Gyvenimo pynė
Marijonos ir Juozo Stasinų šeima 1945 m., autorius – pirmas iš dešinės
Ištrauka iš kraštiečio Juozo Stasino spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“. (Pradžia Nr. 87, 88, 90, 93)
Marijona iš Barsukinės
Mano tėvas, grįžęs iš lagerio, ilgai nelaukė – nusižiūrėjo Radviečio dvare žvitrią merginą Marijoną Bytautaitę, nesantuokinę Onos Bytautaitės bei Tenenių dvaro savininko Aleksandro Milerio dukrą bei pasiūlė jai savo ranką ir širdį.
– Patinki tu man, Maryte. Palik savo Barsukinę ir ateik į Radvietį pas mane. Galvoju, ir tavo mama mūsų ženatvei neprieštaraus, ir tavo patėvis Juozapas pritars, juk viena burna namuose bus mažiau, – sutikęs Marijoną Radviečio dvare, kalbėjo Juozas.
Marijonai Juozas taip pat „įkrito į akį“.
– Gal iš tikrųjų reikia eiti už Juozo: aukštas, laibas, balsą gražų turi ir bandonija vakarėliuose pagroja. O kad ir pasirinkti kaime nėra iš ko. Ir nesvarbu, kad jis neturtingas, aš irgi nesantuokinė duktė, be kraičio, – svarstė Marijona.
Juozo pasakyti žodžiai devyniolikmetei apsuko galvą: kur tik Marijona ėjo, ką bedarė, Juozas stovėjo prieš akis, meilės jam jausmas vis stiprėjo. Nebeįstengdama suvaldyti savo jausmų, mergina pagaliau ryžosi pasisakyti motinai apie suvešėjusią meilę ką tik iš fronto grįžusiam jaunuoliui.
– Aš, mama, ilgai svarsčiau ir nusprendžiau tekėti už Stasinuko iš Radviečio, – įsidrąsinusi Marijona vieną dieną prasitarė motinai ir, žiūrėdama jai į akis, su didele baime laukė atsakymo.
– Tai gerai, kad įsimylėjai, – prabilo motina. – Gali tekėti už Stasinų iš kumetyno sūnaus nors ir rytoj, bet, žinok, pasogos negausi ir apie jokias vestuves nesvajok, – karčių žodžių pažėrė savo dukrai Ona Šleiterienė.
Tokie motinos žodžiai lyg raudona gaisro pašvaistė nutvieskė Marijonos veidą. Jos akys paskendo ašarose, o gomurį taip suspaudė skausmas, kad ji nebeįstengė nė žodžio ištarti. Akimirksniu puolė iš trobos trinktelėdama durimis ir bėgte pasileido keliuku, vingiuojančiu per Barsukinės mišką į Radviečio dvarą.
Marijonos širdį užliejo pyktis, ir ji išskubėjo pas Juozą išlieti savo širdgėlos bei pasakyti, kad myli jį ir sutinka už jo tekėti.
Visą kelią mergina verkė pasikūkčiodama. Ji negirdėjo nei paukščių čiulbesio, nei miško ošimo, per ašaras nebematė numylėtų žaliaskarių eglių ar plačiai išsišakojusių ąžuolų. Marijonai atrodė, kad jos galvoje apsiverčia visas pasaulis, ir ji niekaip negalėjo suvokti, kodėl motina šitaip pasakė. Mergina prisiminė, kaip nuo mažų dienų Barsukinės vienkiemyje ji supo, prižiūrėjo ir augino vaikus skaitlingoje Šleiterių šeimoje, dirbo visus ūkio darbus.
Marijona skubėjo pas Juozą ir be perstojo galvojo, kodėl motina jos taip nemyli? Ji ieškojo priežasties ir bandė ją įminti. Gal tai todėl, kad ji gimusi ne santuokoje, o jos tėvas Mileris, pardavęs Tenenių dvarą ir palikęs motiną, klajoja po pasaulį? Marijona nuo mažens jautė motinos šaltumą, ir dabar jos pasakyti žodžiai tik patvirtino tai, ką ji visą laiką, būdama Šleiterių šeimoje, išgyveno. Taip bemąstydama, mergina atsidūrė Radvietyje ir pateko į Juozo glėbį, sulaukdama karštų jaunatviškų bučinių.
Jaunuoliai sutarė, kad nedelsdami eis pas Tenenių kleboną ir priims Švenčiausiąjį Sakramentą. Taip 1919 m. birželio 22 d. Tenenių bažnyčioje jaunavedžiai sumainė žiedus, prisiekdami vienas kitam būti ištikimi visą gyvenimą. Šventą priesaiką Marijona ir Juozas Stasinai garbingai ištesėjo.
Jaunųjų pora įsikūrė Radviečio dvare, kur gyveno bežemių darbininkų šeimos.
Abipusė meilė padėjo Marijonai ir Juozui įveikti visus sunkumus. Dar tinkamai neįsigyvenus, 1920 m. rugpjūčio 1-ąją jiems gimė dukra Bronislava. Šiai nespėjus ūgtelėti, 1922 m. balandžio 22 d. pasaulį išvydo Zofija, 1924 m. rugpjūčio 24 d. sesių draugiją papildė Ona, 1926 m. spalio 20 d. prie jų prisijungė Aldona, 1928 m. kovo 28 d. gimė Stefanija, 1930 m. liepos 22 d. į dukterų kompaniją „įsimaišė“ sūnus Petras, 1936 m. sausio 24 d. – Kazys, 1938 m.
liepos antroje pusėje pasaulį išvydo Juozas (tikslios datos mama neprisiminė, o metrikų nei bažnyčių knygose, nei valstybės archyvuose autorius nerado). 1943 m. gruodžio 5 d. visi džiaugsmingai pasitiko pagrandukę Danutę.
Tokia buvo Marijona iš Barsukinės, ir tokioje gražioje seserų ir brolių draugijoje augo šių eilučių autorius. Didžiuojuosi savo tėvais, negaliu atsidžiaugti gausia šeimyna, nors joje per gyvenimą, kaip ir kiekvienoje šeimoje, būta visko.
Tačiau dar grįšime į anuos laikus ir praeisime tėvų bei protėvių keliu keletą atkarpėlių...
Juozas STASINAS
Nuotr. iš autoriaus albumo
(Bus daugiau)
