Kariškio dešimtmečiai – gyva kariuomenės kūrimosi istorija

Trys dešimtmečiai krauju ir ašaromis aplaistytų 1991-ųjų sausio įvykių iš atminties neišbluko tik tiems, kurie juose patys dalyvavo ir viską išgyveno širdimi. Nors Laisvės gynėjų diena vadinama Sausio 13-oji vis labiau tolsta ir tampa istorija, tokių žmonių dar yra ir mūsų krašte. Vienas jų – Leonydas Raudonius, kurį likimas iš Gūbrių kaimo nuvedė iki vy­riausiosios NATO Europoje vadavietės bei karščiausių pasaulio taškų, pakylėjo iki pulkininko leitenanto laipsnio, o po daugelio metų sugrąžino tėviškėn ir leidžia džiaugtis ramiu gyvenimu.

Pasirinko eiti laisvės keliu

Lietuvai atkūrus Nepriklau­so­mybę, Leonydas dirbo Žemės ūkio gamybiniame susivieniji­me, padėjo tėvams tvarkyti nedidelį ūkį ir gyveno įprastą tiems laikams jauno žmogaus gyvenimą. Jaunesniam broliui grįžus iš sovietų kariuomenės, abu dažnai pasvarstydavo, koks likimas laukia Lietuvos, kokį gyvenimą norėtų čia kurti. To­dėl kai „Šilalės artojuje“ perskaitė Kraš­to apsaugos departamento rajono komendanto kvietimą registruotis savanoriais krašto gynybai, nė vienas ilgai nesvarstė.

„Nutarėme, jog kažkas turi eiti“, – prisimena tuometį apsisprendimą L. Rau­do­nius.

Baigiantis 1990-iesiems, Leo­nydas ga­vo pasiūlymą vykti į pirmuosius Kaune rengiamus Lietuvos karininkų kursus. Ir vėl suveikė žodis „reikia“: suprato, jog Lietuvai reikia savos kariuomenės, joje turės būti profesionalių ir valstybei atsidavusių karininkų. Ta­čiau tuomet karybos mokslų Leo­nydui nedaug teko paragauti. Prieš pat Naujuosius išvažiavo į Kauną, o tuoj po jų atėjo įsakymas visiems vykti į Vilnių, ir atsidūrė pirmose kovos už laisvę fronto linijose. Pirmosiomis 1991-ųjų dienomis Vilniuje oras net virpėjo nuo įtampos: atkurtos valstybės atžvilgiu priešiškai nusiteikę žmonės ir organizacijos, siekdamos Lietuvą sugrąžinti į sovietų sąjungos glėbį, kurstė žmones nuversti laisvai išrinktą valdžią, gatvėmis marširavo rusų kariškiai, riaumojo kariški automobiliai, nuolat pasirodydavo šarvuočiai ir tankai. Po poros dienų kursantai buvo sugrąžinti tęsti mokslų, tačiau netrukus ir vėl gavo įsakymą stoti Parlamento gynybon.

Sausio 11 d. rytą savanorio Parla­men­to gynėjo priesaiką pri­ėmusį vaikiną dėl sveika­tos sutrikimų tą patį vakarą prie Aukš­čiau­siosios Tary­bos bu­­dėję medikai išsiuntė na­mo. Tačiau išgirdęs, kad oku­pan­tai šturmavo televizijos bokš­tą, yra žuvusių, virš Aukš­čiausiosios Tarybos tebekybo mir­tina grėsmė, šilališkis paprašė rajono komendanto padėti sugrįžti į rikiuotę. Bet iš Vilniaus atėjo įsakymas Leo­nydui likti Šilalėje. Sausio 17 d. Lietuvoje buvo įkurta savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba (SKAT) ir jau po kelių dienų Šilalėje suformuota kuopa. Vadovauti jai buvo paskirtas Zigmas Gulbinas.

L. Raudonius prisimena, jog tuometėje kuopoje buvo gal 60 žmonių, vėliau – dar daugiau, iš jų  40–50 veikė ypač aktyviai.

„Dauguma jų buvo labai šviesūs, stip­rūs žmonės. Pranas Ged­mintas iš Kal­tinėnų, ragavęs partizaninio judėjimo, Z. Gul­­­­­bi­nas, pradžią padaręs Al­gi­­­man­­­­tas Baublys, Juozas Pet­­kus, Juo­­zas Luk­minas, kvė­dar­­niš­­kis Je­ronimas Oželis – su to­kiais vyrais buvo nebaisios jo­­kios užduotys. Tada kažkaip apie pavojus negalvojome, nors minčių būdavo visokių. Ne­­­­­­si­­ste­bėdavome, jei gatvėje kas nors pasiūlydavo į dantis ar pa­žadėdavo nudėti, pava­din­da­vo „Lands­bergio šunyčiais“. Da­­rėme, ką reikėjo, nes su­pra­tome, jog tai svarbu atsi­kū­rusiai valstybei. Žinojome, kokie tragiški buvo laisvės kovotojų – partizanų gynėjų šeimų likimai, kaip persekioti disidentai, gal dėl to jautėme atsakomybę už savo valstybę. Ta­da buvo toks laikas, kai reikėjo pasirinkti, kurioje pusėje esi. Aišku, buvome mažumoje, bet juk negalėjome tikėtis, kad staiga visi žmonės taps kariais sa­vanoriais“, – pripažįsta L. Rau­­­donius.

Tikrasis turtas – idėjai tarnavę žmonės

Šilalės savanoriai nuo pirmos dienos vykdavo saugoti rajonui svarbių objektų: savivaldybės, pašto pastatų, Kaltinėnų televizijos retransliatoriaus. Po Vilniaus televizijos bokšto ir Parlamento puolimo vyrams rajone atrodė sąlyginai ra­mu, nors kartais ir rajono keliais pravažiuodavo sovietų kariuomenės technika. Vasario pa­baigoje L. Raudonius su Šila­lės savanorių kuopa vėl grįžo į Aukščiausiąją Tarybą: įrenginėjo gynybinius įtvirtinimus, budėjo Parlamento apsaugos postuose. Laikas buvo ypač sudėtingas – daug svarbių valstybės objektų buvo užėmę sovietų kariai, aktyviai reiškėsi vietinei sovietų valdžiai lojalūs kolaborantai. Šilalės savanorių kuopa 1991 m. liepos mėnesį padėjo policijai užtikrinti Pasaulio lietuvių sporto žaidynių apsaugą Nidoje.

„Tai buvo laikas, kai kiekvienas turėjo priimti savo sprendimą – pasirinkti, ar lieka prie praeities, ar ryžtasi siekti, kad valstybė būtų laisva. Abe­jo­jančių tuomet tikrai buvo daug. Bet bu­vo ir įkvepiančių pavyzdžių. Man labiausiai imponavo Vy­tautas Landsbergis. Kas darėsi 1991-ųjų sausį Aukš­čiau­sioje Taryboje, sudėtinga nupasako­ti. Tada jau buvo aišku, jog okupacinės kariuomenės agresijos neišvengsime, ji galėjo pasireikšti kiekvieną akimirką. Visoje Lietuvoje siautėjo kariniai daliniai, veikė priešiškos organizacijos, todėl buvusius Aukščiausioje Taryboje graužė nerimas dėl šeimų. O šis žmogus buvo toks susitelkęs, taip ramiai laikėsi, kad negalėjai juo nesigėrėti. Kartais jis, praeidamas pro mus, sakydavo „mes laimėsime“. Pagalvodavau, kad jei V. Landsbergis išlaikys, ir mes išlaikysime. Drąsino ir tai, jog tarp Parlamento rūmų gynybos vadų buvo ir šilališkis Jonas Gečas, savanorius laimino priesaikos priėmimo ceremonijoje dalyvavęs kunigas  Ro­bertas Grigas“, – pri­simena L. Raudonius.

Jauno vyro entuziazmas neliko nepastebėtas: 1991-ųjų lie­pos 1 d. jis buvo priimtas į Lie­tuvos savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą, tapo Ši­la­­lės kuopos kuopininku. Ta­da ir prasidėjo tikrasis šilališkio pro­fesionalaus kario kelias Lie­­­tu­vos kariuomenėje. Tikru iš­­bandymu Šilalės savanorių kuopai tapo 1991-ųjų rugpjū­čio pučas. Niekas nežinojo, kas gali atsitikti ir kuo baigtis Lietuvos noras atkurti valstybę. Ir nors iš tiesų tuo metu buvo ko bijoti, vyrai savo pasirinkimu nesudvejojo: ryžtingai stojo į jiems patikėtus postus, padėjo užimti dar veikusio sovietinės valstybės saugumo patalpas ir taip užbaigė rajone KGB veiklą. Labai svarbu pažymėti, jog tuo metu savanoriai kariai jokių ginklų neturėjo – į pavojų eidavo plikomis rankomis.

Kuriantis Lietuvos kariuome­nei, reikėjo karo prievolės spe­cialistų šauktinių kvietimui į pradinę karo tarnybą. Ko­men­dan­tūroje šį darbą organizuoti buvo paskirtas L. Rau­do­nius. Patriotizmo tuomet jaunimas turėjo mažiau, nei dabar kam nors gali atrodyti, bet nemaža dalis jaunuolių patys apsispręsdavo eiti tarnauti. Ta­čiau buvo ir tokių, kurie stengėsi išsisukti, tekdavo labai pasistengti, kad jauni žmonės suprastų, jog jie yra Lietuvos piliečiai ir privalo atlikti pareigą.

L. Raudonius sako, kad tarnaudamas Šilalėje susidūrė su daug sunkumų – kuriantis Lie­tuvos kariuomenei, visko trūko, gal ir finansavimas buvo per mažas. Norėdami apsaugoti žmones, kariai patys rinkdavo laukuose nuo karo užsilikusius sprogmenis, saugodavo juos, kol atvykdavo išminuotojai. Ne tik su policijos pareigūnais, bet ir vieniems kartais tekdavo stabdyti sovietų  karinius automobilius, tikrinti, ar paslapčia į Lietuvą neatvežami naujokai. Tikrasis turtas tuo metu buvo žmonės, tarnavę idėjai. Tada buvo bendras tikslas, susiklausymas, žmonėms rūpėjo, kas bus su valstybe, tad ir nepritekliai anuomet nebuvo tokie svarbūs, kai niekas pernelyg gerai negyveno. Tuomečio pilietiškumo nesunaikino ir Rusijos ekonominė blokada.

Asmenybė formavosi du kartus

Antrą kartą į karininkų kursus Leonydas išvyko 1992 m. Tuomet turėjo ir kompaniją – kartu vyko šilališkis Jonas Žiau­­beris. Baigęs Lietuvos karininkų kursus, L. Raudonius toliau tarnavo karo prievolės specialistu, kol 1994 m. buvo paskirtas Šilalės rajono terito­rinės gynybos vadu, o 1998 m. tapo Kęstučio apygardos 9-osios rinktinės štabo viršinin­ku. Po trejų metų jis buvo perkeltas į kitus karinius dalinius.

„Vaikystėje pagalvodavau, kad gerai būtų tapti karininku, tačiau sovietmečiu tam nesiryžau. Nors tokių pakalbinimų buvo, dveji metai sovietinėje kariuomenėje, „diedovščina“, kurią teko patirti, tą norą nuslopino. Visai kitoks supratimas ateina, kai žinai, jog reikia ginti savo kraštą“, – tikina šilališkis.

Leonydas neslepia, kad jo asmenybė formavosi du kartus. Jaunystė praėjo sovietinėje realybėje, girdint kalbas apie „švie­sų komunizmo rytojų“. Kad tos šviesos nėra, sakė supratęs tarnaudamas sovietinėje kariuomenėje, kai pasireiškė kritinis mąstymas ir pastebėjo, jog viskas yra kitaip, nei kalbama. Žeidė ir tai, kad sovietiniai karininkai nuolat šaipydavosi iš Lietuvos „miško brolių“.

Tuomet atmintyje iškilo ir šeimoje girdėtų kalbų apie partizaninį judėjimą, kuriame dalyvavo mamos giminaičiai, nuotrupos, užuominos, jog praeityje Lietuvoje viskas buvo kitaip – tokios mintys skatino abejones, norą sužinoti nuslėptą šalies istoriją. Viskas naujai atsivėrė, įstojus į savanoriškąją krašto apsaugos tarnybą ir sutikus žmones, kurie buvo gyvi praeities liudininkai, įkvėpę eiti tuo keliu, kuriuo jau buvo pasukęs.

Žemdirbiai – irgi kareiviai

L. Raudonius 24 metus tarnavo Krašto apsaugos sistemoje, užėmė įvairiausias pareigas, buvo išvykęs dirbti į vyriausiąjį NATO pajėgų Europoje štabą Belgijoje, matė karščiausius planetos taškus, kuriuose taiką padėjo palaikyti ir Lietuvos kariai. Visur širdį glostė supratimas, kad Lietuvos kariuomenė yra tokia pat moderni ir profesionali, kaip pajėgiausių pasaulio valstybių ginkluotosios pajėgos.

Leonydas sako, jog tarnyba Lietuvos kariuomenėje jam visada patiko, kokias pareigas beužimtų, nes į kariuomenę naujovės ateina pirmiausia, o vadai visada skatino mokytis. Ka­rininkai turi būti lyderiai, išmanantys karybą, sugebantys ne tik vesti karius į mūšius, rodyti jiems pavyzdį, skatinti iniciatyvą, bet ir suprasti žmonių problemas, ištiesti ranką suklupusiems.

Po karininkų kursų 1995 m. Leonydas įstojo į Lietuvos karo akademiją, tada vadintą Karo mokykla, daug kartų vyko į kursus Lietuvoje bei užsienyje – kiekvienam paaukštinimui karininkai privalomai kelia kvalifikaciją. Lietuvai ruošiantis stoti į NATO, visiems teko intensyviai mokytis anglų kalbos. Lietuvos kariuomenė leido karininkams studijuoti civilinius mokslus aukštosiose mokyklose, kad, išėję į atsargą, žmonės nesijaustų visuomenei nereikalingi. Tam irgi reikėjo rasti laiko. Klaipėdos universitete L. Rau­donius baigė pedagogikos studijas.

Į atsargą išėjo prieš septynerius metus, turėdamas pulkininko leitenanto laipsnį. Kuo užsiimti, nesvarstė: žinojo, kad jo laukia tėviškės žemė. Nors jos nėra daug, mišriame ūkyje veiklos netrūksta. Atsargos karininkas juokiasi, jog po daugybės metų tarnybos buvimas gamtoje padeda atsigauti smegenims, šalina ilgalaikio streso pasekmes.

„Nuo žemės atsiplėšęs išėjau, prie žemės ir grįžau. Tie žmonės, kurie dirba žemę, man labai panašūs į kareivius, nes turi prisitaikyti prie situacijos. Kaip karybos taktikoje, taip ir žemės ūkyje svarbūs tie patys faktoriai: oras, laikas, vietovė. Be guminių batų purvo neišbrisi, orų nepasirinksi,  turi susitaikyti su bet kokiais politikų sprendimais ir produkcijos supirkimo kainomis. Todėl visada jaučiamės tarsi karo fronte“, – svarsto L. Raudonius.

Jam atrodo, jog valdininkai, nurodinėjantys, kaip ūkininkauti, nors patys niekada nėra buvę kaime ir dirbę žemės, žemės ūkį pavertė katastrofa. Išsilaiko jis tik dėl to, kad remia Europos Sąjungos fondai, skiriantys lėšų tiesioginėms išmokoms bei ūkių stiprinimui.

Valstybę statome mes patys

Išėjęs į atsargą, L. Raudonius įsidarbino mokytoju ir tapo jaunųjų šaulių būrelio vadovu. Tačiau, sako, mokykloje greitai supratęs, kokia pavargusi, iškankinta nesibaigiančių reformų ir paskendusi biurokratijoje yra mūsų šalies švietimo sistema, kurią dar labiau žlugdo užsisėdėję direktoriai. Širdį skaudėjo dėl nuvertintos mokytojo profesijos, o ypač – dėl formalaus patriotinio auklėji­mo. Leonydas įsitikinęs, jog toks ugdymas turi vykti nuo pir­mos klasės. Kad vaikai suprastų, kokia svarbi žmogui yra tėvynė, laisvė, vien istorijos pamokų nepakanka.

„Gal ir užtektų, jei mokytojai, mokyklų vadovai būtų patriotiški, tačiau sunku tokiais būti, kai dėl mažų atlyginimų patiems tenka ieškoti būdų išgyventi. Valstybė turėtų kiek įmanydama kelti mokytojo profesijos prestižą, kad švietimo sistema būtų pajėgi išugdyti piliečius, sugebančius kurti, puoselėti ir išsaugoti savo šalį ateities kartoms. Gaila, jog pasaulį užvaldė materializmas – visiems dabar svarbiausia patenkinti savo poreikius, o valstybė pasiliko už jų. Aišku, tai mano subjektyvi nuomonė, matyt, esu idealistas. Grįžęs iš Lietuvos kariuomenės, norėjau, kad visi mylėtų savo kraštą, jam dirbtų. Tarp patriotizmo ir gero gyvenimo lygybės ženklo nepadėsi. Patriotai ne valdžią keikia, o patys kuria tokią valstybę, kokią nori turėti“, – įsitikinęs atsargos karininkas.

Tėviškėje jis netruko įsitraukti į visuomeninę veiklą: buvo išrinktas Upy­nos Stasio Girėno mokyklos tarybos pirmininku, o reorganizavus mokyklą, upyniškiai L. Raudonių išrinko kaimo seniūnaičiu.

Atsargos karininkas mano, kad žmonės laisve nenusivylė – kaip ir 1991-aisiais, eitų ginti savo šalies, jei tik valstybei kiltų reali grėsmė. Nors lietuviai visko prikalba, mėgsta padejuoti, pakeikti valdžią, ne kartą įsitikinome, jog kritinėse situacijose mokame susitelkti.

„Kartais atrodo, kad visi susirūpinę tik savimi, bet kai giliau kaime su žmonėmis pasišneki, pamatai, jog visi suvokia, ką iš tiesų reiškia laisvė. O kad esame netobuli, kad valstybė vystosi sudėtingai, politiniai sprendimai kelia daug abejonių, visi matome. Tačiau juk niekas nežadėjo, jog viskas bus gerai. Ir 1990–1991 m., kai sprendėsi valstybės likimas, niekas negalėjo pasakyti, kaip bus. Tada turėjome vienintelį tikslą – išsikovoti laisvę. Dabar patys statome savo valstybę, kad ir pykstamės, tačiau judame į priekį. Ir nuėjome nepamatuojamai toli“, – neabejoja prie laisvos šalies kūrimo ištakų stovėjęs L. Rau­donius.

Už nuopelnus Lie­tu­vos Respublikos krašto apsaugai pulkininkas leitenantas L. Raudonius apdovanotas Ordino ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 1992 m. jam buvo įteiktas Sausio 13-osios medalis. Tačiau savo nuopelnų valstybei šilališkis nesureikšmina: tvirtina buvęs ten, kur turėjo būti, ir daręs tai, kas jam buvo patikėta – vardan tos Lietuvos.

Tokie žmonės vadinami pareigos žmonėmis – jais remiasi valstybės bei visuomenės, nes, davę priesaiką, visam laikui prisiima įsipareigojimą tarnauti savo kraštui ir kitaip gyventi tiesiog nebemoka.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš L. Raudoniaus asmeninio archyvo