Bado ir karo išvyti: pokario pabėgėlių likimai

Kai sovietai, vydami vokiečius, 1945 m. užėmė Karaliaučiaus kraštą, daugybė vaikų liko be namų ir šeimų. Dalis suaugusiųjų žuvo per masinius bombardavimus, kiti, mėginę laivais pasitraukti į Vokietija, buvo nuskandinti sovietų povandeninių laivų torpedomis. Vaikai plūdo į Lietuvą – daugelį priglaudė ūkininkai, jie dirbo įvairius darbus, kiek pajėgė. Nemažai jų čia ir pasiliko, sukūrė šeimas...

„Visais laikais mažiausiai apsaugota ir bejėgiškiausia prieš karą žmonijos dalis – vaikai. Ypač – našlaičiai, per labai trumpą laikotarpį patyrę sunkiai suvokiamus išgyvenimus. Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai. Tokį likimą jiems atnešė Sovietų sąjungos pergalė Ant­rajame pasauliniame kare. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai...

Ar šiandien yra atsakymas į klausimą: kas kaltas dėl tokio vaikų likimo per karą?

„Vilko vaikais“ dabar vadinami tuo metu 3–16 metų buvę Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945–1948 m. kartu su vienu iš tėvų (dažniausiai mama, nes tėvas buvo žuvęs fronte ar patekęs į nelaisvę), svetimu suaugusiu žmogumi ar vieni pasiekė Lietuvos miestus bei kaimus. Jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai išmesdavo iš vagonų. Ne vienas žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius–Kybartai–Kaunas–Vilnius esančiuose Vil­kaviškio, Marijampolės, Kalvarijos ra­jonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis – Jur­barko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai. Kartais visai svetimos moterys paimdavo našlaičius elgetauti, tikėdamosi, kad kas nors jų pasigailės“ (www.vilkovaikai.lt).

Po karo, bado vejami, žmonės – ypač moterys su vaikais – traukė į Estiją, Latviją ir Lietuvą. Pamenu, pas mus buvo užėjusi jauna moteris su dviem mergaitėmis – maždaug penkerių ir septynerių metų. Kadangi mano tėvai gerai mokėjo rusiškai, galėjo susikalbėti. Paklausus, kas nutiko ir kodėl jos atkeliavo taip toli, moteris, kilusi iš buvusio Leningrado, papasakojo: „Kai vokiečiai apsupo Leningradą, buvo paliktas kelių kilometrų koridorius civiliams su mažais vaikais pasitraukti. Tačiau valdžia neleido niekam išeiti – išėjimai buvo užblokuoti, pastatyti kulkosvaidžiai ir pagrasinta, jog bandantieji palikti miestą bus sušaudyti...

Žmonės masiškai mirė nuo šalčio ir bado. Gatvės buvo pilnos kūnų. Maisto gaudavo tik kareiviai ir tie, kurie dirbo gamyklose. Mano vyrą paėmė į kariuomenę, per kelias dienas apmokė tankistu ir pasiuntė į puolimą prieš vokiečius. Prieš tai buvo sunaikinta daug tankų, o bandžiusius bėgti vaikinus sušaudydavo. Kad ir maniškis nepabėgtų, tanko bokštelį užrakino. Visi keturi viduje buvę vaikinai sudegė. Tarp jų – ir mano vyras.

Vokiečiai miesto nesugriovė, bet dabar niekas mumis nesirūpina. Einame kaip ubagai per pasaulį – gal bent išliksime“...

Neužsibuvo. Pavalgydinus mergaites ir jų mamą, jos išėjo toliau.

Visi karai – beprotystė, kurią sukelia politiniai neūžaugos.

Eugenijus IVANAUSKAS

Kvėdarna

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija