Tauragės žydų progimna­zija: tarp optimizmo ir nusivylimo

Tarpukariu veikusi Tauragės žydų progimnazija gyvavo penkiolika metų. Per juos mokyklos bendruomenė iš­gyveno džiaugsmo akimirkų ir patyrė sunkumų bei nusivylimo.

Lietuvoje žydų gimnazijos ir progimnazijos buvo trijų ideo­loginių srovių. Didžiausią dalį sudarė sionizmo ideo­logijos šalininkai, kurių siekiams atstovavo draugija „Tarbut“. Kelis kartus mažiau buvo ortodoksų (itin religingų žydų) mokyk­lų, kurioms atstovavo draugija „Javne“. Abiejose šių krypčių mokyklose mokomoji kalba buvo hebrajų. Trečią grupę sudarė mokyklos jidiš kalba, kurių būta Ukmergėje, Šiauliuose, Kaune. 

Tauragės žydų bendruomenė pareiškė norą įsteigti „Tarbut“ krypties mokyklą 1925 m. Nors to meto Lietuvos vyriausybė laikėsi požiūrio, jog žydų vaikams derėtų mokytis valstybinėse mokyklose lietuvių kalba, tačiau leido steigti ir privačias mokyklas hebrajų ar jidiš kalba, jeigu bendruomenės to reikalaudavo. Tokiu atveju pirmiausia turėjo būti įkurta draugija, kuriai tekdavo visa finansinė ir organizacinė našta. Švietimo ministerija žydų mokykloms teikdavo pašalpą, tačiau dažniausiai skirdavo ją toms, kur kiekvienoje klasėje būdavo ne mažiau kaip 25 vaikai, o mokymo lygis (šiuolaikiškai tariant, ugdymo kokybė) buvo pakankamas. Nors pasitaikydavo ir išimčių. 

Taigi 1925 m. Tauragės žydų bendruomenė pateikė prašymą Švietimo ministerijai leisti steigti progimnaziją (1924-1936 m. tos mokyklos buvo vadinamos vidurinėmis mokyk­lomis) ir, gavus sutikimą, mokykla laikoma įsteigta 1925 m. rugsėjo 8 d., jos direktoriumi paskirtas Naumiesčio (dabar Žemaičių Naumiestis) vidurinės mokyklos mokytojas, gydytojas Joffe Gdalis. Įsikūrė ji žydų bendruomenės namuose Vytauto gatvėje. Namas nebuvo pritaikytas mokyklai – patalpos nedidelės, laiptai statūs. Kadangi iš pradžių leista priimti vaikus tik į pirmą ir antrą klasę, atėjo 39, tad vietos kuriam laikui beveik užteko. Po metų, kuomet pradėjo veikti 1-4 klasės, mokinių padaugėjo – 1926 m. pabaigoje lankė 70 vaikų, o sąlygos mokytis dar labiau pablogėjo. 

Nemažai mokyklą lankančių vaikų buvo iš nepasiturinčių šeimų. Kai 1926 m. už mokslą buvo nustatytas 17 litų mokestis, paaiškėjo, jog daliai tėvų toks mokestis yra per didelis, teko atleisti nuo jo 20 mokinių.

Mokyklos išlaikymą 1926 m. perėmė „Ezro“ – žydų labdaros, socialinės pagalbos ir kultūros draugija, kuri rėmė keletą kitų Lietuvos žydų progimnazijų. Tačiau savaime dėl to sprendimo finansinė padėtis nepasikeitė. Tėvų komitetas surašė raštą Švietimo ministerijai, prašydamas skirti pašalpą, bet sulaukė atsakymo, kad „apie pašalpą Tauragės žydų vidurinei mokyklai tik tada bus galima kalbėti, kai mokyk­la pagyvens savo lėšomis ne mažiau, kaip ketverius metus“. 

Kodėl buvo iškelta tokia sąlyga, sunku pasakyti. Archyvo dokumentuose neteko užtikti, kad ji būtų taikoma kitoms mokyk­loms, o kai kurios buvo remiamos nuo pat jų įsteigimo.

1926 m. Švietimo ministerija perėmė Tauragės psichiatrinės ligoninės „didžiuosius rūmus“, todėl buvo pateiktas prašymas leisti mokyklai įsikurti tame pastate. Tačiau jį reikėjo remontuoti, o tam reikėjo apie 200 tūkst. litų! Už tokias lėšas buvo galima pastatyti naują mokyklą.

Nežiūrint į lėšų ir patalpų trūkumą, mokyklos vadovai ir Tauragės žydų bendruomenė nuolat siekė gimnazijos statuso. Tačiau leidimo jai steigti iš ministerijos negavo. Kaip galima įtarti, dėl to, jog progimnazija gyvavo vargingai: 1927 m. rudenį nesurinko vaikų į pirmą klasę, 1–5 klases lankė tik 63 mokiniai, neturėjo fizikos kabineto, nesurado mokytojo „gimnastikai ir rankdarbiui“, tad šių dalykų nemokė ir pan. 

Dr. Benediktas ŠETKUS

(Bus daugiau)

Projekto „Kultūra – visuomenės saugumo pagrindas“ publikacija