Daugelio darbo metų rezultatas – žmonių pagarba

Praėjusių metų pabaigoje Šilalės rajono mero surengtame pagarbos vakare „Už nuopelnus Šilalės kraštui“ apdovanota Šilalės savivaldybės sveikatos cent­ro Fizinės medicinos ir reabili­tacijos skyriaus masažuotoja Danutė Garbenienė save vadina pareigos žmogumi – to ją išmokė mediko profesiją parinkusi mama ir požiūris, jog kiekvienas darbas yra garbingas. 

Netoli Bilionių, Girvainių kaime užaugusiai Danutei nė į galvą nebūtų atėjusi mintis rinktis mediko profesiją, jei šio kelio jai nebūtų nurodžiusi mama, Bilionių bibliotekininkė Juzefa Urbonienė. Kodėl ji parinko dukrai tokią profesiją, Danutė sako niekada neklaususi, tik mano, jog silpnos sveikatos moteris norėjo namuose turėti artimą žmogų, nusimanantį apie mediciną. 

„Pasakė, kad reikia eiti ten, o ne kur kitur, o aš ir pagalvojau, kad bus visai gerai. Iš tiesų, niekada ir nesigailėjau“, – pripažįsta D. Garbenienė, jau 48 metus dirbanti sveikatos priežiūros įstaigose. 

Nors baigusi medicinos mokyklą ga­vo paskyrimą į Raseinių ligoninę ir ten dvejus metus dirbo Infekcinių ligų skyriuje, kaimyniniame rajone ilgai neužsibuvo. 1979-aisiais ištekėjusi grįžo į savo kraštą ir liko čia visam laikui. Į darbą Šilalės ligoninėje ją priėmė tuomet vadovavęs gydytojas Antanas Levickis. Nors tada, prisimena moteris, medicinos seserų, dabar vadinamų slaugytojomis, ligoninei netrūko, Danutė tapo pavaduojančia medicinos seserimi – teko padirbėti ne viename skyriuje, net rūpintis kūdikėliais naujagimių kambaryje. 

Netrukus ir pati vieno po kito susilaukė trijų sūnų, o paauginusi juos ir grįžusi į ligoninę po motinystės atostogų sužinojo, kad įstaigai labai reikia masažistės. Tada ir buvo nuspręsta pasiųsti ją į persikvalifikavimo kursus sostinėje. 

„Mano kartos žmonės nesvarstė, nori ar nenori kažkokio darbo dirbti, žinojom, kad turim eiti ten, kur reikia. Be to, masažistas irgi yra medikas“, – įsitikinusi D. Garbenienė. 

Ji teigia nesijautė išdavusi savo profesijos, juolab, kad medicinos slaugytojos įgūdžiai gyvenime labai pravertė. Dirbdama Infekcinių ligų skyriuje gerai išmoko leisti vaistus į veną, kasdien daugybę kartų praktikavosi statyti lašines. O tų įgūdžių vėliau prireikė ir slaugant mamą, ir ilgą gyvenimą nugyvenusį uošvį. 

Nesigailėjo pasirinkusi ir masažistės profesiją, o pasitenkinimą savo darbu labiausiai nulėmė gyvenimiški dalykai. Danutės vyras dirbo gaisrinėje, budėjo naktimis, tad likusi dirbti medicinos seserimi, ji irgi nebūtų to išvengusi. 

Prieš keliasdešimt metų visoje 5 aukštų ligoninėje dirbo tik dvi masažistės, abi daugiausiai paskyrimų atlikti masažus gaudavo tuomečiame Nervų ligų skyriuje. Tik vėliau atsirado daugiau masažisčių ir kineziterapeučių, ligoninės skyriai plėtėsi. Daug metų D. Garbenienė dirbo Ambulatorinių konsultacijų skyriuje, priimdavo „iš miesto“ įvairiomis nervų sistemos ligomis sergančius pacientus. Dabar ji masažuoja Terapinio skyriaus ligonius, bet dažniausiai ją mato Palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje gulintys senukai – ten, kur daugelis jos kolegių ne visada nori eiti.  

Pasak Danutės, kiekviena masažistė per dieną turi priimti apie 15 pacientų, bet šiame skyriuje dažniausiai tenka užtrukti ilgiau, nes senam žmogui reikia padėti ir apsirengti, ir nusirengti, apsiversti ant kito šono, o prišokęs greitai nieko nepadarysi. 

„Vyresni žmonės yra nuoširdūs, nori pasikalbėti, jie ir didelių pretenzijų nereiškia – su džiaugsmu visada sutinka ir išlydi. Dažniausiai tai sunkiai vaikštantys ar visiškai nevaikštantys žmonės, jų kraujo apytaka lėta, todėl masažai jiems labai reikalingi. Mūsų skyriaus vedėja labai stengiasi, kiek įmanoma, daugiau jiems padėti“, – neslepia D. Garbenienė. 

Moteris nuoširdžiai stebisi, kad ją, regis, nieko ypatingo gyvenime nepadariusią, visada ramiai prie visko prisitaikančią, kažkas pastebėjo ir pasiūlė tokiam gražiam apdovanojimui. Nors apie tai sužinojusi, juokiasi, kone patyrė šoką ir ilgai nerimavo, kaip reikės nueiti to apdovanojimo atsiimti, labai apsidžiaugė, kai pasveikinti susirinko visa šeima: vyras, trys sūnūs, penki anūkai. Danutė tikina, kad apie tai, ar yra vertinama ir gerbiama dėl atliekamo darbo, niekada negalvojo, nors ir anksčiau yra gavusi ne vieną ligoninės vadovų padėką, ir buvusio mero Albino Ežerskio padėkos raštą. 

„Dirbi tiek metų ir negalvoji, ką kiti žmonės apie tave mano. Mūsų laikmečiu visi buvo sėslesni, vienoje vietoje dirbdavo dešimtis metų, o kai kurie ir visą gyvenimą. Dabar madinga keisti darbovietes, sakoma, jog taip galima kilti pareigose, tobulėti. Bet tai nereiškia, kad mes netobulėjom. Kas penkerius metus reikėjo prasitęsti licenciją, tam tekdavo išklausyti dešimtis valandų naujausių mokymų, dalyvauti kursuose ir kt. Tačiau mes ramiau žiūrėjome į gyvenimą, viską paprasčiau priėmėme“, – gyvenimiška patirtimi dalijasi medikė. 

Pasak D. Garbenienės, jos gyvenimas, galima sakyti, eina viena tiesia linija, kol kas nebuvo jokių didelių sukrėtimų. Tiesa, sunkumų ji tikina nesureikšminanti, nes jų pasitaiko visose šeimose: serga artimieji, ateina laikas, kai reikia laidoti tėvus. Tuos dalykus nori nenori turi priimti natūraliai.

„Bet didelių nelaimių, kokių nors nesusipratimų neturėjau, visada mane džiugino vaikai, vis dar pas mus nori atbėgti pasisvečiuoti anūkai, o mums daugiau nieko ir nereikia – esu laimingas žmogus“, – tvirtina moteris. 

Šilališkio menininko Andriaus Zaikausko sukurta gilė tapo simboline padėka už daugybę metų trunkantį prasmingą D. Garbenienės darbą, grąžinantį sveikatą ir paleng­vinantį skausmus daugeliui mūsų krašto žmonių. 

Daiva BARTKIENĖ

Ievos TVARONAVIČIŪTĖS nuotr.