Jubiliejinis Bilionių pleneras subūrė bendruomenę ir kūrėjus

Kartais tik netikėtos aplinkybės primena, kad didžiausią vertę kuria ne pinigai, o žmonių idėjos, bendrystė ir ištikimybė tam, ką darai. Tai šiemet ypač aiškiai atsiskleidė Bilioniuose, kur jau dešimtą kartą surengtas tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“. Nors jubiliejiniais metais renginio organizatoriai finansavimo taip ir nesulaukė, pleneras ne tik įvyko – jis tapo dar šiltesnis, artimesnis ir dar kartą patvirtino, jog tikroji kultūros vertė gimsta iš žmonių pastangų ir užsidegimo. 

Tautodailės pleneras Bilionių etnografinėje sodyboje „Givenėms“ turi prasmingą pavadinimą – „Šimtmečio veidai ir vaizdai“. Plenero sumanytojos ir organizatorės seniūnė Loreta Daukantienė bei bendruomenės pirmininkė Virginija Geštautienė, o jo vardo „krikštatėvis“ kraštietis, etnokultūros puoselėtojas, dabartinis Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys prisimena, jog pirmasis tokio plenero sumanymas kilo, kai Lietuva minėjo įkūrimo 100-metį. 

„Norėjosi Bilioniams suteikti daugiau gyvybės, sugalvoti ką nors, kas išjudintų vietos žmones ir kartu pakviestų atvykti svečius. Tam pirmiausia reikėjo erdvės, nes aplink seniūnijos pastatą anuomet ganėsi gyvuliai, žmonės augino ne itin prižiūrimus daržus ir pan. Ačiū tuometei rajono valdžiai, kuri nusprendė išpirkti gyventojų žemę ir leido seniūnijai formuoti teritoriją. Gavę žemės, turėjome sugalvoti, kaip ją įveiklinti. Pasodinti parką – gražu ir prasminga, tačiau medis auga ilgai. Koncertus gali organizuoti kiekviena seniūnija, dauguma tą ir daro, bet mums norėjosi ambicingesnio sumanymo. Greičiausiai pats Bilionių piliakalnis ir greta jo esanti etnografinė sodyba tąsyk ir pasufleravo mintį, kuri ne tik pasiteisino, bet ir atnešė labai daug naudos“, – neabejoja Bilionių seniūnė L. Daukantienė.

Kasmet vykstančiuose tautodailininkų pleneruose paprastai dalyvauja įvairių sričių meistrai – medžio, akmens, juvelyrikos, odos ir kitų amatų kūrėjai. Kiekvienais metais meistrai atvyksta į Bilionius kurti ir čia praleidžia penkias dienas, o organizatorės neslepia, jog kai kurie svečiai jau tapo kone nuolatiniais plenero dalyviais, todėl kiekvienų metų programa turi būti ir pažįstama, ir kartu kitokia nei ankstesniais.

„Tai įgyvendinti sudėtinga, bet įmanoma, todėl ieškome įdomesnių, dar nepažintų kūrėjų. Šiemet turime net keturis medžio meistrus, tris keramikes, du dailininkus, po vieną kubilų, sodų rišimo, gaminių iš vytelių, akmens, odinių gaminių, žalvario papuošalų ir žemaičių valgių meistrus. Tačiau iš tiesų per penkias dienas Bilioniuose jų apsilanko gerokai daugiau, nes kasdien atvyksta ir kitų kūrėjų. Beje, viskas, kas sukurta Bilioniuose, ten ir pasilieka“, – atskleidžia V. Geštautienė.

Tad plenerų dėka miestelis jau pasipuošė išskirtinėmis skulptūromis – pašnekovės jų suskaičiuoja gerokai daugiau nei dvi dešimtis. Net ir pro Bilionius besidriekiantis „Camino Lituano“ kelias čia pažymėtas neįprastai.

„Pagalvojome, kad įprasti stulpai pernelyg neišvaizdūs, todėl meistrai sukūrė kelias skulptūras, ant kurių išraižyti tradiciniai šio kelio simboliai. Dabar žygeivius ties Bilioniais pasitinka Perkūnas, Medeina, Laumės, Kelutis ir Krivis. Plenero dalyvių sukurti ne tik mūsų parko akcentai – simbolinės skulptūros ar įamžinti seniūnijos kaimų vardai, bet ir mažosios architektūros elementai: sūpynės, pavėsinės, suolai. Be to, kūrėjai palieka ir smulkesnių darbų, kurie vėliau papuošia administracines patalpas ar tampa dovanomis rėmėjams“, – renginio naudą apibūdina seniūnė.

Bendruomenės pirmininkė priduria, jog į Bilionius atvykstantys menininkai negaili patarimų, kaip komponuoti viešąsias erdves, kur tinkamiausia statyti vieną ar kitą skulptūrą. Be to, plenero dienomis Bilioniai tampa traukos centru jaunimui ir vaikams, kurie noriai išbando įvairius tradicinius amatus.

Prisiliesti prie kūrybos knieti ne tik mažiesiems, bet ir juos atlydėjusiems suaugusiesiems, todėl dauguma plenero dalyvių ne tik kuria patys, bet ir mielai pamoko kitus.

Pynimo iš vytelių meistrė Virginija Sebestinienė iš Alytaus į Šilalės rajoną atvyko antrą kartą – pirmasis apsilankymas jai paliko itin gerą įspūdį.

„Visa šeima gyvename iš šio amato, todėl į Bilionius atsivežu daug jau pagamintos produkcijos ir didžiąją jos dalį čia parduodu. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lankytojų nėra daug, iš tiesų jų netrūksta“, – su šypsena pasakoja kūrėja.

Ji pabrėžia, kad dalyvavimas tokiuose renginiuose yra puiki galimybė supažindinti visuomenę su senaisiais amatais, pabūti tarp žmonių, kurie domisi, vertina, o neretai ir įsigyja išskirtinių dirbinių.

„Juk mano nupintų vyžų kasdien neavėsi – jos ištižtų vos įbridus į pirmą rasotą žolę. Moku jas pinti, galiu parodyti, kaip tai daroma, tačiau jų nepardavinėju. Apskritai mėgstu atkurti muziejuose matytus daiktus. Smagu, kad kai kurie jų, pavyzdžiui, riešutų pintinė, jau tapo paklausiais gaminiais, o su kūdikio lopšiu istorija panaši kaip ir su vyžomis“, – pasakoja Dzūkijos atstovė.

Žalvario dirbinių meistras Jurijus Mochnačiovas su žmona Dalia Bilioniuose atstovavo savo įmonei „Žalvario jūra“ ir buvo vieni iš tų, kuriems darbo netrūko. Menininkai atvirai pasakojo tiek apie savo gyvenimą, tiek apie dirbinius bei jų kainas. 

Pasirodo, Jurijus – vadinamasis meilės emigrantas, rusas, gimęs ir užaugęs Užuralėje, Permėje, su lietuvaite žmona susipažinęs Maskvoje, kur abu studijavo.

„Nors esu iš metalurgų šeimos, nuo jaunystės traukė menai – teko dirbti batų gamyboje, operos ir baleto teatre ir kitur, kol supratau, kad vien iš dailės išgyventi bus sunku. Tuomet su šeima nusprendėme imtis verslo, apsistojome ties žalvariu. Bandome įvairius jo apdirbimo būdus, taikome skirtingas technologijas. Taip, šiuo metu žalvario dirbiniai yra brangūs, bet galiu nuraminti – jie jau niekada nebebus pigesni“, – sklandžia lietuvių kalba juokauja Kaune gyvenantis menininkas. 

„Dar vedame edukacijas, todėl, matyt, per jas organizatoriai apie mus ir sužinojo. Jei pleneras vyks kitais metais, būtinai norėsime dalyvauti – esame sužavėti ir išskirtine vieta, ir greta stūksančiu piliakalniu, menančiu istorinius laikus bei teikiančiu sielos ramybę. Be to, Bilionių plenere nėra komercijos, o menininkams tai labai svarbu“, – džiaugiasi Dalia.

Iš Šilutės rajono atvykusiai Julijai Jauniuvienei paklūsta kruopštumo reikalaujantys dirbiniai, kaip ir žalvario meistrai, ji taip pat pastebi ypatingą Bilionių sodybos „Givenėms“ aurą.

„Sutinkame itin svetingus ir draugiškus žmones. Prekyba svarbi mugėse, o čia vienija bendrystė. Dėl to kasdien ir pati stengiuosi šio bei to naujo išmokti“, – pasakoja Julija.

Bilionių plenere šiemet ji mokė rišti sodus, tačiau susidomėjusiųjų, anot jos, nebuvo daug – šiandien žmonės skuba, jiems reikia visko čia ir dabar, o sodų kūrimas reikalauja susikaupimo, vidinės ramybės.

„Svarbiausia, kad žmogui tai patiktų – tik tada pavyks „skambantis“ sodas. Kai išgirstu žodį „brangu“, visada pasiūlau pabandyti sodą susirišti patiems. Šį amatą išbandžiau prieš septynerius metus ir, kaip matote, išmokau“, – atskleidžia šilutiškė.

Vis dėlto baigiantis šiųmečiam jubiliejiniam renginiui jo organizatorės negalėjo tvirtai pasakyti, ar susitikimas Bilioniuose įvyks ir kitąmet.

„Šiemet negavome finansavimo, neturėjome iš ko mokėti už edukacijas, bet, mūsų nuostabai, menininkai sutiko dirbti nemokamai ir programos trumpinti jokiu būdu nenorėjo. Dar vieni mūsų geradariai – sodybos „Givenėms“ savininkai Edita ir Darius Navardauskai, šiemet plenero dalyvius priėmę nemokamai. Juos dar reikėjo ir apgyvendinti, o iš viso susirinko 13 žmonių“, – sako L. Daukantienė ir V. Geštautienė.

Atsidėkodami už svetingumą, meistrai sodybos šeimininkams sugalvojo ypatingą dovaną: sodybą saugojęs „Rūpintojėlis“, iki šiol neturėjęs savo vietos, buvo „apgyvendintas“ koplytėlėje, kuria pasirūpino medžio drožėjas Alvydas Pocius. Restauruota ir taip pat bus įkurdinta naujai jai parengtoje vietoje ir Marijos skulptūra – kad bilioniškiai turėtų kur rinktis gegužinių pamaldų giedojimui.

Organizatorės išskirtinai dėkingos buvusiai bendruomenės pirmininkei Leonidai Paalksnienei ir visai bendruomenei, kuri penkias dienas rūpinosi plenero dalyvių maitinimu bei žemaitiškų valgių edukacijomis. Visi ragavo ir žemaitiškų, ir „čirvinių“ blynų, srėbė išskirtinius troškinius, gardžiavosi saldumynais ir kt. Bendruomenei į pagalbą atskubėjo ir ankstesnių plenerų dalyviai bei lankytojai, kurie atvyko ne tuščiomis, o nešini savo pagamintais sūriais, uogienėmis, sūdytais bei rūkytais lašiniais.

Vakarais, metę kaltus ar vyteles į šalį, kas tik galėjo, griebdavo muzikos instrumentus ir užtraukdavo dainą taip, kad aidėdavo piliakalnio skliautai.

Tautodailės plenero pėdsakų Bilioniuose liks ir šiemet: ant ąžuolo įsitaisys bilioniškių namus nuo gaisrų saugosiantis Šv. Florijonas, kurį sukūrė skulptorius Adolfas Teresius, medžio drožėjas Nerijus Alšauskas pagamino dekoracijų Bilionių klojimo teatrui, o kur stovės Raimundo Puškoriaus sukurtas Izidorius Sėjikas, turės nuspręsti pati bendruomenė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.