieni kitiems suversti atsakomybės. Opozicija neskubėjo kritikuoti valdžios veiksmų“, – rašė jis BNS komentarų skiltyje. 

Prezidentas Gitanas Nausėda švelniai pakritikavo Vyriausybę, surado ne­žymių trūkumų ministro Aurelijaus Ve­rygos darbe, su ašaromis akyse pakalbėjo apie tautos išlikimą. Saulius Skvernelis rado kompromisą: jis nenušalino A. Verygos iš Ekstremalių situacijų centro vadovo pareigų, o tapo dar vienu jo viršininku – įkūrė specialų krizės valdymo komitetą. 

Atrodo, viskas aprimo. Bet Seimo, nulindusio į aklinus apkasus, opozicija vėl pagalando ietis. Gabrielius Landsbergis apkaltino Vyriausybę klaidomis ir paprašė Prezidentą skubiai sušaukti Valstybės gynimo tarybą. Kurtinančiu aidu nuskambėjo buvusios Prezidentės Dalios Grybauskaitės liapsusas: per LRT ji pareiškė, kad „šis ministras, apie kurį ten mėgina kažkas kalbėti, kad arklių nekeičia perėjoje, tai kažin ar jį galima laikyti tuo arkliu, kuris gali apskritai ką nors patraukti. Jis labiau primena kitą gyvūną, kuris tik moka prieštarauti, neigti, neleisti ir neduoti“.

K. Girnius šį nusišnekėjimą įvertino taip: „Krizės metu nevaldomas liežuvis tampa didžiule problema...“

Gerai, kad tokie palaidi liežuviai neturi atsako: psichiatras A. Veryga ramus ir kultūringas žmogus. Įsidrąsinęs tas kultūringas žmogus penktadienį nušalino nuo pareigų Kauno klinikinės ligoninės direktorių Albiną Naudžiūną, nes jam pakako vienos garsios žurnalistės socialiniuose tinkluose pasidalintų nuotraukų, esą ligoninėje gydytojai bei personalas kelis kartus naudoja tas pačias apsaugos priemones. Policiniu įkarščiu sureagavo ir Premjeras. Tačiau šeštadienį jau buvo minama ant stabdžių: įsižeidęs ligoninės vadovas „turi palaukti šone“, kol vyks tyrimas. Mat gydymo įstaiga nebuvo gavusi pakankamai apsaugos priemonių, kad jas galėtų keisti po kiek­vienos pamainos.  

Ketvirtąja valdžia vadinamos žiniasklaidos klausyti reikia, juo labiau, jog ji dabar, rodos, pakilusi į antrąją poziciją. Bet ar visada?

Vyriausybė kovai su virusu skiria milžiniškas lėšas, dar milijardus skolinasi. Tačiau aukoja ir verslininkai, sporto, meno pasaulio veikėjai, šiaip pavieniai žmonės. Pavydime, kai Ronaldo arba koks Gasolis ar Messis tam skiria milijonus – jie pasaulinio masto turtuoliai. Tačiau netrūksta jų ir Lietuvoje. Antai pirmasis Lietuvos nacionalinis mecenatas, bendrovės „Teltonika“ vadovas Arvydas Paukštys, kurio milijoninės paramos dėka prieš dvejus metus mano gimtinėje buvo pastatyta 2013 m. sudegusi Balbieriškio bažnyčia, dabar iš įmonės pelno Prienų savivaldybei skyrė apie 50 tūkst. eurų kovai su pavojingu užkratu...

Kadenciją baigusi Prezidentė D. Grybauskaitė iš savo vadovaujamo paramos fondo ko­voje su koronavirusu skyrė 14 mln. Eur mokslininkams, kuriantiems įrankius viruso sukeliamos infekcijos diag­nostikai, bei nupirko tūkstančius apsisau­gojimo priemonių.

Profesorius Vytautas Landsbergis iš savo paramos fondo skyrė 100 tūkst. Eur. Pusė labdaros teko Laisvės TV akcijai „Laikykitės, medikai“ ir tiek pat Vilniaus miesto savivaldybės „Gyvybės langelis medikams“ fondui.

Tačiau atsirado tokių, kurie puolė menkinti šias puikias iniciatyvas ir kaltinti paramos teikėjus visomis nedorybėmis, pradedant pinigų savinimusi, baigiant senomis biografinėmis „nuodėmėmis“. Nevardinsiu to deguto pilstytojų – mes juos puikiai žinome. Nuo neatmenamų laikų kai kurie veikėjai, net iš man artimo žurnalistų luomo, nepatekę prie valdžios lovio, taškosi į kairę ir į dešinę, kurpdami visokius paskvilius apie profesoriaus tvartelius, jo visko pertekusią giminę, apie eksprezidentės „juodus“ darbelius ir „nešvarią“ praeitį.

Šiuo neramiu metu, kai galvoje ne pavasario žibutės ir pomidorų daigai, mums reikia susitelkimo, o ne drabstymosi purvais. Ir ne politinių rietenų valdžios Olimpe. 

Česlovas IŠKAUSKAS 

Šis metas medikų bendruomenei yra ypač sunkus, reikalaujantis fizinių ir psichinių jėgų, emocinio stabilumo. Visų asmens sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai ir vadovai, neskaičiuodami darbo valandų, rizikuodami savo bei savo artimųjų sveikata, maksimaliai stengiasi, organizuodami ir teikdami asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Vis dėlto tenka apgailestauti, kad vietoj palaikymo žodžių išgirstame nepagrįstų priekaištų, nekonstruktyvios kritikos, kartais ir pašaipių komentarų bei kaltinimų.

Šiuo metu svarbu viskas – ne tik savalaikis aprūpinimas asmens apsaugos priemonėmis, diagnostiniais testais, kitomis reikiamomis priemonėmis, bet ir psichologinis žmonių palaikymas, motyvacija, įkvėpimas kovai su nematomu priešu, socialinis įstaigos darbuotojų saugumas.

Turime dirbti kaip viena komanda, siekdami to paties tikslo – saugoti žmonių sveikatą bei gyvybes. Reikalingas ypatingas visų institucijų susitelkimas, dabar svarbi jau ne kiekviena diena ir ne valanda, bet kiekviena minutė. Esant ekstremaliai situacijai, visos institucijos neišvengia klaidų, tačiau svarbiausia, jog bendromis jėgomis rastume dialogą joms išspręsti. Dirbdami pavieniui, o ypač nesutardami, neįsiklausydami, nekalbėdami ir nepasitikėdami vieni kitais, norimo tikslo nepasieksime.

Kreipiuosi į Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį ir sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą: šiuo valstybei kritiniu laiku prašau Jūsų visokeriopos pagalbos sveikatos sistemai, padedant išlaikyti rimtį, vienybę, stabilumą, pasitikėjimą ir susitelkimą ties svarbiausiu gerovės valstybės prioritetu – piliečių sveikata ir gyvybėmis.

Taip pat prašau visuomenės narių būti pilietiškais ir atsakingais už save, klausytis visų oficialiai teikiamų izoliacijos ir prevencijos rekomendacijų, pasitikėti medikų bendruomene. Tokiu būdu apsaugosite ne tik save, artimuosius ir kitus žmones, bet ir medikus, nes jų vaidmuo šiuo kritiniu valstybei laikotarpiu yra lemtingas.

Be to, nuoširdžiai noriu padėkoti visiems geros valios žmonėms, steigėjams, verslo organizacijoms, valstybinėms institucijoms, kolegoms, ambasados darbuotojams ir tiems, kurie įvairiais būdais teikia paramą, įsigyjant gyvybiškai svarbias asmens apsaugos priemones, sudarydami sąlygas apgyvendinimui saviizoliacijoje esantiems medikams, kurie neturi galimybių saviizoliuotis savo namuose, ir kitais būdais.

Mes stiprūs esame tol, kol esame vieningi, kol pasitikime, gerbiame ir suprantame vieni kitus.

Kęstutis ŠTARAS

Lietuvos gydytojų vadovų sąjungos prezidentas

Koronavirusas plinta – kasdien nustatoma po kelias dešimtis susirgusiųjų, per dieną tiriami šimtai žmonių. Vienintelė paguoda, jog vakar popietės duomenimis, Ši­lalė dar tebebuvo ramybės oazėje. Iki šiol testai atlikti arti dešimties asmenų, visi gavo neigiamus atsakymus. Tai leido lengviau atsikvėpti. Vis dėlto kiekvienas turime suprasti, kad ši ramybė yra laikina. Valstybės lygiu priimami sprendimai blogiausiam viruso plitimo scenarijui verčia ruoštis ne tik savivaldybes, bet ir rajonų ligonines.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.25