Jubiliejų pasitinkant

Šiemet jubiliejų mininti Šilalės ligoninė, įsteigta 1952-aisiais, veiklą pra­dėjo trijuose nedideliuose mediniuose nameliuose. Kaip tuo gūdžiu pokario laikotarpiu dirbo medikai, kokie išbandymai jų laukė kiekvieną dieną, prisimena po 40 ir daugiau metų humaniškiausiai profesijai paskyrusios šilališkės – medicinos sesuo Ro­žė Venckutė–Šimkienė ir akušerė Birutė Norbutaitė–La­šaitienė. Garbaus amžiaus sulaukusios moterys ke­lių kar­tų rajono gyventojų pagarbos nusipelnė atsidavimu pa­cientams. O tai buvo daug daugiau, nei šeštajame de­šimt­metyje galėjo pasiūlyti medicina: nors ligoninėje trū­ko ne tik vaistų, švirkštų ar vandens, naktimis dingdavo elektra, bet žmonės džiaugėsi sulaukiantys pagalbos. 

B. Norbutaitė į Šilalę atvyko 1956 m., baigusi Klaipėdos medicinos mokyklą, tais metais išleidusią pirmąją akušerių laidą. Ligoninėje jau dirbo – iš pradžių medicinos sesele, vėliau tapo chirurge jos sesuo Ja­­nina Rūta Gurskienė. Po poros metų, 1958-aisiais, Šilutės medicinos mokyklą baigė ir paskyrimą į Šilalę gavo judrėniš­kė R. Venckutė. Kartu su ja į Šilalę buvo pasiųstos dar septynios medicinos seserys. Trys buvo paskirtos dirbti į besiku­riančius medicinos punktus, penkios liko ligoninėje. R. Venc­­kutė–Šimkienė atsime­na, jog tuo metu Šilalės ligoninė­je veikė ke­turi skyriai: Chirur­gi­nio sky­­riaus vedėju dirbo An­ta­nas Ba­­liutavičius, jam padėjo se­se­lės Aldona Ma­tu­­­lai­tytė, J. Gurs­kie­­nė, Ani­ceta Kriš­čiū­­nai­tė–Žiau­­­­­be­­rienė, Kris­tina Pet­­ku­tė–Sa­­ra­pinie­nė ir Zo­sė Sun­­gailai­tė–Saboc­kie­nė. Tera­pi­­niam skyriui vadovavo gy­dy­to­ja Pil­­kaus­kai­tė, su ja dirbo seselės Alfreda Krencienė, Ge­nė Vaitkevičienė, Danutė Siau­ti­laitė–Aušrienė, vė­liau prie jų prisidėjo Donata Girdvainytė–Keniausienė ir Va­lė Bortnikaitė. Tuber­ku­liozi­niam-infekciniam skyriui vadovavo gydytojas Kazimieras Gar­mus, jam talkino viena seselė. Jai padėti bu­vo pasiųsta felčerė R. Šimkienė. Aku­še­ri­­jos skyriaus vedėjas gydytojas Jonas Mitkus nuo 1957 iki 1964 m. vadovavo ir Šilalės ligoninei. Su juo dirbo akušerės Genė Gudauskienė, Bro­nė Jo­ku­bauskienė, Gra­ci­ja Za­jaus­kienė, Elena Martina­vi­čie­nė ir B. Lašaitienė. Aku­še­rijos skyrius buvo įsikūręs vieno aukšto namelyje Lokystos gatvėje. 

Ginekologinės ligos buvo gydomos Chirurgijos skyriuje spe­cialiai tam skirtoje vienoje palatoje. Akušere vos 18-os pradėjusi dirbti B. Lašaitienė prisimena, jog buvo sunku ir baisu. Kasdien gimdydavo po 2–3 ir daugiau moterų, ne vieną atveždavo pagimdžiusią namuose, kai kurioms reikėjo skubios pagalbos.

„Buvau labai jauna, bijojau kraujo ir skausmo, todėl pergyvendavau dėl kiekvienos mo­ters. Bet viską atpirkdavo tas jausmas, kai „pagauni“ vaikelį ir gali jį atiduoti laimingai mamai. Prisimenu tik vieną nesėk­mingai pasibaigusį gimdymą, kurį turėjome priimti su vyresniąja akušere. Telefono tada neturėjome, jei kas atsitikdavo, gydytojo šaukti bėgdavo naktinė sanitarė“, – pasakoja B. La­šai­tienė.

Vėliau, perėjusi dirbti į polik­liniką, akušerė prižiūrėjo besilaukiančias moteris Moterų konsultacijoje. Šviesaus atminimo gydytojas Jonas Švatrėnas pykdavo, kai kuri nors sugalvodavo atsisakyti dar negimusio kūdikio ir prašydavo nutraukti 5 ar net 6 mėnesių nėštumą. Pasak ilgametės akušerės, jis siųsdavo moteris pas ją, kad ši įtikintų nežudyti gyvybės.

„Svarbiausia būdavo įveikti neviltį, jog moterys patikėtų Dievo pagalba. Sakydavau, jei nenorit auginti, pagimdžiusios atneškit man, užauginsiu. Nė viena neatnešė“, – dabar šypsosi B. Lašaitienė. 

Iki 1999 m. poliklinika bu­vo Šilalės ligoninės padalinys. Šeš­tajame dešimtmetyje, pasak R. Šim­kienės, joje dirbo stomatologės Norkienė ir Ma­kaus­kie­­nė, protezistas Stron­čikas. Sto­­matologė Nor­kienė dar vadovavo ir Sani­ta­ri­jos epidemiolo­gijos skyriui. Vaikus apžiūrė­davo gydytojas K. Garmus ar­ba terapeutė Pilkauskaitė, kuri pri­imdavo ir suaugusiuosius, kar­tu dirbo chirurgas A. Ba­liu­ta­vi­čius, o besilaukiančiomis mo­te­ri­mis rūpinosi gydytojas J. Mit­kus. Poliklinikoje veikė pro­ce­dūrinis kabinetas, kuria­me dir­bo seselė Elena Mit­kienė, ligo­nius registruodavo Iva­naus­kie­­nė ir Baužienė.

Rentgenas ir virtuvė, kaip prisimena R. Šimkienė, buvo įkurdinti ligoninės rūsyje. Ten dirbo rentgenologas gyd. K. Gar­mus, rentgeno laborante ir narkotizatore – per kaukę lašindavo ete­­rį – dirbo Eugeni­ja Kau­nec­kienė. Ligoni­nės rūsyje veikė ir virtu­vė, kurioje šeimininkavo virėja Marytė Česnauskienė, jai padėjo Zosė Bartkienė. Maisto ir rūbų sandėlininke dirbo Jad­vy­ga Birbalienė. Kieme, vieno aukš­to mediniame namelyje, veikė skalbykla ir dezinfekcinis sky­rius. Dezinfekuotoju dirbo Jo­nas Gražinskas. Operacinėje gydytojui A. Baliutavičiui asistuodavo J. Gurskienė.

„Apie 1960 m. pradėjus dirbti gydytojui Vytautui Rutkauskui, operacinėje ir tvarstomajame dirbo Birutė Rutkauskienė. Iki tol ligoniai po operacijų būdavo tvarstomi palatose. Gyd. V. Rutkauskas rūpinosi medicinos punktų steigimu kaimuose, pradėjo remontuoti ligoninės patalpas, nupirko aseniza­cinę mašiną, kuri dirbo, kol bu­vo įvesta kanalizacija. Tuo me­tu įsteigtas ir Vaikų skyrius su dviem palatomis – pediatre dirbti at­vyko gydytoja Štitko. Die­ną vaikų skyriuje sesele dirbo Ste­fa­nija Pinikienė, naktį vai­kus pri­žiūrėdavo Terapinio sky­riaus darbuotojos“, – pasako­ja ilga­metė Šilalės ligoninės darbuotoja.

Pakeitusi pirmąja Šilalės ligoninės vyr. medicinos sesele dirbusią S. Pinikienę, R. Venckutė šį postą užėmė neilgai. Ištekėjusi už tuomečio vyriausiojo gydytojo Vaclovo Šimkaus, medikė išgirdo, jog kertasi interesai, negali abu būti vadovais, todėl ją netrukus pakeitė G. Za­jauskienė. Kaip kompensaci­ja 

R. Šimkienei buvo įsteigta vyr. medicinos sesers vieta poliklinikoje. Vėliau Šilalės ligoninės vyr. medicinos seserimis dar dirbo Jovita Mačionienė, paskui ilgam įsitvirtino K. Se­ra­pinienė, ją pakeitė ir dabar tebedirbanti slaugos administratorė Vera Kozlovienė.

„Septintojo dešimtmečio pra­džioje į ligoninę pradėjo atvykti daugiau gydytojų, pavyzdžiui, terapeutas Stonkus, dermatovenerologė Stonkienė. Įs­teigtas Greitosios medicinos pa­­gal­bos skyrius iš pradžių veikė kartu su Priėmimo skyriu­mi. Li­goninės nupirktu greito­sios pagalbos automobiliu pas ligonius važinėjo K. Sera­pinienė, Z. Sa­bockienė, Jani­na Jurgaitienė. Dir­bo vairuoto­jai Vai­tiekus, Kas­naus­kas, Žiau­be­ris, Jur­gai­tis. Dar­bo sąlygos buvo sunkios, su tuo pačiu švirkš­tu vaistus medicinos seserys leido visiems ligoniams iš eilės, keisdavo tik adatas. De­zin­fekavimą atstodavo švirkštų virinimas spe­cia­­liose metalinėse dėžutė­se. Me­­dicinos seserys pačios da­ry­da­vo net lašelinių sistemas, tam tikdavo likusios kraujo plazmos ampulės. Vidurnaktį šviesa užgesdavo, tad iki 6 val. ryto medikai dirbdavo prie žibalinės lempos“, – prisimena R. Šimkienė.  

Medikų darbo sąlygos pradė­jo gerėti tik 1967 m., kai tuometis vyr. gydytojas V. Šimkus nusprendė senus pastatus renovuoti. Tuo metu pastatui Lo­kystos gatvėje buvo pristatytas antras aukštas, Gineko­lo­gijos skyrius perkeltas į ligoninę, o jo vietoje įkurdintas Terapijos skyrius. Dar vėliau pastate įsikūrė medikų bendrabutis.

Ligoninė turėjo savo sunkvežimį maisto produktams vežti, tuo pačiu darbuotojai vykdavo į ekskursijas. Jauni žmonės norėjo gyventi įdomiai ir smagiai, todėl pradėjo burtis – susikūrė vokalinis ansamblis, kuriam vadovavo gyd. V. Rutkauskas, mokęsis muzikos mokykloje, ir merginų šokių kolektyvas.

„Dirbome sunkiai, bet gyvenome smagiai. Kiekvieną mėnesį važiuodavome į medicinos punktus, kur vykdavo klausi­mų–atsakymų vakarai, kad bū­tų įdomiau, sugalvojome rengti koncertus. Pirmasis įvyko Jud­rėnuose, tada šis kraštas dar priklausė Šilalės rajonui. Paskui priprašiau vyr. gydytojo V. Šim­kaus, kad mums pasamdytų tik­rus vadovus. Oho, kokį turėjome ansamblį, mus netgi siųsdavo atstovauti rajonui – dukart pirmą vietą užėmėme“, – džiaugiasi R. Šimkienė, ketvirtį amžiaus Šilalės ligoninėje vadovavusi medikų kultūrinei veiklai.

Už meno saviveiklos skatinimą ji sako esanti labiausiai dėkinga vyr. gydytojui Antanui Le­vickiui, nusprendusiam, jog an­samblyje turi šokti ir vyrai. 

Buvusi ilgametė medikė suskaičiavo, kad nuo 1958 m., kai ji atvažiavo į Šilalę, į ligoninę dirbti atvyko 48 vyrai gydytojai, bet tik 12 jų pasiliko visam laikui. 

„Tai buvo ypatingas laikmetis. Nežinojome, kas yra patyčios, nebuvo jokių priekabiavimų, atvirkščiai – stengėmės viena kitai padėti. Ir žmonės buvo labai kantrūs, viską iškęsdavo, net pykdavo, kai naktimis po kelis kartus eidavome žiūrėti, kaip jaučiasi, sakydavo, jog trukdome miegoti. Bet visos taip dirbome, bijodavome, kad tik jiems kas nors neatsitiktų“, – sako meiliai Rožele iki šiol medikų vadinama moteris. 

R. Šimkienė Šilalės sveikatos priežiūros įstaigose dirbo 43-ejus metus.

Akušerė B. Lašaitienė ligoninei atidavė 40 metų. Mamos pėdomis pasekė ir dukra Jo­lan­ta Milišiūnienė, šiuo metu dirbanti Šilalės ligoninės direktoriaus pavaduotoja medicinai. O jos vyresnysis sūnus toliau formuoja medikų dinastiją, taip pat nusprendęs pasirinkti šią profesiją. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir pašnekovių nuotr.