Kraštietis ieško užmirštų istorijos ženklų

Pažinti savo kraštą, o ypač gimtąsias vietas, regis, turėtų būti kiekvieno žmogaus savotiška pareiga. Galbūt todėl pastaraisiais metais vis labiau populiarėja pėsčiųjų žygiai, leidžiantys ne tik aktyviai leisti laiką, bet ir iš naujo atrasti pažįstamas vietoves.

Iš Šilalė kilęs, dabar Klaipėdoje gyvenantis Steponas Dabulskis save vadina istorijos entuziastu ir neslepia, kad kiekvienas pasivaikščiojimas istoriškai įdomiose vietose jam tampa naujų atradimų kelione. Net ir gerai pažįstamose apylinkėse jis vis atranda detalių, kurios anksčiau buvo praslydusios pro akis, todėl šią vasarą vėl planuoja pasižvalgyti ten, kur seniai buvo įkėlęs koją, o gali būti, kad į kompaniją pakvies ir visus, norinčius prasmingai praleisti laiką. 

Steponas užaugo Šilalėje, tačiau noras giliau pažinti savo kraštą atsirado visai netikėtai – tyrinėjant mamos paveldėtą pievą netoli Pagramančio. Ten jis aptiko dotą su šaudymo anga, o šis radinys taip sužadino smalsumą apie Antrąjį pasaulinį karą, kad, laikui bėgant, nustelbė kitus pomėgius ir interesus.

Subūręs „Istorijos sekėjų“ klubą – aktyvaus laisvalaikio ir kraštotyros entuziastų bendruomenę – Steponas dabar organizuoja žygius istorinėmis ir aktualiomis temomis. Jo tikslas – ne tik pakviesti žmones į kelionę, bet ir padėti jiems pažinti vietovių istoriją, atrasti mažiau žinomas vietas bei išgirsti pasakojimus, kurių nerasi vadovėliuose.

Nors pagal išsilavinimą S. Dabulskis nėra istorikas – baigė socialinių mokslų krypties studijas, tačiau pagal specialybę niekada nedirbo. Dabar jis sako, jog istorija atvėrė daugybę naujų pasaulių, o idėjų naujiems maršrutams ir tyrinėjimams užtektų dar ne vieniems metams. Dažnai jos gimsta vartant storą Lietuvos kelių atlasą, kurį Steponas vadina neįkainojamu keliautojo žinynu. Nors šiandien daugelis informacijos ieško internete, atlasas jam vis dar išlieka nepakeičiamas, mat jame pažymėti net mažiausi keliukai bei lankytinos vietos. Tiesa, ne visos: keliaudamas jis vis atranda ir žemėlapiuose nepažymėtų objektų, vertų parodyti kitiems.

Buvusio šilališkio organizuojami žygiai skiriasi nuo įprastų pėsčiųjų išvykų. Prieš pakviesdamas bendraminčius kartu, Steponas specialiai netikrina maršruto ir iš anksto nevertina, kokiais takais teks eiti, kokius griovius ar pelkes kirsti.

„Mūsų tikslas ir yra ieškoti atradimų – išsinagrinėjame žemėlapį ir leidžiamės į kelią, o einant visko pasitaiko. Man pačiam norisi ir kitiems linkiu patirti atradimo džiaugsmą. Sunkumų nereikia bijoti – jie grūdina charakterį“, – sako S. Dabulskis.

Paprastai „Istorijos sekėjų“ klubo žygiai neviršija 30 kilometrų. Vienos dienos maršrutams svarbu, jog dalyviai dar spėtų grįžti namo, todėl iš Klaipėdos toliau nei iki Kulautuvos ar Šeduvos jie dažniausiai nekeliauja. Šilalė ir jos apylinkės tokiems žygiams, pasak Stepono, itin tinkamos – daug istorinių vietų yra išsidėsčiusios netoli viena kitos.

Vienu įdomiausių ir kasmet kartojamų žygių jis vadina keliones Lietuvos ir Prūsijos pasienio vietovėmis. Ten vis dar galima rasti griuvėsių, geležinkelio pylimų, karo įtvirtinimų bei kitų istorijos ženklų.

„Šilalėje, atrodo, viską žinau – tyrinėjau ir bunkerius. Man patinka kelti sau tikslą kažką naujo sužinoti, išsiaiškinti. O bendraujant su vietiniais žmonėmis atsiveria tikri lobiai. Gal net žemėlapyje būtų galima pažymėti naujas lankytinas vietas“, – svarsto Steponas, planuojantis apie žygius po Šilalės kraštą kurti kelionių reportažus.

Jo įsitikinimu, pasakojimai apie įdomias vietas ir iš kartos į kartą perduodamos legendos gali sudominti istorija kur kas labiau nei vien faktų išvardijimas.

„Daugelis gal net nėra girdėję apie Molotovo gynybos liniją – įspūdingą Antrojo pasaulinio karo laikų gynybinę sistemą, besidriekiančią nuo Palangos per visą Lietuvą ir Lenkiją. Lietuvoje bunkeriai pradėti statyti 1941-aisiais, tačiau daug kur nespėta jų užbaigti, todėl praktiškai jie nebuvo naudojami. Kiek žinau, ties Pajūriu ir Žvingiais vietiniai gyventojai juose slėpėsi nuo bombardavimo, tad tam tikrą paskirtį jie vis dėlto atliko“, – pasakoja žygeiviu save vadinantis kraštietis. 

Steponas buvo vienas iniciatorių, prisidėjusių įrengiant „Memel Nord“ muziejų netoli Girulių. Jame dabar galima pajusti istorijos alsavimą – tai pakrančių apsaugos baterijos kompleksas, leidžiantis lankytojams tarsi persikelti į XX a. vidurį ir pajusti karo nuotaiką.

Nors po Šilalės rajoną S. Dabulskis galėtų keliauti vienas ar su artimiausiais bičiuliais, jam svarbu, kad istoriją atrastų kuo daugiau vietinių žmonių. Pasak jo, nors kai kam gali atrodyti, kad visi piliakalniai yra vienodi, jis pats neabejoja, jog kiekvienas jų slepia savitą pasakojimą.

„Įdomus pats kelionių ir atradimų procesas, o ne skaičiai ar faktai, kuriuos galima perskaityti internete. Istorija yra savotiškas detektyvas – įminęs jos mįsles, pats tampi turtingesnis, nes pasikeičia požiūris į daugelį dalykų“, – sako Steponas, žadantis, kad istorijos entuziastams artėjanti vasara bus kupina naujų atradimų.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovo albumo