Gyvenimo pynė

(Pradžia Nr. 87)

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai ruošiamos knygos „Gyveni­mo pynė“, kurioje jos autorius – kraštietis Juozas Stasinas prisimena savo ir savo protėvių šaknis. Autorius tikisi, jog šis jo pasakojimas paskatins ir daugiau žmonių prie savo ištakų paieškų.

Belaisvis grįžo namo

Jau buvo įpusėjęs 1919 metų birželis, kai mano tėvas Juozas Stasinas, per pečius persimetęs kareivišką kuprinę, tiesiai per žaliuojančias pievas, gimtinės miškus bei duona kvepiančių rugių palaukėmis skubėjo į Radviečio dvarą, kur buvo prisiglaudę jo tėvai.

– Ačiū Dievui, tu, sūneli, gyvas, tu gyvas, – džiaugėsi Mar­cijana ir Kazys Stasinai, apkabinę sūnų Juozą. – Sėsk, sūneli, prie stalo, tu išalkęs po tokios kelionės, nors ne kažin kuo tave galime pamaitinti, bet vis dar kokį kiaušinį, lašinių bryzelį ar gabalėlį sūrio surasime, – skubėdama numalšinti sūnaus alkį, šnekėjo motina. – Su duonele sunkiau, sūneli, žinai pats, savos žemelės neturime, o jeigu ir turėtume, sveikatos nebėra duonelei užauginti, – guodėsi sūnui Marcijona. 

Ji bėgiojo po virtuvę, ėmė nuo lentynos ką turėjo valgomo ir dėjo ant stalo, nepamiršdama vis pažvelgti į sūnų, sėdintį prie stalo su tėvu.

Tėvas žvelgė į grįžusį Juozą, dvidešimt penkerių metų vyrą, jau pilnai subrendusį sūnų, pasaulį mačiusį ir nedrąsiai paklausė:

– Sūnau, pasakyk tu mums, ar žinai ką nors apie Selvestrą, kodėl jis nepareina? Gal, neduok Dieve, žuvo kare, – tėvas persižegnojo ir toliau Juozo klau­sinėjo apie ant­rąjį savo sū­nų, – gal jis gyvas, gal jam nieko kare neatsitiko, pasakyk mums, ar apie jį nieko negirdėjai? 

– Nieko, tėve, nieko nežinau apie brolį. Visi, kurie gyvi liko grįžta, gal ir jis dar sugrįš, reikia laukti, reikia tikėti ir kant­riai laukti, – ištaręs šiuos žodžius, Juozas susimąstė. Jis bu­­­vo beveik tikras, kad brolis ka­re žuvo. Tūkstančiai vyrų ta­da žuvo, o tie, kurie liko gy­vi, jau seniai iš subyrėjusios Ru­si­jos grįžo į savo gimtuosius namus.

– Sugrįš, tėvai, sugrįš Sel­vest­ras, karui pasibaigus visuomet belaisviai paskutiniai grįžta į namus, – ramino tėvą Juozas.

Marcijana ir Kazys laukė, lau­kė Selvestro, bet taip sūnaus ir nesulaukė. Tik vienas Die­vas težino, kokioje svetimoje žemelėje, kaip ir tūkstančiai kitų Lietuvos sūnų, atgulė Sel­­vest­ras, pervertas kulkos ar dur­tu­vo persmeigtas. 

Po kurio laiko tėvai, nesulaukę atžalos, patys iškeliavo ten, iš kur niekas nebegrįžta...

Mano tėvas, būdamas garbaus amžiaus, mėgdavo prisiminti pirmojo pasaulinio karo įvykius, įdomius to meto epizodus. Ne vieną tokį pasakojimą gerai prisimenu, nes man tuomet buvo vaikiškai įdomu ir gaila tėvo, buvusio carinės Rusijos kareivio, stovinčio pakeltomis rankomis prieš vokiečių durtuvus ar vėliau lageriuose savo kūnu maitinančio parazitus. Tėvo pasakojimai skausmingai įsirėžė į mano vaikišką sąmonę ir išliko atmintyje iki šių dienų. Du jo pasakojimus, šiek tiek apdorojęs, pateikiu mieliems skaitytojams.

Iš Tėvo pasakojimų: išdavystė

– Tai atsitiko pirmojo pasaulinio ka­ro metais. Caro armi­jos kariams sunkiai sekėsi kovoti su vokiečiais, austrais ir vengrais. Rusų armi­ja, pralaimėdama mū­šį po mūšio, traukėsi į Rusijos gilumą, reikalaudama vis daugiau ir daugiau gyvosios patrankų mėsos. Žandaras pirmą į karą išvarė brolį Selvestrą, vėliau ir manęs jis nepamiršo. Ne­gailestingi žmonės buvo tie caro žandarai, baisus buvo ir tas karas. Kareiviai vieni kitus badė šautuvų štikais, nes kulkų visiems neužteko. Prisimenu, kaip visas mūsų būrys atsidūrė priešo lageryje... 

Būrio vadas vakare visiems išdalino po vieną šovinį ir, nieko nepasakęs, pasišalino. Mes, kaip visuomet, nuėjome pailsė­ti. Mūšio lauke jau kuris laikas tvyrojo apgaulinga ramybė, tik retsykiais ją sudrumsdavo pavieniai šūviai ar dangaus skliautą perskrosdavo raketa. 

Tą įsimintiną dieną pažadi­no gražus ankstyvas vasaros rytas. Iš už horizonto pasirodė pirmieji saulės spinduliai. Jie nutvieskė drėgmės prisotintą balz­ganą rūką, kabantį virš lau­kų ir krūmokšnių prie upelio, skyrusio kariaujančias puses. Anoje upelio pusėje, įsirausę į žemę, jau kurį laiką ramiai tūnojo vokiečių bei austrų kareiviai. Jų šalmuotos galvos retsykiais sušmėžuodavo virš apkasų, pasigirsdavo kareivių ala­sas, bet mes į tai nekreipėme dėmesio.

Bundančio rytmečio ramybė išvargintus kareivius viliojo dar šiek tiek pasnūduriuoti, nors priešakinėje kautynių linijoje giliai įmigti nevalia. Mums atrodė, kad ir priešo pozicijose vyravo panaši kareivių nuotaika, ir nei jie, nei mes nesiruošėme kautynėms. Bet tą apgaulingą ankstaus ryto ramybę sudrumstė budėję kareiviai, pranešę, jog brėkštant jie pastebėjo per rūko pridengtą lieptą į priešo pozicijas nuskubėjusį vadą. Mes pradėjome nerimauti, svarstėme, aptarinėjome, ko jam priešo pozicijose tokį ankstyvą rytą prireikė. Taikos metu karių draugystė mums buvo ne naujiena. Būdavo dienų, kai kareiviai iš vienos ir iš kitos pusės, mokantys vokiškai ar rusiškai, sueidavo patraukti machorkos, paskanauti vokiško šokolado ar šiaip pasikeisti kokiu nors suvenyru, bet kad būrio vadas eitų į vokiečių pozicijas, niekuomet neteko matyti.

Atsakymo ilgai laukti nereikėjo. Po geros valandėlės pamatėme vokiečių kareivius su atkištais šautuvų durtuvais iš visų pusių drąsiai žengiančius link mūsų pozicijų. Supratę, jog vadas mus išdavė, ir su vienu šoviniu „magazine“ priešintis beprasmiška, suguldėme savo „alkanas“ strėlbas ant žemės ir pakėlėme rankas. Šitaip gėdingai visas būrys dėl vado išdavystės pateko į nelaisvę. Paskui prasidėjo kankinantis mūsų gyvenimas priešo lageriuose ir laisvės laukimas, – baigė pirmą pasakojimą tėvas.

Juozas STASINAS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

(Bus daugiau)