Trijų tūkstančių kalnų ir upių šalyje

Maždaug prieš metus teko apsi­lankyti Pietų Korėjoje ir Japonijo­je. Abi šalys paliko neišdildomų įs­pūdžių, kuriais ir noriu pasidalinti su „Šilalės artojo“ skaitytojais. Pirma­sis reportažas – apie įspūdingąją Pie­tų Korėją.

Iš Vilniaus pakylame skrydžiui į Stambulą, o iš jo – į pagrindinį Pietų Korėjos sostinės Seulo oro uostą Inčono (Incheon) mieste. Pietų Korėja, kurioje gyvena apie 52 mln. gyventojų, dar vadinama Rytinio gaivumo ir Trijų tūkstančių nuostabiai gražių kalnų bei upių šalimi, pasitinka priešingybėmis, derančiomis viena prie kitos. Nepaliesta laukinė gamta ir kruopščiai išsaugotos senosios tradicijos čia gyvuoja kartu su klestinčiomis naujųjų laikų technologijomis. Didingi rūmai, tvirtovės ir šventyklos glaudžiasi prie modernių dangoraižių ir prabangių viešbučių. Pietų ir Šiaurės Korėja nuo 1945 m. atskirtos viena nuo kitos demilitarizuota zona. Paju miestelyje vietinis gidas pasakojo, kad šioji zona ypatingai traukia žmones, ieškančius priežasčių, kodėl daugiau nei 80 metų nebuvo kitos išeities, kaip nutraukti beprasmius žudymus tarp tos pačios tautos žmonių ir pasirinkti paliaubas (ne taikos sutartį) bei galutinai atskirti Šiaurės ir Pietų Korėjas. Dabar siena yra stebima abiejų valstybių kareivių, sutelktos didžiulės karinės pajėgos, o netoliese esantys tiltai  ,,Negrįžimo“, ,,Laisvės“ ir po demilitarizuota zona iškasti keturi tuneliai liudija apie buvusią ir tebesančią įtemptą padėtį. Tiesa, turistams, norint priartėti prie šios zonos, tereikia turėti pasą, tuo tarpu korėjiečiai vis dar turi gauti specia­lius leidimus. 

Dora observatorija, įkurta ant Dorasan kalno viršūnės – puiki vieta apžvelgti visą teritoriją. Observatorija yra artimiausias taškas Šiaurės Korėjai geografiniu požiūriu.  

Teritorija šalia observatorijos, kurioje daugybė su Korėjos karu susijusių paminklų ir skulptūrų, yra taip vadinamas trečiasis tunelis (iškirstas uoloje 73 met­rų gylyje), atsiradęs planuojant invaziją į Pietų Korėją – buvo numatyta, jog, esant reikalui, bus įmanoma vos per valandą iš Šiaurės Korėjos į Pietų perkelti visą kareivių diviziją.

Pietų Korėja yra prezidentinė respub­lika, o prezidentas, kaip ir pas mus, renkamas penkerių metų kadencijai. Jis ten yra ir vyriausybės vadovas. Pietų Korėjos parlamentas vadinamas Nacionaliniu susirinkimu arba Kukhoi, renkamas ketveriems metams, susideda iš 299 narių. Nacionalinė valiuta – vonas, o vienas euras lygus maždaug 1313 vonų. Didesniuose viešbučiuose, parduotuvėse ir restoranuose priimamos mums jau žinomos įprastos bankų kreditinės kortelės.

Be abejonės, korėjietiška virtuvė labai savita, tačiau tai, kas iš pradžių atrodo sunkiai valgoma, vėliau tampa netgi mėgstamu patiekalu, pavyzdžiui, kimči jigae (kimči sriuba). 

Korėjiečių dažniausiai naudojami produktai yra ryžiai, pupos, įvairūs grūdai, jūros gėrybės, mėsa. Seule dalyvavome kimči ruošimo programoje. Jo paruošimo būdų, sakoma, yra apie 160, ir juokaujama, kad pekino kopūstas ir korėjietis – neatsiejama. 

Namsan kalne stūkso Seulo simbolis – 350 m aukščio bokštas, iš kurio 360 laipsnių kampu galima apžvelgti įspūdingą naktinę miesto panoramą.

Gyeonbokgung karalių rūmai, pastatyti XIV a., vadinami ,,Didžiai palaimintais dangaus rūmais“, yra vieni iš 5 Joseon dinastijos valdų. Jiems taip pat priskirtas ir Etnografinis muziejus su kolekcijomis, reprezentuojančiomis kasdieninį korėjiečių gyvenimą. Įėjus į didžiulę rūmų teritoriją, užgniaužia kvapą nuo didybės, grožio pastatų, sodų. Šie rū­mai yra geriausiai išsaugoti iš penkerių mūsų dienas pasiekusių karališkųjų Joseon rezidencijų. Rūmų komp­leksas 1997 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Dongdemuno dizaino cent­ras, dėl kurio savo išskirtinės architektūros Seulas 2010 m. tapo pasaulio dizaino sostine, laikomas didžiausiu 3D amorfinės struk­tūros pastatu pasau­lyje. Jis išsiskiria ne tik sa­vo architektūra, bet ir tuo, kad po vienu stogu talpina meno salę, muziejų, dizai­no studiją ir parduotuvę bei Dongdemuno istorijos ir kultūros parką.

Gvangja – vienas didžiausių Pietų Korėjos tradicinių turgų, kur prekiaujama kokybiškomis šilko prekėmis, linine patalyne, rankų darbo gaminiais. Šis turgus skaičiuoja daugiau nei 100 metų istoriją ir yra labai mėgstamas jaunimo dėl jame aptinkamų vintažinių drabužių, kurie savo neįprastu dizainu pritraukia net ir Korėjos įžymybes.

Įspūdingas ir Seoraksano nacionalinis parkas, dar žinomas kaip Seolsan arba Seolbongsan („sniego didelis kalnas“), nes sniegas Seoraksano kalnuose neištirpsta ir ilgai išsilaiko ant uolų. 1982 m. jį pradėjo globoti UNESCO. Nuo aukščiausios parko viršukalnės Daeecheongbong  atsiveria didinga kalnų panorama. Seoraksan kalnai – treti pagal aukštį Pietų Korėjoje (po Hallasan vulkano) Jeju saloje ir Jirisan kalnyno pietinėje Pietų Korėjos dalyje.

Vykstame į Sinheungsa šventyklos vienuolyną, kurį 590-658 m. pastatė Jajangyulsa, keliavęs į garsius visoje tautoje kalnus karalienės Jindeok viešpatavimo metais. Iki mūsų dienų puikiai išsilaikė pagrindinė šventykla, prieglauda bei daugybė kitų statinių, tokių kaip Hyangseongsaji – trijų aukštų mūrinis bokštas, laikomas Pietų Korėjos kultūros vertybe. O keliautojai čia užsuka ne tik dėl istorinio paveldo, bet ir dėl nuostabaus kraštovaizdžio. Mūsų tikslas  bu­vo susipažinti su budistų bendruome­nės gyvenimo sąlygomis, dalyvaujant bendrose apeigose ir giedojimuose, mai­tinimasis kartu su vienuoliais bei miegojimas šventykloje ant grindų. Beje, vienuoliai gana sportiški vyrai, mat per pamaldas vyksta budos pasveikinimai – gana sunkūs fiziniai pratimai, kartu su maldomis ir gana ilgą laiką. Iš mūsų grupės atlaikėm gal kokie penki žmonės. Man pavyko, bet buvau ,,mėlyna“, nes tik­rai nelengvas išbandymas.

Rasa ŠIAUDVYTIENĖ

AUTORĖS nuotr.

(Bus daugiau)