Sausio 13-oji – mūsų išbandymas

Tragiškų Sausio įvykių 30-mečio proga siūlome savo skaitytojams ištrauką iš apžvalgininko „Šilalės artojo“ bendraautoriaus Česlovo Iškausko knygos „Dviejų ąžuolų istorija“. Žurnalistas pasakoja, ką jis patyrė tomis dienomis ir po jų.

Sausio 12-osios vakaras. Po eilinės laidos – komentaro „Pa­noramoje“ – išeinu iš pastato. Konarskio g. 49 naujuosius rūmus apsupusi minia šaukia „Valio“, keliu rankas, mojuoju, šypsausi. Namie nesitraukiu nuo televizoriaus ir mažyčio radijo aparato „Sony“, kurį, jau gerokai apirusį, man dovanojo senokai miręs brolis Antanas. Jaučiu, kad kažkas bręsta... Tas jutimas – ne tuščioje vietoje: jau mėnesį, kai sovietinės jėgos struktūros, padedamos visokių kolaborantų, užgrobinėjo valstybinius pastatus, o keliai buvo blokuojami šarvuočių, tikrinami žmonių automobiliai ir dokumentai.

Užmiegu. Apie pusę antros nakties skambina bičiulis, žemės ūkio laidų redaktorius Pran­ciškus, gyvenęs netoliese, Pa­šilaičiuose, tik per mokyklos stadioną ir laukymę.

– Tu žinai, kas darbe dedasi?.. – sako jis. – Nebėra mūsų darbo.

– Kaip? – netikiu savo ausimis.

– Greičiau varom, pamatysi. Tuoj užsuksiu...

Sėdam į jo kledarą „Moskvi­čių“ ir pro Vingio parką sukam į Konarskio gatvę. Pakely sutinkam šarvuočius, iš vieno per garsiakalbį šaukia: „...NGK laiko savo pareiga paimti valdžią respublikoje, kad atstatytų teisėtumą ir tvarką...”. Prie senojo ir naujojo TVR pastatų – išsirikiavę kareiviai su automatais, šarvuočiai. Visi langai šviečia. Matyti, kad viduje vyksta pog­romai... Stovime atokiau kitoje gatvės pusėje. Gyvenamųjų namų balkonuose ir languose – nė dvasios: žmonės bijo, apsupę rūmus kareiviai gali šaudyti. Bet čia, gatvėje, jie šurmuliuoja, kažkas ragina kalbėtis su desantininkais, kiti juos sulaiko. Privažiuoja nauji autobusai su „jedinstvininkais“. Kai kurie – su odiniais lietpalčiais, turbūt vyresnieji, kiti gi – pilkomis striukėmis, matyt, eiliniai smogikai iš sovietinių gamyklų...

* * *

Grįžęs dar ilgai neužmiegu. Klausausi radijo iš TV studi­jos Sitkūnuose. Žinios neramios: prie TV bokšto žuvo keliolika žmonių, daug sužeista. Aukščiausiosios Tarybos rūmų nešturmavo, nes juos apsupusi žmonių minia. Pranešama, kad pirmadienio rytą visi TVR darbuotojai kviečiami į susirinkimą prie Aukščiausiosios Tarybos. Šaltas sausio gruodas. Veidus galanda skvarbus vėjas. Vadovai kalba, kaip bus organizuojamas darbas nuo šiol: radijas įsikuria Aklųjų kombinato įrašų pastate, administraci­ja – Saltoniškių gatvėje, TV žinių komanda – Žurnalistų sąjungoje, televizija – Aukščiausiojoje Taryboje. Užgrobus TV bokštą ir pastatus Konarskio gatvėje, laidos transliuojamos iš Kauno. Važinėju ir ten. Keletą naktų pernakvoju viešbuty Laisvės alėjoje. Maisto atsivežame ar­ba patys, arba įvairiais produk­tais nukrauti Kauno radiofono stalai. Žmonės sunešė. Mano kūrybiniai maršrutai Vilniuje – buvusi Partizanų g. (dabar Naugarduko), Salto­niš­­­­kės, Aukščiausioji Taryba ir Lie­­­tu­vos žurnalistų sąjunga bu­­­­vusioje L. Giros g. (dabar Vil­niaus).

Aptilus okupaciniam režimui, darbuotojai grupėmis įlei­džiami pasiimti savo asmeni­nių daiktų. Savo kabinete (čia dirbau kaip S. Valiulio paskirtas užsienio politikos apžvalgininkas) nerandu nei puikaus karinio radijo imtuvo, nei kompiuterio su spausdintuvu, nei daugybės TV kasečių, nei savo geltonojo velvetinio „eterinio“ švarko...

Grobikai ne tik išvijo visus žurnalistus, sudarkė turtą, bet ir apiplėšė: sakoma, kad daug daiktų iš TVR pastatų buvo galima aptikti Gariūnuose...

Jau grįžę į rūmus po rugpjūčio 19–23 d. pučo, kai Mask­voje sovietinis GKČP pralaimėjo, ir kariškiai su kolaborantais po 222 dienų okupacijos išsinešdino iš užgrobtų pastatų, studijose bei aparatinėse pamatėme kraupų vaizdą: aparatūra ir pultai sulaistyti gesintuvų rūgštimi, viskas sudaužyta, išgrobta, suniokota, o radijo pastate, kur buvo įsikūrusi S. Mickievičiaus ir K. Šil­ga­lio vadovaujama radijo stotis „Tarybų Lietuva“ (pradėjo veikti 1990 m. birželio 2 d. An­ta­viliuose) – dar baisiau: išmėtytos čia dirbusio jaunimo basutės, čiužiniai, buteliai, maisto likučiai, vienur kitur netgi išsituštinta...

Tik vėliau laikraštis „Kalba Vilnius“ paskelbė faksimilę įdo­maus „darbinio“ NGK doku­men­to su sąrašu žurnalistų, kuriuos „būtina neutralizuoti“. Ką tai reiškė, nesunku suprasti. Tame są­raše buvo ir mano pavardė. Tie­sa, ji tarsi perbraukta, tarsi pabraukta. Atrodo, kad šį sąrašą sudarė kartu radijuje vienoje patalpoje dirbusi ir pas „raudonuosius burokėlius“ perbėgusi Fatina Butienė.

* * *

Į Konarskio g. sugrįžome ne­greitai, gal vėlyvą rudenį. Apie šį sunkų laikotarpį nemažai yra pasakojęs Juozas Ne­ve­raus­kas (mi­rė 2020 m. ru­denį), tuometinis LRT generalinio direktoriaus pa­vaduo­tojas. Buvau paskirtas į TV visuomeninių laidų redakciją (paskui – Politikos direkcija; vyr. red. R. Ston­kienė ir M. Lu­ko­šiūnas). Rengiau autorinę laidą „Lietuva pasaulyje, pa­saulis Lietuvoje“ ir trumpai – „Vil­niaus rakursu“.

Dar okupaciniu laikotarpiu buvau komandi­ruotas į Ita­li­jos RAI kom­paniją, bet ne kaip žurnalistas. Mano talkinin­kės ir gidės Romoje Lai­mos Pan­go­ny­tės pa­siūlymu, LRT va­do­vy­bei pritarus, iš­vykau į Romą prašyti padėti LRT tech­nika. Surašėme atitinkamus raš­tus, juos į italų kalbą išvertė garsus italų vertėjas Guido Michelini (mirė 2020 m. lapkričio pabaigoje), dirbęs Vil­niaus universitete, ir, padedami vieno Italijos senato nario bei uolaus mūsų rėmėjo Romoje Da Milano, buvome priimti RAI generalinio direktoriaus pavaduotojo.

Nepešėme nieko, išskyrus ita­lams būdingus pažadus: „Ap­svars­­ty­sime, netrukus prane­šime, gal atsiras tokia galimybė, jūsų prašymą suprantame...“ Tradicinis pietietiškas „asta manjana“. Kaip daina­vo švedų ABBA garsios dainos priedainy „Hasta mañana‚ til we meet again. Don‘t know where, don‘t know when...“ Rei­kė­jo suprasti, kad italai visai kitaip negu Vakarai vertina SSRS ir jos kolo­nijinę politiką, todėl pagalbos iš Italijos elito laukti neverta.

Po to ne kartą lankiausi šioje šalyje, daug bendravau su Da Milanu, o L. Pangonytė siųsdavo jos pačios filmuotos vertingos vaizdo medžiagos mano TV laidoms. Šis bendradarbia­vimas tęsėsi gana ilgai, jau dirbant Baltijos TV ir TELE 3. Da­bar ši Sąjūdžio metraštininkė grįžusi į Vilnių. Nemažai teko bendrauti ir su Laimos dukterimis, o buvęs vyras kino dokumentininkas Robertas Verba (1932–1994) tapo ne vienos mano laidos herojumi...

Kairieji suvedinėja sąskaitas

Metams bėgant politinė at­mo­sfera Lietuvoje keitėsi. 1992-ųjų rudenį Aukščiau­sio­sios Tarybos rinkimus laimėjo LDDP. Ši iš LKP pervadinta socialdemokratinė struktūra (1989 m. gruodį LKP atsiskyrė nuo SSKP) ėmėsi žurnalistinių gretų valymo. Rudenį LRT generaliniu direktoriumi buvo paskirtas iki tol jos valdybai pirmininkavęs sovietinės žurnalistikos teoretikas Laimonas Tapinas, o jo pavaduotoju televizijai – naujienų redakcijos redaktorius, statistiko diplomą turintis Saulius Sondeckis. Jaučiau, jog LDDP nepatenkinta mano darbu. Ir štai kartą 1993 m. pradžioje pasikviečia mane S. Sondeckis ir, paplojęs per petį kaip vyresniam, sako:

– Tai ką tu ten parodei savo laidoje?

– Na, ką... Smetonos šeimininkė dar gyva Žvėryne gyvena, tai...

– Visa tai neblogai, – draugiškai nutraukė ma­ne, paskui susiraukė, – bet tie interviu su Lands­bergiu...

Tiesa, iškart po Kovo 11-osios Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, kaip faktinis valstybės vadovas, per LTV turėjo keliolika minučių savo pranešimams, bet juos skaitydavo nuobodžiai, su jam būdingu nosiniu tarimu, šniurkščiodamas ir krenkšdamas, įbedęs akis į smulkiai prirašytą popieriuką ir nesinaudodamas bent primityviu „ruloniniu“ TV sufleriu. Visuomeninių laidų redakcija pasiūlė tas kalbas paversti interviu, jie tęsėsi beveik dvejus metus. Žiūrovai rašydavo, jog V. Landsbergio įvaizdis pa­sikeitė...

– O ko nusidanginai į Grozną? – tęsė tardymą TV vadovas. – Gal dar už mūsų pinigus?

– Ne, Sauliau, – bandžiau asmeniniu kreipiniu suminkštinti direktorių, – rugsėjo pradžioje vykom su deputatų grupe į Čečėnijos nepriklausomybės metines...

– Žinau, Landsbergis apmokėjo?.. – gudriai šypsojosi jis. – Su Dudajevu interviu darei?

– Taip. Kaip nepasinaudosi... – tvirtai pasakiau.

– O tu žinai, kad pats Lands­bergis Dudajevo Vilniuje priimti nepanoro... – primerkęs akis, rėžė argumentą direktorius ir nelaukęs atsakymo tę­sė: – Tai va, mes čia pasitarę nusprendėm, kad tokių laidų nereikia.

Nustėrau. Bet susikaupiau ir retoriškai paklausiau:

– Jeigu nereikia tokių laidų, tai nereikia ir manęs, taip reikia suprasti?

– Ir teisingai supranti... – sumurmėjo jis ir pasuko prie savo stalo.

Taip baigėsi mano žurnalis­tinis darbas Konarskio gat­vė­je, kur praleidau beveik 17 metų – nuo 1976-ųjų rugpjūčio iki 1993 m. balandžio. Jį tęsiu jau kitur.