Lembo soda kviečia į festivalį

Rugpjūčio 21 d. (šeštadienį) Lembo kaime vyks jau septintasis klojimo teatrų festivalis „Pri klietelis“. Mėgėjų teatrų mylėtojai neatsitiktinai kviečiami į Lembą. Tokiu būdu iš dalies norima rasti sąsajų su Lembo pavasarininkų kuopele, nuo 1928 m. rengusia vaidinimus, vakarones ir kitas iniciatyvas kaimo bendruomenėje, tačiau kartu siekiama supažindinti su autentiška vieta, kuri įdomi savo gamtine, istorine, kultūrine bei socialine aplinka. Šiemet festivalyje bus pristatomi spektakliai, suksis šokių rateliai, skambės dainos, pasakojimai, veiks kūrybinės dirbtuvės, amatininkų kiemelis, paroda „Lembo sodos įsitvėrimas“, kurios įžanginis žodis pristatomas Jums, mieli skaitytojai.

„Labai seniai čia buvo tik ma­ža aikštelė. Aitra nuo kažkur laiveliu atplaukė žmogus, jis sustojo, apsi­kir­to ir įsitvėrė, ir nuo to laiko soda prasidėjo“, – taip Lembo kaimo kilmę aiškino prieš daugiau nei 80 me­­tų kalbinti Lembo gyventojai. 

Pagal šį pasakojimą galima patvirtinti ir Lembo kaip vietovardžio asmenvardinę kilmę, netgi sieti jį su estišku vardu Lembitus ir manyti, kad tokį pavadinimą paliko III tūkstant­metyje prieš mūsų erą čia užklydusios finougrų grupelės (tuo laiku čia gyvenusius žmo­nes liudija rastas akmeninis kirvis). Esama ir galvojimo, jog pavadinimas Lembas galėtų būti kildinamas iš žodžio lembus, reiškiančio skystas, menkai baltintas. Bet likime prie pirminio varianto – įsivaizduokime, kad į šią vietą maždaug neolito laikotarpiu atvyko žmogus vardu Lembas, ir sustokime prie žodžio įsitvėrė. Sakydami įsitvėrė, galime galvoti apie kelias skirtingas reikšmes – įsivaizduoti žmogų Lembą įsitvėrusį, t. y. įsikibusį, besilaikantį už čia augančio medžio. Kita vertus, įsitverti reiš­kia įsikurti, taigi galime įsivaizduoti Lembą apsitverian­­tį – tvora pažymintį savo gyvenamąją vietą.

Šiame Lembo kaimo arba kaip seniau tardavo – sodos – pri­sta­tyme per žodį įsitverti siekiama apjungti skirtingus istorinius, gamtinius, kultūrinius, socialinius aspektus, kurie sudaro pasakojimą apie Lem­bo sodos praeitį ir dabartį. Įsitverti, sutverti, aptverti, tverti, atverti, užverti – tvoros prieš kelis dešimtmečius buvo neatsiejama Lembo kraštovaiz­džio detalė: keliais skirtingais būdais suręstos me­dinės skyrė atskiras namų valdas ir laukų dalis, kūrė privačios erdvės įspūdį ir kartu jungė vieną kaimyną su kitu – tarsi kaimo arterijos vingiavo per kiemus ir laukus. 

Šiandien Lembo kaime tvorų beveik nelikę – senovinių tvorų motyvai atkurti tik prie kaimo centre esančios kunigo ir kalbininko Kazimiero Jauniaus klėtelės. Medinių tvorų žmonės pamažu atsisakė kaimą išskirsčius į viensėdžius. O po šios reformos nebelikus bend­rų ganymo plotų ir vykstant mo­dernizacijai, gyvulius ga­niu­­sius piemenis pakeitė ir laukus apjuosė „elektrinis piemuo“. 

Sunykusios tvoros ir jau kitoks kaimo paveikslas nei prieš šimtą metų leidžia kalbėti apie pokytį. Tačiau sunku pasakyti, ar kaimas nyksta, kaip nere­tai galima išgirsti, kalboms pasisukus apie kaimo dabartį. Kaimas neabejotinai keičiasi, bet kai kas lieka įsitvėręs – ne viską ga­­li įveikti žemės reformos, kolektyvizacija, melioracija ar urbanizacija. Modernumo procesai paspartino sodybų tuštėjimą, bet ir dabar plika akimi matyti, kad Lembe dygsta naujas namas, rūpestingai tvarkomi seniau stovintys. Galiausiai, kaip čia gyvenantys skaičiuoja, vos trys trobelės likusios visai tuščios, o kas antrame kieme žaidžia vaikai – jauniausiai Lembo gyventojai dar tik pusė metukų, o vyriausieji jau kopia į dešimtą dešimtį. 

Neseniai fotografas Tadas Ka­za­kevičius pristatė Lietuvos kai­mą parodoje „Tai, ko nebebus“. Galima pritarti fotografui, atsakant, jog iš tikrųjų nebebus. Tačiau lygiai taip pat ir 1939-aisiais į Lembo kaimą atvažiuodavę Šiaulių „Aušros“ mu­ziejaus kraštotyrininkai norėjo užfiksuoti tai, ko nebebus, išskirsčius K. Jauniaus gimtinę į viensėdžius. Ir taip kasdien, kiekvieną akimirką galime fiksuoti nueinantį ir praeities šešėlyje dingstantį vaizdinį, garsą, jausmą, kvapą. Kitaip tariant, bandyti sugauti laiką – tą pasaulio dimensiją, kuri nepavaldi žmogaus valiai. 

Lygindami skirtingais laiko­tarpiais užfiksuotus objektus, žmones, aplinką, gamtą, gali­me žaisti žaidimą „Surask skir­tumą tarp…“, bet kur kas su­dė­tingiau apčiuopti tai, kas ne­pa­kito, kas lieka, laikosi įsitvėręs už kažko tvirtesnio, ilgaamžiškesnio nei bėgantis lai­kas, nes, kaip sako T. Ka­za­kevičius, „Tai, ko nebebus“ nėra apie gedėjimą, praradimą – juk tai nuoroda į būsimąjį laiką. Tai procesas to, kaip mes keičiamės“. 

Todėl šis Lembo sodos pristatymas – bandymas suprasti ir kvietimas ieškoti detalių, kurios nepakito, kurios nuo pat sodos įsitvėrimo palaiko kaimo gyvastį, jungia praeitį bei dabartį. Remiantis daugiau nei prieš 80 metų Šiaulių „Aušros“ muziejaus kraštotyrininkų surinkta archyvine medžiaga ir šią vasarą atliktų interviu su Lembo gyventojais duomenimis, sukurtas pristatymas, kuriame lyginamas laikotarpis iki Antrojo pasaulinio karo bei dabartis, kviečiama permąstyti praeities kaimo vaizdinį, mintimis, o gal ir gyvai diskutuoti su dabartiniais jo gyventojais, susipažinti bei svarstyti, kaip pakito ir kaip kinta Lembo soda, kokia yra jo dabartis ir ateities vizija, už ko tveriasi šiandien čia gyvenantys, kokį tvėrinį palieka ateičiai ir kam laikas neturi įtakos.

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės savivaldybė.

Viktoras URBIS

VšĮ „Kraštomanija“ vadovas