Angelų kūrėjai rankas šildo popierius

Medicinos darbuotojų dienos proga karūnuotais atla­si­niais angeliu­kais Šilalės ligoninės darbuotojus pradžiuginusi Pa­jūralio bib­lio­tekininkė Stasė Pudžemienė sulaukė daug šil­tų at­si­­liepimų. Rajone yra nemažai rankdarbius ku­rian­čių žmo­nių, tačiau savo kūriniais nudžiuginti kitus ar tiesiog simboliškai padėkoti už darbą visuomenės labui sugalvoja ne kiekvienas – vyrauja nuomonė, jog tai val­džios pareiga. Pajūralio bibliotekininkė parodė, kad pi­lie­tiškumą galima paversti šilta bendryste.

Beveik visus ankstyvo pavasario vakarus S. Pudžemienė leido su angelais: lankstė atlasines juosteles, ant labai plonos vielutės vėrė jų karūnas, kruopščiai dėliojo karštų klijų taškelius. Tokiam darbui reikia didžiulio susikaupimo – šiek tiek nepataikęs, gali ištepti baltai švytintį angelo rūbą ar net sugadinti visą rankdarbį. O bib­­liotekoje dieną visada atsiranda įvairiausių reikalų.

Pasak Stasės, bibliotekinin­kas dabar yra konsultantas, pa­ta­rėjas, mokytojas, padėjė­jas, nes į biblioteką kaimo žmonės ateina atsispausdinti doku­mentų, išsiųsti elekt­roninių laiš­kų, pasinaudoti internetine ban­kininkyste. Vyres­nio amžiaus gy­ventojams dažnai reikia pagalbos – prašo ir prekių inter­netu užsakyti, ir pamokyti, kaip su anūkais „skaipu“ pasišnekėti. Gyvenimas kei­čiasi, visiems būtini nauji įgūdžiai, o kaime pamokyti nėra kam – jaunesni, geriau įvaldę informacines technologijas, yra užsiėmę savo darbais.

Staselė visus sutinka su šypsena, pamoko, padrąsina, pavaišina arbata, netgi žino, kokias knygas kuris mėgsta skaityti. Deja, vaikai į biblioteką užsuka vis rečiau, dažniausiai – tik bėgdami pro šalį, ir skaito paprastai tik programinius kūrinius. Net ne kūrinius, o tik jų ištraukas, kad galėtų atsiskaityti mokytojui. Tikrieji skaitytojai dabar yra vyresnio amžiaus žmonės, skaitymą pavertę kasdienybės ritualu. Pajūralyje jų nemažai – net 75, tad bib­liotekininkė darbo valandomis visada turi ką veikti. Labiausiai S. Pudžemienė džiaugiasi, jog gali dirbti kaime, kur užaugo ir visi ją pažįsta. O padedant naudotis informacinėmis technologijomis, labai svarbus pasitikėjimas, nes žmonės patiki tau savo asmens duomenis.

Paklausus, ar per karantiną nepadaugėjo skaitančių žmonių, S. Pudžemienė sako, kad 36 darbo bibliotekoje metai jai leidžia teigti, jog žmonės nesikeičia. Nors pandemija privertė saugotis, tačiau kas ėjo į bib­lioteką, tas ir dabar ateina, o kam knygų nereikėjo, tiems jau ir nereikės.

Rankdarbiai bibliotekininkę įtraukė seniai, gal net prieš ket­­virtį amžiaus. Iš pradžių imtis jų privertė būtinybė pasirūpinti kaimo bibliotekos jaukumu, turėti vieną kitą dovanėlę renginių dalyviams. Bet labiausiai pasitarnavo smalsumas. Kai prieš 25-erius metus Pajūryje dir­bu­si kolegė padovanojo iš popieriaus išlankstytą gulbę, Stasė ją išardė ir išsiaiškino, kaip toks grožis padaromas – interneto tuomet dar nebuvo, pažiūrėti, kas tai per menas, negalėjo, o išmokti norėjo labai.

Nuo tada Pajūralio bibliote­kininkė ir susidraugavo su po­pieriumi. Išmoko lankstyti ne tik gulbes – sukūrė povų ir daug kitokių puošnių popieri­nių paukščių, dovanojo juos ar­timiesiems, draugams, kolegėms.

Tik vėliau išsiaiškino, jog tai origami – japoniškas popieriaus lankstymo menas, kuriam įvaldyti nereikia nei klijų, nei žirklių. Prieš daugelį šimt­mečių jį sukūrė kinai, o VI amžiuje budistų vienuoliai per Ko­rėją atvežė į Japoniją. Tuo metu Japonijoje popierius buvo labai brangus ir plačiajai visuomenei neprieinamas, tad po­pieriaus lankstymas tapo viena iš meno formų, o lankstiniai daugiausiai buvo naudojami religiniams simboliams bei ritualams.

Europą žinia apie tokį meną pasiekė tik tada, kai buvo pradėtos leisti knygos. Pirmoji knyga apie popieriaus lankstymą „Lankstymo užrašai“ išspausdinta Sadatake Ise 1764 m. Joje pateikta trylika apeiginių popieriaus lankstymo būdų. Vėliau procesas patobulėjo ir tapo toks, koks dabar yra.

S. Pudžemienė tikina, jog kurti iš popieriaus jai yra vienas malonumas – atrodo, kad sušyla rankos, galvoje nebelieka minčių, dingsta per dieną susikaupęs nuovargis bei įtampa. Tačiau dar labiau patinka matyti laimingus žmones. Kai iš kolegių išmoko kurti popierines knygas šventiniams linkėjimams, pasipylė užsaky­mai – visi norėjo Staselės sukurtų rankdarbių. Paskui išmo­ko popieriumi apipinti butelius, kuriems taip pat netrūko populiarumo.

Iš kur tas pomėgis, moteris net pati nežino – vaikystėje niekada pernelyg tuo nesižavėjo, tik sesuo megzdavo gražias servetėles. Bet pabandžiusi suprato, koks tai malonumas, todėl dabar nuolat knieti ką nors naujo išbandyti, patobulinti, draugus, bendradarbius pradžiuginti. Tačiau smagiausia – kitus pamokyti, parodyti, ką galima iš tokio paprasto dalyko kaip popierius pagaminti. Vaikus mokė kiaušinius marginti dekupažo būdu – reikia kruopštumo, bet jei pavyksta, margučiai būna labai gražūs.

Kūrybai iš popieriaus bei kitų medžiagų S. Pudžemienė da­bar skiria kiekvieną laisvą valandėlę. Angeliuko figūrėlę pa­matė vartydama interneto pus­lapius – patiko, pabandė. Kuo daugiau siuvo, tuo gražesni angeliukai išeidavo.

„Kai  domiesi, patinka, ką darai, tai ir pavyksta. Jei tik pasižiūrėsi, o nedarysi, niekada neišmoksi“, – sako kantrybės nestokojanti moteris.

Prieš Kalėdas pusšimtį raudonai spindinčių angeliukų padovanojo kolegėms. Pamačiusi, kaip bendradarbės džiaugiasi, pasiūlė Šilalės viešosios biblio­tekos direktorei Astutei Norei­kienei tokiomis simbolinėmis dovanėlėmis pradžiuginti ir COVID-19 gydančius medikus. Abi nutarė, kad jos galėtų būti įteiktos Medicinos darbuotojų dienos proga. Sumanymas pavyko: iš skaidraus celofano į medikų delnus 25 rankdarbiai nusileido lyg tikri angelai.

Bet Staselė jų padarė daugiau. Tą, į kurį įdėjo daugiausiai širdies šilumos, skyrė savo kaimo felčerei Virginijai Kriskuvienei.

„Ne be reikalo mūsų felčeriukė buvo apdovanota „Pagarbos lašu“ – labai ja didžiuojamės ir visi nuoširdžiai jai dėkojame už rūpestį mūsų sveikata. Virginija nežiūri darbo valandų. Jei reikia suleisti ar sulašinti vaistus, atvažiuoja anksčiau, eina pas ligonius į namus. Kaime daug senų žmonių, ne visada jie gali nuvažiuoti į ambulatoriją, o Virginija mums kaip daktarė. Tegul ir ją saugo mano sukurtas angelas“, – linki Stasė, labiausiai norinti, kad mielai bičiulei nereikėtų vargti šaltame punkte.

Ištuštėjusioje mokykloje yra daug nenaudojamų patalpų, galėtų šiltai bei jaukiai čia įsikurti ir medicinos punktas. Tai būtų kur kas didesnė pagarba jame dirbančiai medikei nei bet koks valdžios skirtas apdovanojimas.

„Mūsų kaimas yra laimingas: turime laisvalaikio salę, biblio­teką, medicinos punktą, dvi par­duotuves – viską, ko reikia žmonėms. Todėl ir jaunimas neaplenkia Pajūralio, nėra tuščių butų, griūvančių sodybų. Reikia tik daugiau bendrystės, palaikyti vieniems kitus, pasistengti, jog greta esantis jaustųsi reikalingas ir svarbus. Tada visi būtume laimingesni“, – sako gražų bendrystės pavyzdį visuomenei parodžiusi bib­liotekininkė.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.