Prisisekite diržus – laukia pokyčiai
Daugelis žmonių bent kartą gyvenime susimąsto apie kardinalius pokyčius savo karjeroje, tačiau tik nedaugelis ryžtasi žengti šį drąsų žingsnį – neretai nuo permainų atbaido paprasčiausia baimė. Su tuo sutinka ir Elena Pinčienė, buvusi anglų kalbos mokytoja, kuri yra puikus pavyzdys, kaip aistra kelionėms ir noras išbandyti kažką naujo, gali pakeisti gyvenimą iš esmės. Ji pati prieš kelis metus kardinaliai pasuko savo gyvenimą ir pedagogės profesiją iškeitė į oro skrydžių palydovės poziciją.
E. Pinčienė sako nuo pat vaikystės jautusi, jog jos gyvenimo kelias bus kupinas posūkių, laimingų ir, deja, nelaimingų akimirkų, tačiau, kaip bepasisuktų likimas, ji tikina visada žinojusi, jog savo širdies pašaukimą, kad ir kiek jo reikės ieškoti, vis tiek suras.
Pedagoginiam darbui Elena atidavė daugiau nei 20 metų. Ir nors mokytojavimas jai teikė džiaugsmą, laikui bėgant, pradėjo jausti, kad įstrigo rutinoje: kasdieniai namų darbų taisymai, pamokų planavimas ir nuolatinis stresas ėmė slopinti jos entuziazmą. Tiesa, guodė tai, jog anglų kalba, kurią dėstė, jai ypač patiko, jautė malonumą, mokydama jos vaikus.
„Kadangi ir pati labai mėgau mokytis, būdama penkerių jau mokėjau skaityti, mokslai sekėsi, tą žinių troškulį stengiausi įkvėpti ir savo mokiniams. Tuo labiau, kad anglų kalba, kaip, beje, bet kuri kita kalba, atveria daug galimybių pažinti pasaulį“, – įsitikinusi E. Pinčienė.
Tiesa, baigusi mokyklą, ji svarstė, kokią profesiją rinktis: psichologijos ar anglų kalbos filologijos studijas. Bet, pasak Elenos, pamaniusi, jog mokėti išklausyti žmones ir būti empatiška ir taip nėra labai sudėtinga, anglų kalba pasirodė realesnis ir praktiškesnis studijų variantas.
E. Pinčienė įstojo ir sėkmingai baigė Klaipėdos universitetą, įgijo anglų filologės specialybę, pradėjo dirbti mokykloje.
Kalbėdama apie savo gyvenimo vingius, buvusi mokytoja pabrėžia, jog svarbu pasirinkti prioritetus: vieniems gali būti mieliau gyventi atokiai, ramiai, ten, kur nėra miesto šurmulio, kiti nori kurti karjerą, ieškoti platesnių galimybių, siekti aukštesnių tikslų.
„Gyventi gražioje nedidelėje vietoje yra smagu, bet jeigu nori „užkariauti pasaulį“, pasiekti tam tikrų tikslų ar keliauti, reikia ir užsispyrimo, ir drąsos. Ir, žinoma, užsienio kalbos mokėjimo. Todėl šis mano specialybės pasirinkimas vėliau tapo labai dideliu pliusu, keičiant profesiją“, – prisimena mokytoja.
Dviejų vaikų mama po truputį įsitraukė į darbų rutiną, nors prisipažįsta, kad visada, besisukdama tarp darbo ir šeimos, atrasdavo laiko mokytis kažko naujo, itin daug skaitė, ypač – pozityvios literatūros, stengėsi ieškoti naujų perspektyvų ir tikina jautusi, jog jai reikia pokyčių, tačiau nežinojo, nuo ko pradėti.
Visada mėgo keliauti, o ir darbas mokykloje suteikė tokią galimybę – dirbdama Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje su savo mokiniais dalyvavo „Erasmus“ programoje, tai leido aplankyti ne vieną užsienio šalį.
„Su kolektyvu ir su mokiniais aplankėme nemažai šalių, abu gimnazijos vadovai, su kuriais man teko dirbti, – Danutė Jurkšaitienė ir Stasys Norbutas – kasmet suorganizuodavo kelionę
į svečią šalį. Taigi taip užsikrėtėme kelionių virusu, tuo labiau, jog kelionės atveria galimybių pasigauti gerų, pozityvių minčių, o tai yra ne tik naudinga, bet ir smagu“, – pasakoja buvusi mokytoja.
Elena juokiasi, kad nors kelionės ir pasaulio pažinimas jai labai patiko, vis tik niekada nesvarstė, kad galėtų tapti skrydžių palydove. O noras skraidyti gimė, anot Elenos, visai netikėtai, galima sakyti, eilinę dieną prie kavos puodelio. Tačiau juk jokia gyvenimo kelionė neapsieina be abejonių.
„Nepasakyčiau, jog tai buvo didžiulė svajonė, gal labiau noras dažniau būti ten, kur šilta. Be to, viliojo galimybė išeiti iš komforto zonos, nežinant, ar tai pavyks, ar sugebėsiu įveikti visas kliūtis bei sunkumus. Buvo daug abejonių. Tačiau iš „neįmanoma“, „ne man“, mintys staiga pasisuko kita linkme: „O kodėl nepabandžius“. Ir man pavyko“, – džiaugiasi Elena, kardinaliai savo gyvenimą pakeitusi, sulaukusi 41-erių.
Pasak jos, galutiniu lūžiu tapo viena kelionė su gimnazistais.
„Pamenu, su mokine Agne Pipiraite sėdėjome Varšuvos oro uoste ir aptarinėjome vizito programą. Mums besikalbant ir gurkšnojant kavą, pro šalį praėjo keturių žmonių įgula. Jų veidų aš nemačiau, bet viltingai žvilgsniu nulydėjau riedančius jų lagaminėlius, galvodama, kaip norėčiau būti jų vietoje. Ir tada tas mano vidinis noras bei troškimas pasikeitė į aiškų tikslą, kurį būtinai turėjau pasiekti. Pradėjau įsivaizduoti save šiose pareigose, pamenu, lėktuve, kai stiuardesės vedė saugumo instruktažą, jų vietoje aš mačiau save“, – pasakoja Elena.
Dar daugiau drąsos pokyčiams įkvėpė šeimos palaikymas. Ir dukra Laura, ir sūnus Ernestas skatino mamą nerti į naują veiklą. Laura, pasak Elenos, buvo visiškai įsitikinusi, jog nauja profesija ir stiuardesės darbas jai puikiai tiks, tik tereikia žengti pirmyn.
Prie svajonių įgyvendinimo stipriai prisidėjo ir sūnus Ernestas, kuris netgi kartu su mama baigė stiuardų kursus ir svajojo eiti tuo pačiu keliu. Deja, jo gyvenimo kelias labai netikėtai ir tragiškai nutrūko, atsitikus nelaimei.
„Su Ernestu mes buvome labai artimi, jis buvo visų bėdų išklausytojas, su juo galėdavau pasikalbėti ne tik apie darbo problemas, bet ir apie viską, kas slėgė širdį. Pamenu, pasakodavau apie turbulencijas ir džiaugdavausi, jog jam yra nuoširdžiai įdomu. Praėjo šiek tiek laiko, bet ir dabar skraidydama vis dar matau širdelės formos debesis, žvaigždėtame danguje įžiūriu, atrodo, tik man žybsinčią žvaigždelę. Tikiuosi, jog sūnui ten gerai, jis laukia manęs. Mudu svajodavome, kaip jis taps mano kolega, tačiau gyvenimas, deja, pasisuko tragiška linkme ir teko su Ernestu atsisveikinti“, – su neišmatuojama širdgėla pasakoja Elena.
Grįždama į apsisprendimo laikotarpį, moteris prisimena, jog vidinių abejonių ir baimių tikrai netrūko, bet, nusprendusi dalyvauti atrankoje, ji nė karto nepasigailėjo savo pasirinkimo. Nors kelias iki svajonės išsipildymo nebuvo lengvas – reikėjo ne tik išlaikyti teorinius testus, įrodyti savo gebėjimą bendrauti su žmonėmis, spręsti stresines situacijas bei dirbti komandoje. Jos puikios anglų kalbos žinios tapo dideliu pranašumu, tačiau teko daug mokytis apie skrydžių saugumą, pirmąją pagalbą ir keleivių aptarnavimą bei kt.
Elena stiuardese dirba jau penkerius metus. Pirmieji skrydžiai buvo kupini iššūkių – reikėjo greitai perprasti naują darbo tempą, susidoroti su keleivių prašymais, netgi išmokti prisitaikyti prie skirtingų laiko juostų. Tačiau su kiekvienu skrydžiu jautėsi vis tvirčiau ir suprato, kad priėmė teisingą sprendimą. Nors pripažįsta, jog stiuardesės darbas nėra lengvas, jis reikalauja tiek dvasinės, tiek fizinės stiprybės, ryžto ir drąsos.
„Tik iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo paprasta, dauguma žmonių įsivaizduoja, jog malonu skraidyti, kasdien vis kita šalis. Bet pirmiausia oro palydovas turi būti drąsus, lankstus, fiziškai ir psichologiškai stiprus. Žinoma, ši profesija atrodo kerinti, žavinga bei romantiška, tačiau ji reikalauja didelės atsakomybės ir specialių žinių“, – tvirtina skrydžių palydovė.
Kol kas Elena sako nesusidūrusi su ypatingomis situacijomis, iš kurių nebūtų radusi sprendimo. Jos teigimu, šiokių tokių prisitaikymo problemų kilo tik iš pradžių, skrendant į Norvegiją, kur dažnesnės turbulencijos. Bet šios šalies keleiviai, anot Elenos, dažniausiai ypač ramūs. O štai Italijoje keleiviai ekspresyvūs, Vokietijoje – kultūringi.
„Žmonės yra žmonės, visokio temperamento atstovų pasitaiko visur. Reikia mokėti prisitaikyti prie visokių asmenybių, o tam labai padeda ne tik patirtis, bet ir specialios lyderystės, psichologinės žinios bei saviugdos knygos“, – pasakoja Elena.
Jos teigimu, visi gyvenimo įvykiai turi kažkokią priežastį, tik dažnai, jausdami pokyčių troškulį, mes į tai nekreipiame dėmesio, nesiaiškiname, ko iš tiesų norime, prie ko labiau linksta širdis. Elena džiaugiasi, kad išdrįso palikti komforto zoną ir pasirinkti gyvenimą, kupiną nuotykių, neįkainojamos patirties, skirtingų kultūrų pažinimo ir galimybės nuolat tobulėti.
„Niekada nevėlu keisti savo gyvenimą. Kartais tereikia drąsos žengti pirmą žingsnį, o galimybės atsiveria pačios. Svarbiausia – eiti per gyvenimą drąsiai“, – teigia E. Pinčienė.
Emilija GEDGAUDAITĖ
Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė,
„Šilalės artojo“ praktikantė
Nuotr. iš pašnekovės asmeninio albumo
