Virginijus Jocys: „Mūsų visų religija – Šilalė“

Etninės kultūros puoselėtojas, Šilalės kraštiečių drau­gijos pirmininkas, 2010-aisiais apdovanotas „Auksine gi­le“, buvęs laukuviškis V. Jocys veiklos turi tiek, kad, kaip pats juokauja, per ją kai kuriuos darbus ir užmiršta. Ta­­čiau kaip bebūtų užsiėmęs, progos pabendrauti su ši­la­liš­kiais nepraleidžia niekada. Su Virginijumi su­si­tikome Seimo rūmuose, Kazimiero Antanavičiaus salėje, kai, mi­nint Sausio 13-ąją, čia koncertavo Šilalės choras „Med­­vėgalis“.

„Kiekvienas Sausio 13-osios įvykius mena savaip: vieni noriai viską pasakoja, kiti priešingai – užsisklendė ir vengia apie tai kalbėti. Aš jaučiu parei­gą šią istoriją perduoti jaunesniajai kartai. Po nepriklausomybės atkū­rimo gimę vaikai negali įsivaizduoti, ką reiškia kovoti už laisvą žodį, už savo vėliavą. Tad turime priminti, jog nepriklausomybės ir laisvės niekas neatnešė ant padėklo. Ypač tai svarbu suvokti dabar, kai kyla reali grėsmė netekti visko, ką turime, ką iškovojome, kuo džiaugėmės tuos 35-erius metus. Nereikia gąsdinti – pakanka įspėti, kokį galingą, klastingą ir nenuspėjamą kaimyną turime pašonėje: laikas nusiimti rožinius akinius ir pradėti gyventi savisaugos režime“, – primena V. Jocys.

Būtent todėl jis dalyvauja ir Lietuvos šaulių sąjungos veik­loje – yra įsitikinęs, jog šauliška veikla yra savotiška savisauga, įgūdžių atnaujinimas ir patirties perdavimas jaunimui. 

„Tomis lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis gynėme ne abstrakčią Lietuvos laisvę, bet gelbėjome ir nešėme sužeistus, žuvusius savo seses, brolius, tėvus, vaikus. Lietuvių tautos beginklė gynyba nuaidėjo gražiu pavadinimu – „Dainuojanti revoliucija“. Džiaugiuosi, kad dainos skamba ir skambės. Žinoma, dabar yra kita situacija, todėl ir mūsų pastangos išsaugoti ir apginti laisvę bei nepriklausomybę turi remtis naujais, laiko padiktuotais, būdais ir formomis. Bet visada privalo mus jungti atsakomybė už savo artimą, savo tautą, už protėvių žemę“, – sako Šilalės kraštiečių draugijos vadovas.

Paklaustas, ar noriai į draugijos gretas jungiasi jaunieji šilališkiai, jis, deja, atsako neigiamai. 

„Mūsų draugijos branduolys – jau gana solidaus amžiaus žmonės, norėtųsi atsinaujinti, bet yra, kaip yra“, – neslepia Virginijus.

Anot jo, draugijoje yra įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo ir skirtingų politinių pažiūrų atstovai, tačiau visus Vilniaus šilališkius vienija bendra „religija“ – Šilalė. 

Tiesa, jis apgailestauja, kad dabartinei rajono valdžiai mažai bereikia kraštiečių „talkos“. Nors, pasak Virginijaus, suprantama, jog viskas keičiasi, vyresniųjų patarimais retai besivadovaujama, nebent tik „mandagiai išklausoma“, vis tik bendrų susibūrimų, pasidalijimų patirtimi niekada nebūna per daug. 

„Šilalės kraštiečių draugija savo veiklą pradėjo, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė – po Kovo 11-osios. Tąsyk mus visus vienijo ir veikti skatino bendras tikslas – nesvarbu, iš kurio Šilalės pakraščio būtum, tarėmės, kuo galim prisidėti prie krašto klestėjimo. Tada kilo visa Lietuva, mes norėjom, kad neatsiliktų ir Šilalė. Aš į kraštiečių veiklą įsijungiau dar studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete“, – bendrystės svarbą akcentuoja nuo 2009-ųjų Šilalės kraštiečių draugijai vadovaujantis V. Jocys.

Vilniaus šilališkiai turi daug prasmingos veiklos, viena tokių – žemaitiškos tarmės išsaugojimas, stengiantis ją kuo labiau populiarinti. Be to, anot Virginijaus, tai yra kone privaloma, nes Šilalei atstovauja net dvi Lietuvoje žinomos kalbininkės – Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Albina Auksoriūtė ir buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė.

Šilalės žmonėms, artėjant 35-ajai Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai, V. Jocys linki be lozungų bei pasigyrimų dirbti ir kurti Šilalės kraštą, stengtis, kad jis teiktų pasididžiavimą, skatintų pasitempti.

„Būkime vieni kitiems dėmesingi, atlaidūs, pilietiški, bendruomeniški. Taip palaipsniui gražės bei stiprės ir visa Lietuva“, – sako Šilalės kraštiečių draugijos vadovas.  

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.