Šilalės patriotai Vilniuje – kaip rūpintis savo kraštu už pustrečio šimto kilometrų?
„Kalbėsimės lietuviškai ar žemaitiškai?“ – tokiu klausimu prasidėjo pokalbis su Virginijumi Jociu, Šilalės kraštiečių draugijos tarybos Vilniuje pirmininku. Prisėdę ant Vilniaus Rotušės laiptų ir vis keisdami šnektas, su Virginijumi kalbėjomės apie draugijos pradžią ir per kiek daugiau nei 30-metį nuveiktus darbus.
Koja kojon su Atgimimu
Šilalės kraštiečių draugijos pradžia, kaip pasakoja V. Jocys, žengė koja kojon su Atgimimu. 1990 m. lapkričio 23-iąją – Lietuvos kariuomenės dieną – įvyko pirmasis draugijos susitikimas Vilniuje, Savanorių prospekte. Šilalės kraštiečių „signatarais“ tapo Antanas Lingis, Irena Masteikienė, jau Amžinybėn iškeliavę Gabrielius Josas, Paulius Jurgutis, Aloyzas Stasytis, Jolita Saunorienė ir kiti, kurie subūrė žmones Vilniuje. Juos visus vienijo ne tik geografinė vieta, bet ir praeitis, jaunystė bei įvairūs kultūriniai dalykai, meilė savo kraštui.
V. Jocys, dalyvavęs Šilalės kraštiečių draugijos susitikimuose nuo pat pradžių, puikiai prisimena organizacijos kūrimo procesą, jos krypties pasirinkimą. Kaip jis pasakoja, pradžioje buvo svarstoma keliauti į renginius Šilalėje bei juos organizuoti, įsteigti fondą jaunoms šeimoms remti. Tačiau po ilgų metų sovietų valdžioje buvo jaučiamas informacijos, istorijos bei kultūros badas, tad buvo nutarta prioritetą skirti tam, kas labiausiai ir vienijo draugijos narius – kultūrai bei savo krašto istorijai. Virginijus teigia, kad būtent tai yra visa ko pradžia: „Istorija ir kultūra yra pagrindas, ant kurio gali lipdyti ką tik nori: įprasminti istorinę atmintį, kurti pasirodymus, menus – viską, ką tik sugalvoji“.
Draugijos vertybinis pamatas – kultūra
Šilališkiai Vilniuje savo veiklą pradėjo nuo istorinės medžiagos rinkimo. Jų atsidavimas paieškoms ir informacijos analizei lėmė tai, jog Šilalės rajonas vienu metu buvo tapęs daugiausiai savo kraštą aprašiusiu rajonu visoje Lietuvoje: buvo išleistos monografijos ir kiti leidiniai apie Šilalę, Kaltinėnus, Kvėdarną, Laukuvą, Vytogalą, Bijotus. Dauguma knygų pasirodė „Šilalės krašto“ serijos vardu. Prie dešimties tomų sudarymo vienaip ar kitaip prisidėjo daugybė žmonių. Tarp sudarytojų, autorių, talkininkų minimos Ka-zio Misiaus, dr. Edvardo Vidmanto (miręs), prof. dr. Stasio Skrodenio, prof. dr. Benedikto Šetkaus, dr. Albinos Auksoriūtės, prof. dr. Albino Bagdono, dr. Jono Biržiškio, Kęstučio Kazio Šiaulyčio, Antano Gerčio, Juozo Stasino, dr. Vitos Ivanauskaitės-Šeibutienės, Algirdo Daujočio, prof. Prano Šerpyčio, Jurgio Kairio,
Albino Kentros, Pranciškaus Gerliko (miręs), Kęstučio Balčiūno, dr. Reginos Jasiūnienės, dr. Jono Dautarto bei kitų pavardės. Spausdintais leidiniais neapsiribota – išleisti du dvigubi kompaktiniai diskai „Šilalės krašto dainos“ ir „Išjojo brolis karelin“. Jie sulaukė itin didelio pasisekimo – neliko nė vieno egzemplioriaus. Pasak Virginijaus, draugija yra išleidusi ir serijos „Žemaičių kultūros savastys“ du tomus su kompaktinėmis plokštelėmis. Vienos jų yra įdainuotos folkloro ansamblio „Visi“ iš ekspedicijų metu surinktų dainų, o kitos autentiškos. Ir tai toli gražu ne visi draugijos nuopelnai. Visgi, kaip teigia V. Jocys, kiekvienas, kad ir nedidelis, darbas yra plyta į mūsų kultūrinį mūrą.
Šilalės kraštiečių draugijos veikla paremta absoliučiu nešališkumu. Visi draugijos nariai darbinėje veikloje, kaip juokauja pirmininkas Virginijus, gali būti bet kuo, tačiau po darbo jie visi yra lygūs. Tokie klausimai, kaip kokios tavo pažiūros, kas tu esi yra neesminiai. Gali būti ministras, statybininkas, mokslininkas ar bet kas kitas, bet pirmiausia esi kraštietis. Tokią nerašytą taisyklę paliko draugijos senbuviai ir tai leidžia kryptingiau siekti pagrindinių draugijos tikslų: bendrystės, tarnystės savo gimtajam kraštui ir geros žinios apie kraštą sklaidos.
Iš šilališkių pavyzdį ima ir kitos draugijos
Šilalės kraštiečių draugija siekia skleisti gerą žinią apie savo rajoną ne tik rajono gyventojams, bet ir visiems lietuviams. Vykdydami savo misiją, draugijos nariai nestokoja idėjų ir neša jas ten, kur labiausiai reikia: jei mato būtinybę, atskirai ar kartu su Šilalės rajono ar įstaigų vadovais, su kitomis žemaičių kraštiečių draugijomis keliauja iki ministerijų, Seimo bei kt. Rezultatai akivaizdūs – Piliakalnių, Tautinio kostiumo, Vietovardžių ar Žemaitijos metai pradėti ar užbaigti buvo Šilalės rajone bei kitose Žemaitijos vietovėse. Be to, kraštiečiai su dainomis žygiuoja ar brenda pėsčiųjų žygiuose „Žemaitijos piliakalniais ir kūlgrindomis“, įveikia Norberto Vėliaus ir Lauryno Roko Ivinskio istorinį etnokultūrinį pažintinį šimtmečio kelią Gulbių k. O kur dar aplankytos seniūnijų, Šilalės ir valstybinės šventės su „Padėkos lašais“, „Auksinėmis gilėmis“, „Šilalės garbės piliečiais“, paskaitomis, koncertais, knygų pristatymais, etnokultūrinėmis stovyklomis ir tautodailės plenerais? Taip pat bendri šventiniai renginiai Vilniaus universitete, Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Seime ir kt.
Į šilališkių veiklą, anot Virginijaus, smalsiai žiūri ir kitos draugijos. Kadangi mūsų kraštiečiai yra itin veiklūs, sulaukia „vilionių“ į įvairius sambūrius, kad pasidalintų idėjomis, mintimis, pasigirtų pasiekimais. Šilalės kraštiečiai savo kūrybinius laimėjimus mielai pristato Vilniaus Žemaičių kultūros draugijoje bei kitur, o dabar džiaugiasi, jog daugelį sektinų draugijos veiklos krypčių plėtoja ir mūsų rajono įstaigos bei kultūrinės organizacijos.
Kur ieškoti meilės gimtam kraštui?
Sakoma, kad daug ką supranti tik tada, kai prarandi. Šilalės „emigrantai“ Vilniuje savo meilę gimtinei rodo nuosekliais darbais. Tačiau kaip ją atrasti? V. Jocys mano, jog kiekvienas pagal savo galimybes pasirenka, kaip džiaugtis savo gimtine. Jis siūlo bandyti pamilti gimtąjį kraštą pirmiausia nuo mažų dalykų: žemaičių tarmės, „beždžionių“ tilto Pajūryje ar Kaltinėnuose tekančio šaltinio, Kvėdarnos Vytauto Didžiojo paminklo, Bijotų Dionizo Poškos Baublių, Vytogaloje – nuo Stasio Girėno gimtosios trobos, Girdiškės bažnyčios ąžuolinių altorių, Jūros ir Lokystos vingių, Laukuvos Spaudo kalno, Dievyčio alkakalnio, Medvėgalio kalno ir kt.
„Prieš kelis metus koncentruotas šūkis „Šilalės kūlgrindomis į Medvėgalį, Žemaičių plentu – į Vilnių, Dionizo Poškos Baublių gilėmis – į Lietuvos ateitį“ padėjo iškovoti Patriotų miesto titulą. Naujos kartos turi ieškoti savo šūkio“, – neabejoja Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkas.
Pagarba savo ir protėvių žemei, patriotiškumo paieškos nuolat buvo svarbios. Ir kaip perfrazuodamas partizaną, istorijos metraštininką A. Kentrą sako V. Jocys, „kova už kultūrą, būvį, tapatybę išlieka nuolat. Keičiasi tik formos, kurias padiktuoja laikmetis“.
Emilija POCIŪTĖ
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos bakalauro studijų programos studentė
Nuotr. iš V. JOCIO archyvo