Laukuvos vaistininkė tiki, kad miesteliui ji dar reikalinga

„Praeities likučiai”, – šypsosi laukuviškė Jūratė Digai­tienė, praverdama duris į prieš 30 metų miestelyje įkurtą dabar jau vienintelę rajone nepriklausomą vaistinę. Su laiku ji keitėsi, prisitaikė prie naujų reikalavimų, bet jos asortimentą tebedėlioja ne farmacinės mados ar šiuolai­kinė rinkodara, o konkreti vietos paklausa. Tarkime, jau senokai čia nebeprekiaujama kūdikių sauskelnėmis, jas pakeitė tos, kurios reikalingos senoliams. Tokia vis labiau senstančio kaimo realybė, kurioje vaistinė, ko gero, liko vienintele vieta miestelyje, kur laukiama ne kliento, o tie­siog žmogaus su visais jo džiaugsmais ir rūpesčiais. Pašto skyrius, buvusi dar viena bendruomenės susibūrimo vieta, užsidarė prieš kelis metus. Dabar nebeliko ir ambulatorijos. Žadama, kad tik trumpam, tik remontui. 

„Gaila kaimo, gaila čia gyvenančių senolių”, – atsidūsta J. Digaitienė, daugeliui tapusi ne tik vaistininke, bet ir žmogumi, kuris išklauso, paguodžia. 

– Ieškant informacijos apie nepriklausomas vaistines Šilalės rajone, žinia, kad tokia tebeveikia Laukuvoje, maloniai nustebino. Daugiau jų rajone nėra – net ir garsioji „Joninių vaistinė”, išsilaikiusi dešimtmečius, pernai tapo vaistinių tinklo dalimi. O kada prasidėjo Jūsų istorija? 

– Praeitame šimtmetyje! Kitų metų balandžio 18 d. švęsime 30-metį. Pradžioje, atsimenu, buvo nemažai dvejonių, bet labai norėjosi imtis kažko savo. Buvo toks laikas, kai vėrėsi daug naujų galimybių, reikėjo tik išdrįsti jomis pasinaudoti. 1990 m. baigiau farmacijos studijas tuometėje Kauno medicinos akademijoje. Išvykau paskui vyrą į Panevėžį, įsidarbinau vaistinėje. Bet paaiškėjus, jog buto gali tekti laukti net 20 metų, ėmėme dairytis kitur. Vyras kaip tik vyko lankyti brolio į Pajūrį, sakau, užvažiuok į Šilalės centrinę vaistinę, pasidomėk, gal ieško specia­listų. Ir pataikė: reikėjo žmogaus Laukuvoje, buvo siūlomas ir darbas, ir butas.

Perspektyvos apsigyventi mažame miestelyje neišsigandome. Mano vyras gimęs Ruskiuose, netoli Laukuvos, augęs Jurbarke, aš – nuo Ariogalos. Po metų, praleistų Panevėžyje, drąsiai kėlėme sparnus. Laukuvos vaistinė tuo metu buvo mediniame name. Viename jo gale gyveno vaistininkė su šeima, kitame buvo įsikūrusi tikra senoviška vaistinė su be galo gražiais baldais, vitražinio stik­lo langais gonkose. Ji buvo labai didelė, su gamybinėmis patalpomis. Bet netrukus kraustėmės į naujas patalpas, reikėjo įsikurti. Buvo smagus laikas. 

Tuo metu keitėsi ir farmacijos veiklą reglamentuojanti teisinė bazė – buvo pertvarkoma valstybinė farmacijos sistema, atsirado teisinės prielaidos privatizuoti vaistines. Šilalėje jau veikė „Atgija”, „Apogita”, dar bent pora privačių vaistinių. Rūpėjo pabandyti ir man. Laukiausi antrojo vaikelio, buvau pasiilgusi veiklos. Turiu vaistininko licenciją, o ko gi ne?

Vyras šalia tuometinio „buitinio“, kuriame veikė jo maisto parduotuvė, pastatė baltą medinį 75 kvadratinių metrų namelį. Jis buvo suprojektuotas kaip kilnojamojo tipo statinys – anuomet taip buvo paprasčiau jį įteisinti. Pagal visus vaistinei keliamus reikalavimus įsirengiau jame vaistinę ir labai džiaugiausi. Po kelerių metų vyro parduotuvei persikėlus į kitą kelio pusę, vaistinė įsikraustė į patalpas „buitiniame“. Čia ji veikia iki šiol, o ant­rame aukšte įsirengėme namus.

 – Jūsų vaistinės pradžia sutapo su didžiuliais sistemos pokyčiais. Kaip atrodė vaistininko kasdienybė pirmaisiais nepriklausomos veiklos metais – kur reikėdavo gauti vaistų, ko labiausiai trūkdavo ir ką tekdavo padaryti, kad lentynos neliktų tuščios?

– Anų laikų ir dabartinių net nėra ką lyginti. Dabar perkame iš kelių tiekėjų, o tada jų buvo labai daug. Būdavo, pasiskleidžiu ant stalo pasiūlų lapus ir žiūriu, ieškau, kur gauti kokio valerijono bent centu pigiau. Ne dėl didesnio pelno, tikrai ne. Sunku nupasakoti tą laikmetį, šiandien ir pačiai keistai atrodo tas anuometinis mąstymas. 

Man buvo įdomi pati vaistininkystė, negalvojau apie ją kaip apie verslą. Svarsčiau, jog „pažaisiu” vaistininkę savam namely, savo vaistinėlėje. Jei nepavyks, uždarysiu – vyras šeimą išlaikys. Norėjosi savirealizacijos, nors tada nė tokio termino nežinojau. Tiesiog buvo smalsu, įdomu. Ir štai „žaidžiu” jau 30 metų. 

Dirbau labiau iš idėjos, bet kadangi šalia veikė valstybinė vaistinė, teko ir skaičiukus žiūrėti, konkuruoti. Galiausiai ta idėja lyg savaime išsirutuliojo į verslą.

Ambulatorija su savo vaistine buvo miestelio gale, o mes – pačiame centre. Kas eina pro šalį, tas ir užeina. Tais laikais trečiadieniais čia būdavo didžiausi turgai, žmonės suvažiuodavo iš visų apylinkių, daug šurmulio, kalbų, reikalų. O aš nardau toje savo vaistinėlėje – taip linksma, taip smagu. 

Ir komercine prasme iš pradžių buvo labai gerai. Net negalėjau pagalvoti, kad taip bus. 

– Gal toje mažoje vaistinėlėje, kaip sakote, žmonės rasdavo kažką daugiau nei vien tik farmacinę paslaugą? 

– Tikriausiai tas ir traukė – asmeninis santykis su kiekvienu. Net ir geriausiais laikais, kai vaistinės durys neužsiverdavo, čia nebūdavo konvejeris. Visada atsirasdavo laiko ne tik apie vaistus, ligas pasikalbėti. Būdavo ilgų, atvirų pokalbių, kai žmogus išsisako slapčiausius dalykus. Pažinojau kiekvieną ne tik iš veido, žinojau, kuris tik užbėgs trumpam, čiups, ko reikia, kuris užtruks, nes, ko gero, ne dėl vaistų bus atėjęs. Turbūt nebus drąsu sakyti, kad buvo atsiradęs artumas, nuoširdumas. 

Tekdavo ir naktimis keltis. Ir dabar pasitaiko, tik žmonių sumažėjo – vieni išmirė, kiti išvažiavo, o sugrįžti nelabai ką traukia. Skambina trečią nakties: „Vaikiukas rėkia, klykia, reikia „tūtės”, kažkur pasimetė.“ Pati užauginau tris vaikus, žinau, ką reiškia naktį likti be čiulptuko. Ir keliesi, vos kokį rūbą užsimetęs, eini per lauką. Pasikeitus įstatymams, turėjome įsirengti du atskirus įėjimus – nebegalėjau tiesiai iš namų, esančių antrame aukšte, nusileisti į vaistinę.

– Prieš gerą dešimtmetį Laukuvoje likote vienintelė vaistininkė – centrinė buvo privatizuota, tapo „Joninių“ tinklo dalimi, o vėliau kartu su kitomis mažuose miesteliuose uždaryta. Be konkurencijos lengviau? 

– Geriau tikrai nepasidarė. Laikai jau buvo pasikeitę, tapo įprasta, susimetus po kelis į automobilį, važiuoti apsipirkti į miestą, į tinklines parduotuves. O kartu – ir į vaistinę.

Šiandien ta realybė kitokia. Nebūna, kad per dieną niekas neužeitų, bet žmonių stip­riai sumažėję. Per pastaruosius metus labai kito Laukuvos ambulatorijos gyvenimas. Per trumpą laiką pasikeitė 4-5 gydytojai, dalis gyventojų pasirinko kitas gydymo įstaigas, kitus specialistus. Vaistinė negalėjo to nepajusti. Anksčiau po vizito ambulatorijoje žmogus eidavo tiesiai pas mane, o dabar jo gydytojas – Šilalėje, Rietave, gavęs receptą, ten jis ir apsiperka. 

Nėra gydytojo – nėra vaistininko. O praėjusią savaitę Laukuvoje neliko ir ambulatorijos, ji persikėlė į Šilalę, kol vyks remontas. Kada grįš ir ar grįš, neaišku. Mažam miesteliui tai labai svarbus pokytis. Nežinau, kaip bus toliau. Kol kas, vėstant orams, yra sezoninis poreikis lašiukų nuo slogos ir panašiai, bet receptinius vaistus žmonės pirks kitur. Ir tai iš tiesų yra problema. 

Mažėjant žmonių, mažėja ir uždarbis. Kol kas dar laikausi, artimiausiu metu bus matyti, kaip finansinius reikalus paveikė išsikėlusi ambulatorija. Nėra ko slėpti – nerimo yra, reikės labai rimtai įvertinti, ar tokiomis sąlygomis vaistinė galės išsilaikyti. Gal teks stabdyti veiklą, bent laikinai, kol ambulatorija sugrįš. Norėčiau ir toliau sau laimingai gyvuoti, susigrąžinti žmones. Būtų labai nelengvas sprendimas, jei tektų užsidaryti po 30 metų. Todėl tikiu, jog išliksiu. Juk ir tos miesto vaistinės, nors savaip patrauklios – žmonės, ištrūkę iš savų kaimelių, ten ir pasižmonėja, kartu ir kitus reikalus susitvarko, – ne kiekvieną poreikį atliepia. Šiandien buvo moteris atėjusi, guodėsi nė vienoje Šilalės vaistinėje negavusi vaisto, kuris žūtbūt reikalingas ligoninėje gulinčiam jos artimajam. Atėjo pas mane – ieškojau, užtrukau, bet pavyko užsakyti. Turiu tokią prabangą skirti žmogui daug laiko, kaip ir galiu užsakyti vaistą ne pakuotėmis, o atskirais pavadinimais kad ir po vieną dėžutę. Privalumas dar ir tas, jog iš vakaro užsakau, kitą rytą dar prieš darbo valandas vaistai jau būna vaistinėje. Kaimo vietovėje!

– Tinklinių vaistinių apyvartą nemaža dalimi pagyvina prekyba maisto papildais, kosmetikos priemonėmis. Laukuvoje jos paklausios?

– Kosmetikos priemonių beveik neužsisakau – turiu vieną kitą šampūną nuo pleiskanų, plaukų slinkimo, tokius labiau gydomojo poveikio. O kremų, serumų, kaukių ir panašių dalykų – visai ne. Papildų, žinoma, užsisakau, bet kad nelabai kas jų prašo. 

Pajamos mažos, pensijų pakanka tik būtiniausiems dalykams. Šilalės „Norfos” vaistinėje, kurioje dirbu nuo gegužės, žmonės perka tą patį – vaistus, papildus, priemones nuo uodų ir pan. Tik pačių žmonių ten gerokai daugiau. O Laukuva tuštėja. Kaimas sensta. Tai keičia ir vaistinės pasiūlą. Anksčiau dėžėmis užsakydavau vaikiškas sauskelnes, jos būdavo viena paklausiausių prekių. Dabar neturiu, nes niekam jų nebereikia. Užtat dėžėmis perka sauskelnes suaugusiesiems... Gaila paties kaimo, graudu galvojant apie čia likusius senolius. Ypač dabar, kai ambulatorijos nėra. Vis dėlto iki Šilalės nuvykti 17 kilometrų – daug kam iššūkis. Taip, greičiausiai bus organizuojamas pavėžėjimas, bet ar jis visada pagelbės? O jei ūmus atvejis, trauma? Galiausiai vien žinojimas, jog tavo gydytojas čia pat, miestelyje, žmogui svarbus. Gydytojas – ne paštininkas, ne bankininkas...

– Laikai pasikeitė, tenka taikytis prie naujų iššūkių, kitokio gyvenimo tempo. Kaip tie pokyčiai veikia kaimą, čia gyvenančius žmones? 

– Paprastumas, nuoširdumas, šiluma išliko. Vos tik atsikėlusi į šį kraštą sakiau, kokie čia geri žmonės. Ir niekas nepasikeitė, tas gerumas iki šiol kartais graudina net iki ašarų. Nesakyčiau, kad visi čia gyvename kaip viena šeima, bet tas nematomas, neapčiuopiamas ryšys yra. Tai kuria saugumą jausmą. 

Nuo pat pradžių šiame krašte jaučiausi kaip namuose. Jei ir būdavo nesusipratimų, nebent dėl tarmės. Atsimenu, vos čia atsikėlusi vis pagalvodavau, kaip gerai, jog studijų metais gyvenau viename kambaryje su bendramoksle žemaite, buvau išmokusi įvairių žemaitiškų žodžių žodelių. Bet kartą atėjo senelis ir sako: duokit man ką nors nuo živatavimo. Bėgu pas kolegę Danutę, klausiu, kas tai per liga, ko tas žmogus nori. Pasirodo, živatavimas – tai viduriavimas! Tiek buvo juoko, iki šiol smagiai prisimenu. Dabar jau seniai ne tik kiekvieną žodį, bet ir kiekvieną niuansą žinau. Nors kalbėti nedrįstu.

Per tuos metus Laukuva man tapo sava, o jos žmonės – labai artimi. Todėl ir šiandien apie vaistinę negaliu galvoti vien kaip apie verslą. Kol kas dirbu ir žiūriu, kaip gyvenimas miestelyje klostysis be ambulatorijos. Labai norėčiau, kad ji sugrįžtų ir kad po trisdešimties metų nereikėtų užverti vaistinės durų.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija