Penkias dukteris užauginusiems laukuviškiams – valstybės padėka

Laukuviškiai Elena ir Povilas Vitkai užaugino penkias dukras – mylinčias, atsakingas, doras, pilietiškas. Stiebiasi ir jaunesnioji karta – giminę tęsia septyni anūkai ir trys proanūkiai. Keliskart per metus Laukuvoje susirenka toks gausus būrys, kad vos visi sutelpa. Bet ir šventiniam šurmuliui nurimus, likę vienu du, Elena ir Povilas išgyvena tylias laimės valandas. Dabartines savo dienas jiedu įprasmina darbuodamiesi miestelio bendruomenės labui, gimtojo krašto kultūrai, jo žmonėms. Kartu, lydimi keturių dukrų, sutuokti­niai dalyvavo ir iki širdies gelmių sujaudinusiose iškilmėse Vilniuje – praėjusį penktadienį šalies Prezidentas E. Vitkienę ir P. Vitkų apdovanojo ordino „Už nuopelnus Lietuvai” medaliais. 

Žinia pradžiugino ir nustebino

Medalis ir pati apdovanojimo intencija – orūs ir reikšmingi. Juolab kad šįkart pagerbti abu sutuoktiniai, o tokių atvejų per visą apdovanojimų istoriją yra buvę vos keli. Tačiau patys Elena ir Povilas, su kuriais kalbėjomės likus kelioms dienoms iki iškilmių Prezidentūroje, ruošėsi joms ne tik su jauduliu, bet ir su šypsena.  

„Tokioje vietoje niekada gyvenime nesame buvę. Ką čia apsirengus, kaip reikės atrodyti? Koks rūpestis”, – paklausta, kaip jaučiasi prieš kelionę į Vilnių, nerimavo Elena, čia pat kartu su vyru prapliupusi juoku. 

Povilui nuraminus, kad apdarais rūpinasi dukros ir nuotraukose visi atrodysią puikiai, abu suskubo dalintis ta nuostaba ir džiugesiu, aplankiusiais išgirdus naujieną. Sutuoktiniai kuklinasi esą jų gyvenimas niekuo neišskirtinis, todėl kvietimas į Prezidentūrą tapęs didele staigmena. 

Prezidentas Gitanas Nausėda dar prieš Motinos dieną pasirašė dekretą, kuriuo ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalius įteikė 60 mamų, tėčių ir globėjų iš visos Lietuvos už nuopelnus motinystei ir tėvystei, už atsakingumą, pasiauko­jimą bei įkvepiantį pavyzdį bendruomenei.

Pasak Prezidento, neatsitiktinai išskirtiniu įkvėpimu visuomenei tapusios mamos ir tėčiai, globėjos ir globėjai valstybės vardu pagerbiami kartu.

„Skirtingai išreiškiama, bet ta pati tėviška ir motiniška meilė, pagarbos kupini tėvų santykiai yra stiprybės šaltinis ne tik jūsų vaikams, jūsų šeimoms, bendruomenėms, bet ir visai valstybei. Jūsų, brangios mamos ir tėčiai, tarpusavio meilės ryšys, atsakingai prisiimtas šventas pašaukimas perduoti gyvybę, globoti ir ugdyti vaikus ne tik pratęsia šeimos, giminės istoriją, bet ir kuria Lietuvos ateitį“, – sakė Prezidentas.

Šiemet pirmą kartą iškilminga ceremonija, kasmet rengta Motinos dienos išvakarėse, buvo nukelta į mėnesio pabaigą, artėjant Tėvo dienai. 

Laukuviškiai sako nė neabejoję, jog į Prezidentūrą kartu su jais žengs ir dukterys Gražina, Lina, Vitalija bei Loreta. Šalia nebuvo tik Jungtinėse Ameri­kos Valstijose gyvenančios Ra­sos. Kaip per iškilmes, taip ir kasdienybėje – visi šeimos nariai laikosi kaip kumštis, dėkodami likimui už vieni kitus, už tą šilumą ir rūpestį, kuriuo gali tarpusavyje dalintis. 

Per šventes visi vos sutelpa

Užaugusios Lauku­voje, čia mokslus bai­gusios Vitkų dukterys pasklido po Lietuvą siekti savų svajonių – rinkosi studijas, profesijas, vėliau darbus, sukūrė šeimas. Tėvų džiaugsmui, visos rado savo vietą po saule, jaučiasi laimingos tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime. 

Pirmoji gimė Gražina. Šiandien jai – 53-eji, gyvena Klaipėdoje, dirba gydytojo odontologo padėjėja, augina du sūnus. Dvejais metais jaunesnė Rasa Lietuvoje gilinosi į neįgaliųjų psichologiją. Dabar ji savo žinias ir įgūdžius pritaiko Niujorke – dirba su žmonėmis, turinčiais intelekto ar vystymosi negalią. Už Atlanto ji išvyko 2004 m. laimėjusi žaliąją kortelę. Dar po metų gimusi Lina profesiją įgijo Kaune, čia ir įsikūrė – vienoje iš įmonių dirba siuvėja, augina dukrą bei sūnų. Vitalija, už Liną jaunesnė porą metų, taip pat įgijo profesinį išsilavinimą, dirba dažytoja apdailininke Klaipėdoje.

„Vitalija – statybininkė”, – su pasididžiavimu taria Elena, džiaugdamasi, jog dukra atrado savo pašaukimą. Vitalija augina dukrą.

Jauniausiai Loretai – 41-eri. Kartu su vyru Tauragėje ji verčiasi automobilių prekyba, šeimoje auga du sūnūs. 

„Nė viena neliko su mumis Laukuvoje. Gal truputį ir liūd­na, bet jau pripratome. Tankiai aplanko, mes retkarčiais nuvažiuojame. Bent kas antrą dieną susiskambiname ar žinutėmis susirašome. O per Kalėdas ar Velykas tai ir svetimų nereikia, pilna troba žmonių, vos telpame. Visi laimingi, visi turim ką pasipasakoti, pasidalinti”, – šypsosi Elena. 

Auklėjo savu pavyzdžiu

Gausi šeima – didžiausias džiaugsmas. Elena ir Povilas prisipažįsta, kad su kiekvienos dukters gimimu jo tik daugėjo. Tačiau bendro gyvenimo pradžioje nė nesvajojo apie tokią šeimą.

„Neplanavom, nesvajojom, bet taip jau gyvenime užderėjo – viena po kitos gimė penkios mergaitės. Gal ir norėjo tėvas berniuko, bet kad jo nebuvo, ką padarysi. Yra kaip yra”, – skėsteli rankomis Elena, tiriančiu žvilgsniu ir su šypsena žvelgdama į vyrą. 

„Ne ne! Čia Dievo dovana, nepasirinksi, kiek vaikų turėti, nepasiskirsi, dukra ar sūnus. Man neturi reikšmės, kas. Žmonės vis klausdavo, ar laukiau sūnaus. Nieko aš nelaukiau, norėjau tik, kad sveiki gimtų, ir viskas”, – tvirtina Povilas, vienas tarp savų moterų jautęsis ir pagerbtas, ir apšokinėtas.

Pasak jo, labai sutartinai jie­du su Elena gyveno, o pats smagumas buvo, „kai prasidėjo mer­gų vestuvės”. 

Tačiau kol visos penkios dukterys tapo nuotakomis, prabėgo daug rūpesčių kupinų dienų ir nemigos naktų. E. Vitkienė dėkoja likimui, jog mergaitės augo sveikos, rimtų ligų, „tampymosi po ligonines” pavyko išvengti. 

„Kartu išeidavome, kartu pa­­reidavome – mes į darbus, jos į mokyklas. Mažąją vyras, dirbęs vairuotoju, mašinoje vežiodavosi ar aš vesdavausi į darbą. Tuo metu dirbau valytoja Laukuvos vidurinėje mokykloje. Kokia mokytoja paimdavo ją į pamoką – paklausyti muzikos su vaikais, papiešti. Taip ir išaugome”, – atsidūsta moteris. 

Burnų prie stalo buvo daug, bet E. ir P. Vitkai tikina stygiaus nejautę. Netrūko nei pieno, nei varškės, nei mėsos, beveik viską turėjo iš savo ūkelio. Po darbų – iškart prie daržų, vištų, gyvulių... Nebuvo kada pavargti, sako, taip reikėjo, taip visi gyveno. 

„Dukros matydavo, ką dirbti, reikėdavo viską užsiauginti. Ėjo į mokslus, reikėjo kasdien kažką įdėti. Ir dabar pačios taip stengiasi, darbo tikrai nebijo, – visas iš šeimos išsineštas gyvenimo pamokas, sako P. Vitkus, dukterys gavo per pavyzdį, atskiro laiko auklėjimui, pokalbiams, vertybių ugdymui namuose nebuvo. 

Povilas prisėsdavo su mergaitėmis ir prie pamokų. Pradinėse klasėse kartu dėliodavo raides, aiškindavo matematikos uždavinius. Paaugus vyresniosioms, jau šios padėdavo jaunėlėms. Nors patys tė­vai didelių mokslų neragavę, mergaitės linko į juos nuo mažumės. O Gražinai išvykus į Šiaulius mokytis medicinos, seserys verkė, priekaištavo tėvui, kodėl aną išleido, o jos turi likti. 

Netrūko ir linksmybių. Neišblėso prisiminimai apie Jonines, būdavo pinami vainikai, net septyni, kiekvienam po vieną. 

„Visos eidavo pas pročkelę, klūpodavo per didžiąsias šventes apsivilkusios ilgom baltom jupom. Labai patikdavo, pročkelė dar ir saldainių duodavo. Bėgdavo pas mano mamą į Kontautus, ji gražiai mezgė, išmokė visas mergaites”, – apie dukterų laisvalaikį pasakoja Elena.

„Dabar tai jau pramogaujame”

„Apie atostogas tada negalvojome, nei prie jūros, nei prie kokių ežerų nevažiavome. Reikėjo dirbti, dirbti, dirbti. Bet dabar tai jau pramogaujame. Ir Turkijoje, ir Ispanijoje su žmona pabuvojome”, – džiaugiasi Povilas. 

Ir 81-erių Povilas, ir penkeriais metais jaunesnė Elena –

aktyvūs Laukuvos bendruomenės nariai, lanko Trečiojo amžiaus universiteto paskaitas, dainuoja Šilalės ir Laukuvos „Bočių” ansambliuose, Povilas groja kaimo kapeloje, važinėja su ja po visą Lietuvą, prieš dvejus metus dalyvavo Dainų šventėje Vilniuje. 

Pradėjęs vardinti, kiek miestų, miestelių aplankyta, susi­ima už galvos: „Jergutėliau, kiek mes daug apvažiavome”.

Povilas – tikra miestelio siela. Jo aktyvumas vietos bend­ruomenės veikloje buvo įvertintas ir respublikiniu mastu – laukuviškis prieš kelis metus buvo nominuotas projekte „Mūsų bendruomenės savanoris 2024” ir tapo vienu iš nugalėtojų. 

„Esu labai laiminga. Vaikai sveiki, darbingi, turi šeimas, namus, mamai džiaugsmas”, – savo laimės neslepia E. Vitkienė. 

Povilas priduria, jog dukros – tai ir didžiulė parama, sulaukus garbaus amžiaus. Kartais nereikia nė žodžio pratarti, viena per kitą skuba padėti. 

Abu su didele nuostaba stebi dabartinę jaunąją kartą, nenorinčią susilaukti vaikų. Nerimą kelia menkstantis šalies gyventojų skaičius, valdžia, nerandanti priemonių demografinei situacijai suvaldyti. 

„Jiems šuniukai, kačiukai rūpi. Sako, vaikus auginti sunku. Dabar žmonės per daug išpuikę. Mes apie tai negalvojome. Rūpėjo tik apsirengti, pavalgyti, kad būtų krosnį su kuo pasikurti, kad putrikė būtų šilta. Visko pakako, vaikai buvo aprūpinti”, – patirtų vargų nesureikšmina E. Vitkienė. 

Visą bendrą gyvenimą, nuo pat 1970-aisiais atšoktų vestuvių, laukuviškius lydėjo sutarimas, rūpestis ne tik vaikais, bet ir vienas kitu. Bėgantys metai neištrynė jausmų, pagarbos vienas kitam, neišblukino prisiminimų. 

„O kaipgi kitaip – susijungėme per kraują”, – merkia akį P. Vitkus, pirmą kartą Eleną pamatęs Laukuvos ambulatorijoje. 

Čia kraujo atėjusiam duoti jaunam vyrui iš karto į akį krito daili, guvi sanitarė. Paaiškėjo, kad tai ta pati mergina, kurią vis minėdavo jo mama – kokia gera, švelni, kaip rūpestingai ją slaugė ligoninėje. Nežinojo, jog kalba apie būsimą marčią.

„Štai kaip likimas viską sudėliojo”, – šypsosi Povilas.

Jūratė KIELĖ

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija