Legenda tapęs muziejus – be direktoriaus ir be bilietų

Vasaros savaitgaliai – idealus laikas savo kraštui pa­žinti. Kelionės po Lietuvą tampa vis populiaresnės, o ir važiuoti dažniausiai toli nereikia, stebuklai glūdi vi­sai čia pat, tik per darbus mes jų nematome. Bene slė­piningiausia atrodo Žemaitijos kaimynystėje esanti Ma­žoji Lietuva, o vartais į ją vadinami Smalininkai – tikra šio krašto karūna, kurią puošia ilgiausia Lietuvoje ąžuolų alėja, seniausia vandens matavimo stotis, skulptūrų parkas, senasis Nemuno uostas. Tačiau tikrąją Smalininkų dvasią pajusti galima tik apsilankius pas Justiną Stonį ir apžiūrėjus jo kieme įkurtą populiariausią visoje pane­munėje Senovinės technikos muziejų. 

Be darbo valandų ir bilietų

Justinas jus pasitiks prie vartų, paspaus ranką ir maloniai pakvies užeiti. Jo muziejus neturi nei darbo valandų, nei bilietų. Vartai atsivers, net jei na­muose nebus šeimininko – dauguma eksponatų yra kieme, lankytojams atvira ir poilsio erdvė prie tvenkinio, kuriame dabar įrengiama nauja laivininkystės ekspozicija. Juk šalia Nemunas – kaip be laivų? 

Pernai Senovinės technikos muziejus šventė penkioliktąjį gimtadienį, tačiau pradžia jam buvo padaryta labai seniai – dar J. Stonio tėvas, prieškarinės Lietuvos agronomas, saugojo senus dokumentus ir daiktus, mokė sūnų, jog visa, kas sena, turi vertę ir gali daug papasakoti apie žmones, kurie tuo metu gyveno. Tėvo surinktus daiktus Justinas saugo kaip didžiausias relikvijas. 

Bet relikvijomis jis laiko kiek­vieną eksponatą, nes didžioji dauguma jų yra padovanoti.  Justinas įsitikinęs, kad žmonės, atidavę muziejui prosenelių daiktus, nori juos čia ir rasti. Todėl rodydamas eksponatus visada pasakoja daiktų istorijas, mini juos pardavusių ar padovanojusių žmonių vardus bei pavardes. 

Tačiau yra ir kitas kelias, kuriuo eksponatai patenka į Justino muziejų. Daugelį metų Vilniaus Gedimino technikos universitete dėstęs inžinierius, ko­ne tris dešimtis išradimų užpatentavęs racionalizatorius turi 18 pagalbininkų, kurie visada praneša, vos kur užmatę vertingą seną daiktą. Muziejininkas vadina šiuos žmones savo ausimis ir akimis ir mini su didžiausia pagarba. Sako, jog kai kurie patys buvo kaip eksponatai. Pavyzdžiui, Jonas Būga, Barzdų klebonas – labai spalvinga asmenybė. Muziejuje yra jo laikrodis ir staliaus įrankiai. Panevėžietis Klemensas Sakalauskas – gramofonų karalius, turi didžiausią Lietuvoje jų kolekciją. Visur Justiną vežiojo ir daug idėjų turėjęs Benas Račiulaitis iš Lukšių.

Kartais muziejui dovanojami net labai brangūs daiktai.  Kino ir foto paviljone stovi 1980 m. kino teatrui „Lietuva“ nupirktas projektorius – naujutėlis, nė karto nenaudotas, iškart po uždarymo perduotas muziejui. Perduodant buvo iškeltos dvi sąlygos – kad nepapultų į verslininkų rankas ir nebūtų parduotas į užsienį. Toks įrenginys, Justino manymu, galėjo kainuoti 20–30 tūkst. eurų.

Tačiau muziejaus istorijoje yra buvę ir labai skaudžių dalykų. Šilalės rajone radęs garo katilą, Justinas ypač apsidžiaugė – pastatytas muziejuje, toks daiktas, Justino įsitikinimu, prilygtų stebuklui. Deja, sužinoję, kad nori parduoti, kaimynai pasisiūlė tarpininkauti. Ir „patarpininkavo“: supjaustė katilą į metalo laužą. 

„Geriau į metalo laužą, kad tik ne Lietuvai. Kodėl yra taip mąstančių žmonių? Jie vargšai yra, jų reikia gailėtis“, – iki šiol pergyvena J. Stonys. 

Rėmėjų šis muziejus neturi, valstybė jo nefinansuoja, Jurbarko savivaldybė lėšų skiria tik vieno darbuotojo minimaliam atlyginimui – už tuos pinigus J. Stonys samdo muziejininkę, o eksponatams įsigyti išleidžia visą savo pensiją ir lankytojų paliktas aukas. 

Per metus jo kieme apsilan­ko beveik tiek pat žmonių, kaip  Raudonės pilyje – apie 30 tūkst. Parduotų bilietus, gal net praturtėtų, bet Justinas įsitikinęs, kad ten, kur kultūra, komercija nereikalinga. 

„Kur yra dvasinis pradas, sie­la, ten negali būti komercijos. Tuos, kurie dirba dėl pinigų, greitai ištinka užmarštis“, – dažnai kartoja Justinas ir pabrėžia, jog nesijaučia esantis muziejaus sa­vininku. 

„Taip, muziejus yra mano, bet aš esu Tėvynės“, – paaiškina abejojantiems.

Lobiai, kurių vertė – neįkainojama

Visus eksponatus registruojantis ir jų istoriją aprašantis  smalininkietis  ekspoziciją kasmet praturtina keliais tūkstančiais naujų daiktų. Muziejuje dabar yra tiek eksponatų, kiek vienu sykiu apžiūrėti neįmanoma – daugiau kaip 25 tūkst. 

Tačiau visų Justinas savo svečiams ir nerodo. Sutikęs prie vartų, nepastebimai išsiaiškina, kas lankytojams įdomu, ir suranda tai, kas ilgam prikausto dėmesį. Inžinieriams, technikams, žinoma, įdomūs senoviniai padargai, mechanizmai, antikvariniai traktoriai ir automobiliai. Mokytojų senovinė technika netraukia, todėl, ap­rodęs pagrindinius techninius įrenginius, veda į kambarį, kur laiko nuo carinės Rusijos laikų sukauptą pedagoginės literatūros kolekciją. Vaikus visada sudomina bitės – ne kiekvienas miesčioniukas, pasak Justino, žino, iš kur atsiranda medus, todėl aviliai, koriai, dūminės, pasakojimai apie bičių gyvenimo būdą jiems yra tarsi stebuklinė pasaka. 

Ilga patirtis J. Stonį paskatino kurti amatų paviljonus. Muziejuje yra visos ne tik bitininkystės, bet ir batų siuvimo, laik­raščių bei knygų leidybos darbo priemonės – galima būtų bet kada demonstruoti, kaip anksčiau tai buvo daroma. 

Daugelį dalykų Senovinės technikos muziejui dovanojo profesionalai. Kauno technologijos universiteto Metalų technologijos katedros mokslininkai savo kelių dešimtmečių tyrinėjimų rezultatą – monografiją apie tai, kaip senovės lietuviai iš vandens išgaudavo balų rūdą ir gamino geležį, atvežė į Smalininkus, nors galėjo pasirinkti bet kokį kitą muziejų.

Tokių paviljonų, suskaičiavo muziejaus savininkas, galėtų būti devyniolika, tačiau visiems pastatyti reikėtų daug pi­nigų. Jų muziejus neturi, todėl yra tik keletas. Bet ir tie – ne­įkainojamos vertės. 

Justino sukauptus lobius ne visi vertina. Jaunimas, pasidairęs muziejaus kieme, dažnai nusprendžia, kad, pardavęs visus senus laužus metalo supirkėjams, senolis praturtėtų. 

„Tada aš jiems pasakau pas­laptį – vieną čia esantį daiktą nuvežus į Berlyno muziejų, kurio jie seniai prašo, galėtų nusipirkti naujausią „Mercedesą“, o gal ir ne vieną, o ko­kius tris. Berlynie­čiai turi tokias pat stak­les – tvirtina, jog tai yra seniausios Europoje metalo tekinimo staklės, varomos garo katilu. Atvažiuoja pas 

mus, pamato ir sa­ko: „Iš kur jos ir pas jus? Čia juk kai­mas, o mes – Ber­lynas. Kaip tai gali būti? Mielai nu­­pirktų ir tas, ta­čiau mano muzie­juje durys atsida­ro į vieną pusę: ką čia atvežu, atgal neišeina“, – juokia­si aštuoniasdešimtmetis. Vienam Vokietijos muziejui jis nuo­lat skolina eksponatus, kad vokiečiai galėtų juos parodyti savo lankytojams. 

Kiekvienam atvykusiam – skirtinga programa

Labai dažnai Justinas prog­ramą sudaro pagal tai, kokios tautybės svečiai užsuka į jo kiemą. Olandai ir danai visada fotografuojasi taip, kad nuot­raukoje būtų matyti gandralizdis – jų preciziškai sukultūrintame kaime nebeliko nei balų, nei varlių, todėl gandrus galima suskaičiuoti ant pirštų. Suomiams neįdomi žemės dirbimo technika, bet muziejuje yra laikraščių, kuriuose galima perskaityti apie šios šalies žmonių drąsą kare su rusais.

„Suomiai varto laikraščius, žiū­ri senolių, kilusių į mūšius, nuotraukas ir braukia ašarą“, – pasakoja Justinas.

Lengviausia jam sudominti Mažosios Lietuvos nepamirštančius vokiečius – apie du iš trijų muziejaus eksponatų yra vokiški arba su vokiškais užrašais. 

„Pamatę variklį, ant kurio užrašyta „Gumbinen“ (dabar – Ka­li­ningrado srities miestas Gu­se­vas), vokiečiai alpsta iš lai­mės, jų siela atsigauna“, – neslepia muziejaus šeimininkas.

Justino sode visi eksponatai jau netelpa, todėl muziejus plečiasi – netrukus jis įkels koją ir į Tauragę. Bendradarbiaudamas su Tauragės savivaldybe, J. Stonys prie Tauragės parko įrengs Smalininkų senovinės technikos muziejaus filialą, kuriame planuojama įkurdinti kelis šimtus įdomesnių eksponatų. Juos nupirks ir į parką pargabens Tauragės savivaldybė.

Justinas tikisi, jog, pamatę Tau­ragėje eksponuojamus seno­vi­nius daiktus, lankytojai pasuks ir į netoliese esančius Smalininkus, kur jų lauks turtinga ekspozicija bei maloni erdvė poilsiui. 

Kaupia pasaulinio lygio išradimus

Justino muziejuje nėra ką veik­ti tik tiems, kurie viską vertina pinigais. Na, kiek gali kainuoti sulūžusi medinė žagrė ar sutrūnijęs lagaminas? Nemažai žmonių, valydami močiučių palėpes, tokius daiktus be gailesčio sudegina – iš kur jiems žinoti, jog žagrė su geležiniu antgaliu yra materialinio kultūros paveldo vertybė. Tokią, rastą Trakų rajone, istorikai datuoja praėjusio tūkstant­mečio pradžia ir sako, kad toks arklas su geležiniu noragu buvo paplitęs visuose baltų kraštuose.  

Negali nesistebėti muziejuje saugoma pirmąja rašymo mašinėle, pagaminta dar 1886 m. J. Stonys sako ne­įtikėtinus dalykus – pasirodo, tokios pat yra išlikusios tik penkios: dvi – Jungtinė­se Amerikos Valstijose, trys – Rusijoje. 

„Aplink yra abėcėlė, rodyklę pridedu prie tos raidės, kurios reikia, atverčiu snapelį, duriu į skylutę, kitoje pusėje popierius – atspaudžia. Per tris minutes – viena raidė. A4 formato lapas – per pusę savaitės“, – aiškina inžinierius.

Suvalkietiškas kuparas, dekoruotas skarda, iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neypatingas, tačiau Justinas tikina, jog 1859 m., kai jis buvo pagamintas, skar­dos dar nebuvo –  taip plonai metalą iškalė talentingas kalvis. O štai ant automobilio stogo už­­keltas lagaminas, panašus į močiu­tės krai­čio skrynią, Jus­ti­no įsitikinimu, yra tik­­ras stebuklas – tokiais „čemodanais“ nešini iš Ameri­kos XIX amžiaus pradžio­je grįždavo lietuviai. 

Aliejaus spaudykla, 240 m. maitinusi molėtiškius, arklių traukiami maniežai, pirmieji dyzeliniai varikliai, Hitlerio laikų vokiška skalbimo mašina ir gausi traktorių kolekcija, kurios pradininką – žmogaus traukiamą keturratį vežimą – galima pamatyti žemdirbystės paviljone. 

Justinas neslepia, jog traktoriai ir automobiliai – jo muziejaus pasididžiavi­mas. 1920 m. pagamintą vokiškas „DEUTZ“ inžinierius vadina lobiu ir neslepia, kad vokiečiai už jį siūlė labai daug. Kiek – neatskleidžia, tik juokdamasis tikina, jog „siaubingai didelius pinigus“. 

Toks pat lobis yra ir legenda tapęs „Universal 2“, kuriam licenciją Stalinas  pirko iš amerikiečių „Formol“ firmos praeito šimtmečio viduryje, o vėliau Vladimiro traktorių gamykloje perdarė į DT-14 ir DT-20. Greta – moderniu laikytas „Ch TZ-2“ reguliuojama berėme konstrukcija, todėl labai tinkamas sodų ir daržų priežiūrai. GAZ-51 surinktas Lenkijoje kaip „Liublin-51“ – pasirodo, tokie rusiški krovininiai automobiliai buvo surenkami dar ir Šiaurės Korėjoje bei Kinijoje. 

Kaip nauja automobilių paviljone stovi Sniečkaus „Volga“ – ne vieną vasarą Justinas ja važinėjo su Berlyno policijos viršininku, atvykstančiu pasisvečiuoti pas smalininkiečio dukrą. Senas automobilis  lekia, anot Justino,  su vėjeliu, tik ryja baisiai daug benzino. 

Šalia „Volgos“ – Dailės akademijos pro­rektoriaus Vido Balčiūno padovanotas mėlynas mopedas. Yra ir rusiškas „Zoporožec“, „Pobeda“, daug krovininių automobilių. Visi jie eksponuojami tokie, kokie buvo gauti, atnaujintas iki blizgesio – vienintelis „Moskvičius“. Bet Justinas juokiasi, kad nėra nevažiuojančių – kiekvienas galėtų smagiai riedėti į pakalnę. 

Direktoriaus kabinetui vietos neliko

Dar daugiau verty­bių, nei kieme, yra J. Stonio namuose – eksponatai nepali­ko vietos net direk­toriaus kabinetui. Vi­sos lentynos pri­krau­tos senovi­nės vaiz­do ir foto technikos bei radijo aparatūros, galima pamatyti net Č. Čaplino laikų kino projektorius. Istoriją primena sena geležinė Rusijos pasienio lenta, Smalininkų bažnyčią susprogdinusios bombos skeveldros – evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Kairys netrukus jas žada išsivežti į Vilkyškiuose kuriamą bažnytinį muziejų. 

Bet labiausiai Justinas didžiuojasi senais spaudiniais, kiekvienam atvykusiam parodo 1918 m. išleistą laikraštį „Lietuva“ ir Nepriklausomybės atstatymo akto kopiją, kurią, pasak muziejininko, prieškariu turėti namuose buvo kiekvieno lietuvio garbės reikalas. 

Materialinės kultūros paveldas yra ren­kamas iš visos Lietuvos, o dvasinės (dokumentai, knygos) – iš viso pasaulio. 

„Stalino enciklopedijos – iš Odesos, Prezidento Griniaus knyga – iš JAV“, – vardija Justinas.

J. Stonio muziejus, kaip būtinai lankytinas objektas, yra įtrauktas į Vokietijoje ir Lenkijoje išleistus kelionių vadovus. Ruošti diplominių darbų čia atvyksta net kelių Lietuvos universitetų studentai. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.