Laimė renkasi mylinčias šeimas

Gegužės 15-oji – Tarptautinė šeimos diena – dar gana „jauna“ šventė, Jungtinių Tau­tų organizacijos sprendimu minima nuo 1994-ųjų. Šeima žmogui yra saugumo ir lai­mės vieta. Ne veltui du žmonės, vyras ir moteris, sukūrę šeimą, kartu kuria ir savo lai­mės, bendrystės, draugystės oazę, vedami meilės, pagarbos, pagalbos bei palaikymo vienas kitam. Šitoje saugioje, šiltoje, mylinčioje aplinkoje gimsta vaikai, auga, vystosi ir bręsta atsakingais mūsų visuomenės piliečiais.

Gimstamumo statistika nedžiugina

Nelengvas šeimos kelias – tai didžiulė atsakomybė puoselėti tradicines šeimos vertybes, užauginti dorą, pilnavertį žmogų, gebantį pasirūpinti savimi bei kitais bendruomenės nariais. Smagu, kad jaunos šeimos gyvena, kuriasi savo gimtajame krašte ir gausina šilališkių būrį. Deja, Civilinės met­rikacijos duomenimis, pastaraisiais metais gimstamumas mūsų rajone vis mažėja. Štai 2015 m. sulaukta 315 naujagimių, 2016-aisiais – 265, 2017 m. – 254, 2018-aisiais – 217, 2019 m. gimė 194 kūdikiai, pernai – tik 173. Džiugina tai, jog buvo net penkios dvynukų poros.

Vieną tokių šeimų, pernai su­laukusių iškart dvigubo džiaugs­mo, kaip, beje, ir rūpesčių, pagarsinti Šeimos dienos proga pasiūlė Šilalės kaimiškosios se­niūnijos socialinė darbuotoja Angelė Paulienė: „Atsakinga, tvarkinga, graži jauna šeima“, – apibūdino specialistė, ku­rios žodžiais abejoti netenka – ilgametė darbo su šeimomis patirtis leidžia jai vertinti, kas yra kas. Beje, kalbėdama apie šeimas ar asmenis, kurių prastą gyvenimo kokybę lemia galbūt socialinių įgūdžių stoka arba nederamas gy­venimo būdas, specia­listė nežarsto kaltinimų jų ad­resu. Jos balse – tik susirūpinimas, atjau­ta ir noras padėti.

Dvynukai – ir iššūkis, ir džiaugsmas

Kristinos ir Rimvydo Bušins­kų šeimą Angelė mini su džiaugs­mu, net pasididžiavimu. Bušinskai įsikūrę Struikų kaime, „Dobilo“ bendrijos so­duose.

„2011 m. nusipirkome 6 arų so­dą su nameliu, jį rekonstra­vome į gyvenamąjį namą. Jis ga­vosi labai didelis. Žinoma, kol augs vaikai – puiku, bet paskui gal tokie palociai ir nebebus reikalingi... Antras aukštas dar nė neįrengtas, ir neaišku, kada jam ateis eilė, nes dar ir pirmame trūksta baldų“, – sako Kristina, pridurdama, jog viskas, kas padaryta jų namuose, yra jos vyro rankų darbas. Rimvydas tik kukliai šypsosi, laikydamas ant kelių duk­rytę, kuri kumščiukais trina nosytę ir ima niurzgėti, mat atėjo laikas pietų miegučio.

Kristina su Rimvydu augina pustrečių metukų Adomą bei dešimties mėnesių dvynius Motiejų ir Rugilę.

„Santuokoje gyvename septynerius metus. Ilgokai užtruko, kol pirmagimis pas mus atkeliavo. Mes juo be galo džiaugėmės ir tikėjomės susilaukti vaikelio dar. Mano senelis iš dvynių, tai mudvi su sese pajuokaudavom, jog kuriai nors iš mūsų yra tikimybė, kad gali būti dvynukai. Dabar sakau, jog prisišnekėjau... Tad kai pa­tvirtino nėštumą ir pasakė, kad bus dvynukai, didelės nuostabos nebuvo. Tik Rimvydas gal tris kartus perklausė, ar tik­rai, nes galvojo, jog juokauju. O galbūt suprato, kokie nemenki iššūkiai laukia.

Adomas labai norėjo brolio ir kai gimė mažyliai, jis nesuprato, kad ta kita – sesytė. Jam buvo „bolis 1“ ir „bolis 2“. Pats dar tik metukų ir mėnesio tebuvo. Labai rūpinosi, mylėjo, globojo. Žinoma, ir dabar taip pat. Tiktai, pradėjęs lankyti darželį, tapo gudresnis – įtakos turi amžiaus raida. Tai kartais ką nors iš mažylių taikosi atimti. Bet ir tie jau stengiasi nenusileisti. Tad vyksta tokia kova už būvį. Adomas vaikščioti pradėjo metukų ir dviejų mėnesių, o Motiejus su Rugile, nors dar tik dešimties mėnesių, atsiremdami apeina visur. Beje, Motiejus gimė 3110 gramų ir 51cm, Rugilė – 2690 gramų ir 49 cm ūgio.

Auginti Adomą buvo sunkiau, trūko patirties, nes viskas nauja, nieko nežinai... Nemiega, ver­kia – jau­diniesi, panikuoji, jog gal kas negerai. Dabar reaguoju ramiau – juk nė vienas vaikas ne­užauga nepaverkęs. Nors su dvy­nukais pirmuosius tris mė­nesius buvo be galo sunku. Rim­vydui teko laikinai nedirb­ti, pagelbėjo ir sesuo, taip pat ir draugė, kuri augina savo mažylį. Ji stebėdavosi: kaip tu ištveri tokiame triukšme? Vienas iš kūdikių pravirksta, pri­žadiną kitą, galiausiai ir Adomas neištveria... O dar su Motiejumi dėl pilvuko spazmų pri­siėjo ligoninėje pagulėti.

Kauno klinikose, kur gimdžiau, dėl karantino po­gim­dy­vinėje palatoje vyrui bū­ti neleido, tai vienai buvo ypač sunku, nors personalas nuolat pri­šokdavo į pagalbą. Likau sužavėta puikios priežiūros, supratimo ir šilumos. Matyt, dvynių gimimas yra džiaugsmas ne tik tėvams, bet ir medikų komandai – atrodė, kad ir jie laimingi, prisidėję prie atėjimo į pasaulį dviejų žmogučių iškart.

Tiesą pasakius, nė nežinau, kada buvo sunkiau naktimis – pradžioje ar dabar. Tiek tada nemiegojau, tiek dabar: tai dantukai kuriam kalasi, tai ant rankų prašosi. Didžiajam taip pat reikia dėmesio: sako, čia mano mama. Prasideda pavydas – anksčiau Adomas buvo vienas, ir viskas jo vieno, o dabar turi dalintis“, – kasdienybės rūpesčiais dalijasi Kristina ir tikina, jog dabartinis jos gyvenimas – tai didžiulis džiaugsmas ir neįkainojama patirtis.

Mažyliai, anot mamos, gulėti vežimėlyje jau nebenori, jiems reikia judėti, stebėti, matyti, į viską reaguoti. Tad dažniausiai, sako Kristina, jeigu išsiruošia pasivaikščioti, tai tik visi drauge. Adomas išeina į kiemą ir vienas pažaisti, tačiau, pasak mamos, ji stengiasi jo nė minutei iš akių nepaleisti.

Ateitis jaunų žmonių negąsdina

Kristina turi dvi specialybes.

Pedagoginę įgijo Klaipėdos vals­tybinėje kolegijoje, tačiau dar­bo taip ir negavo. Pradėjo dirb­ti Kaltinėnų senelių namuose socia­linės darbuotojos padėjėja. Stu­dijuoti paskatino klebonas kun. Narsutis Pet­rikas, senelių namų vadovas. Tad, anot Kristinos, likimas taip lėmė, kad ji atsirado tinkamu laiku tinkamoje vietoje ir, derindama studijas su darbu, įgijo ir socialinės darbuotojos dip­lomą.

Su Rimvydu jiedu pažįstami dar nuo mokyk­los laikų – susipažino per bend­rus draugus. Kristina tik truputį jaunesnė už savo vyrą. Rimvydo darbinė veikla, kol dvy­nukai dar maži, kartais strin­ga, nes reikia paramos šei­mai. Amato jaunas vyras sa­ko išmokęs per praktiką – da­bar, anot Kristinos, nebėra sta­tybos darbų, kurių jis ne­mo­kėtų. Net laiptus į antrą aukštą pats padarė, – didžiuojasi Kristina.

Natūralu, kad jaunai šeimai dar daug ko trūksta: ir namas ne visai įrengtas, ir baldų reikia. Tačiau dabar svarbiausia – vaikų interesai. Todėl erdviame kambaryje gausu įvairiausių žaislų, spalvingų kaladėlių, kuriomis mėgsta žaisti mažieji. Įdomiausia, anot Kristinos, kad žaisti jie nori, kai žaislai sudėti tvarkingai dėžėse, mat įdomu juos iš ten rinkti. Išmėtyti ant grindų jie didelio susidomėjimo nekelia... Tad kam tenka tvarkyti? Žinoma, mamai.

Tačiau ir Kristina, ir Rimvydas kupini optimizmo: jiedu jauni, visas gyvenimas prieš akis. Paaugs vaikai, atsiras didesnė galimybė dirbti ir uždirbti, investuoti į namus, šeimos poreikius, vaikų ateitį.

„Iš valstybės kas mėnesį gau­name numatytas išmokas, taip pat – ir gimus dvynukams. Kai augo Adomas, pinigė­lių buvo tik katino ašaros. Dabar gau­name ir kaip daugiavaikė šei­ma. Bet pats didžiausias džiaugsmas – sveiki vaikai. Džiaugiesi augančiomis rankytėmis, kojytėmis, matai, kaip formuojasi charakteris – tai atperka visus rūpesčius, nerimus, nemigo naktis.

Džiaugiamės Adomu, kuris jau lanko darželį. Pasiekimai, pokyčiai – akivaizdūs: kinta bendravimas, elgesys, nes tam ir skirtos ugdymo įstaigos. Mo­teris namuose yra ir mama, ir tvarkytoja, ir ugdytoja. Bet kai darbo daugybė, nukenčia būtent paskutinė sritis. Žinoma, stengdavomės kiek galėdami užsi­imti ugdymu ir namuose: kartu rinkdavome dėliones, žaisdavome, skaitydavome knygutes. Neleng­va buvo darželio pradžia. Kaskart nuteikdavome sūnelį, kad ten bus gera, smagu tarp kitų vaikų. Neištęsdavome atsisveikinimų. Nors pradžioje pačiai skaudėdavo širdį: o kaip ten mano vaikas“, – prisimena kiek­vienos mamos išgyventas emo­cijas Kristina.

Šeima – neįkainojama verty­bė. Joje gera augti vaikams, iš rūpestingų tėvų pavyzdžio mo­kytis visų gyvenimo patirčių, išsiugdyti pagarbą žmogui, meilę artimui. Tai pasiekiama pa­si­aukojančiu dviejų mylinčių vienas kitą žmonių darbu, atsidavimu, rūpesčiu ir pagarba.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.