Mano jaunystės ir mokslo metų prisiminimai
(Tęsinys. Pradžia Nr. 68, 69)
Tęsiame kraštiečio Antano Lingio pasakojimą ir siūlome „Šilalės artojo“ skaitytojams pakeliauti Antano jaunystės takais, prisiminti jo gimtojo Kvėdarnos krašto kaimus, žmonių gyvenimą, mokyklas ir mokytojus.
Mobilizacija kėlė baimę ir neviltį
Lietuvos vyrams atsirado didelė bėda – sovietai paskelbė mobilizaciją. Kai kurie buvo paimti, daugelis ėmė slapstytis. Pasklido kalbos, kad susikūrė „miškinių“ būriai, į kuriuos jaunuoliai ėjo, vengdami tarnybos sovietinėje armijoje. Represijos ypač sustiprėjo 1944–1945 metų žiemą, nes karas vis reikalaudavo „patrankų mėsos“. Kariauti niekas nenorėjo, vieni savo pasuose jau-
ninosi, kiti sendinosi. Mūsų tėvas pasisendino šešeriais metais. Jis buvo gimęs 1897-aisiais, tai pase nutrynė septyniukės „nosį“ ir tapo 1891 m. gimimo. Tokio amžiaus į karą jau nebeėmė. Taip su tais savo pakeistais metais ir liko toliau gyventi. Ištaisyto paso pagrindu buvo išduotas sovietinis pasas.
Prisimenu, kaip 1945-ųjų sausio pabaigoje pas mus užėjo pusbrolis Pranas Rudys. Jis artimai bendravo su broliu
Alfonsu. Staiga kaimynai pranešė, kad kaime vyksta siautimai („ablava“), ieškoma pasislėpusių nuo kariuomenės vyrų. Mama suruošė plunksnų plėšymą. Praną pasodino tarp mūsų žemiau. Atėję kareiviai su karininku patikrino tėvo pasą, pasižiūrėjo į plušančius vaikus ir, nieko neįtarę, išėjo. Pranui jau buvo 19-a ir jis mobilizacijai tiko.
1944-ieji – vėl permainų metai. Žmonės jau žinojo sovietinės valdžios „skonį“, todėl buvę šiokioje tokioje valdžioje arba labiau pasiturintys, artėjant frontui, su vokiečių armija traukėsi į vakarus. Pasitraukė ir mano sesuo Juzefa Sungailienė su vyru bei vaikais Jonu ir Eugenija. Sesuo buvo nėščia. Jie jau 1941 m. išgyveno nerimo dienas, nes buvo tarp numatytųjų ištremti – Jonas buvo šaulys, veiklus žmogus. Jų šeima dar 1941-ųjų pavasarį turėjo sprukti iš namų ir slapstytis. Iki 1952-ųjų nežinojome, kur jie yra. J. Sungaila vokiečių okupacijos metais buvo Kvėdarnos valsčiaus viršaitis, tad jo likimas, grįžus sovietams, būtų buvęs nulemtas.
Kita artima mums šeima (tiesa, ne visa), pasitraukusi į vakarus, – Norkai iš Šventų kaimo. Norkus, atrodo, Antanas, su žmona buvo mano krikšto tėvai, mūsų šeimos bičiuliavosi. Jie augino dvi dukras ir keturis sūnus. Šeimos galva, Nepriklausomybės kovų savanoris, dalinant žemę, gavo iš Šventų dvaro apie 16 hektarų gana neblogos žemės, pasistatė gražią sodybą. Visi Norkų vaikai buvo dailiai nuaugę – mums jie atrodė tikri milžinai. Viktoras buvo pramokęs siuvėjo amato, vyriausias Antanas dirbo eiguliu, Mečislovas – Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, mokytojas, o jauniausias Česlovas buvo baigęs Telšių technikos mokyklą. Dukra Juzefa 1938 m. ištekėjo už ūkininko Kiupelio iš Drobūkščių. Broliai paskutinę vokiečių val-
dymo dieną, pasikinkę arklį į bričkelę, pasitraukė į vakarus. Apie 1952-uosius sesuo mums parašė, kad jie atsidūrė Kanadoje ir neblogai įsikūrė. Tėvai, atrodo, 1949-aisiais, buvo ištremti į Irkutsko sritį. Pirmąją tremties žiemą, kertant mišką, A. Norkus žuvo. Norkienė buvo reabilituota ir 1957 m. grįžo į Lietuvą, gyveno pas dukras.
Mokymąsi keitė ūkio darbai
1944-ųjų rudenį dėl sumaišties ir nepriteklių negalėjome toliau mokytis. Brolis Mečius Šilalėje buvo baigęs keturias gimnazijos klases, bet taip pat liko dirbti ūkyje. Po metų jis toliau tęsė mokslą ir 1949-aisiais baigė gimnaziją. Aš mokytis negalėjau, nes šeima leisti du vaikus į mokslus nepajėgė. Ganiau gyvulius ir dirbau kitus ūkio darbus. 1945-ųjų vasarą su tėvu ir broliais jau pjoviau šieną, žinoma, paskutinis... Pirmomis dienomis tėvas išplakdavo dalgį, o vėliau išmokau plakti ir pats. O kaip jį išplaksi, taip ir pjausi. Be to, žiūrint, kokia pieva: ar joje nėra krūmų, medžių ataugų, akmenų, kurmiarausių. Tekdavo ir kitus ūkio darbus dirbti: grėbti šieną, rišti javus, krauti vežimus. Dirbdavome nuo saulės patekėjimo iki nusileidimo. Po pietų tėvas leisdavo pamiegoti valandą–pusantros. Ir taip – kasdien, tik sekmadienis buvo poilsio diena. Norėdavosi susitikti su draugais, paaugus nueiti į šokius, tačiau rytą reikėjo keltis saulei tekant be jokių išimčių. Tai grūdino valią, charakterį. Labai norėjosi paskaityti knygą, bet kur jų gausi. Bibliotekos arti nebuvo, tad teiraudavausi per pažįstamus.
Karo ir pokario metu parduotuvėse nebuvo audinių, avalynės. Žmonėms trūko pinigų, nes žemės ūkio produkcija buvo pigi. Viską teko pasidaryti namų sąlygomis. Sėjome daug linų, laikėme avių. Pas artimus kaimynus Jakus buvo gera pakura – džiovykla su ardais, kluone – linų mynimo mašina, sukama vieno arklio. Jos krumplėti velenai laužė išsigulėjusius, išdžiovintus linus ar kanapes, byrėjo galybė spalių. Tame pačiame kluone vyrai ir moterys vadinamaisiais mintuvais bei plaktuvėmis stengdavosi kuo daugiau iš pluošto pašalinti spalių, rišdavo į didelius pundus, kuriuos gabendavomės į namus. Vėliau linų pluoštą plakdavome plaktuvėmis namo pastogėje. Linai būdavo apdirbami vėlų rudenį, iškūlus javus, tam reikėdavo talkos. Mama specialiais šepečiais linų pluoštą šukuodavo, atskirdama švelnų ir pašukas. Suverpusi iš švelnesnių siūlų ausdavo paklodes, užvalkalus, rankšluosčius, iš linų audinio siūdavo marškinius, iš pašukinio – kelnes ir švarkelius. Lininį audinį dažydavo ąžuolo, juodalksnio ar šaltekšnio žievės ekstraktu.
Iš vilnos ausdavo čerkasą ir milą. Iš čerkaso siūdavo kelnes, kostiumus, o iš milo – žieminius rūbus. Audimo staklės visus metus stovėjo virtuvėje, ir mama vis ką nors audė, verpė ar mezgė.
Aš buvau mamos pagalbininkas. Tekdavo ruošti jovalą kiaulėms, jas šerti, virti valgį šeimai, tvarkyti kambarius, plauti indus, melžti karves, atlikti kitus darbus. Radęs valandėlę, spėdavau knygą paskaityti, nors kartais gaudavau už tai barti. 1944–1947 m. praėjęs mamos „mokyklą“, supratau, koks sunkus ir nepabaigiamas moters darbas šeimoje, o ypač karo ir pokario metais, kai beveik viską, net muilą, tekdavo gamintis patiems.
Antanas LINGIS
Vilnius
(Bus daugiau)
