Advento susikaupime – Kalėdų stebuklo prasmė

Neabejotinai žinome, jog Advento esmė – laukimas, keturios savaitės, skirtos pasiruošti Kristaus gimimui, kurį švęsime per Kalėdas. Šiais metais Adventas prasidės nuo lapkričio 28 d. (sekmadienio) ir baigsis gruodžio 24 d. (penktadienį). Tačiau Adventas – ne tik ramybė, bet ir pas­laptingumas.

Apie tai, ką šis laikotarpis mums reiškia iš tiesų, kokia yra tikroji Advento prasmė, jo išvakarėse kalbamės su vie­nuole Vitalija Fedaravičiute. 

„Man Adventas reiškia lauki­mą, atėjimą – žinome, kad Jė­zus atėjo prieš 2000 metų tam, kad išganytų pasaulį savo mirtimi ant kryžiaus ir prisikėlimu iš numirusių. Adventas ir yra skirtas tam, jog neužmirštume, kas yra Jėzus, ką jis mūsų gyvenime reiškia. Laukimo laiko suvokimas priklauso nuo paties žmogaus – svarbu, ko jis laukia“, – sako Vitalija.

Pasak jos, jeigu laukiama Jė­zaus kaip teisėjo, tada kyla baimė. Tačiau neturime ko bijoti, nes Jėzus tapo kūdikiu, tapo artimas, silpnas, pažeidžiamas, žmogiškas. Džiaugsmas turėtų būti vienas iš Kalėdų laukimo būdų. Juk kaip tėvai džiaugsmingai laukia gimstančio kūdikio, rūpinasi ir ruošiasi jo atėjimui, taip ir mes turėtume su šviesia viltimi laukti susitikimo su Kristumi. 

Adventui yra būdingas pasninkas – susilaikymas ne tik nuo maisto, bet ir nuo pramogų. Gražu ir prasminga šiuo lai­­kotarpiu stabtelėti: mažiau žvilgs­nių į materialius dalykus, daugiau susikaupimo, pokal­bių su savimi. Nors, pasak Vita­li­jos, tai daryti nėra lengva, nes rek­lamos ragina pirkti, naudoti, vartoti...

„Būtent tam ir skirtas Ad­ven­tas, kuris skatina mus susilaikyti nuo materialaus pasaulio ir atsigręžti į savo dvasią, mintis, pamąstyti, kas yra svarbiau. Žinoma, dovanų reikia, taip parodome meilę artimui, suteikiame jam džiaugsmo, tačiau derėtų pasvarstyti, ar tikrai jų reikia tiek daug. Todėl pirmiausia turėtume viską gerai apmąstyti, o paskui jau spręsti, kiek ir ko atsisakyti“, – atvirauja Vitalija.

Šiuo laiku vyksta labai gražių gerumo akcijų, tad sesė Vitalija prisipažįsta taip pat jose dalyvaujanti. Tik savotiškai: „Advento metu atsisakau saldumynų, tad tai, ką įprastai pati suval­gy­čiau, paaukoju neturtinges­nėms šei­moms, kurios augina ma­ža­mečius vaikus, kad ir juos ap­lan­kytų džiaugs­mas“.

Re­mian­­­tis krikš­čio­nišku moky­mu, Ad­ven­to lai­ko­tar­piu yra pi­na­mas vainikas, puošiamas ke­­­turiomis žvakėmis, kurių kiek­vie­na simbolizuoja ke­tu­rias savaites. Advento vai­niką galima pa­puošti lau­kimo simboliais. Tai gali bū­ti ir džiovinti augalų motyvai, ir džiovintos uoge­lės, ir samanos – viskas, kas primena džiaugsmą, kuris išsipildo Jėzuje.

„Viena iš siūlomų tradicijų jau­nimui – Ad­ven­to kalendorius, kuriame kiekvieną dieną įrašome gerą darbą, pasakytą gerą žodį ir pan. Tai gali tapti vaikams, o ir mums, suaugusie­siems, dvasiniu pasiruoši­mu Kris­­taus gimimui, padėti suvokti Ka­lėdų esmę ir tikslą“, – teigia sesuo Vitalija.

Ji primena, kad kiekvienas Ad­vento sekmadienis turi sa­vo simboliką. Pirmasis kviečia mus į Viltį, tikėjimą Dievo ma­lonėmis. Jo metu yra įžiebia­ma ir pirmoji Advento žvakė, vadinama pranašo žvake, primenanti apie Jė­zaus atėjimą. Ant­­rasis sekmadienis kreipia į Ti­kėjimą, kai uždegama Bet­lie­­jaus žvakė, primenanti apie Ma­­rijos ir Juozapo kelionę į Bet­­­­liejų. Trečiasis sekmadienis skir­tas Džiaugsmui, o jo metu įžiebta piemens žvakė primena patirtą džiaugsmą, gimus Kris­tui.

Ketvirtasis sekmadienis krei­pia į Ramybę, o žiebiama ange­lo žvakė primena angelų žinią: „Gar­bė Dievui aukštybėse, o že­mė­je ramybė jo mylimiems žmonėms!“

Taip, žingsnelis po žingsnelio, mes keliaujame į Kalėdas.

„Kai žinome, ko laukiame, kai skiria­me laiko apmąstyti savo poelgius ir spren­dimus, tuomet susitikimas su Die­­­vu tampa gyvesnis, subtilesnis, nuoširdesnis, jis pasibeldžia į žmogaus sielą, leisdamas pajusti, jog „Aš esu tavo Die­vas ir myliu tave“. Mes galime šio momento ir nepastebėti, ir tai natūralu, bet turime užmegzti ryšį su Dievu. Tuo ir yra svarbus Adventas, mokantis mus laukti ir nepavėluoti atsiverti, kai Dievas pasibeldžia“, – sako sesuo Vitalija.

Jau antri metai švenčių laukimas ir susikaupimo laikotarpis yra kitokie. Ta­čiau kiekvienas iššūkis turi dvi puses, o ir mūsų senoliai sakydavo, kad „Nėra to blogo kas neišeitų į gerą’’. Tad ir ši pandemija, anot Vitalijos, privertusi mus stabtelėti, atvėrė galimybę susitelkti į savo vidinį pasaulį, daugiau laiko skirti artimiesiems, sau patiems, savo elgesio analizei. Ir jeigu negalime keliauti, galime perskaityti įdomią knygą arba Šventąjį Raštą. 

„Kiekvienas esame tik mums skirtos kelionės Dievo link etape ir patys renkamės, kuriuo keliu sukti. O pandemija netgi galėjo pagelbėti atsirinkti tai, kas yra svarbiausia.

Noriu visiems laikraščio skai­­ty­to­jams, visiems Šilalės kraš­­to žmonėms pa­lin­kėti su­si­klau­­sy­mo, vienybės, priimti vienas kitą taip, kaip Dievo esa­­me priimti visi“, – artėjant gra­žiausioms ir prasmingiausioms metų šventėms linki sesuo Vitalija. 

Simona KINDERYTĖ

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos 11 klasės mokinė

Algimanto AMBROZOS nuotr.