Tremties aidas atsišaukia širdyje

Šiemet sukanka 80 metų nuo Lietuvos gyventojų masinio trėmimo pradžios į at­šiau­rias sovietų sąjungos vietoves. Trė­mimais buvo siekiama pakeisti okupuotos Lietuvos socialinę ir tautinę sudėtį, nutautinti ir asimiliuo­ti mūsų kraštą, įbauginti lietuvių tautą ir užgniaužti pasipriešinimą okupaciniam režimui. Ma­siniai trėmimai prasidėjo 1941-ųjų birželio 14 d., šeš­ta­dienį, 2–3 val. nakties. Be kaltės ir jokio teismo vien birželio 14–18 d. iš Lie­tuvos buvo deportuota apie 17500 žmonių. Tremtis tapo didžiule mūsų tautos tragedija ir netektimi, pavadinta „juoduoju birželiu“.

Apie tremtį – tik tyliai...

80 metų – visas žmogaus gyvenimas. Dėkingi Dievui tie, kuriems buvo lemta, atlaikius tremties kančias, išvysti brangios tėviškės dangaus žydrynę, jos žaliuojančius laukus, įkvėpti išsiilgto tyro tėvynės oro, kurio nesvetingame krašte trūko kam dešimt, o kam ir daugiau metų. Dešimtys tūkstančių senų, jaunų, mažų ir net kūdikių amžiams liko gulėti tolybėse nuo savo tėvynės...

80 metų... Vis labiau mąžta tiesioginių tų tragiškų įvykių liudininkų. Bet mūsų tauta, anot Dalios Krasauskienės, tremtinių dukros ir anūkės, neturi teisės to pamiršti.

„Tremtis palietė mano šeimą, ir aš negaliu tylėti. Ypač svarbu apie tai kalbėti jaunimui, kuris vis labiau tolsta nuo tų skaudžių įvykių. Ko norėti – juk aš jau trečia karta“, – sako Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos muzikos mokytoja.

Dalia pasakoja savo mamos Petronėlės Lukoševičienės prisiminimus – dukros lūpomis pra­byla tremties išgyvenimai. Mama Anapilin išėjo praėjusių metų gruodį, baigdama 82-uosius.

„Tik prasidėjus Sąjūdžio ju­dėjimui ir stojus laisvai Lie­tu­vai, imta garsiai kalbėti apie tą baisų trėmimo periodą. Patys iš tremties grįžę tautiečiai, kaip prisimenu iš mamos pasako­ji­mų, apie tai galėjo pasikalbėti tik pačių artimiausių žmonių rate ir tai – tyliai... Negalėjai žinoti, kas nugirs ir kuo tau atsisuks. Prisimenu, kai grupė mūsų gimnazijos mergaičių rengė projektinį darbą apie trem­­tį ir kalbino mano mamą, tai ir aš dar daug ko negirdėto sužinojau... Ma­ma, atrodo, visą tą laiką iki Lie­tuvai tampant laisvai, jautė kažkokią baimę – tarsi nusikaltusi būtų ji, o ne prieš ją ir dešimtis tūkstančių mūsų tautiečių okupacinė valdžia būtų rengusi genocidą“, – sako Dalia.

Išskyrė amžiams

„Abu mano tėvai buvo tremtiniai – juos, dar nedidelius, išvežė kartu su tėvais. Bet susipažino jau grįžę į Lietuvą“, – pra­deda pasakojimą Dalia.

Pasak Dalios, mama buvo de­šimties metų, o jos sesuo Au­gustina – dviem vyres­nė. Su tėvais jie gyveno Ma­žei­kių rajone.

„1947 m. mamos tėtis įsijungė į partizaninę veiklą, bet buvo suimtas ir išvežtas į Ka­za­chstaną, į Karagandos kasyk­las. Liko močiutė viena su duk­romis kupinos nerimo. Ne­trukus suėmė ir jas. Kelionė, anot mamos, gyvuliniuose va­­gonuose truko bene savaitę. Nu­gabeno į Irkutsko sritį, Se­rebrovo gyvenvietę. Dar kelyje sunkiai plaučių uždegimu susirgusi sesė vos nuvažiavus mirė. Ten ir liko amžiams... Vis pagalvodavau, gal pavyktų palaikus parvežti, bet mama protindavo: ką tu, vaikeli, berasi. Po kiek laiko atėjo žinia, kad nebėra ir mamos tėčio – taip jo ir nebepamatė... O juk abu su močiute buvo dar jauni žmonės“, – pasakoja Dalia.

Petronėlė lankė mokyklą, baigė 10 klasių, bet toliau nebesimokė.

„Pasakodavo turėjusi labai gerų draugių, sugyveno su vietiniais. Aišku, patyrė ir alkio, ir šalčio, tad visos močiutės suk­nelės, skarelės, bateliai buvo išmainyti į bulves, miltus, kruopas, kad tik būtų pavalgiusios. Džiaugėsi draugiška bendruomene – lietuviai vieni kitiems labai padėdavo, bendraudavo. Yra daug mamos nuotraukų iš švenčių, suėjimų – ir liūd­nesnių, ir linksmų, kur ji su armonika, gitara, dainuojanti. Grį­žusi į Lietuvą, ištekėjusi inst­rumentus pamažu primiršo, bet dainos ir giesmės lydėjo iki pat kol jėgos leido“, – prisimena savo energingą, nenuilstančią mamą Dalia.

„Mama pasakodavo, jog trem­tyje visada paminėdavo Va­sa­­­rio 16-ąją, švęsdavo Ka­lė­das, Velykas. Malda, tylia daina. Taip stengėsi išlaikyti tautišku­mą, tradicijas, tikėjimą. Gy­ve­­ni­mas buvo ištisa nežinomybė – grįš jie kada į Lietuvą ar ne. Ir kai bene po dešimties metų pasakė, jog gali, netikėjo: o gal išveš kur nors kitur, tik ne į Lietuvą“, – mamos pasakojimais dalijasi Dalia.

Naujas gyvenimas

Grįžusi į Lietuvą, pasak Da­lios, mama baigė kooperacijos technikumą, įgijo buhalterės specialybę ir visą gyvenimą buhalteriavo įvairiose įstaigose bei įmonėse. Bene iki aštuoniasdešimties tvarkė ir šilališkių Politinių kalinių bei tremtinių sąjungos buhalteriją. 

„Dirbdama Akmenėje, netru­kus susipažino su mano tėčiu, ištekėjo ir abu atsikėlė į Kvė­dar­ną, nes, prasidėjus meliora­cijai, čia imta statyti gyvenamuosius namus, gavo butą, dar­bus ir nugyveno visą amželį. Ak­tyviai pasinėrė į visuomeninį gyvenimą: ir mama, ir tėtis, grojęs akorde­o-­

nu, buvo labai muzikalūs, juos visą gyvenimą lydėjo daina, muzi­ka. Vos susikūrus

Sąjūdžiui, pirmajam susiėjimui  Kvėdarnoje, kuriam vadovavo Kęstutis Bal­čiūnas, buvau subūrusi būrelį dainininkų, tuomet pirmą kar­tą nuskambėjo tremtinių dainos „Leiskit į tėvynę“, „Ar ne auksinės vasaros“. Šiandien šios bei daugelis kitų yra mintinai išmoktos ir išdainuotos“, – pasakoja tremtinių dukra.

Pasak Dalios, mama niekada nesiskundė dėl tremtinės likimo, niekam nepriekaištavo, nieko nekeikė. Tragiškas likimas neužgožė širdyje žmogiškumo, nežadino neapykantos.

„Ji dažnai, žiūrėdama televizijos laidas, stebėdavosi, kodėl tiek daug pykčio liejama ant rusų tautybės žmonių apskritai. Ji sakė tremtyje sutikusi labai nuoširdžių, supratingų, atjaučiančių vietinių gyventojų, turėjo labai daug draugių. O su likimo sesėmis lietuvėmis, su kuriomis susipažino tremtyje, mama visą gyvenimą bend­ravo, susitikdavo politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje „Su Lietuva širdy“, vykstančiame Ariogaloje. Tik pernai, kai sveikata jau nebeleido, žiūrėjome kartu televizijos reportažą, ir mačiau, kad mamos čia nėra – ji visa širdimi ten, tarp savų, tokių pat kaip ji, atlaikiusių pažeminimą, badą, nepritek­lius. Bet nepalūžusių, stiprių savo tikėjimu, viltimi, meile tėvynei“, – jaudindamasi prisimena Dalia.

Ir supranti, kokia artima bei svarbi jai yra tremties tema ir kodėl Dalia sako negalinti tylėti, o stengiasi, kad tremties aidas nenutoltų kaip daina medžių viršūnėmis, bet gyventų tremtinių vaikų, anūkų, proanūkių sąmonėje.

Vertybės – iš tėvų

Ne veltui sakoma, kad istorija gyva, nes liudija.

„Visi esame žmonės, visi lygūs. Bet užtenka kažkam vie­nam valdyti, ir gali kilti bai­sūs dalykai. Ar nėra dabar tokių pavydžių pasaulyje? Deja, ir šiandien žudomi žmonės“, – sako Dalia.

Ji teigia esanti dėkinga tėvams už meilę dainai ir muzikai, tai nulėmė ir jos gyvenimo kelią. 

„Mokau vaikus muzikos gimnazijoje ir Šilalės meno mokyk­loje, vadovauju chorui, ansamb­liams. Į pamokas visada įvedu tremties temą. Pa­si­klausome dainų, pažiūrim filmuotų medžiagų. Padainuojame ir patys: dainos tokios jautrios, ilgesingos. Anksčiau su mokiniais dalyvavome Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuojamame rašinių, piešinių, dainų konkurse tremties tema. Esame pelnę laureatų vardą. Jei po pandemijos ši veikla atsigaus, dalyvausime vėl. Labai džiaugiuosi, kai mokiniai į tai įsitraukia, kuria, ieško. Galbūt ir jų šeimose buvo tremtinių?..

Užauginome tris vaikus, auga keturi anūkai. Du vaikai gyvena Anglijoje, tai taip jų ilgiuosi... Irgi tremtis, tik ne taip vadinasi ir be prievartos. Taip pat spėlioju: grįš ar ne jie į Lie­tuvą... Savo šeimoje stengiuosi kartoti tai, ką puoselėjo tėvai: sek­madieniai būdavo tėvų diena, iš bažnyčios visada eidavome pas juos pietų, bendraudavome, kalbėdavomės. 

Tremties iš ją patyrusių žmo­nių sąmonės neištrinsi: baisios netektys, baisūs išgyvenimai, visada kraujuojanti žaizda... Kai mama žiūrėdavo laidas „Misija Sibiras“, matydavau ir išgyvendavau jos skausmą: o gal sutvarkys kapelius, kur guli mano sesė, – vildavosi, ir širdyje jai tarsi ramiau tapdavo“, – prisimena Dalia.

Dalia – tremtinių dukra ir anūkė, to­kių kaip ji yra daug. O kokie bus proanūkiai, mokytojos įsitikinimu, priklausys nuo to, kaip vyresnieji sugebės tai įdiegti ateinančioms kartoms.

„Viskas – mūsų rankose. Todėl privalome kalbėti, pasakoti, dainuoti, puoselėti, minėti tautos brangias šventes bei sukaktis. Turime eiti priekyje visų, ir tik tuomet kiti seks iš paskos. Tremtinių bend­ruomenė gali labai susiaurėti – gyvų liudininkų lieka vis mažiau. Bet jų priesakai, jų atmintis privalo gyventi ir išlikti gyvi“, – įsitikinusi D. Kra­saus­kienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. iš tremtinės P. Lukoševičienės albumo ir Algimanto AMBROZOS