Duona – gyvybės ir namų jaukumo simbolis

Visame pasaulyje duona yra laikoma pagrindiniu maistu, apie ją kalbama ir katalikų maldo­se. Lietuviai nuo savo prigimties niekur toli nenubėgo – visos kartos ypatingai vertina namuose kepamą duoną, o dabartinis jaunimas netgi stengiasi atgaminti protėvių papročius.

Vasario 5-oji dabar yra vadinama duonos bei Šv. Agotos diena, o senovės lietuviai ypatingai garbino ugnies deivę Gabiją, kuriai buvo aukojama duona. Tikėta, kad pašventinta duona pagelbsti, kilus gaisrui, saugo nuo ligų ir nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyva­tės įkandimo, duonos gabaliuką reikia neštis kišenėje, kai eini į mišką). Kilus gaisrui, duo­na būdavo meta­ma į ugnį, tikint, jog ši nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įmūrijama į namo pamatus. Per perkūniją tokią duoną žmonės laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad taip vaiką aplenks kulka...

Krikščionybės laikais senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis, duona pradėta šventinti bažnyčiose, o šventa ir ypatinga ji laikoma iki šiol.

Šv. Agota gimė Sicilijoje III a. viduryje. Ji buvo nukankinta dėl to, kad atsisakė tekėti. Ši šventoji vaizduojama laikanti padėklą su dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji ir laikoma sergėtoja nuo gaisrų.

Ko gero, sunku būtų rasti šeimininkę, nebandžiusią pačiai išsikepti duonos, o kai kurios taip šį pomėgį išugdo, kad gardesnio kąsnio niekur nesurasi. Būtent tokia išskirtinio skonio duona yra kepama ir Simėnuose (Bijotų sen.) gyvenančių Grybų sodyboje.

„Duona kepama tik iš to paties raugo, iš mūsų namų jis „neišeina“ jau daugiau nei dešimt metų“, – sako Aistė Grybienė.

Jauna trynukų, berniuko ir dviejų mergaičių, kuriems dabar jau devyneri, mama su vyru Valentu įsikūrė jo tėvų namuose. 

„Aš gimiau ir užaugau Kelmės rajone, bet Bijotams visa­da jaučiau ypatingus sentimen­tus – tik­riausiai dėl protėvių genų. Mano tėvai buvo nuo Rūtelių, teta Bi­jotuose iki šiol gyvena, per ją mudu su vyru ir susipažinome“, – juokiasi Aistė.

Pasirodo, jaunuoliai susitiko Bijotuose vykusiuose šokiuose, kai jiems buvo 15–17 metų. Užsimezgęs tvirtas ryšys tęsėsi ir baigus mokyklą (Aistė mokėsi Pakražantyje, Valentas – Bijotuose). Vaikinas išvyko į Klaipėdą studijuoti ekonomikos, po poros metų paskui jį į uostamiestį išsikraustė ir Aistė. Pasirinkusi kineziterapijos specialybę, baigusi mokslus, ji įsidarbino Kaltinėnuose. Tiesa, gimus vaikams, gyvenimas pasikeitė.

„Buvo pasiūlymų grįžti į darbą, bet pasirinkau šeimą – auga trys vaikai, kuriems reikia dėmesio, vyras – stambus ūkininkas, tad darbo sodyboje visiems užtenka. Beje, čia gyvename ne tik mes, bet ir uošviai bei Valento sesers šeima. Tad nors virtuvėje šeimininkių netrūksta, visos esame darbus pasiskirsčiusios. Duonos kepimo ritualą perėmiau iš anytos ir raugas yra Grybų šeimos. Receptą tobulinu iki šiol, bet pastebiu, jog duona yra mistinis valgis – atrodo, kepi visada taip pat, o ji vis tiek gaunasi kitokia“, – sako Aistė.

Grybų ūkis verčiasi pienininkyste, iš maždaug 300 galvijų, net trečdalis – melžiamų karvių. Tad ryte Aistė lekia į pagalbą fermoje, o nuvežusi vaikus į mokyklą, pradeda ruošti gausiai šeimynai pietus. Ir „Šilalės artojo“ apsilankymo dieną orkaitėje kepė didžiulis puodas mėsos, netoliese rikiavosi dar neseniai duonai kepti naudoti indai. 

Pasak Aistės, duoną kepdavo ir jos močiutė. Žinoma, anais laikais technologijos būdavo visiškai kitos: tešlą jai reikėdavo minkyti tik iš pačių išsiaugintų rugių miltų, kepalai būdavo formuojami ant ajerų arba klevo lapų, o į pečių pašaunami ant ližės. Bet kai kurie įpročiai, anot Aistės, neišvengiamai likę – kubilo babytė niekada neplaudavo, po kiek­vieno tešlos maišymo pasilikdavo šiek tiek raugo kitam kepimui, o ant kepalo visada išspausdavo kryželį.

„Aš duoną kepu bent kartą savaitėje ir vieną kepaliuką būtinai kam nors padovanoju. Mano duoną mėgsta ir valgo visi, nuo vyriausio iki mažiausio. Didžiausias vienu metu iškeptas duonos kiekis – 18 kepalų. Kepiau juos projektui „Atverk langines“, dar poros didžiulių kepalų reikėjo Bijotų malūno atidarymo šventei, yra mano duona keliavusi ir į televizijos laidą „Duokim garo“ kartu su „Bijotaičiais“. 

Per daug neatvirauju, bet, prieš minkydama tešlą ir formuodama kepaliukus, visada su duonele pasikalbu, pasi­mel­džiu. Kodėl? Noriu, kad ji būtų kuo gardesnė ir neštų laimę bei sėkmę tiems, kurie ją valgys. Tiesa, specialiai Šv. Agotos dienai duonos nekepu, bet tradiciją žinome, parsivežame iš bažnyčios pašventintos. Ir pati laikausi tradicijos ant kepalo įspausti kryžiaus ženklą – taip pat, kaip darydavo močiutė“, – sako Aistė.

Nors ji savo gaminiais neprekiauja ir duonos nereklamuoja, vis tik informacija apie jaunos moters pomėgį ją kepti sklinda iš lūpų į lūpas. Beje, jaunoji Grybienė mėgsta ir eksperi­mentuoti, o prie jos mėginimų jau mielai prisideda ir vaikai – mažieji neklaužados, anot mamos, draugiškai minko tešlą, o paskui skanauja specialiai jiems iškeptus mažus kepalėlius. 

„Duona kaskart iškepa vis kitokia: tai saldesnė ar rūgštesnė, tai minkštesnė ar tvirtesnė. Ir pati ne kartą esu svarsčiusi, kodėl ji gaunasi vis kitokia – nusprendžiau, jog svarbus net mažiausias veiksnys. Greičiausiai ji reaguoja ir į kambario temperatūros svyravimus, kol kyla. 

Mano mama duonos nekepa, bet pasidalijo babytės patirtimi – pasirodo, ji į duoną dėdavo dar ir bulvių košės. To dar nebandžiau, bet sako, jog tada duona būna sod­resnio skonio, drėgnesnė. 

Labai smagu, kad maniškę pa­mėgo ir mūsų svečiai, Valento verslo part­neriai, visi, kam kepalėlį dovanoju, atsiliepia su meile. Gal todėl, kad iš tiesų viską darau su meile“, – sako A. Gry­bienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.