Pergale vis mažiau tiki net Kyjivo teatrų žiūrovai

„Kaip toliau gyventi, kai po daugybės bendražygių žūčių jautiesi pusiau mirusi“? Tokį klausimą uždavė spektaklio herojė Nadia, užsivilkusi apsauginį kombinezoną, užsidėjusi šalmą ir išėjusi į minų lauką...

Lesės Ukrainkos vardo teatre Kyjive spektaklis „Atsargiai, mina“ trunka vos 45 minutes, tačiau emocijos įkaista taip, jog dalis žiūrovų apsiašaroja. Ne vien tik dėl puikiai išminuotoją Nadią vaidinančios Irinos Bučko-Doroševskos, bet ir dėl asmeninių išgyvenimų. Dauguma kalbintų žmonių prisipažino, kad fronte kovoja jų giminaičiai, bend­radarbiai ar mokslo draugai, dalis jų jau yra žuvę. 

Po spektaklio pakalbinęs vienintelę jo aktorę, sužinojau, kad Irina turi tolimų giminaičių Lietuvoje, o pjesę sukūrė bendram Ukrainos ir Lietuvos gat­vės teatrų festivaliui. Po puikaus įvertinimo nusprendė vaidinimą rodyti teat­re, vėliau pelnė Gynybos ministerijos kasmetinį Bogdano Chmelnickio vardo prizą už patriotizmo skatinimą. Visa tai sužinojau po spektaklio, o jis dėmesį prikaustė nuo pirmųjų minučių ir buvo lydimas tylaus gretimai sėdinčios moters kūkčiojimo. Kai vėliau moters paklausiau, kas ją taip sukrėtė, ji prisipažino, jog prieš du mėnesius į frontą buvo mobilizuotas jos sutuoktinis, todėl dabar, pergyvendama dėl jo likimo, į pasakojimus apie fronto baisumus ji ėmė reaguoti labai jautriai. 

Žiūrovai neslėpė jaudulio ir ašarų, po spektaklio teikė aktorei saldainių dėžutes, o ši dėkojo ir prašė prisidėti prie skraidyklių kariams pirkimo, pervedant lėšų į scenoje visą laiką rodomą sąskaitą.

„Aš šį vaidmenį irgi labai išgyvenu, man tai tarsi Bachmute žuvusio brolio Olego įamžinimas. Jam buvo tik 34-eri“, – sakė Irina.

Aktorė papasakojo, jog fronte sunkiai buvo sužeistas ir kovoti nebegali jos tėtis, tačiau į mūšius eina dėdė ir daugybė teatro darbuotojų ar jų šeimų narių, taip pat kariauja ir aktoriai. Fronte žuvo ne tik Irinos brolis, bet ir dėdė, mamos brolis.

Pjesė buvo sukurta pagal tik­rą jaunos šokėjos Nadios, karo metu atsisakiusios vykti į išsvajotą festivalį ir tapusios išminuotoja, istoriją. 

„Rašytoja pjesės pabaigoje sugalvojo Nadią „pražudyti“. Gal taip poveikis būtų didesnis, bet mudu su režisieriumi nusprendėme, kad aplink ir taip per daug skausmo, tad palikome heroję gyvą“, – atskleidė Irina.

Pjesės herojės Nadios tėvas po skyrybų persikelia gyventi į Krymą, o ten jį vaikystėje aplankiusi mergaitė Krymą ėmė įsivaizduoti kaip svajonių žemę, kuri dėl okupacijos tapo nepasiekiama. Per karą Nadia ne tik prarado ryšį su tėvu, bet išsiskyrė ir su jai svetimu tapusiu sužadėtiniu. Psichinę jos būseną labiausiai slegia naktiniai košmarai ir apmąstymai, kodėl žuvo visi bendražygiai išminuotojai, o ji vis dar gyva. Papildomai slegia ir tai, jog ji negali pasiguosti telefonu skambinančiai mamai, bet turi jai meluoti, kad dirba medike, o ne išminuotoja, mat bijo, kad mamos širdis teisybės neatlaikytų.

„Mane dažnai kamuoja toks pat klausimas ir sap­nuoju panašius košmarus“, – prisipažino po spektaklio aktorei padėkoti priėjęs kariškis Andrejus. 

Vaikinas sakė su okupantais kovojęs šešis metus, tačiau po sunkių sužeidimų neseniai buvo demobilizuo­tas. Paklaustas, ar tiki pergale, Andrejus sakė, jog yra karys ir privalo ja tikėti. Tuo tarpu su juo buvusi mergina tyliai sušnibždėjo, kad jis „didesnes viltis deda į Donaldo Trumpo taikos planą, nes žinios iš fronto yra prastos, o girdėdami apie nesėkmes, vyrai slepiasi nuo mobilizacijos“.

Ne visi pašnekovai teatre ir gatvėje taip kalbėjo, tačiau abejojančių pergale ir okupuotų teritorijų atsikovojimu akivaizdžiai pagausėjo. Tai liudija ir neseniai Kyjivo sociologinių apklausų įmonės „Demokratinės iniciatyvos“ atliktas tyrimas, skelbiantis, jog 47 proc. ukrainiečių pritartų stojimui į NATO, atsisakant Rusijos okupuotų teritorijų. Tam nepritartų 31 proc., nors prieš metus nepritariančiųjų buvo dauguma.

Pjesę „Atsargiai, mina“ žiūrėjau gruodžio pradžioje, o kadangi šv. Kalėdų išvakarėse spektaklius Kyjive ar Lvive lankiau ir prieš metus, ir prieš du, galiu palyginti žiūrovų nuotaikas tada ir dabar. Pamenu žmonių džiaugsmą, kai 2022 m. antroje pusėje Lvivo valdžia leido atnaujinti teatrų veiklą. Nors taupumo sumetimais salės buvo nekūrenamos ir žiūrovams teko sėdėti su paltais bei pirštinėmis, nuotaikos buvo pakilios. Mat tada per rudenį prasidėjusį kontrpuolimą Ukrainos kariuomenė sparčiai veržėsi pirmyn ir atsiėmė beveik visą Charkivo regioną. Kai 2022 m. 

lapkričio viduryje pavyko išvaduoti priešo labai ginamą Chersoną, praeivių veiduose nušvito šypsenos. Nemaža dalis šnekintų žiūrovų tada prognozavo, jog 2023 m. karas pasibaigs pergale ir visų okupuotų teritorijų išlaisvinimu, o kai kurie tuomet planavo ateinančius 2024-uosius švęsti atkovotame Kryme.

2022 m. gruodį Charkivo regione teko dalyvauti šv. Mikalojaus sutiktuvių šventėje vaikams, surengtoje vos už 25 kilometrų nuo Rusijos sienos esančioje Cirkūnų gyvenvietėje. Nors karo pradžioje čia buvo sugriauta daugiau nei pusė pastatų, o iš kaimo pabėgo dauguma gyventojų, jo vadovai buvo įsitikinę netolima pergale ir kvietė žmones grįžti gimtinėn.

Tačiau 2023 m. atnešė skaudesnę realybę, žmonių veidai apniuko. Maskva kažkokiu būdu sužinojo apie ukrainiečių ruošiamą naują kontrpuolimą ir, susprogdinusi Kachovkos užtvanką, sužlugdė šiuos planus. Be to, okupantai sustiprino savo puolimą, užėmė devynis metus ukrainiečių sėkmingai gintą Bachmutą bei kelias kitas strategines vietoves. Todėl dėl pagausėjusių apšaudymų Cirkūnų kaime 2023 m. buvo atšaukta suplanuota šv. Mikalojaus sutiktuvių šventė, o dalis čia sugrįžusių gyventojų vėl ryžosi bėgti. Panašios liūd­nos nuotaikos vyravo ir Kyjivo teatruose, o sostinės gatvėse matėsi vis daugiau neįgaliais tapusių karių...

Šis gruodis Kyjive buvo pats liūdniausias. Ukrainos sostinė prarado iki tol justą saugumo jausmą, kurį buvo suteikusi amerikietiška priešraketinė „Patriot“ sistema. Rusų konstruktoriai prikūrė naujų raketų ir skraidyklių, be to, jų ėmė leisti tokią gausybę, kad gynėjai nebeįstengia visų nutrenkti, o ir numuštų liekanos uždega butus, mašinas, pražudo žmones. Ir nors sostinė yra saugesnė už pafrontės Chersoną, Charkivą ar Sumus, ramybė Kyjive yra labai trapi. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.