Tėvu tapau prieš beveik 30 metų. Gerai pamenu tą nuostabą, kai ant rankų paėmiau naują Viešpaties šedevrą. Buvo sunku patikėti, kad man, tokiam netobulam, yra patikimas rūpestis trapia ir apie savo teisę būti savimi bandančia pirmuoju gyvenimo klyksmu pasakyti būtybe...

Pamenu, ypatingai trikdė ir aiškus supratimas, jog naujagimė, dėl kurios galiu išdidžiai vadintis Tėčiu, nėra tuščias popieriaus lapas, kuriame galiu surašyti savo mintis, bet veikiau unikali melodija, tiksliau – kol kas atskiros natos, o mano pareiga bei atsakomybė padėti, kad jos jungtųsi į harmoningą melodiją. Labai stengiausi. Esu laimingas, kad niekada nesigėdijau prisipažinti dukrai, kad ją myliu, drąsinau ieškoti savo kelio ir ji visada žino, jog bet kada gali į mane kreiptis ir tai bus tikras pokalbis: be maivymosi, grimo, bandymo apsimesti tuo, kuo nesu.

Prireikė daug laiko, kol vis labiau pradėjau matyti ir suprasti savo klaidas, kad toli gražu nebuvau tobulas tėvas. Kartojau toksiškas reakcijų schemas ir modelius, pernelyg dažnai nesugebėjau liudyti drąsą gyventi, nes „dėl šventos ramybės“ paprasčiau nusileisti, o kartodamas dukrai, kad ji Kūrėjo svajonė, pamiršau, kad ir aš nesu Jo brokas. Labai ilgai gyvenau tarsi vėluočiau ir būčiau visiems skolingas, nebuvau tas Tėtis, šalia kurio nebaisios jokios gyvenimo vėtros, kuris išmoko pasitikėti savimi – ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu.

Priklausau tai kartai, kurios tėvai yra įsitikinę, kad geriau nei patys vaikai žino, ko šiems reikia, nuoširdžiai nesupranta, ko gali trūkti vaikams, kurie turi stogą virš galvos, duonos ant stalo ir yra kas išgrūda juos į mokyklą... Mūsų tėvai jaučiasi atlikę pareigą, nes mes baigėme mokslus ir netapome banditais, o visos emocinės traumos, kompleksai – tai ne artimesnio ryšio trūkumo žaizdos, bet esą išlepimas dėl to, kad augome „šiltnamio sąlygomis“.

Būti tėvais mes su žmona mokėmės skaitydami Spoko knygą. Tai buvo bene vienintelė knyga tuo metu, turėjusi tapti vaiko auginimo gidu. Tiesą sakant, labai džiaugiuosi, jog turėjome drąsos ir vidinės išminties kažkurią dieną ją atidėti į šalį. Dabar, jei būtų mano valia, šią knygą įtraukčiau į draudžiamų tėvams knygų sąrašą, nes autoriaus tikslas – patogus, bet ne laimingas ir vis labiau išsiskleidžiantis vaikas.

Kūrėjas mums su žmona nepatikėjo daugiau gyvybių. Gal suprato, jog nėra taip paprasta pasirūpinti ir mūsų vienturte. Kita vertus, gyvenime nebuvo nė mažiausios akimirkos – nei tada, kai kūdikystėje dukrelė kentėjo nuo pilvo skausmų ar dantų dygimo, nei tada, kai paauglystėje skaudžiai kovojo už savo ribas ar tiesiai žėrė į akis teisėtas nuoskaudas dėl to, kad ta meilė, kuria didžiavausi, neretai ne palaikė ir augino, bet skaudino, nei dabar, kai vis mane pamoko, jog rūpestingiau turiu elgtis su visu tuo, kas kažkada turėtų tapti jos palikimu.

Ar galiu sakyti, kad per beveik tris dešimtmečius tikrai supratau, ką reiškia būti tėvu, išmokau būti geriausia jo versija? Tikrai ne. Bet svarbiausia, kad neprarandu noro mokytis ir vis bandau sutelkti drąsa priimti savo klaidas, ydas, apsileidimus.

Didžiausia tėvystės dovana? Dažnai girdžiu postringavimų, jog būtent moteriai yra ypatingai svarbu motinystė. Galbūt. Nors dvelkia socialine schema. Tačiau man pačiam tėvystė yra ypatingai svarbi tapatybės dalis. Tikėtina, kad tai vertingiausia, kas skleidžiasi manyje.

Kodėl visa tai surašiau? Nes noriu padrąsinti visus netobulus tėčius – jūsų vaikams nereikia tobulumo, tik tikrumo ir meilės. Nebijokite keistis ir mokytis tėvystės, nesvarbu, kiek jums metų, kiek vaikų turite. Gyvenimas yra kelionė – tai taip pat yra svarbi žinia, kurią mes, tėvai, privalome perteikti savo vaikams.

Kreipiuosi ir į vaikus: mylėkite ir priimkite savo tėčius. Priimti nereiškia visada sutikti, leisti kištis ar pakęsti žeidžiantį elgesį, bet paprasčiausiai nepavarkite suteikti tėvams šansą keistis. Nešiokitės juos širdyje ir bent retsykiais nepamirškite pasakyti, kad juos mylite. Tai svarbu išgirsti kiekvienam, net ir  tiems stereotipiniams „kietuoliams“, kurie viduje iš tiesų dažnai yra nusigandusiais berniūkščiais...

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas

„Mano 36-erių metų sūnus Aleksandras dirbo toje pamainoje, tarp sužeistųjų jo nėra. Su žmona ką tik grįžom iš kito miesto, žmona neturėjo drąsos ateiti ir žiūrėti į pelenus... Aleksandras buvo vienintelis mūsų vaikas, širdis plyšta iš skausmo. Manęs neima į frontą dėl amžiaus, o taip norėčiau juos visus iki vieno, visus. Jie – išgamos, ne vieta tokiems žemėje”, – emocijų neslėpė Aleksandras Diačenka, kurį sutikau prie statybinių medžiagų parduotuvės „Epicentras“ kitą dieną po to, kai dvi priešo raketos joje sukėlė pražūtingą gaisrą.

„Epicentrą“, didžiausią staty­bi­nių medžiagų bei įrankių prekybos tinklą Ukrainoje, turintį 73 parduotuves, galima paly­gin­ti su Lietuvoje populiariu „Se­nukų“ tinklu. Keturios jo par­duotuvės buvo sunaikintos ka­ro pradžioje, tačiau žmonių jo­se nežuvo, nes buvo uždarytos. 

Pastaroji tragedija asmeniškai ir mane labai sukrėtė – fotografuojant degantį pastatą, policininkai sušuko, jog skrenda dar viena raketa ir turim per keliolika sekundžių pasislėpti. Rusai specialiai pradėjo pakartotinai leisti raketas, kad nužudytų į pagalbą atskubėjusius gelbėtojus bei medikus, ir tai jau nutiko ne kartą.

Išgirdę pranešimą apie raketą, šalia buvę žurnalistai, gelbė­tojai, medikai bei policininkai pasileido slėptis už gretimų pa­statų. Po pusvalandžio toks pranešimas pasikartojo, vėl visi rekordiniu greičiu persigandę puo­lėm bėgti. 

Abi raketos nukrito į kitus taikinius: viena į centrinį parką, kur tuo metu irgi buvo daug žmonių, tačiau, laimei, nesprogo, antroji sprogo ir paliko 3 metrų gylio duobę bei sužeidė 25 praeivius miesto cent­re, visiškai šalia gyvenamųjų namų, kurių pirmame aukšte veikė pašto skyrius, kirpyklos, kavinės, parduotuvės, stomatologijos klinika.

Išgyvenau šoką, nes susprogdintoje „Epicentro“ parduotuvėje ne kartą lankiausi, o centre sprogimas įvyko vos už 200 met­rų nuo namo, kuriame gyvenu. Ne kartą lankiausi ir tame pašto skyriuje, ir kavinėse, todėl išgirdęs policininkų pokalbį, kad ketvirta raketa sprogo centre esančioje Mokslo gatvėje, suklu­sau, nes ten ir aš esu apsistojęs.

Važiuojant mašina kylančių dūmų centre nesimatė, bet vaizdas įvykio vietoje buvo šiurpus: gatvėje žiojėjo didžiulė duobė, o iš šalia esančio penkiaaukščio rūko dūmai, name neliko nė vieno lango, jie išdužo ir gretimuose namuose abiejose gat­vės pusėse.

Jei bomba būtų pataikiusi į namą, jo griuvėsiai būtų palaidoję nemažai žmonių. Laimei, buvo šeštadienio vakaras, pirmame aukšte esančiame pašte buvo vos keli žmonės, kirpykla ir siuvykla nebedirbo. 

Kitoje gatvės pusėje esanti stomatologinė klinika irgi nebeveikė, o greta veikiančios kavinės lankytojus nuo sužeidimų apsaugojo dideli medžiai. Sunkiausiai sužeistas trylikametis berniukas, kuriam skeveld­ra pataikė į kaklą, o medikai jo būk­lę vertina kaip kritišką. Dar 23 žmonės patyrė lengvesnius sužeidimus.

Norėjau pakalbinti mediko tvarstomą moterį, bet tuo metu dar kartą pasigirdo įspėjimas bėgti nuo atskrendančios raketos, ir akimirksniu gatvė ištuštėjo. Raketa šį kartą pro Charkivą praskriejo ir sprogo Lipcuose, ten, kur nerimsta mūšiai.

Kiek tiksliai žmonių tragedijos metu buvo 13 tūkst. kvadratinių metrų „Epicentre“ ir kiek jų tiksliai žuvo, kol kas nežinoma. Ugnį pavyko užgesinti po 16 valandų, gelbėtojai kol kas ištyrė ir išvalė trečdalį patalpų. Pirmadienio rytą, po pusantros paros paieškų, buvo rasti 16 žuvusiųjų palaikai, dar 11 asmenų yra laikomi dingę be žinios. Spėjama, jog galėjo būti pirkėjų, kurių artimieji dar nepasigedo ir neieško. 

Tačiau iš tų 16 tik trijų asmenybes buvo įmanoma nustatyti pagal išorinius požymius. Visi kiti sudegė taip, jog tapatybės nustatymui reika DNR tyrimų, todėl iš susirinkusių giminaičių mėginiai buvo imami specialiai pastatytoje palapinėje...

Visos nuolaužos bei pelenai yra vežami į mašinų stovėjimo aikštelę, kur ekskavatoriai ir traktoriai metalines konstrukcijų dalis stumdo į vieną krūvą, likusius pelenus darbuotojai perkasa kastuvais, ieškodami pačių mažiausių žmogaus kūno liekanų. Pagal jas tikimasi nustatyti žuvusių ir visiškai sudegusių tapatybę.

Ekspertai nustatė, kad „Epicentre“ žmones pražudė nuotoliniu būdu valdomos raketos, kurios į taikinį pataiko ne didesne kaip 10 metrų paklaida – tai įrodo, jog civiliai žudomi tikslingai. Tragedija įvyko truputį po 16 val., tolokai nuo cent­ro. Porą šimtų metrų tolėliau nuo supermarketo yra sankryža, kurioje pasukus kairėn, eina kelias į už 15 kilometrų esančią Lipcų gyvenvietę, kurią okupantai siekia užimti ir kur vyksta aršūs mūšiai. Teko nugirsti, kaip du žurnalistai ukrainiečiai svarstė, kad gal iš supermarketo buvo vežamos statybinės medžiagos Lipcų įtvirtinimams. Bet kam jį sprogdinti dieną, kai jis pilnas pirkėjų? 

Ukrainos oro erdvės žvalgyba nuolat informuoja, kai į orą pakyla raketų nešėjai, Charkive iš karto pasigirsta pavojaus sirenos. Iki už 500 km esančio Kyjivo ar už 1000 km esančio Lvivo raketos skrenda 5–10 min., tuo tarpu Charkive jos neretai sprogsta po keliolikos ar keliasdešimt sekundžių, nė nespėjus suskambėti pavojaus sirenoms...

Charkive pirmadienį buvo ge­dulo diena, tautinės vėliavos plaz­dėjo pusiau nuleistos ir per­rištos juodais kaspinais... Ta­čiau nuo pat ankstyvo ryto mies­te ir vėl aidėjo oro pavojaus pranešimai – niekas negarantuoja, kad gėles visą savaitę į tragedijos vietą nešantys miestiečiai nežus nuo naujų okupanto atakų...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šie metai išskirtiniai rinkimų gausa. Lietuvoje pavasaris ir va­saros pradžia paženklinti kova dėl Prezidento posto bei rin­kimais į Europos Parlamentą, o rudenį mūsų laukia dar vie­nas svarbus kovos dėl valdžios etapas – gyventojai spręs dėl naujo Seimo, o atitinkamai – ir dėl Vyriausybės su­dė­ties. 

Rusijos pastangos

Netrūksta svarbių rinkimų ir pasaulyje. Ko gero, reikšmingiausi iš jų – kova dėl JAV Prezidento kėdės. Jau žinoma, jog buvęs Prezidentas bei respub­likonų kandidatas Donaldas Trum­pas sieks revanšo prieš dabartinį šalies vadovą Joe Bi­deną. Sutariama, kad šie rinkimai gali reikšmingai pakeisti JAV poziciją globaliuose reikaluose, jei buvusiam Prezidentui pavyktų sugrįžti į Ovalinį kabinetą Baltuosiuose rūmuose. 

Reikėtų akcentuoti, jog informacinė aplinka, legalios ir nelegalios rinkimų technologijos, o kartais ir paprasčiausia dezinformacija šiandien tampa reikšmingu priešrinkiminės kovos elementu. Čia, viena vertus, pasireiškia jau seniai žinomi iššūkiai, kita vertus, atsiranda ir tam tikrų, pirmiausia technologinių, naujovių. 

Rusija išlieka dezinformacijos bei propagandos lydere Europoje. Ir čia ne šiaip žodžiai – gegužės viduryje buvo oficia­liai paskelbti gana įdomūs duo­menys, kai Europos išorės veiksmų tarnyba (EIVT) pranešė, jog nuo 2015 m. užfiksavo daugiau nei 17 tūkst. atvejų, kuomet Europos Sąjungoje buvo bandoma skleisti Kremliaus propagandą bei dezinformaciją. Pažymima, kad pagal informacinių veiksmų intensyvumą Rusija gerokai lenkia ant­roje vietoje pagal šį rodiklį liekančią Kiniją. 

Kremliaus naratyvus platinantys tinklai ypatingai suakty­vėjo po 2022 m. vasario 24 d., t.y. tuo momentu, kai Maskva pradėjo atvirą karą prieš Ukrainą. Šį aspektą būtų sunku pavadinti netikėtu, nes akivaizdu, jog Rusijos karas prieš kaimyninę šalį neapsiriboja vien tiesioginiais karo veiksmais. Aktyvi kova vyksta ir informacinėje erdvėje, siekiant psichologiškai paveikti ne vien besiginančios Ukrainos visuomenę, bet ir gyventojus tų šalių, kurios teikia karinę pagalbą Kyjivui. 

Informacija, kurią paskelbė EIVT, leidžia kalbėti ir apie pag­rindines Rusijos informacinio puolimo kryptis. Pažymima, jog esminės informacinės atakos yra susijusios būtent su propagandos ir dezinformacijos sklaida apie Ukrainą. Vėlgi – nereikia pamiršti, kad Mask­va pradėjo įgyvendinti agresiją prieš šią valstybę hibridinėmis priemonėmis dar 2014 m. EIVT duomenimis, daugiau nei pusė iš minėtų 17 tūkst. informacinių išpuolių, užfiksuotų per pastaruosius devynerius metus, buvo nukreiptos būtent prieš Ukrainą, skleidžiant propagandinio pobūdžio naratyvus apie šios šalies vadovybę, padėtį joje, vidaus bei išorės politiką. 

Antras pagal dydį teminis Kremliaus propagandos blokas, užfiksuotas EIVT, buvo skir­tas Rusijos „reklamavimui“, t.y. jos lyderių – ypač Vladimiro Putino – šlovinimui, bandymui parodyti, jog Maskvos politika yra sėkminga ir teisinga. 

Tuo tarpu trečias tokio pobū­džio teminis blokas buvo nu­kreiptas prieš ES valstybes. Krem­lius siekė vaizduoti ES kaip žlungantį bloką, kuris žiemą iš viso „užšals be rusiškų dujų“.

Svarbu paminėti, kad Kremliaus propagandos tinklų suaktyvėjimas, kuriuos sudaro dezinformacijos priemonės, bandančios apsimesti žiniasklaida (kartais net imituojančios žinomas Vakarų žiniasklaidos priemones), įvairios trolių ir botų fermos, pastebimas ir rinkimų į Europos Parlamentą kontekste. EIVT ekspertai pažymi, jog Kremliaus propaganda siekia manipuliuoti jautriais klausimais, pavyzdžiui, migracija, klimato kaita, LGBT bend­ruomenės teisės bei pan. Pažy­mima, kad blogiausia net ne tai, jog Kremlius skleidžia tokio pobūdžio propagandą, bet tai, kad kai kurios (dažniausiai – populistinės) politinės jėgos Eu­ropoje irgi pradeda išnaudoti šiuos naratyvus, paversdamos juos oficialios politinės priešrinkiminės retorikos dalimi. 

Ką leidžia technologijos?

Informacinės įtakos ir manipuliavimai, ypač paremti naujausiomis technologijomis, iš tikrųjų gali paveikti politinį lauką bei paverčia kova dėl rinkėjų simpatijų ir savotišku psichologiniu karu. Manoma, kad šią tendenciją demonstruoja naujausi rinkimai didžiausioje (pagal gyventojų skaičių) pasaulio demokratijoje – Indijoje. Rinkimai į šios šalies žemuosius rūmus prasidėjo balandžio 19 d. Jie vyksta septyniais etapais, kurių paskutinis – birželio 1 d. Pažymima, jog priešrinkiminė kampanija Indijoje yra gana arši. Politiniai konkurentai nevengia plačiai naudotis dirbtinio intelekto (DI) pagalba, kuriant įvairius pranešimus bei adaptuojant juos skirtingiems rinkėjams. Aptikta ir giluminės apgaulės technologijos (angl. deep fake) naudojimo atvejų. Pirmi jų buvo pastebėti Indijoje dar prieš kelis metus, kai, pavyzdžiui, internete buvo pasirodę vaizdo įrašai, sugeneruoti DI, viename iš kurių politikas Manodžemas Tivari kreipėsi į savo rinkėjus anglų kalba, o kitame – vienu iš regioninių dialektų. Nors pats politikas ir jo bendražygiai anuomet siekė akcentuoti, kad jie panaudojo DI ir giluminės apgaulės technologiją ne siekdami apšmeižti konkurentus, bet norėdami pasiekti didesnes potencialių rinkėjų auditorijas, Indijoje kilo diskusija dėl tokio elgesio etiškumo.

Sutariama, jog DI technologijos panaudojimas gali stipriai paveikti visuomenės įsivaizdavimą apie realybę bei išnaudoti rinkėjų emocijas. Šiuo atveju gana įdomus yra Indijos specialiųjų efektų ir reklamos kūrėjo Devendro Singho Džaduno liudijimas laikraščiui „The Washington Post“. Jis žurnalistams papasakojo, kad nuo rinkimų kampanijos pradžios sulaukė užklausų iš kelių šimtų politikų, norėjusių pasamdyti jį agitacijos kūrimui. Pasak D. S. Džaduno, daugiau nei pusė su juo susisiekusių politikų prašė sukurti etiškai abejotiną produkciją. Tarp tokių užsakymų pavyzdžių buvo prašymas sufabrikuoti telefoninio pokalbio įrašą, kuriame konkuruojantis politikas neva prisipažįsta ėmęs kyšius, užsaky­mas įmontuoti konkurentų veidus į pornografinius įrašus ir kt. D. S. Džadunas akcentavo, jog visada atsisakydavo tokio darbo, bet nėra abejonių, kad tarp DI bei kompiuterinės grafikos specialistų galėjo atsirasti ir ne tokių sąžiningų kūrėjų. 

Dabartinėje priešrinkiminė­je kampanijoje Indijoje iš tik­rųjų pastebima ir nemažai nešvarių žaidimų. Pavyzdžiui, yra žinių apie giluminės apgaulės principu sukurtus vaizdo įrašus, kur žinomos vietinės kino žvaigždės agituoja už vieną ar kitą politiką (ar kritikuoja jį). Patiems aktoriams tokie įrašai tampa netikėtumu, nes atvaizdas būna panaudojamas be jų žinios. Pavyzdžiui, taip dėl netikro vaizdo įrašo teko teisintis Bolivudo žvaigždei Aamirui Chanui.

Suklaidinta visuomenė

Ypatingas dėmesys priešrinkiminei informacinei aplinkai demonstruojamas ir JAV. Galima priminti, kad jau 2016 m. Rusija siekė paveikti ameri­kie­tiškų rinkimų rezultatus. Anuo­met socialinėje medijoje ypač aktyviai veikė su Kremliumi siejami internetiniai troliai. Pažymima, jog jie ne tik palaikė kokį nors vieną kandidatą, bet labiau siekė suklaidinti rinkėjus (pavyzdžiui, skelbė tik­rovę neatitinkančią informaci­ją apie rinkimų proceso proce­dūras) bei kiršino visuomenę, siekiant diskredituoti pačią demokratinę rinkimų sistemą.

Nors oficialiai teigiama, jog 2016 m. Rusijos bandymai kištis į JAV Prezidento rinkimus neturėjo lemiamos įtakos jų rezultatams, pažymima, kad dalis Amerikos visuomenės vis tik pasiduoda informacinėms įtakoms. Pavyzdžiui, kaip rodo apklausos, apie trečdalis JAV gyventojų tiki, kad J. Bidenas iš tikrųjų nelaimėjo rinkimų ir 2020 m. „pavogė pergalę iš Trumpo“. Be to, apie ketvirtadalis JAV gyventojų mano, jog riaušes, kurios 2021 m. sausio 6 d. sukėlė D. Trumpo šalininkai, iš tikrųjų inscenizavo Federalinis tyrimų biuras. 

Toks JAV gyventojų polinkis tikėti įvairiais sąmokslais bei sąmokslo teorijomis išties kelia nemažai nerimo. Galima numanyti, jog trečios šalys – pirmiausia Rusija, o gal ir Kinija – sieks ir šiemet išnaudoti minėtas tendencijas bei toliau skaldyti JAV visuomenę ir skatinti jos nepasitikėjimą demokratiniais procesais artėjančių šalies vadovo rinkimų kontekste. Tokiu būdu politinėse kovose prie lokalių rinkiminių technologijų savotiškai jungiasi ir globalūs dezinformacijos bei propagandos iššūkiai.  

Viktor DENISENKO 

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas

Gegužės 17–20 d. mes, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos jauno­sios maltietės Rugilė, Lukrecija ir Gabija, drauge su kitais jaunuoliais iš įvai­rių Lietuvos vietovių dalyvavome Hamburgo maltiečių organizuotame jau­nųjų maltiečių savaitgalio susitikime „PFINGSTLAGER2024”. Tai buvo tarp­tautinė stovykla. 

Jos metu netrūko įtraukiančios veiklos: veikė meninės dirbtuvės, užsiėmimai grupėse, komandą formuojančios užduotys, judrūs žaidimai, dvasinės veiklos, laužas jurtoje su tradicinėmis dainomis ir giesmėmis. 

Dalyvavimas tarptautinėje stovykloje bu­vo puiki galimybė susipažinti su kitos šalies jaunimu, įgyti daug naujų patirčių ir draugų bei paskatino išeiti iš komforto zonos.

Džiaugiamės ir dėkojame vadovams bei tėveliams už galimybę pabuvoti tarptautinėje stovykloje bei praplėsti savo akiratį. Tikimės sudalyvauti ir kituose renginiuose, o gal net sulaukti užsieniečių draugų Lietuvoje.

Rugilė NORBUTAITĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos Iag klasės mokinė, jaunoji maltietė

AUTORĖS nuotr.

Klaipėdoje vyko atviras vai­kų čempionatas, kuria­me dalyvavo ir Kaltinėnų Alek­­sandro Stulginskio gimna­zijos atstovės, treniruojamos Severino Čėsnos. 

Gaudrė Gusarovaitė, 2 kg rutulį nustūmusi 10,94 m, iško­vojo pirmąją vietą. Luknė Tri­mirkaitė 600 m bėgimo rungtyje buvo šešta. 

Džiaugiamės rezultatais ir linkime sėkmės! 

Emilija AŠMONAITĖ

AUTORĖS nuotr.

Rekordinį žiūrovų skaičių sostinėje pritraukęs poeto J. Marcinkevičiaus kūrybai atminti skirtas vakaras atkeliauja į pajūrį – vienintelis, unikalus ir nepakartojamas kūrybos vakaras „Ašara Dievo aky...“ vyks birželio 20 d., 19 val., Palangos koncertų salėje. 

Žiūrovų pageidavimu keliskart kartotas Vilniuje, renginys, taip pat gyventojų kvietimu, kelia sparnus į Palangą ir tikisi tokio pat didžiulio antplūdžio kaip ir sostinėje. Į kūrybos vakarus Vilniuje atvykdavo gyventojai iš visos Lietuvos – nuo Klaipėdos iki Zarasų kraštų, tad pajūrio gyventojai sulaukė išskirtinės dovanos. Vienintelio renginio Palangoje metu skambės visų pamėgtos ir žinomos „tautos sąžine“ vadinto poeto eilės. Jos ritmingai plauks iš aktorių, melodingai skris iš dainininkų lūpų – poeto eiles skaitys bei įdainuos žymiausi Lietuvos aktoriai ir atlikėjai. Aktorių gretose matysime Iloną Balsytę, Aureliją

Tamulytę, Vladą Bagdoną, Vir­­giniją Kochanskytę, Vytautą Rum­šą (vyresnįjį), Vidą Petke­vičių, Gediminą ir Ainį Storpirščius. Skambės Gyčio Paške­vičiaus, Deivio, Deivydo Staponkaus, Pau­­liaus Bagdana­vičiaus, Rasos Juzukonytės, Martyno Kuliavo, Smiltės Užupytės bei kitų balsai ir melodijos. 

Renginio dvasia taps jo vedėjas Giedrius Gustas, o jaukių ir širdį šildančių atsiminimų įpūs plokštelių įrašų studijos ilgametė redaktorė Zinaida Nutautaitė. 

Poeto atminimui skirtą renginį organizuoja „Vaidilos“ teatras. Idėja užgimė esant nuoširdžiam norui priminti genialaus poeto kūrybą ir dar kartą įsitikinti, kaip labai jis reikalingas žmonėms. 

Pasak „Vai­dilos“ teatro direktorės Ingos Kuliavienės, tą paliudijo ir žiūrovų aktyvumas – kai kurie jų į renginį atėjo ne po vieną sykį, atsivedė savo draugų, giminių. Salėje liejosi ašaros, emocijos, žmonės mintinai kartojo poeto eiles, prašė kartoti kūrinius.  

Dalis už bilietus gautų lėšų jau paskirtos tam tikroms inicia­tyvoms, siekiant įamžinti žymųjį poetą Vilniuje, Druskininkuose, Širvintose. 

Bilietus į vienintelį ir unikalų kūrybos vakarą Palangoje įsigyti galima „Vaidilos“ teatro el. svetainėje: https://bilietai.vaidilosteatras.lt/event/47, bilieto kaina – nuo 20 eurų. 

Norintiems patirti šį unikalų renginį vertėtų suskubti, kadangi didelė bilietų dalis jau parduota.

„Vaidilos“ teatro inform.

Gedimino TREČIOKO nuotr. 

Anglų patarlė sako: „Neauklėk sa­vo vaikų – jie vis tiek bus panašūs į tave, tad auklėk save“. Šie žodžiai tinka apibūdinti tėvo vaidmenį: jei­gu vaikui kartais atrodo, kad ma­ma perdėm „pamokslauja“ ir jis ban­do tam priešgyniauti, tai tėvo san­tū­ru­mą įveikti sunku. Tačiau po tuo san­tūrumu, išmintimi, šaltu protu sle­piasi jautri širdis, kupi­na meilės, rūpesčio, atsidavimo sa­vo vaikams.

Bilioniškis Antanas Kar­bauskis – laimingas tėvas. Nors to žodžio jis neištarė – nepratęs prie tokių jautrių vertinimų ir apskritai ne mėgėjas leistis į kalbas, bet jo pasakyti žodžiai „Toks yra gyvenimas“ reiškia daug. O tas gyvenimas buvo dosnus: su žmona Irena jiedu užaugino penkias dukras ir sūnų.

„Merginų krepšinio komanda ir tre­neris“, – netikėtai pašmaikštavo An­tanas, nustebindamas ir savo žmoną.

Kadangi Irena šnekesnė, ant jos labiau ir laikėsi visas mūsų pokalbis, retsykiais įsiterpiant Antanui. Tačiau tebūnie, kad tai jų bendras pašnekesys – juk šeimoje viskas bendra.

„Nuo vaiko dienų mudu pažįstami. Gyvenom Laume­nuose per trijų kilometrų atstumą, nuo kokių 9–10 me­tų vasaromis, norėdami užsidirbti pinigų, darbavomės vienoje laukininkystės brigadoje: reikėjo tai daigus sodintojams pamėtyti, tai daržus laistyti, o per šienapjūtę, kai vyrai šakėmis kraudavo šieną į kupetas, mes būdavome pagrėbstukai“, – suskumba pasakoti Irena.

Baigę mokyklas, abu siekė įgyti profesiją: Irena išvyko į Klaipėdą mokytis į konditeres, Antanas – į Raseinių profesinę, kur įgijo traktorininko teises. Baigęs buvo pašauktas į kariuomenę, Irena liko dirbti Klaipėdoje. Bet iki kol ištekėjo – šeima, naujas gyvenimas, ūkiški darbai vėl grąžino į Laumenus.

„Kai didžioji dukra pradėjo eiti į mokyklą, iki Ąžuolijos aštuonmetės buvo penki kilometrai, teko rytą pirmyn, po pamokų atgal vedžioti, o dar buvo mažesnių vaikų, kolūkio pirmininkas skyrė mums šitą namą. Vidus buvo tik ištinkuotas, apdailą bei grindis teko įsiruošti patiems“, – pasakoja Antanas.

Šiame name ir užaugo šešetas Irenos bei Antano vaikų. Pasak tėvų, keturios dukros gyvena Klaipėdoje, viena Plun­gėje, sūnus įsikūrė Kaune. Du yra baigę univer­sitetus, sūnus apsigynęs ir ma­gistro laipsnį, yra architektas, dirba projektavimo institute. Kitos dukros baigė tai kolegiją, tai profesines mokyk­las, įgijo specialybes, kurios joms šiandien garantuoja pragyvenimą.

„Labiausiai džiaugiamės, kad visi li­ko Lietuvoje“, – sako tėvas.

Irena taip pat tvirtina, jog tai ne vien dėl pagalbos bei paramos, kurios prireikia norint įveikti kaskart vis sunkesniais tampančius darbus, bet dėl to, kad nuolat savo atžalų sulaukia – beveik nėra savaitgalio, kai neaplanko tai vienas, tai kitas.

„Kūčios visada būna pas mus, juo labiau, kad metų pabaigoje yra mano, duk­ros ir anūkės gimtadieniai. Per Ka­lėdas vaikai sklinda į ant­ras puses – negalima ir jų pamiršti. Velykos, Motinos diena, Tėvo diena, gimtadieniai – niekas nebūna pa­miršta“, – džiaugsmingai kalba Irena, pritariamai link­sint Antanui.

Paklaustas, kaip reikėjo susitvarkyti su ne tokia jau maža šeimyna, mažakalbis Antanas tarsteli, jog „be problemų“. Vaikai buvo drausmingi, gerai mokėsi, nors kartais, sako, reikėjo ir griežtesnio žodžio. Irena priduria, kad nuo ryto iki vakaro dirbdamas kolūkyje, An­tanas „mažiau vaikus matė“, tačiau ir ji gali jais tik pasidžiaugti – gėdos niekur nepadarė, mokykloje buvo tarp geriausių, tad pedagogų apibūdinimas „kad visi vaikai tokie būtų“ tėvams širdį labai glostė.

Visgi suktis ir verstis auginant tokią šeimyną tenka labiau, juk, anot Irenos, prie stalo vienu sykiu, įskaitant kartu gyvenusią jos mamą, sėsdavo devyni žmonės.

„Po šešis bekonus per metus pasipjaudavom, turėjome savo paršavedę, vieną kitą prieauglį. Pati kepdavau duoną, pirktinės kepaliuko vien pusryčiams vargiai užtekdavo. Susimaldavom savo rugių, kviečių, valcuoti veždavome į Už­ventį. Kepdavau pagal mamos receptą – pliky­tą. Po penkias dide­les skardas duonkepy. Taigi maisto nepritek­liaus tik­rai nejusdavome. Tekdavo pasispausti prieš mokslo metų pradžią, kai reikėdavo supirkti drabužius, apavą. Dirbo vienas tėtis, aš buvau namuose, savo ūkį prižiūrėjau, nes laikėme daugiau gyvulių, auginome daugiau bulvių, sėjome daržų. Vaikams augant, darbų kolūkyje jiems jau neatsirasdavo, tai talkindavo ravint daržus, šienaujant“, – pasakoja Irena.

„Visus darbus vaikai mokėjo, nebuvo ištižę. Mokykla Laukuvoje buvo už septynių kilometrų, žinoma, važiuodavo autobusas, bet kai žiemą užpustydavo kelius, tai ir nueidavo, ir pareidavo pėsčiomis. Ir nesiskundė, ir sunku nebuvo. Tai ne dabar, kai vien tik dejonės: girdi, per anksti vaikus veža bei pan. Tegul pažingsniuoja – tik stipresni ir sveikesni taps, o ne tokie išlepę“, – pritaria An­tanas žmonai.

Džiaugiasi tėvai išauklėję supratingus vaikus – nesidairė jie į tėvų kišenę, o visa, ką turi, užsidirbo patys, pradedant pačių išsikeltomis vestuvėmis. Tėvas sako nei dukroms, nei sūnui ant­rų pusių nerinkęs ir savo nuomonės nereiškęs: „Kaip pasirinks, taip ir gyvens“. Ir gyvena, ir savo vaikus augina – vienuolika anūkų senelius džiugina.

„Geras jis yra tėvas, o dabar anūkų neatsigina. Išlipa iš mašinos ir išskėstom rankom tiesiu taikymu pas senelį. Mažiukai vienas ant vieno kelio, kitas ant ant­ro – ir sėdi prie stalo, senelis juos apkabinęs“, – giria Antaną Irena.

Jiedu didžiuojasi, kad pernai gimė net trys anūkai. Tačiau guodžiasi ir dėl netekties: vos sulaukęs 40-ies mirė žentas – geras, darbštus, rūpestingas žmo­gus...

Dabar Antanas su Irena gyvena laukimu – aplankyti atvykstančių vaikų bei anūkų. Tėčiui gal ir nelabai patinka vaikų protinimas, kad gana visko laikyti, kad geriau patausoti sveikatą. Tačiau toks yra mylinčių vaikų troškimas. Visgi atsisakę pienininkystės ūkio, kuriame vienu metu buvo per 20 „galvų“, Karbauskiai pasiliko porą žindenių ir telyčią, o didelį tvartą, anot Antano, užkariavo vištos. Viso to, kaip sako Irena, užtenka ir jiems, ir vaikų šeimoms draugiškai pasidalinti.

Ilgas vaiko sąmonėjimo kelias – nuo patiklių mažylio akučių iki mąstančios asmenybės. Šituo sudėtingu keliu veda tėvo rankos, lydi jo žvilgsnis, sergsti mylinti širdis, kad vaiko pasaulis būtų saugus. Padėkokime už tai kiekvienas savo Tėvui – gyvam ar jau Amžinybėje...

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Rinkimų maratonas tęsiasi – vos savaitė beliko iki bir­želio 9-osios, kai teks apsispręsti, ką siųsti į Europos Par­lamentą, kur į 11 Lietuvai skiriamų vietų pretenduoja 319 kandidatų, įrašytų 14-oje partijų ir vienoje politinių ko­mi­tetų koalicijoje. Tarp norinčiųjų tvarkyti visos Europos rei­­kalus yra ir keturi daugiau ar mažiau su Šilale susiję as­menys – į Europos Parlamentą nusitaikė ne tik du mūsų kraš­te rinkti Seimo nariai bei savivaldybės tarybos narė, bet ir vienas rajone dirbantis seniūnas.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Šilališkiai – tvarkingi ir kruopščiai aplinką prižiūrintys žmonės. Bet, kaip ir visur, pasitaiko tokių, kurie kaimynams kelia pasipiktinimą.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Šiandien rajono ugdymo įstaigose skam­ba Paskutinis skambutis abiturien­tams, o kitą savaitę, birželio 5-ąją, jau startuos ir pagrindinė brandos egzaminų sesija. Šiais metais Šilalės rajono bend­rojo ugdymo mokyklas baigia 257 dvyliktokai, bet ar visiems bus leista laikyti pasirinktus brandos egzaminus, pa­aiškės birželio 4 d., pasibaigus ugdymo procesui.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40