Iš Šiauduvos – į Lietuvos kūrėjų viršūnes

Šilalės kraštas Lietuvai išaugino ne vieną asmenybę, kurios gyvenimo kelias prasidėjo paprastame Žemaitijos kaime, o vėliau nuvedė į svarbiausias valstybės institucijas. Vienas jų – prieš 136 metus Šiauduvoje gimęs mokytojas, teisininkas, Apeliacinių rūmų pirmininkas ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministras Jonas Gudauskis. Šeimos dokumentuose ir artimųjų prisiminimuose jo pavardė kartais minima ir kaip Gudauskas. Man, kaip J. Gudauskio giminaičiui, svarbu, kad jo gyvenimo istorija sugrįžtų ten, kur prasidėjo – į Šiauduvą, Laukuvą ir Šilalės kraštą, iš kurio jis išėjo į platųjį pasaulį.

Šiauduvos vaikas

J. Gudauskio biografija – tai ne vien užimtų pareigų sąrašas. Jo gyvenimas tarsi atspindi dramatišką XX a. Lietuvos istoriją: carinės Rusijos laikotarpį, Pirmąjį pa­saulinį karą, nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą, sovietinę okupaciją, įkalinimą, pasitraukimą į Vakarus ir gyvenimą lietuvių bend­ruomenėje Čikagoje. O už aukštų valstybės pareigų slypi ir asmeninis gy­veni­­mas – žmona Stasė Makauskaitė-Gudauskienė, dukros Atėnė Ona ir Laima Sofija, artimieji, kuriems taip pat teko išgyventi sudėtingus Lietuvos istorijos lūžius. Tai pasakojimas ne tik apie vieną iškilų žmogų, bet ir apie visą kartą, kuriai teko kurti valstybę, ją ginti ir išgyventi skaudžius istorijos išbandymus.

Gimė J. Gudauskis 1890 m. vasario 15 d. Fortunato Gudauskio ir Apolionijos Pudžemaitės-Gudauskienės šeimoje. Kai kuriuose viešuose šaltiniuose nurodoma ir vasario 2-osios gimimo data. Šiaudu­va jo biografijoje nėra tik geografinė pradžia. Tai vieta, kur formavosi šio žmogaus tapatybė. Ir būtent iš šio kaimo skirtingais keliais pasklido visos giminės šakos – vieni liko Lietuvoje, kitų palikuonys įsikūrė Argentinoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Jonas augo valstietiškoje, katalikiškoje, žemaitiškoje aplinkoje. To meto kaimo vaikui mokslas buvo galimybė prasiskinti kelią į platesnį pasaulį. Būtent išsilavinimas tapo jo keliu iš gimtosios Šiauduvos į visuomeninį ir valstybinį gyvenimą. Archyviniuose ir biografiniuose šaltiniuose nurodoma, kad J. Gudauskis mokėsi Telšiuose, 1908 m. baigė keturklasę miesto mokyklą, 1910 m. Peterburge išlaikė egzaminus pradžios mokyklos mokytojo teisėms gauti, vėliau mokytojavo Švendriškių ir Skaudvilės pradinėse mokyklose.

Šis gyvenimo etapas svarbus ne tik kaip biografijos faktas. To meto Lietuvoje mokytojas buvo ne vien pamokų vedė­-

jas – jis ugdė raštingumą, tau­tinę savimonę, telkė bendruomenę ir buvo jos autoritetas. Ši patirtis neabejotinai pravertė J. Gudauskiui vėliau dirbant valstybės administracijoje ir teismuose.

Teisininko kelias

1914 m. prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas pakeitė daugelio Lietuvos vyrų likimus. Kaip rodo paties J. Gudauskio pildyta tarnybos anketa, 1914 m. liepos 18 d. jis buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę. Šis faktas leidžia jį priskirti tai kartai, kuri jaunystėje patyrė imperinės kariuomenės mobilizaciją, karo sumaištį, o vėliau grįžo kurti nepriklausomos Lietuvos.

Į Lietuvą J. Gudauskis sugrįžo 1918 m. kovo 6 d. Tuo metu valstybė dar tik kūrėsi – formavosi jos institucijos, reikėjo išsilavinusių, atsakingų ir administracinio darbo patirties turinčių žmonių. Netrukus jis buvo išrinktas į Laukuvos valsčiaus tarybą, vėliau dirbo Skaudvilės valsčiaus taryboje.

Valstybės kūrimo tarnyboje

1919 m. rugsėjo 9 d. J. Gudauskis paskirtas Raseinių apskrities viršininku. Tai buvo itin atsakingos pareigos. Jaunai Lietuvos valstybei reikėjo ne tik kariuomenės ir diplomatijos, bet ir veiksmingos administracijos, savivaldos, teisėsaugos bei viešosios tvarkos sistemos. Raseinių apskrities viršininko pareigos liudija valstybės pasitikėjimą, tai buvo pirmasis ryškus jo žingsnis iš vietos bendruomenės veikėjo į aukštesnę valstybės tarnybą.

1922 m. gruodžio 1 d. Jonas buvo paskirtas jaunesniuoju teismo kandidatu. Nuo šio momento prasidėjo naujas jo gyvenimo etapas – teisininko kelias, atvedęs į aukščiausias Lietuvos teisingumo sistemos pareigas. Teisininko karjera buvo nuosekli – jis dirbo Teisingumo ministerijoje, įvairiuose teismuose, ėjo teisėjo pareigas ir palaipsniui kilo teismų sistemos pakopomis. Šeimos archyviniuose šaltiniuose minimos jo darbo vietos Tauragėje, Šiauliuose, Telšiuose, Panevėžyje ir Kaune. 

Vėliau jis tapo Apeliacinių rūmų pirmininku – viena svarbiausių tarpukario Lietuvos teismų sistemos pareigybių, tad šis paskyrimas rodė didelį profesinį pasitikėjimą, autoritetą ir pripažinimą teisininkų bendruomenėje. Taip pat jis ėjo Lietuvos teisininkų draugijos pirmininko pareigas, aktyviai dalyvavo teisininkų bendruomenės veikloje.

1938 m. gruodžio 5 d. J. Gudauskis paskirtas teisingumo ministru Vlado Mirono Vyriausybėje. Tai buvo vienas aukščiausių jo karjeros taškų – iš Šiauduvos kilęs žmogus, pradėjęs nuo mokytojo ir administracinio darbo, tapo ministru, atsakingu už visą Lietuvos teisingumo sistemą. Teisingumo ministro pareigos tarpukario Lietuvoje apėmė teismų sistemos priežiūrą, teisinės politikos formavimą ir valstybės teisinės tvarkos užtikrinimą. J. Gudauskis šias pareigas ėjo sudėtingu laikotarpiu, kai Europoje augo įtampa ir artėjo Antrasis pasaulinis karas, o Lietuvai reikėjo saugoti valstybingumą ir institucijų stabilumą.

Šeimos istorija

Tačiau už pareigų ir dokumentų visada slypi žmogaus gyvenimas. J. Gudauskis buvo vedęs S. Makauskaitę, gimusią 1893 m. Raseinių valsčiuje. Šeima susilaukė dukrų Atėnės Onos ir Laimos Sofijos. Atėnė Ona gimė 1921 m. rugpjūčio 14 d. ir mirė 1943 m., Laima Sofija, gimusi 1925 m., nugyveno ilgą gyvenimą ir tapo svarbia šeimos atminties saugotoja išeivijoje. Šeimos fotografijos leidžia J. Gudauskį matyti ne tik kaip teisininką ar minist­rą, bet ir kaip vyrą, tėvą, šeimos žmogų. Tačiau jo šeimai taip pat teko patirti sudė-­

tingus istorijos lūžius – sovietinę okupaciją, suėmimus, karo grėsmę, pasitraukimą iš Lietuvos ir emigraciją. Todėl Gudauskių šeimos istorija yra neatskiriama nuo Jono valstybinės biografijos.

Sovietinė okupacija, NKVD ir pasitraukimas į Vakarus

1940 m. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą, buvę valstybės pareigūnai tapo represijų taikiniu. Į šią grupę pateko ir J. Gudauskis – buvęs ministras, teisėjas ir valstybės veikėjas buvo suimtas 1940 m. lapkričio 8 d. NKVD dokumentuose jis figūruoja kaip buvęs Lietuvos valstybės pareigūnas, o byla yra vienas svarbiausių jo biografijos šaltinių, atskleidžiantis ne tik asmeninį likimą, bet ir sovietinės okupacijos represinį mechanizmą. 1941 m., prasidėjus karui ir pasikeitus aplinkybėms, J. Gudauskis buvo paleistas iš Kauno kalėjimo ir išvengė tremties į Rusijos gilumą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Gudauskių šeima, kaip ir daugelis Lietuvos inteligentijos bei valstybės žmonių, pasitraukė į Vakarus. 1944 m. jie atsidūrė Vokietijoje, vėliau gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, o 1949 m. emigravo į JAV. Šeima įsikūrė Čikagoje – viename svarbiausių lietuvių išeivijos centrų. Čia J. Gudauskis praleido paskutinius gyvenimo dešimtmečius, likdamas gyva Lietuvos valstybingumo istorijos dalimi.

Mirė buvęs šiauduviškis 1980 m. balandžio 4 d. Čikagoje, jo žmona Stasė – 1983 m. Jų palaikai ilsisi Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje. Jų gyvenimo pabaiga toli nuo Lietuvos simbolizuoja išeivijos kartos likimą – gyvenimą svetimoje žemėje, bet išlikusį ryšį su Lietuva.

Atmintis grįžta į Šiauduvą

J. Gudauskio gyvenimo istorija šiandien į Šilalės kraštą grįžta per šeimos atmintį, archyvinius dokumentus, fotografijas, giminės tyrimus bei siekį istorinius faktus pristatyti platesniam kraštiečių ratui. Šie istoriniai faktai yra svarbūs ne tik Gudauskų giminei – esu įsitikinęs, jog jie reikšmingi visam Šilalės kraštui. Tai pavyzdys, kad žmogus iš nedidelio Žemaitijos kaimo savo atkaklumu ir darbu pasiekęs aukščiausias valstybės pareigas, išliko glaudžiai susijęs su savo ištakomis, šeima bei gimtine. 

Todėl J. Gudauskis turėtų būti prisimenamas ne tik kaip buvęs teisingumo ministras –  Šiauduvos sūnaus prasmingas ir turiningas gyvenimo kelias tapo tiltu tarp mažo Žemaitijos kaimo, Kauno ir Čikagos. 

Jonas GUDAUSKAS,

Fortunato ir Apolionijos Gudauskių proanūkis

Nuotr. iš šeimos archyvo