Kaimas įamžino Sausio 13-osios didvyrio atminimą
Šiltą rugsėjo pabaigos popietę prie Paežerio kaimo gyventojų pastatyto Lietuvos vardo kryžiaus ir plačiai išsikerojusio valstybės atkūrimo 10-mečio proga pasodinto ąžuolo susirinko aplinkinių kaimų žmonės. Atidengtas dar vienas atminimo ženklas – Vytautui Vaitkui skirtas stogastulpis. Juo įamžintas Šilalės krašte gimęs ir užaugęs Sausio 13-osios didvyris, tragiškąją naktį žuvęs nuo sovietų desantininkų paleistos kulkos.
Atminimas visam likusiam laikui
Trys dešimtmečiai turėjo praeiti, kad Upynos kraštas susigrąžintų prisiminimą žmogaus, kurio pavyzdys įkvėps būsimas kartas saugoti savo šalies laisvę, ginti nepriklausomybę, jei kada nors prisieis vėl stoti už ją prieš tankus. Apie gyvybę prie televizijos bokšto paaukojusį V. Vaitkų šio krašto žmonės visada žinojo ir jį prisiminė, tik niekas nesusiprato pasiūlyti pagerbti jo atminimą. Ta mintis kilo buvusiai istorijos mokytojai, dabar muziejininkei Reginai Mickuvienei, gavusiai vilnietės Birutės Vaitkutės prašymą rasti žuvusįjį prisimenančių žmonių. Pradėjusi klausinėti
kaimo gyventojų, muziejininkė suprato, jog žmonės su meile prisimena šią šeimą ir Vytautą. R. Mickuvienė surinko nuotraukas, užrašė prisiminimus, bet ir dabar dar atsiranda norinčiųjų ką nors papasakoti.
Sunkiausia, pasak R. Mickuvienės, buvo rasti Vytauto sūnų Robertą, kuris, pasirodo, irgi yra mokytojas, Vilniaus Emilijos Pliaterytės progimnazijoje moko vaikus istorijos. Atvykęs į tėvo gimtinę, R. Vaitkus sakė, jog tokio įamžinimo yra verti visi už Lietuvos laisvę kovoję ir žuvę didvyriai – gyventi su jų atminimu reikia visą likusį laiką.
„Norėčiau, kad ir šis stogastulpis čia būtų amžinai, ir žmonės, kurie čia gyvens po mūsų, prisimintų V. Vaitkų ir žinotų, dėl ko jis kovojo. Jaunimas, mokiniai turi žinoti, kodėl daugelį amžių žmonės kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę, nes jei po 10 ar 50 metų iškiltų pavojus valstybei, tik jie galėtų ją apginti“, – sakė stogastulpį atidengęs V. Vaitkaus sūnus Robertas.
Abipus tautodailininko Alvydo Pociaus išdrožto stogastulpio, kurį puošia upyniškio Klemenso Lovčiko sukurta metalinė saulutė, suplevėsavo lietuviams brangios vėliavos – kaimo žmonės patys suvirino bei pastatė joms stovus, kad visi, važiuojantys pro šalį, senu papročiu prieš kryžių ir vėliavą pagarbiai nukeltų kepurę.
Tik priešakinėse eilėse
V. Vaitkus gimė 1943 m. rugsėjo 22 d. Paežerio kaime. Jo šeimos istoriją pasakojusi Liuda Vismantaitė teigė bendravusi su Vytautu ir tada, kai jis jau gyveno Vilniuje.
„Vytautas buvo tėvelio pusbrolis, gyvenome gretimuose kaimuose. Vytauto tikroji pavardė buvo Bambalas, jo tėvas – Vladislavas Bambalas, mama –Juzefa Vaitkevičiūtė. Šeima turėjo tris sūnus, Vytautas buvo jauniausias. Lingeniškės kaime gyveno Vytauto mamos brolis Pranciškus, kuris buvo vedęs Vytauto tėvo seserį. Šeima vaikų neturėjo, o Vytukas pas juos nuolat lankydavosi, tai gal norėdami turėti paveldėtoją, jie ir suteikė giminaičių vaikui savo pavardę – Vytautas tapo Vaitkumi“, – prisiminė moteris.
Ji pasakojo, kaip mokydamasis Kaltinėnų vidurinėje Vytautas savaitgaliais mėgdavo nuvažiuoti į sostinę, kur galėdavo aplankyti parodas, pažiūrėti spektaklių, ir apsistodavo pas tėvelio pusbrolį, gyvenusį visai šalia televizijos bokšto. Vytautas, pasak Liudos, buvo labai draugiškas, su visais bendraujantis, atrodė, jog kur bepasisuktų, visur jo draugai.
„Visai nenustebau, kai išgirdau, jog Vytautas žuvo, nes jis visada būdavo įvykių epicentre – negalėjau įsivaizduoti, kad stovėtų už kitų nugarų, kur saugiau. Atsimenu ir laidotuves: visą naktį žmonės ėjo atsisveikinti, o per laidotuves atrodė, kad juos visus į patį dangų išnešė...“ – pasakojo L. Vismantaitė. Įdomią istoriją apie savo bendraamžį V. Vaitkų prisiminė Juozas Gudinskas. Jie abu vėlyvą 1962-ųjų rudenį buvo išvežti tarnauti sovietinėje kariuomenėje, abu Maskvoje privalėjo priimti karių priesaiką.
„Išvakarėse priėjo prie manęs Vytas ir sako: „Juozai, neduokim priesaikos“. Nepajutau, kaip pasakiau: „Tu ką, durnas?“ Daugiau apie tai nekalbėjome, išsiskyrėme kas sau. Vakare seržantai atvedė jį į kareivines ir paguldė į lovą. Norėjau keltis pažiūrėti, bet nedrįsau. Per pusryčius Vytauto nebuvo – jį kažkur išvežė. Susitikome tik per jo tėvo laidotuves, bet taip ir nepaklausiau, kaip su ta priesaika buvo. Manau, jie privertė ją priimti. Vytautas buvo drąsus ir energingas žmogus, už laisvę paaukojęs savo gyvenimą“, – pasakojo J. Gudinskas.
R. Mickuvienė pastebėjo, kad ši šeima kartų kartoms perdavė meilę Lietuvai: už ryšius su partizanais KBG įkalino V. Vaitkaus tėvą, Vytautas atsisakė duoti sovietų kario priesaiką, Šaulių sąjungai priklauso ir jo sūnus Robertas.
Į darbą kibo visas kaimas
Nors įamžinti V. Vaitkaus atminimą ėmėsi Vlado Statkevičiaus muziejaus darbuotojai, o dalį lėšų tam skyrė Šilalės
savivaldybė, vis dėlto daugiausiai prisidėjo Paežerio žmonės – pasak seniūno Igno Gužauskio, statant stogastulpį, ūkininkai negailėjo nei laiko, nei technikos, daugybė žmonių susirinko tvarkyti aplinką.
Todėl skambėjo padėkos Anicetui ir Nijolei Rimkams, Nijolei ir Česlovui Legačinskams, Aurimui Legačinskui ir Karoliui Anuliui, Ligitai ir Stasiui Bušinskams, Vilmai ir Sigitui Gudinskams, Jonui Šedbarui, Jonui Misiūnui, Albinai ir Antanui Rimkams, Onutei Kvedarienei ir Valerijai Bukantaitei, skulptūrai reikalingą ąžuolą padovanojusiam Vaclovui Bielskiui bei žemės savininkei Onai Radienei.
„Dabar šioje vietoje trūksta tik varpo, kuris sukviestų žmones į visas šventes – ne tik tuos, kurie šalia gyvena, bet ir tuos, kurie sugrįžta į gimtąsias vietas bei prisideda prie kaimo atminimo išsaugojimo“, – žmonių vienybe džiaugėsi R. Mickuvienė.
Paežerio kaimo bendruomenės žmonės prieš trejus metus perstatė Lietuvos valstybės atkūrimo 10-mečiui pastatytą kryžių, sukilo ir išsaugojo nuo pjūklų ta pačia proga pasodintą ąžuolą. Kartu su Robertu į šventę atvykęs Vilniaus šaulių kuopos vadas Kostas Ivanauskas pasidžiaugė tokia gausybe žmonių, kurie susirinko pagerbti savo kraštiečio, paaukojusio gyvybę už laisvę. „Žuvusiųjų žygdarbis gyvas, jų drąsus poelgis yra pavyzdys, kaip reikia ginti savo šalį. Prieš kariuomenę stovėjo beginkliai žmonės. Juos jungė vienybė. Įamžindami kraštiečio atminimą, jūs taip pat parodėte savo vienybę bei susitelkimą“, – sakė šaulių vadas.
Prasmingai nuskambėjo paskutinis renginio akcentas – kunigo Saulius Sasnausko žodžiai apie Sausio 13-ąją: „Viskas tą naktį buvo aukščiausio laipsnio – ir malda, ir tikėjimas, ir artimo meilė, ir drąsa, ir vienybė, ir išmintis, ir pati tiesa. Viskas – iki pat dangaus aukštybių, iki pat sielos dugno, kiek tik įmanoma pasiekti. Iš kur visa tai, niekas nepasakys. Bet aišku, kad mes nebuvome vieni. Ir šiandien, kai dėkojame laisvės kovotojams, atidavusiems savo gyvybes, tariame vieną ačiū ir į tolimą dangų jiems, žuvusiems“.
V. Vaitkus 1991 m. sausio 13-osios naktį sovietų desantininkų buvo nušautas prie televizijos bokšto. Palaidotas Antakalnio kapinėse Vilniuje, kartu su kitomis Sausio 13-osios aukomis. Apdovanotas antru pagal svarbą aukščiausiu Lietuvos valstybės apdovanojimu – Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. 1992 m. V. Vaitkaus žūties vietoje prie Vilniaus televizijos bokšto atidengtas paminklas. 1996 m. televizijos bokšto prieigose esančiai Vilniaus gatvei suteiktas V. Vaitkaus vardas. 1998 m. atidengta atminimo lenta prie namo, kuriame gyveno.
Daiva BARTKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
