Kelius į pasaulį šilališkei atvėrė smiginio strėlytės

Vieną po kitos pergales prie smiginio lentos skinanti Ieva Tvaronavičiūtė save vadina iššūkių žmo­gumi ir tikina, kad į priekį ją veda ne noras nu­galėti varžovus, o siekis įveikti save bei poreikis to­bulėti. Baigiantis 2024-iesiems, Ievai už Šilalės kraš­­to garsinimą buvo įteikta rajono mero padėka ir me­nininko Andriaus Zaikausko sukurta simbolinė gi­lė, visada priminsianti, kad Ši­lalės krašto žmonės įvertino jos pastangas.

I. Tvaronavičiūtė – jaunosios kartos atstovė, ieškanti savo kelio ir dar tik įsitvirtinanti visuomenės gyvenime, bet ją jau žino daugelis šilališkių, ir ne tik bendraamžiai. Prieš septynerius metus Ieva įkūrė mažąją bendriją „Septintas kadras“, dirbo jaunimo klube „Pulsas“, organizavo jaunimo užimtumo programos įgyvendinimą Kaltinėnuose, Laukuvoje ir Kvėdarnoje, kvietė moteris ir merginas važiuojant dviračiu pažinti savo kraštą. Sunku net suskaičiuoti visas veiklas, į kurias visa galva buvo ar yra panirusi Ieva.

Prieš porą metų šilališkė įsigijo gink­lą savigynai, nes saugumo, kaip pati sako, niekada nebus per daug, ypač dabar, tokiais neramiais laikais. Kadangi fiziškai nesijautė stipri, norėjo pažiūrėti, ar gali įgyti įgūdžių, kurie padėtų apsiginti. Ieva neslepia, jog tai buvo ne tik rimtas iššūkis, bet ir žingsnis į visiškai kitą veiklos sritį, kuri jai visada atrodė neįveikiama – tapo šaudymo instruktore. 

„Reikia kelti sau iššūkius, kad augtum kaip žmogus. Taip mano gyvenime atsirado ir smiginis“, – tikina iš Tūbinių kilusi, Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnaziją baigusi ir gimtajame krašte likusi Ieva.

Į smiginio klubą „Draugužiai“ ją pakvietė draugė. Visada maniusi, jog sportas jai neįdomus, sako sutikusi nueiti į klubą tik dėl kompanijos. Ir iškart pajuto, kad tai yra draugiškų ir geranoriškų žmonių bendruomenė. Paraginta pabandyti mesti strėlytę į taikinį, apsidžiaugė, jog pataikė į lentą, o ne Dievui į langus. Netrukus išsiaiškino, jog smiginis yra sportas, kuriame nesvarbu nei žmogaus amžius, nei ūgis, nei svoris ir fiziniai pajėgumai – jis reikalauja tik vidinės ramybės, susikaupimo ir šiek tiek skaičiavimo įgūdžių. 

O Ievai skaičiukai patinka. Tokie, kuriuos sudėjus, iškart matyti rezultatas. Jai svarbu, kiek žingsnių nueina per dieną, savaitę ir mėnesį. Nors mokyk­loje niekada nesportavo, dėl rezultato kasdien nubėgdavo dešimtis kilometrų ir net yra įveikusi pusmaratonį. Skaičiuodavo ir dviračiu nuvažiuotus kilometrus. Skaičiukų magija užbūrė ir prie smiginio lentos. 

„Esu rezultato siekėja, man patinka jį matyti. Skaičiai mane privertė kitaip pažvelgti ir į smiginį. Nors iš pradžių eidavau į klubą smagiai pavakaroti malonioje kompanijoje, netrukus supratau, kad būti paskutine merginų reitingo lentelėje nenoriu. Tomas, su kuriuo jau daug metų esame kartu, pasiūlė pasidomėti šio žaidimo technika. Sužinojau, kad jų yra net keli šimtai, galima rinktis iš daugybės skirtingų stovėsenos ir metimo būdų, labai skirtingas strėlyčių ilgis ir svoris, o iš visos tos įvairovės reikia pasirinkti tai, kas tau asmeniškai labiausiai tinka“, – pasakoja Ieva.  Pra­dėjusi gilintis į šio žaidimo niuansus, netruko suprasti, jog smiginis, nors ir yra paprastas, bet daug paslapčių turintis sportas. Po pirmosios pergalės klube „Draugužiai“ Ievą apėmė  azartas: nusprendė, kad turi patekti bent į klubo reitingo dešimtuką, todėl pradėjo treniruotis namuose, užkrėtė smiginiu savo draugą, o netrukus pajuto ir pergalės džiaugsmą. 

2022-ųjų pradžioje pirmą kartą pravėrusi Šilalės smiginio klubo „Draugužiai“ duris, per vasarą skyrusi daug laiko treniruotėms, rudenį Ieva išvažiavo į varžybas ir iškovojo pirmąją vietą – visiems, net ir jai pačiai, tai sukėlė lengvą šoką. Laimėjusi kelias varžybas Lietuvoje, I. Tvaronavičiūtė pateko į geriausių šalies smiginio žaidėjų dešimtuką, o 2024 m. tapo geriausia Lietuvoje. Ji suskaičiavo, kad per pustrečių metų dalyvavo 23 šalies ir tarptautinėse varžybose, net 18-oje tapo nugalėtoja. Ieva yra Baltijos šalių čempionė, sausį į Šilalę parvežė Lietuvos „Masters“ titulą, o prieš kelias savaites iškovojo Kauno rajono mero taurę.

„Išlaikyti pirmąją vietą yra psichologiškai labai sunku, sunkiau nei iškovoti, nes tampi kitų sportininkų tikslu. Todėl smiginis visada yra mano mintyse, eini žaisti ne prieš priešininką, o prieš patį save, nes turi parodyti savo įdirbį. Jei nesitreniruoji, negali tikėtis, jog laimėsi. Kūno raumenys turi atsiminti judesį, siekiant laimėti, jį reikia tris kartus preciziškai atkartoti – pataikyti tiksliai ten, kur reikia. Tą kūno atmintį reikia nuolat tobulinti, tam būtinos kasdienės treniruotės“, – tikina sportininkė. 

Ji pripažįsta, jog smiginis visiškai pakeitė gyvenimą. Anksčiau pagrindinis Ievos pragyvenimo šaltinis ir nuolatinis darbas buvo fotografavimas. Dabar užsakymus ji derina su varžybų datomis, o fotografija tapo pomėgiu, leidžiančiu pailsėti smegenims bei raumenims nuo minčių apie smiginį, reikalaujantį daug fizinių pastangų ir psichologinio nusiteikimo.

Supratusi, kaip svarbu kilti ir nugalėti tuos, kurie ką tik atrodė neįveikiami, Ieva dabar svajoja patekti į Europos ir pasaulio reitingus. Kol kas juose nėra nė vienos moters lietuvės, o į pasaulio smiginio žvaigždžių elitą pakilo vienintelis Darius Labanauskas, kuriam šis sportas yra ne tik hobis, bet ir darbas bei pragyvenimo šaltinis.

Šilališkė sutinka, jog rungtyniauti su šiaurės šalių sportininkais, kuriems smiginis įaugęs į kraują, nes kiek­viename bare yra po taikinį ir strėlyčių rinkinį, yra beveik neįveikiama užduotis. Lietuviams ši sporto šaka kol kas yra tik smagus laisvalaikio užsiėmimas, bet tai nereiškia, pasak Ievos, kad mums kas nors draudžia tobulėti, mokytis iš geriausių. Be to, įsitikinusi šilališkė, jei profesionalumo gali siekti vyrai, tas neuždrausta ir moterims. Per tris strėlytes maksimaliai galima surinkti 180 taškų (vyrai vidutiniškai surenka 70–90, moterys – 50–65 taškus), o visą žaidimą galima laimėti su devyniomis strėlytėmis. Tos devynios ir yra visų smiginio žaidėjų siekiamybė.

„Mano rezultatas – vienuolika strėlyčių. Kaip moteriai, tai yra stipru, bet norėčiau, kad to „kaip moteriai“ neliktų“, – tvirtina Ieva, skaudžiai juntanti tarp vyrų ir moterų įsišaknijusią nelygybę.  Jai atrodo, jog nėra jokio skirtumo, kas mėto strėlytes, vyrai ar moterys, todėl treniruojasi ne tik žaisdama prieš moteris, bet mėgsta pakovoti ir su vyrais. Kai varžovas stipresnis, jaučiasi labiau tobulėjanti.

Šilališkė tikina, kad dalyvaudama varžybose neturi tikslo nugalėti varžovą, nori tik parodyti, kuo yra už jį pranašesnė. Labai svarbi šiame sporte vidinė ramybė, jokių neramių minčių nekamuojama galva. I. Tvaronavičiūtei stiprybės suteikia sugebėjimas nekreipti dėmesio į tai, kas vyksta aplink, ir šalti nervai. Ieva sako, jog per varžybas jai mintyse dažniausiai sukasi kokios nors smagios dainos melodija ir žodžiai, o tas skambėjimas ir padeda susikaupti. 

Pernai tapusi Lietuvos čempione ir patekusi į šalies smiginio rinktinę, šilališkė atstovavo Lietuvai WDF Europos čempionate Slovakijoje. Ir nors, kaip pati sako, jame tik apsižvalgė, pačiu didžiausiu laimėjimu tapo patirtis. Ateinantį rudenį Ieva tikisi išbandyti jėgas Pietų Korėjoje rengiamame WDF pasaulio čempionate. 

„Labiausiai noriu, kad per mano pasiekimus garsėtų ir Šilalės vardas. Turime daug gražių dalykų, bet parodyti savo krašto privalumų dar nemokame, net ir patys jų nepastebime. Man labai svarbu, gavus apdovanojimą, parašyti, kad jis važiuoja į Šilalę. Gal dėl to taip džiaugiausi Dakare plevėsuojančia Nerimanto Juciaus nuvežta Šilalės vėliava. Tai yra didžiulė vertė, kurią ir aš labai norėčiau duoti Šilalei“, – sako gimtojo krašto vardą garsinanti Ieva.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovės albumo nuotr.