Iš Šilalės išsiveža pačius gražiausius atsiminimus

Vos prieš metus Pajūryje vyko karinio dalinio įkurtuvės, o šiuo metu su pirmuoju brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono vadu pulkininku leitenantu Vadimu Jeriominu jau rengiamasi atsisveikinti. Liepos 1-ąją įvyks vadų apsikeitimo ceremonija, bus minimos bataliono 3-iosios metinės ir bataliono kovinės vėliavos įteikimo metinių šventė.

Kokius įspūdžius iš mūsų krašto išsiveža karininkas ir jo šeima? Koks yra Lietuvos kariuomenės karininko šeimos gyvenimas? Apie tai „Šilalės artojo“ skaitytojams sutiko papasakoti ne tik pats bataliono vadas, bet ir jo sutuoktinė Olga bei aštuonmetis sūnus Martynas. Mažajam Tomui jokios permainos kol kas nerūpi – dvimetis kuo puikiausia jaučiais ten, kur yra mama, tėtis ir vyresnysis brolis.

Atrado kitokį gyvenimą

„Esu vilnietė, dvylika metų dirbau higieniste darbų saugos srityje, vertindavau riziką. Vėliau studijavau psichologiją, planavau dirbti toje pačioje srityje, tik platesniu – psichosocialiniu – mastu, o gavosi taip, kad dėl šeimos mečiau darbą ir kraustausi paskui sutuoktinį. Nors iki pažinties su juo apie kariuomenę nieko nežinojau“, – karininko žmonos gyvenimą trumpai nusako O. Je­riomina. 

Pajūrį paliekantis karininkas, galima sakyti, seka savo tėvo pėdomis, kuris irgi buvo užsitarnavęs tokį pat karinį laipsnį.

„Tuo metu, kai gimiau, šeima gyveno Raseiniuose, nes ten kariniame komisariate tar­navo tėvas. Beje, jis yra uk­rai­nietis, iš Charkovo, o mama – rusė, iš Kaliningrado srities. Tu­riu brolį, jis dirba statybų sektoriuje. Tą sritį buvau pasirinkęs ir aš, tačiau liki­mas mane atvedė į kariuomenę. Nors tikrai niekada nesvarsčiau galimybės sekti tėvo pėdomis, dabar abu randame daug bendrų temų. Žinoma, laikmetis yra kitas, kariuomenės – skirtingos, bet randame apie ką kalbėtis“, – atvirai pasakoja plk. ltn. V. Jeriominas. 

Planavo būti statybininku

V. Jeriomino šeima į Vilnių persikėlė, kai jam buvo šešeri, broliui septyneri metai. Tad visas sąmoningas gyvenimas pra­bėgo sostinėje. Baigę mokyk­lą, abu broliai nusprendė mokytis Vilniaus aukštesniojoje statybos mokykloje, bet Vadimas panoro sau įro­dy­ti, jog gali pasiekti daugiau, ir įstojo į Generolo Jono Že­­mai­čio Lietuvos karo akademiją.

„Tuo metu jokių didelių tikslų neturėjau, tiesiog norėjau save išbandyti. Be to, pirmą pusmetį buvo leista apsispręsti, ar tikrai pasirinktas gyvenimo kelias yra tavo. Per tą laikotarpį „nubyra“ daug jaunuolių, nes tiems, kurie iš anksto turi susiformavę įvaizdį, koks yra kario gyvenimas, galbūt atsiveria kitoks vaizdas. O aš, kaip sakiau, išankstinės nuomonės neturėjau. Be to, man puikiai sekėsi matematika, tiko ir fiziniai išbandymai. Supratau, kad galiu, ir nusprendžiau likti karo akademijoje. O vėliau viskas klojosi savaime. Kaip tik tuo metu buvo pradėtas formuoti pirmasis artilerijos batalio­nas, reikėjo karininkų, mes buvome pirmieji leitenantai. Štai taip, po studijų baigimo 2001 m., tapau ir likau artileristu“, – trumpai savo atsiradimą Lie­tuvos kariuomenėje išdėsto plk. ltn. V. Jeriominas.

Išbandymai – draugystės pradžioje

Olga ir Vadimas susipažino per draugus, kai Vadimas jau dirbo Rukloje. Pora iš pradžių susitikinėdavo tik savaitgaliais, bet po kurio laiko Olga ryžosi persikelti iš Vilniaus į Jonavą, kad galėtų su mylimuoju gyventi kartu. Jau tada jai teko pakeisti darbą, atvykti į kraštą, kuriame neturėjo nė vieno pažįstamo ar giminaičio. 

„Tad išbandymai prasidėjo dar tada. Tačiau man visa tai atrodė kaip pramoga, dar nelabai supratau, kad toks bus visas mūsų gyvenimas“, – prisimindama, jog tuomet, kai ji vos atsikėlė gyventi į Jonavą, Vadimą išsiuntė mokytis į Vil­nių, pasakojo karininko žmo­na.

Šeima prisipažįsta, jog teko ir pas tėvus Vilniuje pagyventi, kol nusprendė įsigyti butą. Paėmė paskolą, nusipirko, bet tuomet vyras išvyko į misiją Afganistane. 

„O man tuo metu reikėjo gintis diplomą. Po dvejų metų gimus Martynui, supratau, kad mano profesinė karjera yra baigta, bent jau kuriam laikui teks pamiršti darbą ir profesinių įgūdžių tobulinimą“, – sa­ko Olga.  

Praėjo treji metai

Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalionas įkurtas 2017 m. liepos 1 d. Tai antrasis Lietuvos kariuomenės artilerijos batalionas, įkurtas siekiant suformuoti paramos ugnimi pajėgumus

Mo­­­torizuotoje pėstininkų bri­­gadoje „Žemaitija“. Bū­tent į šios brigados vadovybę ir perkeliamas trejus metus M. Pe­­čiulionio batalionui vadovavęs plk. ltn. V. Jeriominas.

„Rotacija vykdoma kas trejus metus. Šiemet, liepos 10 d., sukaks lygiai treji metai, kai buvau paskirtas eiti vado pa­reigas. Tik šilališkiams galbūt atrodo, kad vadovavau metus, nes į Pajūrį iš Radviliškio atvykome pernai. Žinoma, gaila, jog ir vėl tenka kraustytis, išvykti iš Šilalės, kur visiems mums labai patiko. Tiesą sakant, šį miestą įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, taip žmonai ir pasakiau“, – juokiasi batalio­no vadas.  

Karininkų šeimoms – iššūkiai 

Olga pritaria ir prisimena, kad kol batalionas buvo dislokuotas Radviliškyje, vyras buto ten neieškojo ir šeimai nė nesiūlė pas jį kraustytis –  pats savaitgaliais važinėjo į namus Vilniuje. 

„Kai kurios karininkų šeimos taip gyvena nuolat. Bet aš įsitikinau, jog, norint išlaikyti tvirtą šeimą, tikrus santykius, būtina visiems gyventi sykiu. Kai tėtis grįžta tik savaitgaliais, vaikams trūksta auklėjimo, drausmės, o ir bend­ravimas nėra tikras, toks, koks turėtų būti. Tad pasirinkau kitą variantą – vykstu su vaikais ten, kur siunčia vyrą. Kai pagaliau po ilgų paieškų pavyko gauti butą Šilalėje, labai apsidžiaugiau. Jūsų miestas patiko ne tik Vadimui, man ir vaikams, bet ir mūsų tėvams jis paliko gerą įspūdį. Mano mama, vaikščiodama po Šilalę, stebėdavosi, kaip čia gražu, žalia, ramu, kokie darbštūs yra šio krašto žmonės. Mes, vilniečiai, retai kur galime pamatyti karvių, o čia jų labai daug ganosi. Tad nusprendėme, jog šilališkiai netinginiauja, o ūkininkauja, patys užsiaugina daržovių, laiko gyvulių. Šilalė – tikrai išskirtinis kraštas“, – giria žemaičius O. Jeriomina. 

Ir nors čia teko gyventi labai trumpai – vos metus, per tą laiką Olga taip ir negavo darbo (sako, jog kliūtis buvo jos bakalauro mokslinis laipsnis, o šilališkiai reikalavo magistro), o mažasis Tomas taip ir nesulaukė eilės į darželį, karininko žmona palieka mus be didelių nuoskaudų.

„Nebuvau susidūrusi su tokia problema, nes Vilniuje į lopšelį-darželį priima pagal kitokią tvarką nei Šilalėje. Čia reikėjo deklaruoti gyvenamą­ją vietą, o buto šeimininkai ne taip greit sutinka tai padaryti. Dabar bijau, kad tokia pat tvarka, o tai reiškia ir ilgą eilę, gali laukti ir Klaipėdoje. Manau, jog karininkų šeimoms neturėtų galioti bend­ra tvarka, turėtų būti taikomos išimtys. Juk mes ne savo noru keičiame gyvenamąją vietą, mus siunčia valstybė. Žinoma, galima sakyti, kad tar­nauti siunčia tik vyrą, tačiau, kaip minėjau, jeigu nori išsaugoti šeimą, tvirtus šeiminius ryšius, tinkamai auklėti vaikus, reikėtų keisti šias nuostatas. Bet tai – visos Lietuvos problema, netaikau tik Šilalei, kur žmonės tikrai rūpestingi, supratingi ir stengiasi padėti. Be to, į jūsų miestą karinis vienetas atsikėlė vos prieš metus, tad ir tokių situacijų iki šiol nebuvo. Tikiu, jog, laikui bėgant, šilališkiai ras būdų, kaip apgyvendinti karininkų šeimas, kaip suteikti sutuok­tiniams galimybę dirbti, o vaikams lankyti ugdymo įstai­gas“, – apie visų karininkų žmonų rūpesčius kalba O. Je­rio­mi­na. 

Vaikams migracija naudinga

Šilalės Dariaus ir Girėno pro­gimnazijoje metus mokęsis Martynas džiaugiasi, kad Ši­lalėje susirado daug draugų, o mokytoja jį nuolat gyrė kaip daugiausiai knygų perskaitantį mokinį. Tiesa, susikalbėti iš pradžių pavyko ne su visais. Mama prisiminė, jog pirmas sūnaus klausimas, prieš kraustantis į Žemaitiją, toks ir buvo: kokia kalba šnekama Šilalėje.

„Kurį laiką gyvenome Es­ti­joje, Vadimas studijavo Bal­ti­jos gynybos koledže. Ten Mar­tynui išties iš pradžių buvo stresas, teko lankyti angliakalbiams skirtą darželį. Todėl vaikas ir pagalvojo apie jam svarbiausią dalyką – ar pavyks nuvykus susišnekėti. Nors vaikai imlūs kalboms, ir Estijoje Martynui keblumų kilo tik pirmas savaites“, – sako Olga.

„Užtat dabar moku tris kalbas: rusiškai, lietuviškai ir ang­liškai bendrauju laisvai, o estiškai tik buvau pramokęs. Kai atvažiavau į Šilalę, irgi ne viską suprasdavau, ypač, kai bendraamžiai kalbėdavo greitai. Ir iki šiol nežinau, kas yra „kūminas“, kurį taip dažnai mini mano draugas“, – prisipažįsta guvus aštuonmetis. 

Ideali vieta auginti vaikus

Vilniečių šeima sako per metus nespėję suprasti, koks yra šilališkių charakteris, bet kai kurias gyvenimo detales pastebi. Pavyzdžiui, Šilalėje gyvenimo tempas yra gerokai lėtesnis, vakarais gatvėse apskritai tuščia, kai tuo tarpu Vilniuje tokiu paros metu gyvenimas tik pradeda virti. Nėra pas mus ir elgetaujančių, miegančių skveruose asmenų, kurių sostinės viešosiose vietose tikrai netrūksta. 

„Štai todėl sakau, kad Šilalėje nepalyginamai geriau nei didmiestyje yra gyventi jaunoms, vaikus auginančioms šeimoms. Čia visada gali būti ramus, išleidęs vaiką pažaisti. Martyno nereikėjo lydėti nei į mokyklą, nei į baseiną, nei į muzikos mokyklą – visur jis saugiai galėjo nueiti pats. Dabar, kai ruošiamės persikelti į Klaipėdą, miestą, kurio nė vienas nežinome, ko gero, viskas bus sudėtingiau“, – svarsto du mažamečius auginanti Olga. 

Vadimas priduria, kad vaikams toks važinėjimas, nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti sudėtingas, vis tik turi ir daug pliusų.

„Vaikams tai tarsi galimybė tobulėti, augti, gebėti kurti naujus santykius. Atvykęs į kitą vietovę, jis yra priverstas pats rodyti iniciatyvą ir norą draugauti. Mes esame tie tėvai, kurie skatiname draugystę, neprisirišant prie žmogaus darbo, įtakingumo. Tad Mar­tynui nėra jokio streso, kai tenka vėl atrasti naujus draugus kieme ar mokykloje, jam visiškai nesvarbi draugo turtinė padėtis – greičiau atvirkščiai: jis mielai gali paskolinti neturinčiam draugui paspirtuką ar dviratį, nes svarbiausia yra draugystė.

O šilališkiai tikrai turi kuo džiaugtis – miestelis yra labai patogioje vietoje, iki Baltijos jūros vos valanda kelio“, – sako V. Jeriominas. 

Šventės data nesikeičia

M. Pečiulionio bataliono atstovas spaudai Donatas Bar­sys informavo, kad nuo bataliono įkūrimo (2017 m. liepos 1 d.) jam vadovavęs plk. ltn. V. Je­riominas su batalionu atsisveikins liepos 1-ąją. Jau anksčiau vadas yra sakęs, jog ši data Pajūryje visada bus minima šventiškai, nes tądien ne tik minimos bataliono įkūrimo metinės, bet ir kovinės vėliavos įteikimo diena.

„Šventė vyks Pajūrio miestelio rekreacinėje zonoje. Ce­remonijos metu vadas batalio­no kovinę vėliavą perduos jį pakeisiančiam vadui“, – informavo bataliono atstovas.

Šioje šventinėje ceremonijoje žada dalyvauti Lietuvos kariuomenės dalinių vadai ir civilinių institucijų vadovai, Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų orkestras.

Savo tarnybą batalione Pa­jūryje baigiantis plk. ltn. V. Je­riominas toliau ją tęs Klai­pė­doje, kur eis Motori­zuo­tosios pėstininkų brigados „Že­mai­tija“ štabo viršininko pareigas. Jo pradėtus darbus Pa­jūryje dislokuotame M. Pe­čiulionio batalione tęs majoras Tomas Naudužas, iki šiol ėjęs štabo viršininko pareigas Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir asmeninio pašnekovų albumo nuotr.