Kovo 11-osios pėdsakus galime aptikti net savo kišenėse ar kuprinėje

„Kovo 11-ąją Lietuva pasuko savaran­kiš­kos, vakarietiško gyvenimo būdo vals­tybės link. Nepriklausomybės atsta­tymo akto pa­sirašymo diena – jau praeityje, tačiau pakan­ka panaršyti po savo kišenes ar kuprines, ir ten galime rasti šios is­to­rinės datos pėd­sakų: tai kompiuteriai ir iš­manieji telefonai, taikomosios prog­ra­mėlės ir daugybė panašių įrankių, be kurių šiandieninis gy­ve­nimas neįsi­vaiz­duojamas. O svarbiausia – nevaržoma, lais­va prieiga prie begalės in­formacijos, savo įvairove galbūt ir vargi­nan­čios, bet kiekvienam leidžiančios rinktis savąjį ke­lią po kasdienybę“, – sako Kau­no technologijos universiteto (KTU) So­cia­li­nių, hu­manitarinių mokslų ir menų fa­kul­teto pro­fesorius Saulius Keturakis.

Naujų galimybių epocha

Pirmieji momentai, kai prieš 35-erius metus sovietinį pjautuvą ir kūjį pakeitė trispalvė, o Lietuva imta vadinti Lietuvos Respublika, kurios herbas – Vytis, menami iki šiol. Tačiau Lietuvos nepriklausomybė mums primena ne tik laisvės emocinę ir simbolinę reikšmę, bet ir tai, kokius sudėtingus pokyčius teko įgyvendinti, kad išsivaduotume iš uždaros, žmogaus laisvą pasirinkimą ribojan­čios sistemos. Pasak S. Keturakio, jei ne šis istorinis sprendimas, gyventume be atsivėrusios pasaulio kultūrinės įvairovės, įstrigę siaurame, ideologizuotame sovietiniame pasaulėvaizdyje, pilname šiandien sunkiai įsivaizduojamų draudimų.

„Nepriklausomybės atkūrimo diena pirmiausia tapo slenksčiu į neaprėpiamą informacijos srautą, kuris užgriuvo netikėtai. Atsimenu pirmuosius prie interneto prijungtus kompiuterius Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Juodai balti ekranai, jokių interneto naršyk­lių. Tačiau svaiginanti galimybė ieškoti informacijos ir naršyti po skirtingus duomenų rinkinius. Žinoma, egzistavo ir kita alternatyva – viso to nepatirti. Pažvelgę į kaimynę Baltarusiją galime matyti, kaip mūsų gyvenimas būtų atrodęs, jei Kovo 11-oji nebūtų įvykusi. Galėjome pasilikti ten, kur interneto greitis yra ribojamas, o į informacijos prieigą žiūrima labai griežtai. Pamenu, 2019 m. Gardino universitete atsidariau pasiskaityti opozicinio Rusijos leidinio tinklalapį. Po 15 minučių prie manęs priėjo fakulteto administratorė ir paprašė daugiau to nedaryti. Manau, tokiame pasaulyje gyventi nebemokėtume“, – teigia profesorius. 

Be abejo, po Kovo 11-osios vyks­tanti sparti technologizacija ir Vakarų kultūros plėtra ne visiems atrodė reikalinga, ypač, kai šio aspekto prob­lemos aiškiai matomos. Pir­miausia – tai vis didėjanti atskirtis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų. 

„Kiekviena nauja sistema atneša ne tik galimybių, bet ir tam tikrų iššūkių. Žinoma, technologizacija nėra panacėja nuo visų problemų, ne visi gali pasinaudoti jos teikiamais privalumais. Tačiau dabar jau ir tie, kurie gyvena atokiuose miesteliuose, ir tie, kurie yra įsikūrę didmiesčiuose dažnai turi to­kias pat galimybes konkuruoti darbo rinkoje. Kol kas šiuo požiūriu esame dar toli nuo, pavyzdžiui, Suomijos, tačiau ten smalsu, važiuojant traukiniu, stebėti, kaip iš atokių vienkiemių į stoteles ateina žmonės pra­ban­giais verslo drabužiais ir jau traukinyje imasi sa­­vo reika­lų. Nepriklausomybės atstatymas mūsų neišvadavo nuo įvairių problemų. Bet jos yra mūsų, turime privilegiją rinktis, kokias norime spręsti, ir neprivalome nagrinėti tų, kurios mums yra primestos“, – aiškina KTU dėstytojas. 

Ar vis dar esame vieningi?

Anot S. Keturakio, nieko keisto, jog Sąjūdžio laikotarpiu jaustas stiprus vieningumo jausmas po nepriklausomybės atgavimo palaipsniui išblėso ir kiekvienas nugrimzdome į savo asmeninius reikalus. Ir nors tokia situacija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip liūdinantis Sąjūdžio atmosferos praradimas, tačiau toks jau yra ramų gyvenimą gyvenančios visuomenės bruožas – žmonės kol kas neturi tokių problemų, dėl kurių reikėtų atsisakyti savo interesų ir vienytis.

„Mano nuomone, tam tikras susvetimėjimo laipsnis yra normalios visuomenės požymis. Bendruomenėje nereikia priimti skubotų egzistencinių sprendimų, pergyventi dėl rytojaus, svarstyti, kas laukia. Nuskambės gal keistai, bet tas susvetimėjimas, didesnis rūpestis asmenine laime reiškia, kad einame tinkama linkme“, – įsitikinęs S. Keturakis.

Gyventi dabar yra sudėtingiau

Profesorius pripažįsta, kad dabartinis pasaulis yra daug sudėtingesnis nei buvo sovietmečiu. Didelis informacijos kiekis, anot S. Keturakio, ne tik praturtina, bet ir vargina, tad natūralu ilgėtis pasaulio, kuris buvo aiškus ir paprastas. Tačiau vis tik svarbu nepamiršti, jog galimybės tokiame pasaulyje buvo daug siauresnės. 

„Dabartinės visuomenės greitis yra žaibiškas. Tiems, kurie buvo pratę gyventi su aiškiu planu, nustatytomis ribomis, šiandieninė visuomenė gali kelti nepastovumo jausmą, kuris yra visiškai priešingas tariamam sovietmečio stabilumui. Todėl ir yra iliuzija, jog anuometinis paprastas pasaulis šiuolaikinei nuolatinių pokyčių išvargintai sielai gali atrodyti simpatiškesnis“, – svarsto profesorius. 

Tačiau užtenka vos kelių buitinių pavyzdžių, ir ši nostalgija gali išsisklaidyti. Tarkime, soviet­mečiu įsigyti majonezo ar konservuotų žirnelių buvo didelė sėkmė, vinilinė AC/DC plokštelė kainavo trečdalį mėnesio atlyginimo, o už kramtomosios gumos lapelį turguje prašė kaip už pietus miesto valgykloje. Buvo knygų, kurias pavykdavo gauti vos kelioms valandoms, paskui jau reikėjo jas atiduoti kitiems, laukiantiems eilėje... 

„Sovietmečio gyvenimą galima sugretinti su besikartojančia diena. Natūralu, kad joks žmogus nenorėtų patirti tuos pačius dalykus kiek­vieną parą visus metus, tačiau, deja, vis dar yra tokių, kuriems tokia rutina kelia nostalgiją kaip tam tikra ramybės forma. Ir tikrai ne visi soviet­mečiu, kaip kartais vis dar mėginama tikinti, turėjo vienodas galimybes – gyventi prabangų gyvenimą, neprieinamą eiliniams žmonėms, galėjo tik šiai sistemai palankūs žmonės. O ir sovietinio žmogaus ateitis būdavo nustatyta, pasirinkimo iš esmės nebuvo“, – primena KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorius.

Pasak jo, bet koks ateities prognozavimas yra sunkiai įsivaizduojamas, nes gyvename pasaulyje, kuris labai greitai kinta. Niekas negali žinoti, kur yra jo galimybių ribos, ir tai yra labai džiuginantis aspektas, nes gali išbandyti įvairiausias profesijas, siekti skirtingų tikslų ir pan. 

„Žvelgiant į Lietuvą po Kovo 11-osios, vienas dalykas yra labai aiškus – ši diena atvėrė mums galimybę rinktis, savo gyvenimą pakreipti ta link­me, kuria tik norime. Nebūti niekieno absoliučioje valioje yra didžiulė vertybė“, – sako prof. S. Keturakis.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė,

„Šilalės artojo“ praktikantė

Viktorijos LANKAUSKAITĖS nuotr.