„Žemaičių Kalvarijos kalnai“ – žemaitiškos tapatybės dalis

Jei esi iš Žemaitijos ar bent lankęsis joje per laidotuves, tikriausiai būsi girdėjęs ir apie „Žemaičių Kalvarijos kalnus“ arba tiesiog „Kalnus“ – Kristaus kančios istoriją pa­sakojančias giesmes, kurios kelis šimtus metų giedamos gavėnios, šermenų, mirties me­tinių minėjimo metu. Ši išskirtinė tradicija 2019 m. buvo įtraukta į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Gyva ji ir šiandien, nors nebe tokia, kaip prieš 100-metį. 

Giesmės giedamos daugiau nei 400 metų

„Žemaičių Kalvarijos kalnų“ giedojimo tradicija pradėjo formuotis maždaug XVII a., kai buvusiame Gardų kaime buvo pastatytos tikrosios Kalvarijos kalnus ir Kristaus kančios istoriją primenančios stotelės – kop­lytėlės, o ši vieta pradėta vadinti Naująja Jeruzale, dar vėliau ir iki šiandien – Žemaičių Kalvarija. Laikui bėgant, prie maldų buvo sukurtos ir pritaikytos giesmės, kurias būtų galima giedoti vaikštant nuo vienos koplytėlės iki kitos. Kaip rodo tyrinėjimų išvados, giesmių tekstai buvo pritaikyti, verčiant juos iš lenkų arba lotynų kalbos, giesmių melodijos liaudiškos, nusistovėjusios, tačiau nevienodos – atskirose regiono vietose pasižyminčios skirtingomis vingrybėmis ir muzikinėmis puošmenomis.

Jei iš pradžių šias žemaitiškai parašytas giesmes giedojo ir platino broliai domininkonai, įvairios draugijos ir bendruomenės, vėliau jas išmoko tikintieji visoje Žemaitijoje ir giedodavo įvairių gedulinių akimirkų, gavėnios metu, per didžiuosius Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Be šių giesmių nebūdavo įsivaizduojami šermenys – kelis vakarus iš eilės artimieji, kaimynai giedodavo gedėdami mirusiojo. Vis augo ir giesmių skaičius, o vienas giedojimas trukdavo net 3 ar 4 valandas. Taip „Žemaičių Kalvarijos kalnų“ giesmės tapo maldos forma ir privalomu laidojimo apeigų atributu Žemaitijoje. Vėliau jos išplito ne tik Žemaičių Kalvarijoje, bet ir kitose vietose, kur suformuotos Kryžiaus kelio stotys. 

Vieniems atgyvena, kitiems – tapatybės dalis

Galima sakyti, kad Žemaitijoje „Kalnų“ giedojimo tradicija gyvybingai ir tvirtai tęsėsi iki šio tūkstantmečio pradžios. Nors aš esu gimęs praėjusio amžiaus pabaigoje, ne kartą esu dalyvavęs šermenyse, kurių metu jie buvo giedami. Dar ir dabar kai kur bendruomenėse jie giedami gavėnios metu, taip pat „Kalnai“ yra neatskiriama Žemaičių Kalvarijos atlaidų dalis. Tačiau šios giesmės vis rečiau girdimos šermenų metu.

Kalbantis su žemaičiais aiškėja, jog taip „taupomas laikas“, jog giesmės neva skamba nuobodžiai, senoviškai, todėl ši tradicija neretai pakeičiama šiuolaikinėmis giesmėmis. Be to, mažėja ir mokančiųjų giedoti. Jei anksčiau tai sugebėdavo visi, dalyvaujantys apeigose arba bu­vo kviečiami patyrę giedotojai, šiandien jų vietą užima muzi­kantai – giedotojai, kuriems už darbą atsilyginama finansiškai. Galiausiai dėl sutrumpėjusios gedėjimo tradicijos (nuo trijų dienų iki vienos), praktiškai nebelieka laiko susitelkti ilgoms giesmėms. Taip pat, vykstant sekuliarizacijai, velionio palydėjimo tradicija stipriai keičiasi: trumpėja ne tik atsisveikinimo su mirusiuoju laikas, bet ir bandoma individualizuoti apeigas, ieškant išskirtinių giesmių ar net dainų, tad ir „Kalnų“ giesmės daliai žemaičių jau atrodo nebepriimtinas, nesuprantamas praeities reliktas.

Kita vertus, galima pastebėti ir kitą požiūrį – vis dar yra žemaičių, kurie turi aiškią poziciją dėl „Žemaičių Kalvarijos kalnų“ kaip tapatybės dalies. Jie kritiškai vertina šiuolaikines giesmes ar naujai įvedamas tradicijas. Netgi rastume pavyzdžių, kada „Kalnus“ renkamasi giedoti ne tik gedulo akimirkomis, tačiau ir kitų susibūrimų metu – pavyzdžiui, įkurtuvių proga.

Kaip prisitaikyti ir išlaikyti?

Tiek jaunas, tiek vyresnio amžiaus Žemaitijos gyventojas apie „Kalnų“ giedojimo tradiciją žino ir turi savo požiūrį: patinka – nepatinka, gražu –

nuobodu, atgyvena – sakralu ir pan. Dažnu atveju šis požiūris paremtas emocinio ryšio su giesmėmis turėjimu arba neturėjimu. Tačiau lygiai taip pat šios tradicijos gyvybingumui turi įtakos ir modernėjančios visuomenės pokyčiai. Žemaitijos žmonės, bandydami prisitaikyti, ieško būdų, kaip laikytis tradicijų, tačiau kartu gyventi ir elgtis kaip patogiau. Sunku būtų įrodyti, kad tie, kuriems, pavyzdžiui, neatrodo prasmingos Žemaičių Kalvarijos giesmės, neturi estetinio skonio ar pagarbos tradicijai. Greičiau jau šios giesmės nebėra suprantamos, artimos, ypač, jei jų niekada nebuvo girdėję. Todėl, norint išlaikyti šimtametę tradiciją, reikės surasti balansą, nebijant pritaikyti Žemaičių Kalvarijos giesmių taip, kad jos būtų mielos, gražios ir išliktų savasties dalimi. 

Viktoras URBIS

Nuotr. iš Žemaičių Kalvarijos atlaidų 2024-ųjų liepą