Prisimenu pirmą kartą…
Žmogaus gyvenime imliausias laikotarpis turbūt yra vaikystė. Vaikystėje patirti įvykiai, įspūdžiai, pergyvenimai, matyti žmonės, vaizdai, net girdėta žmonių kalba sugula į mažą vaiko galvelę. Ir praėjus daugeliui metų, visa tai ima atsikurti, sugrįžta vaizdais, žodžiais, muzikos garsais. Ir tie visi vaikystės išgyvenimai neleidžia ramiai gyventi. Lyg kas sakytų: „Prisimink, užrašyk, pasakok, nenusinešk į nebūtį...“ Tad ir bandau prisiminti bei užrašyti tai, kas buvo, ką patyriau. O gal, paskaičius mano atsiminimus, ir kitiems skaitytojams kils noras pasidalinti savais...
Sulaukus man vienų metukų, pristojo liga - difteritas. Matyt, sirgau smarkiai, tėtukas iš Skaudvilės parvežė daktarą. Šis, sakė, daug vilties nesuteikęs: jei šią naktį ištvers - nemirs - gyvens. Paliko vaistų. Aš dusau, springau. Mamytė pasakojo, kad abu su tėtuku verkė, niekuo negalėdami padėti. Vakare užmigau. Naktį atsibudęs mažiau dusau. Pamatęs iš „šieniko“ išlindusį šiaudą, ištraukiau ir nusišypsojau, padaviau mamytei. Tada abu tėtukai jau verkė iš džiaugsmo, kad didžiausias pavojus praėjo.
Tuo metu difteritas buvo pavojinga liga, nusinešdavusi daug mažų vaikų gyvybių.
* * *
Save pirmą kartą kaip žmogų suvokiau būdamas nepilnų trejų metukų. Stovėjau kambaryje prie lango. Buvo žiema, krūmai sniego nulenkti iki žemės. Dainavau: „Aš šunelis pats mažiuks, trijų metų neturiu, kai matysiu margučius, jau turėsiu tris metus“. Tas mano dainavimas buvo dar šveplas. Vietoj sūnelis išeidavo šunelis. Vyresnieji broliai juokdavosi, bet aš tvirtai tikėjau, jog, man padainavus, iš už prisnigtų krūmų nuo Sungailų per sodą ateis juodai apsirengusi moteris ir atneš man velykinių margučių.
* * *
Vaikystėje įsimintinu įvykiu tapo pirmoji pažintis su traktoriumi. 1941-ųjų vasarą su smalsumu ir baime žiūrėjau į ratuotą, baisiai burzgiantį pakrypusį nematytą padarą, kurį keliolika vyrų storomis kartimis bandė iškelti iš durpyno. Tik ūgtelėjęs supratau, kad tai buvo traktorius, bandęs suarti durpingą pievą.
Šitas vaikystės prisiminimas ir paskatino pasidomėti, kada mūsų apylinkėse pasirodė pirmieji traktoriai.
* * *
Būdamas ketverių, 1941 m. birželį, pamačiau pirmuosius vokiečių kareivius. Jie važiavo vieškeliu per Vytogalą triračiais motociklais, susėdę po tris-keturis. Pavakarę vokiečių sunkvežimis užsuko į mūsų sodybą, kareiviai apsinakvojo. Prisimenu, kaip vienam karininkui adjutantas plovė kojas, tepė žaizdas vaistais, klijavo pleistru. Mums, vaikams, kareiviai davė šokoladukų, duonos. Ji buvo sausa, balta. Sakydavo, kad į duoną dėdavo medžio pjuvenų. Rytą vokiečiai susiruošė važiuoti prastu lauko keliuku Kliūkių kaimo link. Tėtukas jiems patarė grįžti puskilometrį atgal ir Kliūkius pasiekti geresniu keliu. Karininkas atsakė, kad jie važiuoja tik pirmyn, o ne atgal. Pasukę tuo keliuku, Būbliškės kaime sukrito į Komskių durpynus. Prasimurkdė visą parą, kol pasiekė Kliūkius.
Tais pačiais metais pirmą sykį pamačiau Lietuvos trispalvę. Atbėgę kaimynai pasakė, jog prie Vytogalos pradinės mokyklos yra iškelta trispalvė. Jos aš niekada nebuvau regėjęs. Visi nulėkėme už klėties ir pamatėme besiplaikstančią vėliavą. Ją iškėlė Vytogalos pradinės mokyklos mokytojas Jonas Karalius.
1944-ųjų rudenį pas mus sustojo vokiečių kareiviai su arklių kaimene. Iš kelių kaimynų atėmė sveikus arklius, o jiems paliko sužeistus. Dar daugiau tokių sužalotų klajojo po laukus. Juos žmonės sugaudė ir parsivedė į savo tvartus.
* * *
Po šienapjūtės, suvežus šieną, prasidėdavo durpių ėmimas. Broniaus Mikulskio ir mūsų lauko gale buvo drėgna pieva. Iš jos kasdavome durpes ne tik mes, bet ir kaimynai. Durpių kasimas būdavo ir darbas, ir pramoga. Vidurvasaris, šilta, laistymasis vandeniu, krykštavimai - didelis šurmulys.
Buvau dar mažas ir vieno manęs neišleisdavo iš kiemo. O taip norėjosi pamatyti, kas ten vyksta. Vieną dieną išslinkau pro vartukus ir lauko keliuku nupėdinau į durpyną. Iš tolo žiūrėjau, kas ten darosi. Vyrai kasė durpes į vežimus, vežė jas ir vertė ant nupjautos pievos. Kelios moterys nešė vandenį ir pylė ant durpių. Kitas talkininkas vadeliojo arklį, įkinkytą į volą, ir sklaidė durpių krūvą. Prisižiūrėjęs, prisiklausęs to triukšmo, kuris neduodavo man ramybės bei žadindavo smalsumą, grįžau namo. Neiškenčiau nepasigyręs, kad buvau prie durpyno ir mačiau, kaip ima durpes...
* * *
Netoli mūsų, už vieškelio, gyveno mano kūminas Bronius Mikulskis. Tai buvo linksmas, nuoširdus žmogus, muzikantas, vienintelis kaime mokėjęs griežti smuiku iš gaidų.
Per vienas Velykas buvau kūmino užprašytas ateiti velykauti. Tais metais per Velykas kelias dienas lijo. Pakelės grioviai - pilni vandens, žemė patižusi. Nuėjęs buvau mielai priimtas, pavaišintas ir išlydėtas su dideliu pyragu: gražia kraitele margučių ir bandelių su lašinukais. Linksmas bėgau į namus. Šokau per griovį, paslydau ir trenkiausi su visais margučiais į griovio kraštą. Bandelės su lašinukais liko sveikos, o margučių... nė vieno. Ašarodamas grįžau namo iš pirmojo velykavimo, gailėdamas margučių bei jaudindamasis dėl išpurvintų drabužėlių.
* * *
Kaimynystėje buvo Barboros Rimkienės sodyba. Ji gyveno su dukra ir septyniais sūnumis. Kartą mamutė nusiuntė mane pas juos su reikalu. Prie krosnies tarp malkų pamačiau pusę nudaužto dalgio galąstuvo. Pagalvojau, kad jis nebereikalingas, jei mėtosi tarp pagalių. Ramiausiai pasiėmiau ir parėjęs tėvams pasigyriau radęs galąstuvą. Tada man buvo paaiškinta, jog aš galąstuvą ne radau, o pavogiau. Ir kad dabar turėsiu nunešti, padėti, kur buvo, ir Rimkienės atsiprašyti. Padariau kaip lieptas. Visas išraudęs atsiprašiau kaip mokėjau ir sprukau pro duris. Tai buvo pirma labai gera pamoka, jog nereikia imti to, kas ne tavo.
Klemensas LOVČIKAS
Algimanto AMBROZOS nuotr.
(Bus daugiau)