Svarbiausia pamoka – nebijoti ginti savo šalį

Rugpjūčio 23-ioji, Lietuvoje vadinama Juodojo kaspino diena, primena vieną skaudžiausių mūsų valstybės istorijos momentų – Molotovo-Ribentropo paktą, kurio slaptaisiais protokolais Europa buvo padalinta į dvi dalis, pusšimčiui metų nulemtas Lietuvos likimas ir Sibiro lage­riuose bei Vorkutos šachtose pražudyti šimtai tūkstančių šviesiausių mūsų šalies žmonių. Dalijimasis įtakos zonomis pasaulyje tebevyksta, ir nors jau 30 metų gyvename nepriklausomoje valstybėje, Lietuva priklauso Europos Są­jungai ir turi NATO apsaugą, vis labiau įsitikiname, jog ramūs būti negalime. Apie tai, kas turėtų padėti išlikti Lie­tuvai nepriklausomai ir kokių vertybių trūksta mūsų vi­suo­menei, kalbėjomės su Lietuvos karo istoriku, parlamentaru, profesoriumi Valdu RAKUČIU. 

 – Lietuviai visą laiką kovojo už išlikimą ir savo valstybę, nes nepriklausomybė mums niekada nebuvo dovana. Kodėl ši kova pareikalavo tiek daug kraujo ir kančių? 

– Žemaičių vyskupijos ir Že­maičių kunigaikštystės žmonės

visada širdyje jautėsi laisvi. Že­­maitijos ribų Lietuvoje jau nė­ra, bet ilgą laiką, iki 1795 m., jos buvo, kol mūsų kraštą užvaldė trys jėgos – Austrija, Ru­sija ir Prūsija. Nuo tada ir prasidėjo Golgotos kelias. Visą 19 a., kas 30 metų, kiekviena karta parodydavo, kad nesutinka su tuo jungu. Ir tik iš ketvirto karto, 1918–1920 m. mums pavyko atkurti nepriklausomy­bę. Galimybė vėl atgauti savo laisvę atsirado tik dėl to, kad tie trys galingieji susipyko. Per 20 metų šitas neturtingas, neišsilavinęs, spaudos draudimų nustekentas kraštas, neturintis jokių naudingų iškasenų, negalėdamas tranzitu nieko parduoti, remdamasis vien tik žemės ūkiu, sugebėjo pranokti visas Baltijos šalis. Tai pasiekti padėjo nenuilstamas žmonių darbas, pasišventimas, išmintinga politika, geras vadovavimas ir noras siekti gerovės. Ir po 20 metų, kai žmonės patikėjo Lietuva, kad jie ne kokie mužikai ir ne vargšai, o yra tokie pat, kaip visi europiečiai, šalį viena po kitos užgriuvo nelaimės: 1938 m. ultimatumą paskelbė Lenkija, o 1939-aisiais – Vokietija ir Rusija. 

Mūsų didžiausia nelaimė, jog visus tris ultimatumus norėjo­me kažkaip pralaukti, į kovą su priešais nestojome ir savo ša­lies negynėme. Kai kauniesi mūšio lauke atstatęs krūtinę, esi galingas ir stiprus, o jei žūs­ti – visi žino, kad žuvai už šventą reikalą. Bet kai manai, jog kaip nors prisitaikysi, įtiksi, patenki į vergovę, kur kiti nusprendžia, ką ir kaip su tavimi daryti: sunaikinti, palikti gyvą ar kur nors išvežti, sukurti naują, beprasmišką civilizaciją. 

Todėl pirmoji, pati didžiausia istorijos pamoka, kurią turime išmokti, yra būtinybė gintis. Kol gyvi, kol laisvi, rūpinkimės savo kraštu ir pasiruoškime jį apginti. Netaupykime gynybai, nebijokime diegti jaunimui patriotinio auklėjimo. Kai tai padarysime, net jei užplūs vėl kokia nors didžiulė banga, viską atlaikysime. Kaip atlaikėme ve­žami į Sibirą, tremiami, varomi nuo savo žemės.

– Šalį sukrėtę protestai neseniai parodė, kokias formas gali įgauti demokratija, kai liberalizmas perauga pilietiškumą, kova prieš valdžios draudimus tampa kone valstybės pamatų griovimu. Ką manote apie liberalios visuomenės siekį gyventi be įsipareigojimų, pagal savo pačių nustatytas taisykles?

– Iš tiesų daug kam atrodo, kad pareigos ir atsakomybė nereikalingos – visi turime teisę gyventi kaip norime, kaip patogiau, geriau.  

Daug kas sako, jog turime gyventi dabar, nesidairyti į pra­eitį, nesirūpinti, kas bus. Bet ar pasikeitė mūsų kaimynai, ar geografija pasikeitė? Mes esame prie Baltarusijos ir Rusijos, su jomis visą laiką vyksta kova. Netiesa, jog įvairios sankcijos, draudimai jiems nieko nereiškia. Juos tai slegia ir atsibodo, bet ir mes atsipalaiduoti negalime. Mūsų bėda – noras daryti taip, kaip daro kitos valstybės, nors jos gyvena visiškai kitokiomis sąlygomis. Žiūrime ne į Suomiją ar Izraelį, o į Graikiją, kuri turi visiškai kitokius kaimynus ir tokių pavojų, kaip mes, nejaučia. Bet jie turi kitų problemų – didžiulę masę pabėgėlių, ištisus regionus, kur gyvena kitos kultūros žmonės, užtat jiems didžiausią grėsmę kelia terorizmas. Mums problemų sudaro Baltarusija, kaip įrankį prieš Lietuvą naudojanti pabėgėlius. Todėl vertinti turime pagal savo situaciją. 

Mūsų visuomenėje yra labai daug liberalizmo. Tam pasiekti labai kryptingai dirbo Atviros Lie­tuvos fondas ir kitos organizacijos. Dabar matome to darbo rezultatą. Taip, žmonės tapo laisvesni, labiau reiškia savo nuomonę ir tai gerai. Tačiau šios organizacijos pilietinių vertybių nelaiko prioritetu, apie valstybės gynimą negalvoja – priešingai, kai kam gal net naudinga, kad visuomenė skaldytųsi. Tokių bandymų yra nuolat: prisimename, kiek triukšmo buvo kilę dėl mokyklinių prog­ramų. Kelis kartus jas taisė, bet vis tiek bus įgyvendinamos, todėl kažkokio prog­reso tikėtis nelabai galime. Bet kur dėsis visi tie į save orientuoti žmonės, kai ateis sunkūs laikai, iškils pavojus valstybės nepriklausomybei? Tuomet neliks nieko kito, kaip tik pasikliauti savo tautos vertybėmis, išlikimo kodais, kurie yra mūsų genuose, mūsų kraujyje, žmonių gebėjime susivienyti, kai reikia stoti į kovą, išgyventi sunkiausiomis sąlygomis. 

Reikės prisiminti gebėjimą susitelkti, dainuoti, kovoti. Todėl tokios svarbios mums yra bažnyčios, svarbios vėliavos, tautinės dainos, ženklai, simboliai, kurie tapo tėvų išlikimo kodais. Mes esame prisitaikę prie tokios situa­cijos ir sugebame atsitiesti per labai trumpą laiką, nes nuo amžių glūdumos pripratome atsikurti. Tai glūdi mūsų tautos istorijoje, kur ir yra tos tvirtybės pag­rindas. 

 – Kaip manote, ar istorijos pamokų mokyklose užtenka pilietinei visuomenei ugdyti? 

– Kai tiek daug migrantų, kai pasaulyje viskas greitai keičiasi, valstybei reikia, jog visuomenė turėtų tautinėmis vertybėmis pagrįstą stuburą. Kažkodėl galvojama, kad piliečiai užaugs savaime ir Lietuvoje viskas bus gerai. Užauga, bet pilietiškumo neturi. Reikia sistemos, o ne pavienių, mėgėjiškų renginių, atskirų projektų. 

Stiprinti tautos dvasią reikėtų pradėti nuo jaunosios kartos ugdymo. Siūlyčiau steigti kadetų mokyklas –

centrus, kuriuose profesionaliai būtų formuojamos tautinės vertybės. Tokios mokyklos tu­ri savo kryptį, pedagogines ugdymo formas, materialinę bazę – viso to reikia, kad jaunimas įgytų tam tik­rų gyvenimiškų nuostatų. Baigę ka­detų mokyklas, jauni žmonės įgauna pasitikėjimo savo valstybe, pasididžiavimo Lietuva jausmą. Di­džio­ji Britanija tokiu būdu ir išugdė savo piliečius – ten yra per 120 privačių kadetų mokyklų.

Kita svarbi dalis – nevyriausybinės organizacijos. Nedaug yra tokių, kurios nuosekliai dirba valstybės stiprinimo kryp­timi: skautai, šaulių sąjunga, ateitininkai, karo istorijos rekonstrukcijos klubai, kurie per neformalų ugdymą veikia jaunimą. Valstybė, kuri nori išugdyti savo būsimuosius piliečius, turi padėti tokioms organizacijoms visais įmanomais būdais – patarimais, parama projektams. 

Bendrojo lavinimo mokyk­los irgi turi pareigą ugdyti sąmo­ningus piliečius. Ši vieta yra pats silpniausias elementas, nes dirbama pad­rikai, be sistemos. Nėra programos, kuri būtų privaloma visiems vaikams ir jaunimui. Pamokų neužtenka. La­bai svarbu, kaip elgiasi mokyklų vadovai, kokį pavyzdį mokiniams rodo mokytojai, ar jie švenčia valstybines šventes, kviečia vaikus į patriotinius žygius, ar, bendraudami su jaunimu, kalba apie valstybės svarbą.

Jei valstybei rūpi jos ateitis, reikėtų kuo greičiau susirūpin­ti, ant­raip pradės trūkti pilie­čių, sunyks valstybingumą puo­selėjanti visuomenės dalis. Dėl migracijos gyventojų mažėja, o likę gali tapti visiškai abejingi savo valstybei. 

– Lietuva niekada nebuvo tokia turtinga ir žmonės niekada taip gerai negyveno, tačiau dažnai mėgstama pasišaipyti, jog ir dabar atsirastų okupantus sutinkančių su gėlių puokšte. Ar skurdas gali kelti pavojų valstybei? 

– Didžiūnai ir turtingieji, išskyrus karininkus, niekada neskubėjo ginti tėvynės, jei jie nebuvo susieti su valstybe jokiais ryšiais, neužėmė svarbių pareigų. Kariauti prasmės nematė ir kumečiai – nelaisvi žmonės neturi ką prarasti. Pagrindas kariuomenei formuoti visais laikais būdavo laisvieji valstiečiai ir miestiečiai, kurie paprastai yra labiau išsilavinę, turi daugiau įvairesnių įgūdžių. Tiems, kurie rūpinasi tik savo pilvu, tėvynė nerūpi. Jei visuomenė išsisluoksniuoja į žemvaldžius ir prasčiokus, kariuomenė būna silpna – tokie žmonės neturi motyvų kariauti. 

Lietuvos kariuomenė turi stra­te­ginės komunikacijos departamentą, sukurtą atpažinti bei atremti įvairiausias grėsmes, ir pakankamai gerai tą daro. Lietuva turi profesio­nalią kariuomenę, tad, kilus grėsmei, ji elgtųsi taip, kokį gautų įsakymą. Nebūna, kad vieną dieną staiga ima ir kuri nors valstybė paskelbia karą. Iki tol vyksta kažkokia suirutė, atsiranda problemų tarptautinėje aplinkoje. 

– Neseniai tapote Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariu – nuo okupacijos, kuriai kelią atvėrė 1939-aisiais suregztas dviejų didžiųjų valstybių sąmokslas prieš Lietuvą, skaudžiai nukentėjo ir Jūsų artimieji. Kokių siekių turite šioje organizacijoje? 

– Visiems sakau, jog mano pag­rindinė užduotis – siekti, kad tai, ką jie išsaugojo, būtų perduota ateities kartoms. Kad žinotų jų išmoktas pamokas ir suprastų, iš kur kilo žmonių stiprybė. 

Skaitau tremtinių atsiminimus – baisu net įsivaizduoti, ką tie žmonės patyrė. Bet jie išgyveno, užaugino vaikus. Tekstai, kuriuos jie užrašė, ir yra didžiausia visos tremties vertė, nes jie gyvens, kai tremtinių jau nebebus. 

Neužmušė Sibiras tų žmonių tėvynės meilės. Todėl, kad išvažiavo į kraštą, kur visi vienodai nuskriausti – ištremti už savo protą, nuomonę, už savo poziciją. Ten buvo sunku išlikti, ta vieta ne silp­niems žmonėms. 

Vieni buvo ištremti, kiti nebuvo. Paskui visi suėjo: vieni nieko neatsivežė, išskyrus savo vertybes, kiti sugebėjo prisitaikyti, rasti kažkokį išgyvenimo kelią. Bet kai Lietuva vėl kėlė­si 1988–1990-aisiais, kieno vė­liavos plevėsavo mitinguo­se? To­­dėl mums iškeltas rimtas už­­davinys šitą tremtinių pali­ki­mą perduoti jaunajai kartai. Gal kam atrodo, jog tai atsitiks savaime. Ta­čiau savaime niekas nesidaro. Pri­valome įskiepy­ti išlikimo kodus jaunajai kartai, kad ji nepaslystų, nesumodernėtų, nepasiduotų visokioms vilionėms ir nuodėmėms. Džiau­giuosi renginiuose matydamas Lietuvos karius, Šaulių sąjungos narius. Jaunimas ateina ne tik palaikyti vėliavų – būdami su mumis girdi labai svarbius dalykus. Ar juos iki galo supranta, nėra labai svarbu. Jų širdyje jau yra pasėta išlikimo sėkla. 

Žinau tikrai: kol bus gyva tremtinių ir politinių kalinių generacija, tol laikysis ir Lietuva.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.