Ramybe alsuojantis meilės vakaras

Senolių išmintis, kad anksti kėlęs ir jaunas vedęs nesigailėsi, pajūriškiams Anicetai ir Al­fredui Rakauskams pasitvirtino su kaupu – pragyvenę santuokoje 60 metų, užauginę vai­kus, sulaukę būrio anūkų, proanūkių, šian­dien dar juda kruta ir turi puikaus laiko sau. Pa­sidžiaugti gyvenimu, kartu praleistais metais ir, žinoma, savo dėmesiu, atjauta, supratin­gumu paremti bei pastiprinti vienas kitą. Tie­siog viskas taip pat, kaip prieš daugiau nei pusę amžiaus, kuomet prieš Dievą ir žmones davė priesaiką vienas kitą mylėti ir niekada neapleisti.

Su meile ir atsakomybe

„Nebuvo reikalo per visą am­žių nei labai pyktis, nei provo­­tis – reikėjo sunkiai ir daug dirbti. Augo vaikai, o jiems visko reikia“, – sako, kaip greitai paaiškėja, gana mažakalbis Al­fre­das.

Atsakomybė už šeimą yra pagrindinė vyro ir tėvo priedermė, o Alfredo – juo labiau, nes jiedu su žmona susilaukė penkių atžalų: keturių dukterų ir sūnaus. Tad prisi­ėjo abiem nemažai paplušėti, kad galėtų visiems vaikams padėti tvirtą gyvenimo pagrindą – sveikus užauginti, specia­lybes suteikti, palaiminti ir iš gimtojo lizdo savan išleisti. Tačiau, kaip sakoma, materialinė gerovė yra uždirbama, užgyvenama. O štai dvasinis gėris, meilė, vertybių visuma bei jų branginimas yra gaunami tik iš tėvų, įskiepijami šeimoje. Viso to Ra­kauskų vaikams, matyt, tik­rai netrūko, nes laimingi tėvai šian­dien gali džiaugtis ir didžiuo­tis jais: visi yra geri, do­ri, darbštūs, tvarkingi. Taip auklėja ir savo atžalas, o šios – savąsias.

Atstumas meilei – ne kliūtis

Aniceta su Alfredu augo kaimyniniuose kaimuose, pažįstami nuo vaikystės – Alfredo gimtuosius Sprau­dai­čius nuo Pakalniškių, kur, pasistačiu­si tro­bą, iš Baciškės atsikraustė Anicetos tėvų šeima, skyrė tik miškas. Be to, juodu siejo ir tokia lyg giminystė: Anicetos tėvo brolis buvo vedęs Alfredo tetą. Aniceta prisimena, kaip ją mažą tėvai palikdavo globoti tetai, kad, anot jos, kokia gyvatė, belakstant pamiškėje, neįgeltų.

Taip jiedu ir augo draugaudami ir bendraudami kaip visi vaikai. Kol, pradėję lankyti šokius, vienas kitą pamatė kitaip – ypatingai. O kadangi labai norėjo būti kartu, ilgai nedelsė: kai registravo santuoką, Alfredui buvo 21-eri, o Anice­ta – vos pradėjusi 19-uosius. Alfredas dar rūpinosi ir savo viena likusia mama, tad skubinosi jai suteikti žmonos paramą bei draugystę.

Ta­čiau neilgai trukus, jaunavedžių šeimyninę laimę nutraukė Alfredo gautas šaukimas į sovietinę armiją. Ne­gel­­bėjo ir tai, kad Aniceta jau buvo šeštą mėnesį nėščia. Ir išvyko jaunas vyras ilgiems trejiems metams į tolimąjį Ar­chan­gelską, kur laukė neleng­va ir gana pavojinga tarnyba – saugoti vadinamuosius „zekus“, už sunkius nusikaltimus nuteistus kalėti ilgus metus. Niekas anuomet, pasak Alfredo, tokioje tarnyboje atostogų negaudavo, na, nebent jau karys labai pasižymėdavo: sulaikydavo pabėgusį kalinį, o pabėgimų pasitaikydavo neretai, nes tokiems jau niekas nesvarbu.

Liko Aniceta viena laukti gimsiančio pirmagimio ir vy­ro, kuris ją nuolat lankė laiškais. Kad būtų lengviau, iš Al­­fredo tėvų, kur gyveno susituokę, moteris persikėlė pas savuosius, po trijų mėnesių vyrui išvykus, gimė dukrytė. O kokios ten seniau būdavo motinystės atostogos, – numoja ranka Aniceta: tik sustiprėjai ir į darbą. Palikusi duk­rytę mamos globai, ji darbavosi fermoje. Paskui, kai mažylė ūgtelėjo, kartu pasiimdavo ir ją. Moteris nesiguodžia, tačiau juk galima įspėti ir suprasti, kad be mylimo žmogaus šalia buvo ir sunku, ir, svarbiausia, ilgu. Bet nei dejavo, nei skundėsi, nei kam savo liūdesį rodė – tik laukė. Ir ta diena išaušo.

„Kai lauki ir sulauki“, – žiūrėdama į savo vyrą, patvirtina Aniceta. Ir turbūt abiem atmintin grįžo toji išsiilgta akimirka: pamatyti vienam kitą, o tėvui – dar ir dukrą.

Kūrėsi iš naujo

Grįžęs iš tarnybos, Alfredas įsidarbino vairuotoju kolūky­je. Ir jau nebepaleido automo­bilio vairo visą gyvenimą. Ma­­tyt, darbuotojas jis buvo pa­ti­kimas, nes, anot vyro, nu­dė­­vė­jo net keturis naujus sunk­ve­žimius. 

Tiksliau sakant, ko­lū­kis naujus sunkvežimius vairuoti pa­ti­kė­davo jam. Ne­ga­na to, pri­si­me­­na Alfredas, par­si­varyti jų jam yra tekę tiesiai iš gamyk­los Gorkyje, kuris yra dar už Maskvos. Prisiėjo sunk­ve­ži­miu vykti ir į tolimus reisus, pavyzdžiui, į Odesą, iš kur gabendavo tai šiaudus, tai šieną.

„Teko pavažinėti, daug kur esu pabuvojęs“, – nelinkęs daug­žodžiauti Alfredas.

Gimė dar dvi dukros, o ta­da – sūnus, kaipgi be jo. Šei­mos gy­venime atsirado poky­čių. Pirmosioms mergaitėms pradėjus lankyti mokyk­lą, tėvai nutarė statytis namą Pa­jū­ryje: juk miestelis, čia pat mo­kykla. Statybos neužtruko – jau­nai šeimai padėjo kolūkis, tad per metus ir įsikūrė. Ani­ce­ta prisimena, kaip trimetis sūnelis lakstė po naujus namus ir džiūgaudamas vis klausinėjo tėvų, ar tikrai dabar čia bus jo namučiai.

Paaugus vaikams, atlaisvė­jo ir Anicetos rankos: moteris įsidarbino Pajūrio vidurinėje mokykloje valytoja, išdirbo ten iki pat pensijos, spėjo sukaupti kone dvidešimt me­tų darbo stažo. Motinys­tės džiaugsmas aplankė ir penk­tą kartą – gimė pagrandukė. Moteris dėkinga tuomečiam mokyklos direktoriui, kraštie­čiui iš Pakalniškių, kuris Anice­tos motinystės atostogų me­tu saugojo jai darbo vietą. Pa­gimdžiusi ir užauginusi penkis vaikus, Aniceta pagal ano meto įstatymus į pensiją išėjo sulaukusi 50-ies.

Vaikų meilė tėvams grįžta kaip atpildas

Kiekviena dora, darbšti šeima gyvena dėl savo, vaikų gerovės. Taip gyveno ir Ra­kaus­kai: stengėsi, savo pavyzdžiu mokė vaikus, jog viską reikia susikurti patiems. Todėl ir gyvendami miestelyje laikė gyvulių, arė žemę, sodino bulvių, daržovių, šienavo, kūlė javus. Toks kasdienis, įprastas, į kraują įaugęs darbų ritmas, iš kurio neiškrenta kaimų, o nemažai – ir miestelių žmonių.

Pažino šio ritmo spartą ir Rakauskų vaikai. Nors didžiuma – mergaitės, tačiau jos ne baltarankėmis užaugo. Di­džiuo­jasi tėvai, kad visi yra do­ri, sutiko tokias pat savęs vertas antrąsias puses, sukūrė gražias šeimas ir gražiais vaikaičiais bei provaikaičiais juodu džiugina. Duk­ros pasklidusios skirtingose Lietuvos pusė­se: Kaune, Joniškio rajone, Klai­pėdoje. Tik viena gyvena netoliese – Žvin­giuose ir sūnus – Šilalėje. Iš dvylikos anūkų yra išvykusių ir į užsienį, netrukus pačių brangiausių bei artimiausių žmonių būrį papildys ketvirtasis proanūkis.

Vaikai tėvams – didžiausias džiaugsmas, laukiamiausi ir labiausiai pasiilgstami. Supranta Anicetas su Alfredu, kad atstumai nėra palankūs, bet, pasak mamos, kai jau suvažiuoja visi per tėvų gimtadienius ar šventes, net didelėje troboje ankšta darosi, aidi šurmulys, juokas, klegesys. Ir jie vėl tampa tarsi maži savo tėvų vaikai – pramaniūgai, nenuoramos, nors patys jau seneliais šaukiami... Tokią idilę sukuria gimtuosiuose namuose laukiančios nors nuo metų naštos kiek prigesusios, bet tokios pat šiltos, geros, graudžios motinų ir tėvų akys...

Vienas šalia kito ir kartu

„Metai prabėga – nė nepajunti, vaikai užauga ir išeina... Palikom vienudu... Bet gera pra­džia yra pusė darbo. Tad jei sutarėme jaunystėje, tai ko gi dabar, senatvėje, besipykti? Laimė Die­­vo, vaikai, anūkai sveiki, laimin­gi, skaudžių bėdų ar netek­čių išvengėme, tik tiek, kad tė­vus abiejų palaidojom“, – vienas per kitą kalba senoliai.

Alfredas priduria, jog iki šiol „mašinuką“ vairuoja kaip vairavęs, ir apskritai didelių sveikatos problemų neturintis. Tie­sa, rytą vakarą išgeriąs po tab­letę nuo kraujo spaudimo. Vais­tų išsirašyti dabar esą paprasta: paskambina gydytojai Sau­lei, ir viskas sutvarky­ta. Dar iki koronos daktarai jam pakeitė vienos akies lęšiuką. Antros operuotis senolis neskuba – suspės.

Ma­žiau beįdiktuoja Ani­ce­ta – širdies liga riboja galimybes. Bet štai tvarte penima jau ant­ra „partija“ broilerių. Argi sunku paukščiams lesalo paber­ti? – stebisi moteris. Pa­si­krapš­ti­nėja abu ir po kiemą: nusipjauna veją, nuravi gėlynus. Ir aptvare džiaugsmingai šokinėjantis draugiškas sodybos sargybinis dėmesio reikalauja.

„Visko gyvenime pasitaiko, visko turi būti. Bet mudviem vienam su kitu pasisekė“, – užtikrina Aniceta.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.