Rankų darbas su meile

Į įprastą gyvenimo ritmą įsiveržę įvairūs kataklizmai dažnai žmones išmuša iš vėžių, sukelia nesaugumo jausmą, netikrumą dėl ateities, depresiją ar panašiai. Bet kai turi įdomų užsiėmimą, jis išvaduoja nuo negatyvių minčių ir skatina susitelkti į tai, kas yra taip miela ir sava. Kvėdarniškei Aldonai Astrauskienei toks pomėgis visą gyvenimą buvo ir tebėra mezgimas. „Jame atrandu ramybę ir poilsį po visų dienos darbų“, – sako moteris.

„Megzti išmokau iš mamos, kiek atsimenu, megzdavo ir močiutė. Turėjome namuose vienus virbalus, jie nuolat buvo užimti. Gal kokia ket­virtokė buvau, kai, ma­mai nematant, stver­davau jos pradėtą mez­ginį ir bandydavau narp­lioti. O kai dar nelabai moki, mezginys gaunasi labai tamprus... Tad mama visada suprasdavo, kad jau esu prikišusi nagus“, – juokiasi Aldona.

Jos močiutė buvusi dar ir audėja, verpėja. Matydama, kaip ji audžia, Aldona prisitaisydavo juostelę ant knygos ir stengda­vosi atkartoti tai, ką darydavo senelė. Dar mokinė būdama apsimegzdavo mo­kyklinės uniformos „kalnieriu­kus“. 

Kadangi, anot Aldo­nos, tėvai laikė avių, vilnos niekada netrūkdavo.

„Nusimegzdavau ilgus megz­tinius su dirželiu ir kai reikėdavo iš mokyklos eiti į kolūkio laukus akmenų rinkti ar daržų kasti, atrodydavau net puošniai. Drau­gės pavydėdavo. „Bepigu tau, kad moki megzti“, – sakydavo. Aš džiaugdavausi, savotiškai didžiuodavausi. Be to, anais laikais ne kažin ką ir nusipirkti galėdavai, visko trūko. O iš plonų siūlų numegzta bliuzelė atrodydavo puikiai. Ir išskirtinai. Mezgiau sukneles, sijonus, nekalbant apie megztinius, šalikus. Viską sau. Paskui jau šeimai, vai­kams.

Megztas drabužis visada traukia ma­no dėmesį – turiu apžiūrėti raštą, pabandyti, ar man taip išeitų. Kažkada pirkdavau mezgimo žurnalus, studijuodavau raštus. Ir dabar ne iš karto viskas pavyksta. Tuomet išardau, jei reikia – ir dar sykį, kol gaunasi taip, kaip turi būti. Megzti bet kaip niekada nenorėjau, siekiau tik geriausio. Dabar paprasčiau: raštų pilnas internetas, nebereikia sukti galvos. Bet man norisi sukurti ką nors savito, ne tik nukopijuoti“, – pasakoja Al­dona apie poreikį ieškoti ir rasti tai, kas jai teikia malonumą.

Moteris netgi turi suskaičiavusi ir užsirašiusi, kiek konkrečiai pagal drabužio dydį reikia „užmesti“ akių – taip, anot jos, esi labiau garantuotas, kad neteks ardyti.

„Tačiau mezgi ir kaskart mokaisi. Juk ne taip paprasta, tarkime, dailiai nulaidyti ir įstatyti rankoves. Kruopštumo reikia“, – sako Aldona.

Mezgėjos kraitėje – daugybė įvairių darbų: vąšeliu nertų takelių, padėkliu­kų, servetė­lių, krepšelių, virbalais megztų įvairiaspalvių kepuraičių, rie­šinių. Bet daugiausiai, anot Al­do­nos, kojinių – vyriškų, mote­riškų, vaikiškų. Jos numegztos visokiausiais raštais, prie jų – juostele pritvirtintos mažytės kortelės su užrašu: „Rankų dar­bas su meile“.

Moteris sako šiltuoju me­tų laiku turguje prekiaujanti drabužiais – dėvėtais ir naujais. Tad ant prekystalio išrikiuoja ir savo rankų darbo gaminių. Prekyba, pasak Aldonos, einasi kada kaip: Kvėdarna – nedidelis miestelis, žmonės turgelyje lankosi beveik tie patys, prašalaičių užklysta retai. Tačiau kol dar ne pensijoje, sėdėti rankas sudėjusi ji teigia negalinti.

Aldona labai mėgsta darbuotis sodyboje ir randa kur pritaikyti dar vieną savo pomėgį – gamina vazonus iš cemento ir... senų drabužių, kurie nebetin­kami parduoti.

„Gal ne visiems priimtina taip gražinti aplinką, bet man gražu, o ir pirkti nereikia. Įstatai vazoną su gėlėmis – ir prašmatniau. Esu padariusi ir pažįstamiems, o viena moteris tokia vaza papuošė artimųjų kapą. Patenkinta, sako – gražu“, – pasakoja Aldona apie savo mėgstamus užsiėmimus, kurie neleidžia jai nuobodžiauti ir, tikina, atbaido mintis nuo daugelį dabar sukausčiusios pandemijos baimės.

„Žinoma, yra ir daugiau moterų, kurios kažkuo užsiima bei padaro ir gražiau, ir kūrybiškiau. Bet aš džiaugiuosi tuo, ką darau, ir kad kūrybos gyslelė lydi mane visą gyvenimą“, – šypsosi moteris.

A. Astrauskienės darbai eksponuojami Kazimiero Jauniaus klėtelėje-muziejuje surengtoje parodoje „Su mumis šiltos Kalėdos“. Joje – 20 porų virbalais megztų kojinių, stebinančių raštų įvairove. Moteris sako, kad jos bus padovanotos artėjančių švenčių proga.

„Paroda veiks iki gruodžio 21 d. Ma­loniai laukiame visų atvykstant“, – kviečia muziejininkė Rasa Pangonienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.