Paprastai Šilalės savivaldybės tarybos nariai posėdžiauja paskutinį mėnesio ketvirtadienį. Tačiau vakar politikai rinkosi tik į komitetų posėdžius, o tarybos posėdis šaukiamas ateinantį antradienį. Pasirodo, įprastą darbo ritmą sujaukė mero Jono Gudausko atostogos. Kaip skelbiama savivaldybės interneto svetainėje, rajono vadovas poilsiauja nuo gegužės 20 d. Į darbą jis grįš pirmadienį. Ir neabejotinai pailsėjęs, įdegęs bei pasisėmęs naujų įspūdžių - atostogas su šeima meras leidžia Gran Kanarijoje (Gran Kanarija yra trečia pagal dydį sala Ispanijai priklausančiame Kanarų salyne).

„Šilalės artojo“ inform.

„Facebook“ nuotr.

Kada tik užeinu pas savo bičiulį Alių, jis sėdi prie kompiuterio ir vis žiūri seną reklaminį liberalų filmuką. Tame filmuke parašyta „Korupcija“, bet prieina Masiulis, duoda kūju, ir korupcija byra į šipulius. „O korupciją nušluosime su trenksmu!“ - tvirtai garantuoja.

Filmukas pasibaigia, tačiau Alius ir vėl jį įsijungia. Ir vėl korupcija byra į šipulius. Dar prieina Šimašius ir sako: „Pa­skambink man, ir pasakysiu - kaip“. Bet Alius jau žino pats.

- Balsuosiu už liberalus, ir bus gerai! - pareiškia garsiai ir dar sykį įsijungia tą patį vaizdelį.

- Aliau, ar pablūdai? - sakėme jam visi. - Masiulis jau degė, 100 ar net dvigubai tiek tūkstančių jo kišenėje rado!

- Na tai kas? - stebisi Alius.

- Kaip tai kas? Korupcija! Ši­tokie pinigai! O tu dabar bal­suosi už korupciją?

- Ne, mes ją sunaikinsime. Balsuosiu už liberalus, o jie sunaikins korupciją.

- Aliau, kyšis jau paimtas, kovotojai jau nupirkti! Ar tu žinai, kad liberalai, kaip visur skelbiama, gavo 100 tūkstančių eurų kyšį? Ar tu supranti, ką šneki?

- Tai jūs nežinote, ką šnekate! - įsižeidė Alius. - Manot, korupcija - veršis, plikomis ran­komis ją sulaikysi? Aš jau bandžiau kovoti, skundžiau matininką, jog tas pusę hektaro kaimynei nusuko, tačiau man pasakė: eik ir bylinėkis. Už kokias utėles? Va, patekčiau į Seimą, išleisčiau įstatymą, išgaudyčiau parazitus! Bet kas tave, ubagą, rinks? Kas tuščias kišenes reklamuos? O liberalai pinigo turi, šimtas tūkstančių tau ne pelės uodega. Su tokiais pinigais ir į Seimą, ir į Vyriausybę gali prasimušti. Va tada jie ir sudaužys korupciją!

- Durnas, ar ką? - stebėjomės mes.

- Jūs patys durni! - įsižeidė Alius. - Štai, pažiūrėkite!

Jis vėl įjungė filmuką. Vėl pasirodė Masiulis.

- Negi nematote?

Masiulis vėl užsimojo kūju. Bac!.. Korupcija biro į šipulius.

- Taigi tikrai! - nusistebėjome mes...

Alius ŠAKINIS

Į kraštą atėjo sunkūs ir nelengvi laikai. Susigadino karvės - jos ėmė duoti tokį pigų pieną, kad jis pasidarė pigesnis už vandenį. Vištos dėjo nieko vertus kiaušinius, o nupenėto buliaus nebegalėjai išmainyti į katiną.

Ir tada pasiuntė Šilalė į sostinę patį gudriausią, seną konservatorių partnerį social­de­mokratą Albiną Ežerskį.

- Pasakyk Vilniaus aukštuomenei, kad prastuomenei galas, - prisakė žmonės Albi­nui. - Nupenėti buliai pavirto į ožius, o pardavę pieną nebenuperkam vandens!

- Kovosiu už jus! - pažadėjo Albinas, nuvažiavo į sostinę ir įsitaisė į viceministrus.

Vos tik Albinas tapo aukštuomene, pagerėjo prastuomenės žemė. Anksčiau už prastą žemę žmonės gaudavo priemoką, dabar atėjo žinia, kad jų krašto žemė gera. 

- Ką mums daryti? - susirinkę ėmė svarstyti kaimiečiai. - Eiti prie Seimo, prie Vyriausybės ar po velnių? 

Tada atsivėrė dangus, ir pasigirdo žodis, panašus į mesijo Viktoro balsą: 

- Jums niekur nereikia eiti! Žemės ūkio ministrės patarėju būti atėjo pas mus Damulio sūnus Dovydas, jis sutvarkys reikalą. Žemės ūkis bus išgelbėtas! 

- Kokio Damulio? - klausė žmonės. - To liberalcentristo? 

- Ne, jau nebe! - atsakė aukštybių balsas. - Nebe­liberal­cent­ristas! 

- Tai gal iš tų Damulių pilietinių demokratų? 

- Ne, jau ne pilietinių! 

- Tai gal iš tų pamaldžių krikščionių partijos? 

- Jau ir ne iš krikščionių!.. 

- Tai iš kokių jis Damulių? 

- Iš Damulių darbininkų! Tai visų partijų veterano, da­bar - darbininko Antano sūnus atėjo į miestą pakelti kaimo. Nuo šiol jis patarinėja žemės ūkio ministrei, kaip jus išgelbėti. Vienas Albinas to negalėjo, dabar jie abu su Dovydu! 

Suprato žmonės: grįžta geri laikai. Dabar jie pieno upėmis plauks, iš sūrių statys namus, o dešromis parems griūvančius tvartus. 

- O kas bus su Darbo partija? - susirūpino žmonės. - Ta irgi suklestės? 

- Su Darbo partija atsitiks taip pat, kaip su tomis, kur Do­vydo tėvas Antanas jau buvo! - atsakė aukštybių balsas. - Jos, ko gero, laukia toks pat likimas. 

- O, tai gerai! - apsidžiaugė žmonės. - Dar viena mažiau!..

Alius ŠAKINIS

Atėjo sunkūs laikai. Daug žmonių bėga iš šitos žemės, palieka savo šiltus namus ir protėvių kaulus. Vyksta ne tik žmonių, bet ir gyvulių emigracija. Karvės - į Lenkiją, jų šeimininkai - į Švediją, Norvegiją ar Airiją. Ir niekas nemato jokios išeities...

Bet štai vieną sykį Jam, mūsų rajono merui, prieš akis pasirodė reikšminga vizija.

Tai buvo tvenkinys su dviem krantais. Viename krante liūdėjo kapinės, kitame stovėjo Jis, atėjęs pro Triumfo arką. Ne, atvirkščiai: šiame krante stovėjo Jisai, o kitame buvo mirusiųjų pasaulis.

Ten kada nors nueisime visi. Ir nors nė vienas į tą pusę neskuba, vis tiek galima tą kelią sutrumpinti. Pirmiausia, pavyzdžiui, pensininkams. Te­gu sau greičiau ten eina...

Bet nėra kaip - tvenkinys užtveria kelią. Ir tada Jam gimė nuostabi VIZIJA.

Ką ji reiškia? Kaip ją iššifruoti?

Tieskime tiltus į niekur! Štai ką pasakė vizija.

Tada Jis suprato - reikia per Ši­lalės miesto tven­kinį statyti til­­tą.

Netrukus Jo so­cia­li­niame tink­­le paskelbtą viziją ėmėsi svarstyti aukštuomenė. Siun­tė šypsenė­les ir bučinius: „Kaip puiku, kaip šaunu, kokia graži svajonė“. Tiesa, daugiausiai taip krykštauja tie aukštuomenės atstovai, kurie arba Šilalėje negyvena, arba prabangiais automobiliais parvažiuoja tik permiegoti į savo gražius namus iš darbų kituose miestuose arba yra šiaip lojalūs Jam. Jie nevaikščioja duo­bėtomis Šilalės gatvėmis, ne­užsuka į aptriušusį miesto centrą, nešokinėja per balas, nelaužo galvos, kur „įkišti“ savo trimetį vaikiuką, mat Šilalės darželyje antri metai jam neatsiranda vietos. O nusmurgusį Kultūros centrą jie aplenkia iš tolo...

Bet jie pritaria Jo vizijai. Todėl ji gali tapti realybe.

Štai ką Jis Pats rašo internete apie savo viziją:

„Kartu su Klaipėdos universiteto Architektūros, dizaino ir dailės katedros vedėja doc. Ra­mu­ne Staševičiūte, prof. dr. Pet­­ru Gre­cevičiumi bei savi­valdybės darbuotojais apta­rėme kraštovaizdžio for­ma­­vimo Šilalės mieste vi­zi­jas, idėjas ir galimybes. Ge­­gu­žės mėnesį kviesime Ši­la­lės visuomenę diskusijoms dėl mies­to vizijos ir tvarkymo.
Da­­bar pateikiu vieną iš vizijų - tiltas per Šilalės tvenkinį“.

Kas belieka? Todėl ir Aukš­tuomenės kronika siūlo: visi, kas norite pritarti Jo vizijai bei užsidirbti papildomų balų, išlikti savo poste arba pakilti aukščiau, galite rašyti, skambinti ir mums bei reikšti susižavėjimą.

Štai mano bendravardis Alius uždusęs pirmasis atbėgo ir tarė:

- Kaip nuostabu! Tiltas į mi­rusiųjų pasaulį - simboliška, perspektyvu. Štai ko labiausiai trūksta mūsų rajonui - tiesesnio kelio tenai! Bet man iškilo vienas praktiškas klausimas: jeigu yra pinigų, ir nėra kur jų dėti, tai kodėl tiltas skersai, o ne išilgai tvenkinio? Ilgesnis tiltas - daugiau pinigų, o nuo didesnės sumos nubyra daugiau. Daugiau pelno draugams ir rėmėjams, daugiau darbo vietų, daugiau paskolų ir procentų bankams. O dėl biudžeto... Vis tiek jame nieko nėra!

Ir tikrai - kodėl? Kodėl tiltas skersai, o ne išilgai?

Dėl to, kad nebuvo tokios vizijos! Tačiau vietos išsilieti fantazijai Šilalės tvenkinyje dar yra. Fontanas visos neužėmė. Todėl Aukštuomenės kronika pritaria pirmai mero vizijai ir siūlo dar vieną - tiltą statyti išilgai Šilalės tvenkinio. Šypsenėlė...

Alius ŠAKINIS

„Artėjančių Seimo rinkimų proga gavau dovanų buvusio premjero ir būsimo kandidato į Seimą Gedimino Vagnoriaus knygą „Valstybės kūrimas - misija (ne)įmanoma“. Kur man ją dėti? Gal dar galėtumei ją mėginti skaityti, bet kad visi ten išguldyti faktai buvo aktualūs bene prieš 25 metus, istorikai juos yra išanalizavę. Be to, jau nebeatitinka ir tikroji jos rašytojo padėtis: skelbiama, kad 2000 m., pasitraukęs iš Tė­vynės Sąjungos, knygos autorius ta­po Nuosaikiųjų konservatorių nariu. Dar po 10 metų jis jau buvo Krikščionių partijoje. Bet, regis, tų abiejų politinių kuopų nebėra, o G.Vagnorius jau priklauso Darbo partijai. Tai taip susipainiojau, su kuo ir už ką jis, kad galiu nesuprasti ir tos jo kažin kada parašytos knygos“, - baiminasi skaityto­jas Gediminas (ne tas).

Klau­simas - aktualus. Nes kuo arčiau rinkimai, tuo panašių knygų bus daugiau. Juk rašyti pas mus visi yra pramokę, o knygą su savo pavarde iš­leisti - aukščiausias pasiekimas ir didelis pliusas, einant į Seimą. Ar koks kvailys tą sugebės? Tačiau kodėl žmonės jų visai ne­perka, - jau kitas klau­simas. Bet palikime tai jų sąžinei.

O būsimiems kandidatams tenka suktis iš padėties. Ir ge­riausia išei­tis yra prieš kiek­vienus rinkimus knygas do­vanoti rinkėjams. Ir kandidatas neapsikiaulina, ne tuščiomis rankomis pas rinkėjus ateina, ir sandėliai išvalomi... Deginti jas būtų nerimta. Juk tai vis tik knyga. Be to, popierius geras, brangus, kreidinis. Toks dar ir sunkiai dega.

Bet yra geresnių būdų, kaip galima panaudoti tokius bei panašius leidinius.

Pavyzdžiui, kieti viršeliai - puikiausia lentelė! Ant tokios drąsiai gali dėti karštą keptuvę su blynais. Stalas nenukenčia. Tačiau yra ir vienas minusas - viršelis greitai susitepa, o tokią knygą laikyti kur matomoje vietoje nebegražu. Todėl reikėtų pagud­rauti: atversti knygą, o keptuvę dėti ant bet kurio puslapio. Tarkime, ant skyriaus „Laikinųjų pinigų - bendrųjų talonų įvedimas“. Tinka ir kitas, pavyzdžiui, „Krikščionių partija“. Bet pavadinimas nė­ra labai svarbu.

Kai blynus suvalgai, o keptuvę nuimi, tada knygą gali užversti. Viršelis – švariausias, ne gėda laikyti ant stalo. Štai, pažiūrėkite!..

Alius ŠAKINIS

Vieną dieną mano bičiulis ir bendravardis Alius ėjo pro autobusų stotį ir vėl sutiko Algirdą. Šį sykį - ne atstovą rajono taryboje ir ne anti­korupcinės komisijos pirmininką, bet paprasčiausią teisininką.

Šis išsitraukė iš kišenės dvi nuot­raukas ir tarė: 

- Aliau, girdėjau, esi labai įžvalgus ir kiaurai įžiūri klastą. Tai gal pasakytumei, ką matai tose nuotraukose? 

Alius pasižiūrėjo, tačiau nematė jokios klastos: 

- Matau papilta runkelių. O tu norėjai, kad matyčiau burokų? Burokai būtų kalbos klaida! 

- Žiūriu, Aliau, ir tu užkibai! - nusijuokė teisininkas. - Iš tiesų čia nėra nei burokų, nei runkelių! 

Alius pasižiūrėjo geriau. Bet runkelius matė. 

- Nesuprantu, - prisipažino. - Iš kur jas ištraukei? 

- Jas padarė „Medžiotojų rago“ klubo medžiotojai „Medvėgalio“ būrelio medžiotojų valdose. Medžioklės taisyklės draudžia tokiais kiekiais vilioti medžiojamus žvėris, tuo labiau - pilti ant žemės pašarus. Tai matai runkelius?

Alius dar sykį pasižiūrėjo į nuotraukas. 

- Matau, - prisipažino. - Ne­pri­klau­sau aukštuomenei, ne­medžioju šer­nų, nežinau vi­sokių taisyklių, tačiau runkelius, nors tu užmušk, matau! Jei­gu matau, kaip jų gali nebūti? 

- Gali, gali! - juokėsi teisininkas ir iš kišenės ištraukė kažkokį popie­rių. - Tu paskaityk Šilalės aplinkos apsaugos agentūros raštą. Štai ką nustatė aplinkosaugininkai: „Laukinių gyvū­nų šėryklų, kuriose cukriniai runke­liai laukinių gyvūnų šėrimui būtų išpilti tiesiog ant žemės, Josūdiškės ir Skabučių kaimuose nerasta“. O štai galutinė išvada: „Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir atlikto patikrinimo metu užfiksuota informacija, Medžioklės LR teritorijoje taisyklių pažeidimų nerasta“. Ją pasirašė vedėjas Antanas Leščauskas. 

Alius paėmė raštą ir dar sykį pats viską perskaitė. Tai buvo Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilalės rajono agentūros raštas „Medžiotojų rago“ klubui. Jame tikrai rašoma apie patikrinimą, kuriuo nustatyta, jog jokių šėryklų su runkeliais nerasta. Raštą tikrai pasirašė vedėjas, o ne koks juokdarys. 

Alius buvo drausmingas pilietis, gerbė oficialius raštus, tai panoro suabejoti savo paties akimis. Žiūrėjo nuot­raukas taip, žiūrėjo anaip, bet runkelių matė. Dabar, paskaitęs raštą, matė jau gerokai mažiau, tačiau jų vis dėlto buvo. 

- Ne tiek čia jų daug, - ėmė jis teisinti aplinkosaugos vadą. - Be to, galėjo būti kur nors kitur, o ne tuose kaimuose... Tikrai! - apsidžiaugė Alius, staiga radęs atsakymą. - Tie raguotieji medžiotojai nufotografavo runkelius kur nors savo kieme, o paskui šmeižia dorus medvėgališkius, nori apgauti aplinkosaugos vadą! Kur ant nuotraukų parašyta, kad jos darytos miške? 

- Tai ir tu nebematai pažeidimo? - paklausė teisininkas. 

- Nei pažeidimo, nei runkelių! Aš ir anksčiau nelabai mačiau... 

- O jų vis dėlto buvo! - netikėtai pareiškė šis ir iš kišenės ištraukė dar vieną popierių. - Štai faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, jį pasirašė antstolė Asta Pliuš­kevičienė. Ji konstatavo, jog šiemet, sausio 6 d., 13 val., Lau­kuvos seniūnijos miške tokiomis ir tokiomis koordi­natėmis rado ant žemės papiltų cukrinių runkelių, tai užfiksuota ir vaizdo priemonėmis. Dabar tai yra juridinis fak­tas, kurio jokiu trintuku ne­ištrinsi ir jokiais dantimis nebeišgrauši. 

Alius perskaitė tą protokolą. Tikrai buvo toks faktas, niekur nuo jo nedingsi. Paskui dar sykį perskaitė agen­tūros atsakymą. Jokio fakto nėra. Tą konstatavo vedėjas. Kokia čia velniava? 

- Vedėjas žinojo, kad faktas yra jau konstatuotas? 

- Žinoma, ne! - pareiškė teisininkas. - Iš kur jis žinos? 

- Tai provokacija! - pasipiktino Alius. - Pirma konstatuojate faktą, pas­kui skundžiate vedėjui, jog tas viską patikrintų? Vedėjas nežino ir, nieko neįtardamas, konstatuoja kitaip! 

 - Ką man tada galvoti? 

- Jeigu žiūrėsime, kad konstatuotas faktas, tai runkeliai buvo. Jeigu žiūrėsime vedėjo oficialaus rašto, nustatyta, jog ne - pareiškė teisininkas Algirdas. - Dabar nuo tavęs viskas priklauso. Buvo ar ne? Kaip pasakysi, taip ir paskelbsime! 

Alius skausmingai mąstė. Dar sykį žiūrėjo nuotraukas, skaitė abu raštus. 

- Teisingiausia, ko gero, būtų paskelbti abi nuotraukas, tačiau dėl šventos ramybės prie jų parašyti, kad nuotraukos neteisingos. Mero prašy­mu „Šilalės artojas“ jau yra neigęs vieno mitingo nuot­raukas. Publikavo nuotraukas ir skelbė prie jų, jog viskas yra netiesa. Visi viską suprato! 

Ir šį sykį gal pagaliau viskas išsispręs: ir medžiotojams taps aiškiau, ir aplinkosaugininkams. 

Alius ŠAKINIS

• Ieškoma entuziastų – siūloma išbandyti šešerių metų pradinį ugdymą 1-5 psl.

• Ar keisis valdančioji koalicija? 1-3 psl.

• Šildymo sezonas artėja prie pabaigos: pasiektos kainų aukštumos 1-3 psl.

• Agronomų suvažiavime – aukštas įvertinimas šilališkiams 2 psl.

• Šilalė papildomų lėšų melioracijai neprašė 2 psl.

• Pasipuikavimo savimi ženklai? 3 psl.

• Naujienos trumpai 3-5 psl.

• 1. Ir deklaracijas, ir prašymą paramai skirti būtina pateikti iki gegužės 4 d.

• 2. Mašinos gedimas

• 3. Suodžiai užsidegė netikėtai

• 4. Padegėjas sulaikytas

• Baigiamas įgyvendinti itin spartaus ryšio plėtros projektas 4 psl.

• Daugiau gaisrų – miesteliuose ir kaimo vietovėse 4 psl.

• Menininkės kūrybos kelias – iš Šilalės į Nyderlandus 6 psl.

• Kviečia paremti 6 psl.

• Šilalėje vėl skambėjo „Šilų aidai“ 7 psl.

• Sustojusio laiko veidai 7 psl.

• Narkotikų platinimo byla: apygardos teismas iš dalies patenkino tik vieną skundą 8 psl.

• Televizijos programa 10 psl.

• Sveikatos paslaugos be priemokų 11 psl.

• Santykių šėlsmas: keistis ar ne 11 psl.

• Vaikų apsauga nuo alkoholį imituojančių gėrimų 11 psl.

• Naujausią „Šilalės artojo“ numerį įsigykite artimiausioje prekybos vietoje Šilalės mieste ir rajone. Kaina – 1,20 Eur. 

• Laikraščio veiklą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas, 2026 m. skyręs 29646 Eur.

• Projektą „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ iš dalies remia Medijų rėmimo fondas, 2026 m. skyręs 9000 Eur.

  

Reklamos, užuojautų, sveikinimų, padėkų, skelbimų, užsakomųjų straipsnių įkainiai „Šilalės artojo“ laikraštyje.

Reklamos (rėmintos) kaina:

• 1 kv. cm – 0,50 € (be PVM); 0,61 € (su PVM).

Skelbimų (tekstinių) kaina:

• iki 6 žodžių – 3 €;
• iki 10 žodžių – 4 €;
• iki 20 žodžių – 5 €;
• iki 30 žodžių – 6 €.

Užsakant skelbimą keliems kartams, taikoma nuolaida! Asmeniniai skelbimai, užsakius juos „Šilalės artojo“ laikraštyje, NEMOKAMAI gali būti išspausdinti Plungės, Telšių rajonų laikraščiuose.

• Užuojauta – 15 €;
• Nekrologas – 50 €;
• Padėka (po laidotuvių) – 15 €;
• Padėka (kitokio pobūdžio) – 30 €;
• Sveikinimas su nuotrauka – 25 €, be nuotraukos – 20 € (ilgesnis tekstas – 30–35 €).

Reklaminių informacinių publikacijų kaina (su PVM): 1 kv. cm – 0,56 €.

Straipsnio publikavimas „Šilalės artojo“ internetiniame puslapyje – 75 Eur, skelbimų baneris – 80 Eur/mėn.

Politinės reklamos „Šilalės artojo“ laikraštyje įkainiai ir sąlygos skelbiami Vyriausiosios rinkimų komisijos tinklalapyje: https://www.vrk.lt/aktualus-politines-reklamos-ikainiai-ir-salygos?srcUrl=reklamIkainiai/ikainiaiHtml%3FzpId%3D6806 

Reklamas, asmeninius skelbimus, sveikinimus, užuojautas ir pan., norimus pageidaujama data išspausdinti „Šilalės artojo“ laikraštyje, galima pateikti šiais būdais:

• darbo dienomis ateiti į „Šilalės artojo“ redakciją (Jono Basanavičiaus g. 2, Šilalė, 3 a., savivaldybės pastate);
• atsiųsti užsakymą ir tekstą ar maketą el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., tel. pasiteirauti (0-699) 67384; (0-449) 74195.

Įmonės kodas – 176600454; PVM kodas – LT 766004515; Atsiskaitomoji sąskaita – LT 96 4010 0445 0007 0281, bankas Luminor AB. 

Laikraščio „Šilalės artojas“ prenumerata priimama visuose rajono pašto skyriuose.

Prenumeratos kainos 2026 m.:

• 1 mėn. – 5,60 €;
• 3 mėn. – 16,80 €;
• 6 mėn. – 33,60 €;
• 9 mėn. – 50,40 €
• 12 mėn. – 67,20 €.

Pastaba. Paštas taiko prenumeratos administravimo ir aptarnavimo mokestį.

Laikraštį galima užsisakyti PDF formatu, susisiekite su mumis el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

Įmonėms:

• 1 mėn. – 10 €;
• 3 mėn. – 30 €;
• 6 mėn. – 60 €;
• 12 mėn. – 120 €.

Fiziniams asmenims:

• 1 mėn. – 7 €;
• 3 mėn. – 21 €;
• 6 mėn. – 42 €;
• 12 mėn. – 84 €.

Prenumeruoti popierinį – pigiau negu pirkti!

Įmonės kodas – 176600454; PVM kodas – LT 766004515; Atsiskaitomoji sąskaita – LT 96 4010 0445 0007 0281, bankas Luminor AB

• Redaktorė Angelė BARTAŠEVIČIENĖ, tel. (0-449) 70072, (0-605) 19407.
• Korespondentės Žydrūnė MILAŠĖ, Daiva BARTKIENĖ, tel. (0-449) 74195.
• Maketuotoja Jovita JAKIENĖ, tel. (0-449) 74195.
• Apskaitininkė (reklama) Dženeta AUDINIENĖ, tel. (0-655) 23388.
• Sekretorė (skelbimai) Gintarė DETKAUSKĖ, tel. (0-449) 74195, (0-699) 67384.

Mūsų skaitytojai visuomet gali skambinti nurodytais redakcijos telefonais visais jiems rūpimais klausimais darbo dienomis, nuo 8 iki 17 val., taip pat ir savaitgaliais tel. (0-605) 19407 arba rašyti adresu J. Basanavičiaus g. 2, LT–75136 Šilalė, elektroniniu paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. 

Įmonės kodas – 176600454; PVM kodas – LT 766004515; Atsiskaitomoji sąskaita – LT 96 4010 0445 0007 0281, bankas Luminor AB