Scenos meistrai tiki šilališkių talentu

Šilalės muzikinis teatras jau seniai peržengė tradicinio mėgėjų kolektyvo ribas, o profesionalūs scenos meist­rai neslepia – tai yra reiškinys, galintis nustebinti ne tik Lietuvoje. Vienas garsiausių šalies teatro reži­sierių Gytis Padegimas įsitikinęs, jog toks muzikinis teatras, kuriame po darbų repetuojantys žmonės su­geba kurti profesionalumo standartus atitinkančius pastatymus, gali būti vienas iš nedaugelio visoje Europoje.

Tuo buvo galima įsitikinti ir Giruliuose vykusioje Šilalės muzikinio teatro stovykloje-praktikume, kur kolektyvo narius ugdė žinomi teatro bei scenos profesionalai. Pasak jų, šilališkius iš kitų išskiria ne tik talentas ar darbštumas, bet ir nuoširdus atsidavimas scenai, gebėjimas priimti kritiką bei noras nuolat tobulėti.

Šilalėje – išskirtinis reiškinys

Teatre režisierius G. Padegimas dirba jau 53 metus ir sako per tą laiką gerai pažinęs muzikinio teatro specifiką.

„Operetė – išskirtinis žanras, kurio pagrindinę idėją kartais būtų galima nusakyti maždaug taip: „Jis jos nepažino, nes ji buvo su naujomis pirštinėmis“, ir tik trečiame veiksme viskas paaiškėja. Tačiau tai nereiškia, kad statant tokius kūrinius galima nuslysti į primityvų maivymąsi – žiūrovui reikia organiško veiksmo. Operetė apskritai yra sudėtingas žanras: artistai turi vienu metu dainuoti, judėti ir vaidinti. Todėl ir nepaliauja žavėti Šilalės muzikinio teatro choreografija“, – Šilalės kultūros centro mėgėjų kolektyvą gyrė garsus režisierius.

G. Padegimas ne kartą skirtingose auditorijose kartojo, kad kai kurie šilališkių pastatymai jam palieka didesnį įspūdį nei teatrų, kuriuose vaidina profesionalūs aktoriai, pastatymai.

„Pats operetę esu statęs tik kartą, tačiau per trejus metus mačiau apie 300 spektaklių, ir būtent šilališkių pastatymas mane ypač suintrigavo. Seku kolektyvo veiklą nuo pat susikūrimo ir savo džiaugsmui atradau labai įdomų teatrą, kurio atlikėjų kuriami vaidmenys – gyvi, nuoširdūs ir be nuobodulio“, – sakė režisierius.

G. Padegimas tikino matęs kone vi­sus savo buvusio studento, režisieriaus Antano Kazlausko pastatymus ir neabejoja – per kelerius metus Šilalės mu­zikinis teatras padarė milžinišką pažangą.

„Tai unikalus kolektyvas, nes Šilalė – nedidelis miestas, tačiau į teatro veiklą įtraukti įvairaus amžiaus žmonės. Puiki choreografija, įspūdingi kostiumai, nuoširdi vaidyba užburia, pakylėja ir galbūt net paskatina jaunus žmones rinktis meno kūrėjo kelią. Mano manymu, toks kolektyvas kelia viso regiono kultūrinį lygį ir privalo būti pastebėtas bei palaikomas visomis prasmėmis“, – sakė G. Padegimas.

Teatras, kuris gydo

Šilališkius vaidybos subtilybių sto­vyk­­loje mokė ir šių metų Auksinio scenos kryžiaus laureatas, Kauno dramos teat­ro aktorius Andrius Gaučas. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje jis mokėsi Vytauto Anužio ir Veltos Žygurės-Anužienės kurse, vėliau studijavo Esekso universitete, yra sukūręs vaidmenų „Shakespeare’s Globe“, „The New Vic“ ir „Alexandra Palace“ teatruose.

Tad kas jį atvedė į Šilalę?

Pasak aktoriaus, dirbdamas su šilališkiais, jis ir pats atrado svarbių dalykų.

„Dirbdamas su Šilalės kolektyvu supratau, kad net mėgėjas, kuriam scena tėra hobis, savo darbą vertina taip pat rimtai, kaip profesionalas. Neįmanoma padėti žmogui, kuris nenori, tačiau šilališkiai tarsi gaudo kiekvieną pastabą, kiekvieną patarimą ir akimirksniu geba pritaikyti tai praktiškai“, – kalbėjo A. Gau­čas.

Jo nuomone, tokie mėgėjų kolektyvai regionuose yra ypač svarbūs, nes ne kiekvienas žmogus gali nuvažiuoti į did­miesčius ir lankytis profesionaliuose spektakliuose.

„Kultūros atėjimas arčiau žmogaus yra didelis dalykas. Tačiau tam, kad ryšys tarp scenos ir žiūrovo būtų tik­ras, aktorius turi vaidinti iš visos širdies. Jeigu žinai, jog žmogui reikia emocijos, privalai ją duoti – tikrą, nesumeluotą“, – įsitikinęs aktorius.

Todėl Šilalės muzikiniam teatrui jis linki nepamesti svarbiausio dalyko: teatras turi kurti, o ne griauti. 

Naujas pastatymas – rugsėjo 5-ąją

Šilalės muzikinio teatro projektų vadovas A. Šaulys, atsakingas už vasaros stovyklų organizavimą, priminė, kad stovykla kolektyvui reiškia ne poilsį, o intensyvų darbą.

„Kolektyvas čia gauna ne tik teorinių žinių, bet ir iškart jas išbando praktiškai. Stovyklas stengiamės rengti toliau nuo namų, uždaroje aplinkoje, kad žmonės galėtų maksimaliai susitelkti į užsiėmimus“, – sakė A. Šaulys.

Kadangi į stovyklas kviečiami profesionalūs scenos meistrai, projektas reikalauja nemažų lėšų.

„Laimei, šiemet gavome Lietuvos kultūros tarybos ir savivaldybės finansavimą. Smagu, kad mūsų pastangos yra matomos ir vertinamos – tai leidžia mokytis iš aukščiausio lygio profesionalų, kurių vardai žinomi net ir tiems, kurie nėra teatro žmonės“, – teigė jis.

Anot A. Šaulio, nors stovykla trunka vos kelias dienas, jos nauda išlieka ilgam – ne tik artimiausiems pastatymams, bet ir ateities sezonams.

Šių metų stovykla buvo skirta rugsėjo 5 d. ant Medvėgalio piliakalnio vyksiančiam renginiui pasiruošti. Anksčiau rodytas spektaklis „Intrigų miestas“ šįkart virs „Istorine drama ant Med­vėgalio kalno“. Pasak režisieriaus A. Kazlausko, ši vieta pasirinkta neatsitiktinai.

„Labai gaila nunykusio klasikinės muzikos festivalio, kurį prie Medvėgalio organizuodavo Vytautas Jankauskas, todėl nusprendėme šią istoriškai svarbią vietą panaudoti naujam tikslui. Turime vilčių atgaivinti vasaros festivalių tradiciją, galbūt ateityje rengti miuziklų vakarus“, – sakė režisierius.

Ant aukščiausio Žemaitijos piliakalnio žiūrovai išvys meilės istoriją, kurioje V. Šekspyro kūryba susipins su Med­vėgalio pilies kovų laikais. Spektaklyje netrūks meilės, pasiaukojimo, išdavysčių, mirties ir istorinių paralelių.

„Šiame pastatyme susidurs pagonių ir krikščionių pasauliai, o viską jungs amžina meilės jėga. Tai aktualu ir šiandien – kaip anuomet, taip ir dabar žmonių gyvenimai pilni netikėtų pokyčių, besikeičiančių planų ir lūkesčių“, – tikino A. Kazlauskas.

Kartu su mėgėjų kolektyvu rudenį scenoje pasirodys ir Kauno valstybinio muzikinio teatro solistai Andrius Apšega bei Egidijus Bavikinas.

„Didžiulė garbė, kad kartu su mumis vaidina garsūs solistai. Jų dalyvavimas leidžia augti mums, o jiems tokia kūrybinė aplinka suteikia daugiau laisvės ir tikrumo“, – sakė režisierius.

Pasak A. Šaulio, profesionalius scenos meistrus į Šilalę traukia anaiptol ne honorarai.

„Juos traukia tikrumas. Jo mūsų kolektyve ir žiūrovų salėje yra labai daug. Net G. Padegimas pastebėjo, kad A. Apš­ega Šilalės scenoje vaidina daug laisviau. Todėl ši profesionalų ir mėgėjų draugystė naudinga abiem pusėms: mes galime mokytis, o profesionalai dar labiau mėgautis kūryba“, – įsitikinęs A. Šaulys.

Istoriniuose šaltiniuose Medvėgalio pilis pirmą kartą minima 1316 m., kai ją puolė kryžiuočiai. Legenda apie Med­vėgalį iki šiol mena žemaičių narsą, užsispyrimą, tvirtą dvasią ir meilę tėvynei. 2026 m. sukanka 710 metų nuo pirmojo pilies paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Būtent šiai sukakčiai paminėti ant Medvėgalio ir bus parodyta „Istorinė drama“.

Spektaklis bus rodomas vakare, kad būtų galima išnaudoti šiuolaikines apšvietimo ir vizualizacijų technologijas. Organizatoriai tikisi, jog neįprasta vie­ta – aukščiausias Žemaitijos piliakalnis – pritrauks žiūrovų iš visos Lietuvos.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.