Vilties piligrimystę šilališkiai prilygina stebuklui

Šį pavasarį apie 500 Telšių vyskupijos tikinčiųjų gyvena ypatinga nuo­taika. Kovo pradžioje jiems nusišypsojo laimė dalyvauti jubiliejinėje piligrimystėje, praeiti per Šventąsias bazilikų duris, atveriamas tikintie­siems tik Jubiliejiniais metais, ir melstis svarbiausiose Romos katalikų šventovėse. Tarp piligrimų buvo ir būrelis Šilalės krašto tikinčiųjų, į kelionę vykusių su skirtingomis keliautojų grupėmis.  

Popiežius Pranciškus 2025-uosius yra paskelbęs Jubiliejiniais metais ir suteikęs jiems Vilties piligrimų pavadinimą, vildamasis, kad jie taps reikšmingu evangelizaciniu įvy­kiu kiekvienai katalikų bendruomenei. Jubiliejus – metus trunkantis laikotar­pis, per kurį Bažnyčia suteikia ypatingus atlaidus tiems, kurie leidžiasi į piligrimines keliones, atlieka artimo meilės darbus, atsideda maldai ir atgailai arba praeina pro vienas iš popiežiaus paskelbtų Šventųjų durų. Šios durys, paprastai uždarytos, atveriamos tik Jubiliejaus proga, kai pro jas galima praeiti ir gauti visuotinius atlaidus.

Seniausi šiandien žinomi Jubiliejiniai metai yra įs­teigti popiežiaus Kaliksto II ir švenčiami nuo 1126 m.

Pirmieji Romos piligrimai lankė apaštalų ir kankinių kapus, o šventą kelionę jie pradėdavo Šv. Petro bazilikoje, paskui pagal Tiberį traukdavo Šv. Pauliaus bazilikos link. Jubilieji­niai metai įprastai minimi kas 25-erius metus, o piligrimystė išliko esminiu jų elementu. Todėl ir šiemet tūkstančiai piligrimų iš viso pasaulio keliauja į Romą žengti pro Šventąsias duris, kad pelnytų visuotinius atlaidus ir pripildytų širdį gyvuoju tikėjimu.

Kovo pirmosiomis dienomis Romoje surengtose Lietuvių dienose dalyvavo apie pustrečio tūkstančio tikinčiųjų iš beveik visų šalies parapijų.

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos Dievo žodžio grupelės moterys su vadove vienuole Darute Šlušnyte (kairėje)

„Atrodė, jog visa Lietuva suvažiavo į šventąjį miestą. Pasipuošę įvairiaspalvėmis skarelėmis, lietuviai užplūdo gat­ves, šypsodamiesi vieni kitiems, sveikinosi – tokios bendrystės nebuvau patyrusi. Tai nuostabus jausmas“, – sakė šilališkė Lina Petkevičienė, į piligriminę kelionę vykusi kartu su parapijos maldos grupės draugėmis Laima Petkevičiene ir Irena Vasiliauskiene. Šiai grupei vadovavo Vėžaičių ir Slengių parapijų klebonas kun. Viktoras Daujotis. 

Piligrimams iš Lietuvos buvo parengta įspūdinga maldos ir pažinimo prog­rama. Pirmąją dieną jie žengė pro Romos katedros – Laterano Šv. Jono bazilikos Šventąsias duris ir didingoje bazilikoje šventė Eucharistiją. Būtent joje pirmą kartą buvo įrengtos ir atvertos Šventosios durys. Vėliau, siekiant priimti visus piligrimus, jos buvo įrengtos ir kitose popiežiškosiose bazilikose, o naujajai Šv. Petro bazilikai tapus pagrindine katalikiško pasaulio šventove, Šventosios durys pradėtos atidarinėti pirmiausia joje.

Antrąją viešnagės Romoje dieną lietuviai piligrimai ėjo pro Šv. Pauliaus už Romos miesto Mūrų bazilikos duris. Bazilika įspūdinga savo pločiu, tačiau piligrimai tiesiog užplūdo pagrindines bazilikos erdves. Šv. Mišioms vadovavo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, priminęs, jog kiekvienas tikintysis yra kviečiamas tapti vilties misionieriumi, kaip apaštalas Paulius, keliavęs į įvairiausius pasaulio kraštus, mokęs kalbėti tiesą, veikti su meile ir dovanoti padrąsinimą kitiems.

Kun. V. Daujotis

Kovo 3-iąją piligrimų grupės rinkosi prie Angelo pilies, gavo piligrimų kryžių ir su malda, giesme, lydimos orkest­ro ėjo iki Šv. Petro bazilikos Vatikane, kad žengtų per Šventąsias Šv. Petro duris. Jas sudaro 16 stačiakampių skydų, pasakojančių žmonijos istoriją nuo jos aušros iki šių dienų. Skydų apačioje kaip linkėjimas kiekvienam piligrimui tarp raižinių užrašyta: „Tegul iš čia gausiai trykšta dieviškosios malonės šaltiniai ir apvalo visų įeinančiųjų sielas, grąžina joms šventą ramybę, puošia krikščioniškomis dorybėmis“.

Romoje, vienoje iš keturių popiežiškųjų Švenčiausios Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje piligrimus iš viso pasaulio priima lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas, kuris kovo 4-ąją vadovavo Šv. Kazimiero garbei skirtoms iškilmėms. Po jų buvo perskaitytas lietuvių piligrimų laiškas popiežiui Pranciškui, prašoma palaiminti visą mūsų tautą, kad pasitikėtume nenuviliančia viltimi. Laišką pasirašė Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas. 

Romos Švč. Mergelės Marijos Didžiosios bazilikos Šventųjų durų plyta nuo šiol saugoma Žemaičių Kalvarijoje

Šioje bazilikoje įvyko ir dar vienas visai Žemaitijai svarbus įvykis – kardinolas R. Makrickas Telšių vyskupijai padovanojo plytą iš bazilikos Šventųjų durų. Pagal seną paprotį, Šventosios bazilikos durys yra užmūrijamos specialiai ženk­lintomis plytomis, tačiau prasidėjus Jubiliejaus metams, mūras išardomas, o plytos pasklinda po visą pasaulį. Ši plyta, kurios autentiškumą patvirtina kardinolo R. Makricko išduotas sertifikatas, paimta iš mūro, kuriuo buvo užtaisytos Šventosios durys po Gailestingumo jubiliejaus (2015–2016 m.). Prasidedant Šventiesiems 2025 m., mūras buvo išardytas, o kardinolo padovanota Šventųjų durų plyta nuvežta į Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergeles Marijos Apsilankymo mažąją baziliką.   

„Nesu didelis keliauninkas, Romoje iki šiol nė karto nebuvau buvęs, todėl ši kelionė man buvo Dievo dovana. Iš­girdęs bažnyčioje kunigo skelbiamą kvie­timą į piligrimų kelionę, neabejojau – nebėra laiko jos atidėti kitam kartui“, – „Šilalės artojui“ sakė į septintą dešimtį įžengęs šilališkis Stasys Krasauskas.  

Prisijungęs prie Taura­gės Švč. Trejybės parapi­jos tikinčiųjų, į kelionę jis vyko autobusu. Ir nors joje piligrimai užtruko tris dienas, laikas neprailgo: pokalbiai su bend­raminčiais, maldos, bend­ros giesmės nepastebimai ištirpdė laiką. 

Šilališkis džiaugėsi, kad pamatė tiek relikvijų, kiek niekada nesitikėjo pamatyti, pabuvojo tokiose vietose, kurias svajoja pamatyti kiekvienas tikintysis. Laimė, anot jo, buvo praeiti per Laterano Šv. Jono bazilikos Šventąsias duris, melstis klūpomis kopiant marmuriniais laiptais, kuriais Kristus buvo vedamas pas Poncijų Pilotą pasitikti savo nuosprendžio. Nepamirštamą įspūdį paliko ir Šv. Petro bazilika, kurioje iškilmingai buvo švenčiama Eucharistija. 

„Sunku ir atsiminti viską, ką pamatėme bei išgirdome. Kiekvieną dieną lankėmės ir meldėmės vis kitoje ir kitoje bažny­čioje, o jų Romoje net 1000. Per dieną nueidavome po 16–20 tūkstančių žingsnių. Ir nepavargdavome, nes žinojome, ko atvykome“, – tikino S. Krasauskas, į viso gyvenimo kelionę vykęs su kun. Kęstučiu Pajauju. 

Lietuvių dienose Romoje dalyvavusi šilališkė L. Petkevičienė irgi neslepia, jog piligriminė kelionė jai buvo tarsi stebuklas. Išgirdo apie ją Šiluvos atlaiduose ir sako negalėjusi patikėti, kai kartu buvusi vyro brolio žmona Laima pakartojo jos mintį – kaip gerai būtų dalyvauti. 

„Žiūriu nuotraukas, televizijos laidas ir iki šiol negaliu patikėti, kad ten buvau, viską mačiau ir tą neapsakomą jausmą širdimi patyriau. Tai žodžiais neapsakoma patirtis visam gyvenimui ir visomis prasmėmis – nepamatuojamai didelė dvasinė nauda, kurią gavau, viską manyje pakeitė, jaučiuosi tapusi kitu žmogumi“, – tikino moteris.

Šilališkei patį didžiausią įspūdį paliko ėjimas pro bazilikų Šventąsias duris, simbolizuojančias ribą tarp šio, žemiškojo, ir anapusinio sielų gyvenimo.

„Labai stiprus tas jausmas – atrodo, įžengiau į kažkokį naują, vilties pripildytą pasaulį, kur svarbūs ne mano, o Aukščiausiojo lūkesčiai. Širdyje tapo lengva ir ramu, užplūdo jausmas, jog viskam yra Dievo valia ir ne žmogus sprendžia, kas jam yra geriausia. Per tas Šventąsias duris širdyje nešiausi visus artimus ir brangius man žmones, mirusius ir dar gimsiančius, visiems, ką pažįstu, linkėdama dvasios stiprybės, ramybės, palaimos. Manęs neapleido mintis, kad į tokią šventą vietą atvykau ne vien dėl savęs, dėl to turiu kuo daugiau žmonių pernešti širdyje pro tuos gailestingumo vartus, atleidžiančius žmonėms visas nuodėmes, suteikiančius nesibaigiančius atlaidus visam gyvenimui. Įsitikinau, kad mano gyvenime įvyko stebuklas – ir ne vien aš, bet ir visi kiti, kurie ten buvo, teigė jį patyrę“, – sakė L. Petkevičienė. 

Šilališkių Linos, Irenos ir Laimos kelionę papuošė bend­rystė su grupę lydėjusiu kun. V. Daujočiu, kuris geranoriškai vedžiojo piligrimes po šventąjį miestą, rodė studijų metais pamėgtas vietas, leido pasijusti italėmis, skanaujant tradicinius šios šalies patiekalus. Iš Upynos parapijos kilęs kunigas pats yra aistringas keliautojas, 3 metus studijavęs Romoje ir kiekviena proga ten grįžtantis bei visiems, kurie atvyksta į šį miestą, su malonumu rodantis pačias įspūdingiausias bei svarbiausias  Romos vietas.

„Visada džiaugiuosi, kai žmonėms, kurie atvyksta į Romą, pavyksta kažką ypatingo atrasti ir pamatyti, pajusti širdimi tai, kas tame mieste ir man yra brangu“, – „Šilalės artojui“ sakė kun. V. Daujotis. 

Pasak jo, į piligriminę kelionę vyko skirtingi žmonės ir ne visiems ji buvo lengva, bet juos vienijo bendras tikslas ir malda. Ir nors piligrimams iš Lietuvos nepavyko gauti popiežiaus Pranciškaus audiencijos, nes jis tuo metu gydėsi ligoninėje, piligrimystė palietė kiekvieno širdį ir paliko įspūdį visam gyvenimui. Kun. V. Daujotis įsitikinęs, jog labai svarbu, kad ta patirtimi kiekvienas dalintųsi kasdieniame gyvenime – šeimose, artimųjų rate, su bendradarbiais, parapijos tikinčiaisiais.

„Vakarų pasaulis skaičiuoja metus nuo Kristaus gimimo, bū­tent 2025-ieji ir yra Kristaus gimimo jubiliejiniai metai, o mes, katalikai, juos švenčiame taip, kaip ir savo gyvenimo jubiliejus. Ta proga popiežius Pranciškus pakvietė piligrimus aplankyti Romą, joje esančias švęntąsias vietas, prisiminti tikėjimą skleidusius apaštalus. Ir ne tik pakeliauti, nusifotografuoti, bet ir pajusti visuotinės Bažnyčios bendrumą, pasisemti Dievo malonės, pastiprinti savo tikėjimą ir jaustis labiau pakylėtiems“, – sakė piligrimus lydėjęs kun.V. Daujotis.  

Daiva BARTKIENĖ

Piligrimų asmeninio archyvo nuotr.