Vasario 16-oji – tvirtas valstybės pamatas

Sukanka 103-eji metai, kai 20 garsių Lietuvos vi­suo­menės ir politikos veikėjų pasirašė valstybės Nepri­klausomybės aktą. Bemaž šimtą me­tų mes nežinojome, kur yra šio svarbaus dokumento originalas. Ir štai 2017 m. kovo pabaigoje Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liu­das MAŽYLIS Berlyno archyvuose jį surado. Tai tapo tikra sensacija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasau­lyje.

Artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, profeso­rius mūsų laikraščiui sutiko duoti spe­cia­lų interviu. Su juo kalbasi žurnalistas Čes­lovas IŠKAUSKAS. 

– Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas – tai lyg pamatinis akmuo, ant kurio stovi visas mūsų valstybės pastatas. Ar per 100 metų nepaseno kai kurios jo formuluotės? Juk tuomet buvo visai kitos aplinkybės...

– Prieš mane ant stalo guli šis nutarimas. Jis buvo rašytas dviem egzemp­lioriais: vienas yra mašinraštinis, kitas rašytas Tarybos sekretoriaus dr. Jur­gio Šaulio ranka. Jeigu klausimų dar kelia teksto detalės, forma, neaišku, kur dingęs antrasis mašinraščio originalas, tai dėl turinio, politinės minties ir idėjos šis dokumentas puikiai atpažįstamas ir po 100 metų.

Neabejoju, kad ir dar po 100 metų jis bus suprantamas. Juk nutarimas įteisina pag­rindinius dalykus: atkuriama Lietuvos valstybė, ji atsiejama nuo bet kokių ryšių su kitomis valstybėmis, apibrėžiami esminiai to meto po­litiniai pagrindai, kurie nepaseno iki šiol. Aktas yra grindžiamas tautų apsisprendimo teise, labai svarbiu įvykiu – Lietuvių konferencija, vykusia 

Vilniuje 1917 m. rugsėjo mėnesį, kurioje, kiek buvo įmanoma okupacijos sąlygomis, 200 atstovų patvirtino nuostatą, jog valstybės pagrindus nustatys Steigiamasis seimas. Na, galima sakyti, kad Akto žodynas galėtų būti šiuolaikiškesnis, pa­vyzdžiui, formuluotė „demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas“. Štai tas žodelis VISŲ reiškė daug: nei pasyvios, nei aktyvios balsavimo teisės, nei jokių cenzų – nei turto, nei lyties, nei tautinio apribojimo. Tad ir po 100 metų tam dokumentui visiškai nieko netrūksta. 

– Bet tuomet buvo kita geopolitinė aplinka...

– Žinoma, aplinka turi reikšmę. Aktas priimtas okupacijos sąlygomis, jis reiškė tautos valią, kuri bus įgyvendinta vėliau. Juk ta valia buvo pradėta įgyvendinti tų metų pabaigoje, lapkritį, kai buvo suformuota vykdomoji valdžia. Lie­tuvai palankiai susiklostė pasibaigusio karo aplinkybės, mus okupavusi valstybė pralaimėjo, o juk ji norėjo mus su Vokietija susaistyti kuo glaudžiau, „prišlieti“ (ne aneksuoti) prie savęs. Tačiau istorija buvo būtent tokia, ir Lietuva pasiekė puikų rezultatą. 

– Beveik prieš ket­verius metus Jūs aptikote Akto originalą. Ar tolesnės tokių dokumentų ar kitų Akto originalų paieškos tebevyksta?

– Per tą laiką kokių nors nau­jų duomenų neaptikau. Svar­bu, kad per jį įsitikinau, jog to mašinraščio, kurio paveikslas buvo atsiradęs 1928 m.

Kauno spaudoje, variantas dar ieškotinas. Tikiu, jog ateis laikas, kai jis apie save pareikš. O dėl vadinamų „konteks­tinių“ dokumentų, tai jų dar daug. Vo­kiečių istorikai mane drąsina, kad jie tikrai bus surasti, kaip ir kitas Akto egzemplio­rius. O kol kas daug darbo reikalauja to meto dokumentų paieška bei analizė. Tik apgailestauju, jog, pasukus į politiką, lieka nedaug laiko. Šiuo metu mano tyrinėjimas apima visą laikotarpį nuo 1917-ųjų rudens iki 1918 m. kovo 23 d., kai Vokietija pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe. Daug naujo pasako vokiškieji dokumentai, kuriuos dabar vartau. 

– Jūsų darbe politika yra Lie­tu­vai naudinga. Kaip Eu­­­ro­pos Par­la­men­te re­pre­zen­ta­vote ras­tą ori­gi­nalą? Su­­­si­­do­mė­ji­mas buvo?

– Iš tiesų Jūsų klausimas yra jautrus. Daug patyriau, ke­liau­damas po lietuvių diasporos bendruomenes. Įsi­tiki­nau, kad lietuviui šie dalykai brangūs, emociškai labai svarbūs, jis iš pusės žodžio supranta, ką tautai reiškia Akto origina­las. Kitų tautų atstovai tokio­je aplinkoje juk negyveno nei prieš 100 metų, nei patyrė sovietinę okupaciją. Tik airiams ar amerikiečiams labai svarbus Ne­pri­klausomy­bės ak­to tekstas. Bet daugumai Europos valstybių šis faktas nėra reikšmingas. Kai kur net manoma, kad jeigu toks dokumentas dingo, tai yra mūsų valstybės apsileidimas... Austrijoje man taip ir pasakė: jūsų archyvas turi saugoti tokius dokumentus, kodėl jie to nedarė?

– Pagal išsilavinimą esate chemikas, bet kartu – ir politikas, ir žurnalistas, ir istorikas. Kokia kūrybinė veikla nulemia Jūsų gyvenimą?

– Šios mano archyvinės pa­ieškos greičiau sietinos su pomėgiu kolekcionuoti, pavyzdžiui, su filatelija, su to laiko­tarpio eksponatų rinkimu. O juo susidomėjau paprastai: 2014 m., per Didžiojo ka­ro šimtmetį, paskaičiavau, kad greitai ateis valstybės šimt­metis. Ta­da pradėjau rinkti liudijimus, kur tuomet buvo mano giminės atstovai. Su­rengiau keletą parodų Kau­ne, ir nuo to kilo tų dokumentų kolekcionavimo idėja. No­rėjau Aktą sukonstruoti iš gabalėlių, tai yra surinkti visų 20 signatarų autentiškus parašus. Tada, galvoju, per šimtmetį surengsiu parašų parodą... Šiandien jau turiu penkiolika, ir ačiū surastam Aktui, kad jis gerokai papildė mano kolekciją. Trūksta tik penkių autografų. Tas pomėgis bei artėjantis Akto šimt­metis mane ir nuve­dė į Berlyną. O kad viena įmonė tuo me­tu pamojavo milijo­no eurų premija, bu­vo grynas sutapimas. Aš apie ją sužinojau 2017 m. vasario 15 d., rausdamasis Tau­tosakos instituto archyve, bet dar sausį buvau nusiuntęs paraišką į Ber­lyną. Taigi kovą tris dienas sėdėjau vokiečių archyvuose, kur pavyko užsisakyti būtent tuos aplankus, kurių viename ir radau Akto originalą. („MG Baltic“ prezidento Dariaus Moc­­kaus žadėta milijono eurų premija Vasario 16-osios Akto radėjui taip ir nebuvo išmokėta, apsunkinus premijavimą vi­so­­kiomis neįgyvendinamomis są­­lygomis – aut. pastaba.).

– Grįžtant prie Nepri­klau­so­mybės atkūrimo: kokias grės­­mes ma­tote mūsų Nepri­klau­so­my­bei šian­dien?

– Europos Parlamente dirbu delegacijos santykiams su Baltarusija grupėje. Mes kalbamės prieš pat vasario 9-ąją, kai šioje šalyje prieš pusmetį buvo suklastoti prezidento rinkimai. Tad ga­li­­me padaryti išvadą: kokia Lie­tuvai buvo nepalanki geopolitinė aplinka prieš 100 ar vos 30 metų, tokia yra ir dabar. Lietuva įsitvirtino tiek Europoje, tiek pasaulyje, ji dabar saugi. Bet grėsmės iš Rusijos pusės, taip pat Astravo atominės elekt­rinės nesaugumas kelia rūpestį. Štai iš jos mes vis dar gauname elektros energiją. Iš­ei­na, jog mums kyla pavojus, o už jį dar mokame milijonus. Vadinasi, mes jiems padedame statyti naujus reaktorius... Taigi grėsmės išliko, nors jos dalinės. Beje, jų yra ir čia, Europos Parlamente. Ne­nuosta­bu, kad jų galima pastebėti ir Lietuvos viduje. Tai vis mūsų Nepriklausomybės silpnos vietos, ir man tai kelia nerimą.