Tremtis paliko pėdsakus tautos išlikimo koduose

Penktadienį Šilalėje iškilmingai paminėtas masinio Lietuvos gyventojų trėmimo 80-osios metinės – Gedulo ir Vilties diena, įpareigojanti kiekvieną susimąstyti, ko verta laisvė ir kokia svarbi yra šalies, kurioje gyvename, nepriklausomybė. Į Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią susirinko tie, kam brangus Sibiro tremtinių atminimas, kuriems rūpi, jog skaudi mūsų tautos istorijos dalis nebūtų pamiršta.  

Išgyventi padėjo viltis

Tremtis skaudžius ženklus pa­liko ir mūsų krašte. 1941-ųjų birželio 14–15 d. iš Šilalės rajono buvo ištremta 110 vaikų, moterų ir senyvo amžiaus žmonių. Apie 40 vyrų buvo atskirta nuo savo šeimų  ir kaip politiniai kaliniai atsidūrė Kras­nojarsko krašte, Rešoto la­geryje. Nemažai buvo sušaudytų, daug mirė, neatlaikę baisių vergovės sąlygų. Jų šeimos – žmonos su vaikais, tėvai, seneliai – atsidūrė Komijoje. Iš­gy­veno tik nepilnamečiai vaikai, kurie, tėvams mirus, buvo apgyvendinti vaikų namuose. Po kelių metų juos pasiimti lei­do Lietuvoje likusiems giminaičiams, o kiti taip ir užaugo sovietų įstaigose. 

Tokių trėmimų 1940–1952 m. buvo daugybė, namų neteko kone 130 tūkst. Lietuvos žmonių. Šv. Mišias už Lietuvos ir Šilalės krašto politinius kalinius bei tremtinius aukojęs Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebonas kun. Saulius Katkus virš okupacijos atnešto skausmo ir tremties baisumo iškėlė viltį, kuri nugalėjo kančias, suteikė stiprybės ir padėjo išsaugoti tikėjimą, kad Lietuva bus laisva, ir ta laisve galės džiaugtis tremtinių vaikai bei anūkai. 

„Kiekvienais metais, minėda­mi šią dieną, turime parei­gą apmąstyti tai, kas anuomet įvyko. To apmąstymo reikia ir žmonėms, ir valstybei, ku­rian­čiai ateitį. Ant bažnyčios sienų  rodome daugybę vai­kų piešinių. Juose yra viskas: ne tik skausmas, liūdesys, bet ir viltis. Visa tai turi būti ir mūsų širdyse bei minty­se“, – sakė klebonas, atvėręs maldos namų duris renginio dalyviams. 

Pabūti šią daugeliui Lietuvos šeimų svarbią dieną su šilališkiais atvyko Seimo narys, Lie­tuvos karo istorikas, prof. Val­das Rakutis, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) valdybos narė Vincė Vaidevutė Margevičienė, Sei­mo narys, buvęs Lietuvos kariuomenės vadas, dimisijos ge­ne­rolas leitenantas Ar­vy­das Po­cius, Seimo narys Jo­nas Gu­dauskas, kurio iniciaty­va ir buvo surengtas šis pami­nėjimas, būrys savo šaknų ne­pamirštančių kraštiečių. Pa­minėti tremties sukaktį susirinko buvę tremtiniai, kultūros darbuotojai, pedagogai, istorija besidomintys gimnazistai. 

J. Gudauskas džiaugėsi, jog dar yra žmonių, kurie buvo šio skaudžiausio šalies istorijos momento liudytojai – išgyveno, iškentė, grįžo ir kovojo už mūsų nepriklausomybę. Gražiausiu pavyzdžiu visiems tapo birželio 14-ąją 90-metį švenčianti ilgametė LPKTS Ši­lalės skyriaus pirmininkė, buvusi savivaldybės tarybos na­rė Teresė Ūksienė. Po bažnyčios skliautais jai skambėjo nuoširdžiausi sveikinimai, o naujausią jubiliatės sudarytą rinktinę „Erškėčių keliu“ renginio organizatoriai dovanojo svarbiausiems svečiams. 

Tremties pamoka – nebijoti gintis

Retėjant tremtinių gretoms, kasmet vis svarbiau darosi perduoti jų puoselėtas ir gintas vertybes jaunajai kartai. Bū­tent tokį tikslą sau išsikėlė į LPKTS šį pavasarį įstojęs Seimo narys, karo istorikas, prof. V. Rakutis. 

Pasak jo, didžiausia mūsų tautos nelaimė yra noras prisitaikyti, baimė ginti savo šalį, savo laisvę ir įsitikinimus.

„Kai kauniesi atstatęs krūti­nę, esi galingas ir stiprus, ir net jei žūsti – visi žino, jog žuvai už šventą reikalą. O kai manai, kad kaip nors prisitaikysi, įtiksi – patenki į vergovę, kur kiti nusprendžia, ką ir kaip su tavimi daryti: sunaikinti, palikti gyvą ar kur nors išvežti, sukurti naują, beprasmišką civilizaciją. Todėl pirmoji, pati didžiausia pamoka iš tremties, yra kvietimas gintis. Kol gyvi, kol laisvi – ginkimės ir rūpinkimės savo kraštu. Netaupykime gynybai, ne­bijokime diegti jaunimui pa­t­rio­tinio auklėjimo, nebijokime skirti tam pinigų. Ir jeigu mes tai padarysime – net jei užplūs vėl kokia nors didžiulė banga, viską atlaikysime“, – tikino Lietuvos karo istorikas, didžiausia tremtinių vertybe vadinantis jų prisiminimus, sugulusiais į knygas, kuriose su­­dėtos visos svarbiausios lietuvių vertybės, tapusios tautos išlikimo kodais. 

Daug kam gali atrodyti, jog nėra reikalo žvalgytis į praeitį, reikia gyventi ateitimi, daryti, kaip norime, kaip patogiau, džiaugtis laisve ir kurti pasaulį tokį, koks mums patinka.

„Bet kur dėsis visi tie į save orientuoti žmonės, kai ateis sunkūs laikai? Reikės prisiminti gebėjimą susitelkti, dainuoti savo dainas, kovoti už savo šalį. Tai ir yra šitos veiklos, šitų tekstų prasmė. Žinoma, jei jaunoji karta tuos tekstus skaitys“, – mano prof. V. Rakutis.  

Nugalėjo motinų meilė

Jautriai apie tremtį kalbėjo V. V. Margevičienė, priminusi, jog Gedulo ir Vilties diena tapusi birželio 14-oji buvo tik trėmimų pradžia, viena iš dešimties baisių okupantų sumanytų tautos naikinimo operacijų datų. Tokių operacijų buvo dešimt. Vien 1948 m. pavasarį, per operacija „Vesna“, į Sibiro platybes iš Lietuvos buvo ištremta 17 tūkst. vaikų iki 15 metų – tiek, kiek tuo metu mokėsi 1000 Lietuvos gimnazijų. 

„Viename iš vagonų važiavo lietuvė moteris su trim mažamečiais vaikais. Ji visą laiką verkė, nes vyras su vienu sūnumi jau buvo išvežti į gulagą, o vyriausias sūnus, sulaukęs vos 18 metų – nužudytas pamiškėje. Iš tos vietos, kur buvo nušautas jos vaikas, ji prisikasė žemės, parsinešė namo ir prie gonkų paso­dino gėlę – kad būtų gražu, kai kas nors ateis. Bet nespėjo ja pasidžiaug­ti, nes gegužės 22 d. buvo įgrūsta su vaikais į gyvulinį vagoną ir ištremta į Sibirą. Tame pačiame vagone vyko prof. V. Ra­ku­čio tėvai ir mano tėvai, tame va­gone gimiau ir aš“, – jaut­riais prisiminimais dalijosi V. V. Mar­ge­vičienė. 

LPKTS valdybos narė įsitikinusi, jog išgyventi tremtyje, įgauti atsparumą sovietinei propagandai, suprasti, kas iš tiesų svarbu, ištverti baisias sąlygas lietuviams padėjo motinų pasiaukojimas, jų beribis tikėjimas Dievo gailestingumu ir globa. Net matydamos aikštėse suguldytus savo sūnus, jos neklykė, nesidraskė prie išniekintų kūnų, nes tikėjo, kad vaikai yra dangaus Tėvo apsupti  ir kad jų sielas priglaudęs savo rankose laiko Viešpats. Pasak V. V. Margevičienės, tai labiausiai siutino okupantus bei jų pakalikus, nes niekais paversdavo visą jų jėgą. 

„Kardinolas Vincentas Slad­ke­vičius yra pasakęs, jog enkavedistai padarė didelę klaidą, leisdami su vaikais išvežti lobių skryneles – motinas ir močiutes. Jos turėjo galingiausią pasaulyje jėgą – meilės jėgą. Todėl turime žemai nusilenkti savo motinoms, kad jos buvo su mumis visuose mūsų žygiuose“, – tikino V. V. Mar­ge­vi­čie­nė.

Ji prisiminė, kad vaikystėje, augdama tremtyje, labai norėjo kuo greičiau užaugti, nes tikėjo, jog suaugę žmonės nenori valgyti – mama visada sakydavo, kad ji „nenori“...

Kariuomenės atkūrimą įkvėpė tremtiniai

Vaikystės pamokas atsiminė ir buvęs Lie­tuvos kariuomenės vadas, dimisijos generolas leitenantas A. Po­cius, stiprybę ir norą ginti savo šalį perėmęs iš mamos brolio An­tano. Į Lie­tu­vą iš tremties jis grįžo 1967-aisiais. A. Po­­cius pasakojo, kaip sunku jam, tuomet dešimtmečiui berniūkščiui, bu­vo suprasti, kodėl 20 metų brolis ir sesuo nesimatė, kodėl tiek metų savo tėvų nematė Lie­tuvoje palikta vos vienerių metukų dėdės dukrytė. 

„Per moksleivių atostogas dėdė Antanas papasakojo, kaip jo sesuo kartu su savo vyru ir dar penkiais partizanais žuvo prie Minijos, kaip  buvo ištremtos dar dvi seserys su vyrais. Vienas negrįžo iš Intos lagerio. Tai gulė atmintyje ir aš tikrai patikėjau dėdės žodžiais, kad Lietuva vis tiek kada nors bus laisva“, – sakė šilališkiams buvęs Lietuvos kariuomenės vadas. 

Būtent tas tikėjimas nulėmė ir jo gyvenimo pasirinkimą. Bū­damas Sąjūdžio žaliaraiščiu, A. Pocius tapo  Aukščiausiosios tarybos pirmininko asmens sargybiniu, 1991-ųjų sausį prisiekė kaip karys savanoris, o netrukus apsisprendė, kad reikia atkurti Lietuvos kariuomenę.

„Mes, bendražygiai ir bend­raminčiai, ėjome jos kurti įkvėp­ti savo artimųjų, politinių ka­linių ir tremtinių, partizanų. Ne­žinojome, kur einame, ką ir kaip darysime, bet buvo meilė, kurią mums jie perdavė, noras apginti mūsų trapią nepriklausomybę“, – pasakojo A. Pocius. 

Pasak jo, Lietuvos kariuomenė ne tik perėmė politinių kalinių ir tremtinių idėjas bei patirtį, bet ir išsaugojo pokario kovotojų simbolius, įamžino to meto pavadinimus. Tai irgi ženklai, kurie patvirtina, kad drąsiausi tėvynės sūnūs stip­rybė semiasi iš praeities. 

Pasigenda didesnio dėmesio

Nors minint tremties pradžios 80-metį tremties prasmė buvo pakylėta į aukštumas, LPKTS Šilalės filialo pirminin­kės pavaduotojas Antanas Ra­šinskas nepabijojo pasakyti, jog tremtiniai dabar jaučiasi nustumti į užpečkį. Ypač jiems skaudu dėl deginamų bunkerių, verčiamų nuorodų į svarbias pokario kovų vietas, draudimo miškuose atkurti nuo pokario kovų likusias partizanų žemines, perlaidoti užkastus partizanų kūnus.  

„Tai kokioje Lietuvoje mes gyvename, jeigu tų, kurie už Lie­tuvą atidavė gyvybę, mes ne­galime net garbingai palaido­ti? Taip negali būti“, – emocingai kalbėjo  A. Rašinskas.

Pasak jo, skaudu ir dėl mūsų valdžios nenoro ar nesugebėjimo įamžinti dviejų iš Šilalės krašto kilusių nepriklausomos Lietuvos generolų atminimo. Kazys Tallat-Kelpša pasitraukė į vakarus, o Pranas Liatukas kovojo su bermontininkais, len­kais, bolševikais, buvo generalinio štabo viršininkas, ta­po partizanu, Kvėdarnoje kū­rė Lie­tuvos laisvės armiją. No­rėta jam bendromis jėgomis garbingoje vietoje Kvėdarnoje pastatyti paminklą, tačiau jo iki šiol nėra – idėja užmiršta. To­kių žmonių, kurių atminimą reikėtų įamžinti, rajone yra ir daugiau.

„Kodėl jų vardu negalima pavadinti gatvių ar bent skersgat­vių? Tie kovotojai, kurie atidavė už Lietuvą gyvybę, vis dar yra niekinami, į juos žiūrima kaip anksčiau, kartais jie vadinami banditais. Bet turime žinoti, ką jie davė Lietuvai ir mūsų kraštui. Latvijoje yra apie 30 proc. rusakalbių, pas mus – tik 5 proc. Tad pagalvo­ki­me, kieno dėka taip yra“, – kvietė A. Rašinskas. 

Sakoma, jog be praeities nėra ateities. Tremtinių išgyvenimai jau tampa istorija ir mums sugrįžta tik pamokomis, kurios suteikia patirties ir keičia supratimą, kad gyvenimas ne visada gali būti toks gražus ir džiuginantis, kokį turime dabar. 

Daiva BARTKIENĖ  

Algimanto AMBROZOS nuotr.