Gyvenimo įkvėpimas: kūryba be ribų, su nesibaigiančia aistra menui

Algirdas Šaulys – talentingas menininkas, nerimastinga siela, iki šiol daug geriau pažįstama tauragiškiams, nei mūsų krašto žmonėms. Ir nors jis jau keli metai dalyvauja Šilalės muzikinio teatro veikloje, veda renginius ir kt., vis tik šilališkiai dar nustemba, išgirdę, jog Algirdas kasdien į Šilalę važinėja iš Žygaičių, taip per dieną sukardamas apie šimtą kilometrų. 

„Ko tik nepadarysi dėl širdžiai mielos veiklos“, – juokiasi jis. 

„Esu tauragiškis – gimiau ir augau Gaurėje, vėliau mokiausi Žalgirių vidurinėje. Visada buvau tas, kuriam patinka veikti, bet niekuomet nebuvo minties sieti savo ateities su kultūra. Gal todėl, kad abu mano tėvai – 

mokytojai, augau gana drausmingoje aplinkoje ir nuo mažumės žinojau, kad vaikinui dera rinktis tokią specialybę, iš kurios galėtumei „valgyti duoną“. Tad įstojau į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, baigiau jį, bet jau studijuodamas buvau įsitikinęs, jog „techninio“ darbo nedirbsiu nė dienos“, – juokiasi Algirdas.

Jau antrame kurse suvokęs, jog studijos neatitinka lūkesčių, jis sako vis tiek jų nemetęs, nors ir žinojęs, kad mokosi tik dėl diplomo. Po studijų Algirdas grįžo į Tauragę, bet savo ateities statybų inžinieriaus profesijoje nematė. 

„Atsitiktinis susitikimas su se­nų laikų pažįstama Laura viską pakeitė. Ji turėjo idėją or­ga­nizuoti renginius, įmonių šventes, jubiliejus ir ieškojo asistento, todėl pakvietė pa­bandyti. Kadangi kalbėjimo menas man nebuvo svetimas, sutikau. Iš pradžių dirbome komandoje, vėliau šį amatą perėmiau vienas: buvau ir animato­rius, ir švenčių vedantysis, ir didžėjus“, – prisimena Algirdas.

Sukinėjantis tarp žmonių, reklama apie išvaizdų, geros dikcijos vaikiną ėmė sklisti iš lūpų į lūpas. Būtent tokio žmogaus prireikė Tauragės radijo komandai – su ja A. Šaulys dirbo penkerius metus. 

„Iš prigimties esu perfekcionistas, bet negaliu pakęsti rutinos, man reikia judesio, dinamikos. Natūralu, jog sėslus radijo diktoriaus darbas prie pulto nekėlė daug iššūkių, norėjosi kažko daugiau, todėl ėmiau vadovauti motociklininkų klubui. Netgi buvo laikas, kai kilnojau sunkumus, išbandžiau ir pramoginius šokius“, – skirtingas patirtis atskleidžia pašnekovas.

Vaikystės kiemo draugas, ren­ginių organizatorius Aud­rius, anot Algirdo, jį „per­mato kiaurai“, todėl kai šalį sukaustė karantinas, jis sugalvojo naują veiklą ir prišnekino prisijungti Algirdą. 

„Kaip tik tuo metu Šilalės muzikinio teatro režisierius Antanas Kazlauskas statė „Intrigų miestą“ ir ieškojo technologinių naujovių. Pasiūlėme tai, ko regione dar tikrai niekas nebuvo bandę įgyvendinti. Režisierius mūsų su Audriumi darbu liko sužavėtas, o netrukus tuometė Kultūros centro direktorė Irmina Kėblienė pakvietė bendradarbiauti. Sutikau ir štai – jau treji metai dirbu Šilalės kultūros centre, esu kultūrinių veiklų koordinatorius ir organizatorius“, – savo kelią į Šilalę atskleidžia A. Šaulys.

40-metis vyras prisipažįsta sustabdęs režisūros studijas, nes nori sutelkti dėmesį į svarbiausius gyvenimo aspektus. Tad be penkių minučių režisieriumi savęs nebevadina, bet šį laiko apibūdinimą sako galintis pritaikyti gyvenamosios vietovės nusakymui.

„Su žmona Eligija gyvename Žygaičiuose, jos tėviškėje, ji dirba Šilutės rajone, aš – Šilalės. Kasdien į darbą ir atgal tenka važinėti apie 100 kilometrų. Bet man labai patinka tai, ką aš čia veikiu, tad ir nuovargio nejaučiu. Tik žmona vis primena, kad gal jau laikas ieškoti naujų namų arčiau Šilalės. Tad galima sakyti esu be penkių minučių šilališkis“, – intriguoja Algirdas.

Pasak jo, darbas Šilalės kultūros centre labai įtraukia, čia nejaučia rutinos, monotonijos, kurių nepakenčia, kiekvieną dieną vyksta procesas, o kasdienybę paįvairina ir veikla Šilalės muzikiniame teatre. Algirdas sako paskaičiavęs, jog šio teatro pastatymus matė daugiau žiūrovų nei yra gyventojų visame ra­jone. 

„Kuriame išskirtinį turinį, šito mums gali pavydėti bet kurio rajono gyventojai. Gal todėl šilališkių spektaklių atvyksta pasižiūrėti tolimiausių rajonų žiūrovai. Tai yra neįtikėtinas Šilalės fenomenas. Žinoma, tai ir didžiulis įpareigojimas, šitaip aukštai iškeltą kartelę nėra lengva išlaikyti, bet, manau, tai, ką pasiekėme per pastaruosius penkerius metus, neabejotinai išsaugosime ir neišbarstysime to įdirbio“, – neabejoja Algirdas.

Tačiau jis sutinka, jog lengva nėra, o iššūkių nestinga – juk Šilalės muzikinis teatras tai vietos gyventojai, kurie kasdien dirba visiškai kitus darbus, vaidinti ateina aukodami sa­vo ir savo šeimų poilsio laiką. Tie žmonės jau dabar – vidutinio ar brandaus amžiaus, o tai reiškia, jog reikia pradėti ieškoti jiems pamainos, nes, nori nenori, po dešimties metų scenoje reikės naujų veidų. Ar pavyks jų surasti, kai kasdien Šilalės rajonas vis mažėja, jaunimas išvyksta į didmiesčius? 

Algirdas viliasi, kad entuziastų atsiras. 

Paklaustas, koks jam pačiam didžiausias iššūkis, vaidinant spektaklyje, Algirdas šypteli: „Dainavimas“.

Pasirodo, jis iki šiol nebuvo to daręs, jam mielesni vaidmenys, kur reikia tik vaidinti, kalbėti. 

„Kaip ir kiekvienas žmogus, jaučiu scenos baimę, tad tenka nuolat mokytis suvaldyti jausmus prieš į ją išeinant. Tikriausiai kiekvienas didesnės ar mažesnės scenos atlikėjas turi savus ritualus. Aš ne išimtis, tad prieš išeidamas į ją, savotiškai pasisveikinu – paliečiu scenos grindis. Man tai leidžia atsipalaiduoti ir atiduoti viską, ką galiu, žiūrovams“, – prisipažįsta Šilalės muzikinio teatro aktorius.

Algirdą žavi tai, kad šiame kolektyve visi vaidina be jokio atlygio.

Jis džiaugiasi ir aktyviu Šilalės kultūriniu gyvenimu, su kuriuo jau susipažįsta ir jo šeima. 

„Štai neseniai vykusiame įs­pūdingame styginių instrumen­tų koncerte žvakių šviesoje ma­no septynerių duk­ra Rugilė ir penkiametis sūnus Motiejus išsėdėjo pusant­ros valandos. Todėl tikrai negalime sakyti, jog vaikai dabar nebesugeba susikaupti, ilgiau išlaikyti dėmesį, kad jiems viskas nuobodu. Grįžtant namo dukra netgi pareiškė, jog nori išmokti griežti smuiku. Ir tai be galo džiugina, kad tokiame mažame miestelyje kaip Šilalė vaikai, jaunimas gali augti, klausydami tinkamos muzikos, pratintis prie gero skonio ir sužinoti apie muziką daugiau, nei aš per visą savo gyvenimą“, – tikina Algirdas ir atskleidžia, jog jau, ko gero, laikas vėl išsitraukti gitarą, o žmonai – smuiką.

Jis sako, kad, lygindamas Šilalę ir Tauragę, pastebi, jog renginių ir kolektyvų pastarojoje po truputį mažėja. Tokia tendencija stebima didžiojoje Lietuvos dalyje. Kodėl mėgėjų meno kolektyvai tokie „gyvi“ mūsų rajone, anot A. Šaulio, jis turi vieną paaiškinimą – būtent mėgėjiška veikla įtraukia žmones. Jo manymu, profe­sionaliems artistams, atlikėjams net menkiausios klaidos yra sunkiai atleidžiamos, pasipila kritika, tuo tarpu mėgėjų kolektyvai nėra vertinami taip griežtai ir kategoriškai, nes visi supranta, jog scenoje yra tokie pat žmonės, kaip ir sėdintys salėje. 

„Gal todėl Šilalės muzikiniame teatre uždanga tarp scenos ir publikos tarsi neegzistuoja, ji išnyksta. Ir nors mes, stovėdami scenoje, žiūrovų beveik nematome, bet puikiai jaučiame, koks yra ryšys. O tai yra svarbiausia: vieni kitus palaikome, tampame tarsi vienas kumštis, vieno kolektyvo nariai“, – abipusio ryšio su žiūrovais svarbą atskleidžia atlikėjas.

Šilalės muzikinis teatras mini savo veiklos 5-erių metų sukaktį, iškilmingas jubiliejaus renginys įvyks tarptautinę teat­ro dieną, kovo 27-ąją. 

„Esame vienintelis Lietuvoje mėgėjų muzikinis teatras. Tai turi ir savų pliusų, ir minusų. Pagrindinis jų – nėra konkurencijos, neturime į ką lygiuotis, nebent į valstybinius teatrus, kur dirba profesionalai. Kita vertus, mūsų atlikėjai tobulėja milžiniškais žingsniais ir kartais publikai sunku patikėti, kad scenoje mato savo kolegą, kaimyną ar giminaitį. Man būti scenoje su tokiais žmonėmis yra didžiulis stimulas tobulėti, veikti, nenuleisti rankų“, – tikina, kad treji metai Šilalės kultūros centre jam pralėkė tarsi viena diena, A. Šaulys.

Šilalės muzikinis teatras kitam sezonui žada naują miuziklą – žiūrovus kvies „Cirko princesė“. Koks jame bus Algirdo vaidmuo, dar neaišku. O jis pats kvatojasi, kad labai nenorėtų dainuoti, bet bus taip, ką suplanavęs yra Šilalės muzikinio teatro vadovas A. Kazlauskas.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.