Likimo kare nenuspėsi: grįžęs atostogų iš fronto, karys žuvo nuo drono skeveldrų

Rusijos dronai Kyjivą pastaruoju metu bombarduoja ypač intensyviai, o per vieną tokių atakų vos pats neatsidūriau taikinio centre. Tai, kad Maskvos inžinieriai sukūrė reaktyvinį droną, įnešė svarbių pokyčių į karą. Iki šiol ukrainiečiai numušdavo beveik visus priešo dronus, todėl į Kyjivą atskrisdavo vos vienas kitas iš kelių šimtų paleistų. Dabar reaktyviniai dronai skrenda labai aukštai, todėl ukrainiečių pabūklų ir tankečių šūviai jų nepasiekia. Juos efektyviai numuša iš lėktuvų iššautos raketos, tačiau ukrai­niečiai jų nebeturi.

Maskva dronais Ukrainą tiesiog terorizuoja – skraido dešimties kilometrų aukštyje, ilgai keičia kryptis, kad gynėjai nežinotų, kokį miestą ketinama atakuoti. Atskridę iki Kyjivo, neretai smogia iš karto į taikinį, o kartais visą valandą sklando po įvairius mikrorajonus, taip keldami didžiulę paniką. Dėl to tenka ilgam uždaryti įmones ir metro, žmonės po kelias valandas neišeina iš slėptuvių.

Į tokią situaciją patekau ir pats, praėjusį trečiadienį atvykęs fotografuoti drono sugriauto biurų pastato, esančio vos pusantro kilometro nuo mano nuomojamo buto. Dronas buvo pataikęs į viršutinį, penktąjį, pastato aukštą, kilo gaisras. Fotografuodamas gaisrininkų darbą neišgirdau perspėjimo, kad mūsų link vėl skrenda dronas, ir tik po pakartotinio raginimo ėmiau bėgti. Laiko sprukti tolyn nebebuvo, tad pritūpiau po artimiausiu medžiu. Tuo metu išgirdau sparčiai stiprėjantį gaudesį, panašų į lėktuvo. Garsas vis stiprėjo ir, kai atrodė, jog tuoj plyš ausų būgneliai, nugriaudėjo kurtinantis sprogimas.

Širdis daužėsi iš išgąsčio. Džiaugiausi, kad jokia skeveld­ra nekliudė. Pakėliau galvą – virš biurų pastato vėl kilo tiršti dūmai, šįkart – kitame kampe nei po pirmojo sprogimo.

Nespėjus nufotografuoti naujai kilusio gaisro, vėl pasigirdo riksmas, jog artėja dar vienas pavojus. Įbėgau pro pravertus vartus į kažkokios spaustuvės kiemą ir kartu su kitais puoliau į pastato vidų. Visi akis įbedę į telefonus stebėjo dronų skridimo kryptį. Po akimirkos nugriaudėjo sprogimas, ir biurų pastate pasirodė kylantys dūmai.

„Viršininke, pykit, nepykit, auginu du vaikus, šiandien nebedirbsiu“, – po sprogimo pasakė viena iš išgąsčio pabalusi moteris ir skubiais žingsniais pasuko išėjimo link. Jai pavymui išėjo dar šešios moterys, prisipažinusios, jog taip pat bijo dėl savo gyvybės, nes kitas spaustuves rusai ne kartą ata­kavo, o šioje, kur glaudėmės, nėra rūsio, nėra kur slėptis.

Neliko nieko kito, kaip visus darbuotojus išleisti namo.

Išslinkau į gatvę ir aš. Vėl ėmė rinktis žurnalistai, penkias minutes intensyviai fotografavome ir filmavome, o netrukus policininkas ir vėl suriko: „Dar vienas dronas“! Skuodėme iš visų jėgų, kone įskridome į artimiausio devynaukščio laiptinę. Ji buvo pilna žmonių.

Paaiškėjo, kad ir čia rūsio nėra, tad visi susigrūdo pirmojo aukšto koridoriuje. Jame prastovėjome dvi valandas, o dronų ataka iš viso tęsėsi net pusketvirtos valandos. Išgyvenome dar tris sprogimus: du dronai ir vėl pataikė į tą patį šalia esantį biurų pastatą, vienas – į parduotuvę.

Užkalbinau šalia stovėjusią moterį. Julija sakė dirbusi gaisro apimtame biurų pastate, finansinių kredito paslaugų įmonėje. Ji džiaugėsi, kad dėl oro pavojaus įstrigo metro ir taip pat pavėlavo į darbą.

„Esu iš kaimo, kuris yra 30 kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Pirmą karo dieną 2022-aisiais, rusai užėmė mūsų kaimą ir nieko iš jo neišleido, todėl mano tėvas, sirgęs vėžiu, negalėjo nei tęsti procedūrų ligoninėje, nei gauti vaistų, dėl to netrukus mirė. Man, galima sakyti, pasisekė, nes pas tėvus buvau atvykusi lygiai prieš savaitę, todėl į okupaciją nepatekau.

Dabar ir vėl išsigelbėjau, pasisekė, kad pavėlavau į darbą, tačiau rankos dreba jau visą valandą, nes telefone matau, jog mūsų pusėn lekia nauji dronai. Bijau, kad pataikys ir nebepamatysiu savo šešiamečio sūnelio, kuris šiuo metu su kitais vaikais slepiasi darželio rūsyje. Nekenčiu nei rusų, nei baltarusių, kurie jiems talkina“, – kalbėjo Julija, nepakeldama akių nuo telefono ekrane rodomo dronų judėjimo žemėlapio.

Nusprendžiau nelaukti, kol pasibaigs oro pavojus, ir nu­ėjau pažiūrėti, kokia žala padaryta parduotuvei. 

Gatvėse praeivių buvo nedaug. Ir tie, kurie ėjo, atrodė įsitempę – žiūrėjo į telefonus, dalis baugiai stoviniavo po arkomis, kioskų stogais. Parduotuvė, stovėjusi vos keli šimtai metrų nuo centrinės geležinkelio stoties, pleškėjo – aplinkinių namų gyventojai paaiškino, kad anksčiau tai buvo stoties turgelis, vėliau perdarytas į prekybos centrą, o kadangi pastatą iš skirtingų pusių atakavo du dronai, gaisras buvo milžiniškas. Šalia parduotuvės stovėjusios mašinos buvo suvarpytos skeveldrų. Laimei, niekas nežuvo, nes, paskelbus oro pavojų, parduotuvė buvo uždaryta, o pirkėjai ir darbuotojai pasislėpė slėptuvėse.

Biurų centre tądien taip pat niekas nežuvo, tačiau aštuoni žmonės buvo sužeisti. Bet išaušusi kita diena buvo gerokai kruvinesnė – pataikius į dar vieną biurų pastatą, buvo sužeista keliolika žmonių, o vienam dronui sprogus šalia esančioje automobilių aikštelėje, žuvo keturi gyventojai. Dar vienas buvo užmuštas tiesiog vairuodamas automobilį gatvėje. Pasirodo, tai buvo karys, grįžęs atostogų iš fronto ir vykęs su savo mergina. 

„Aš dirbu biurų pastate, po pirmojo drono smūgio išbėgau į gatvę. Pamatęs kelio viduryje sustojusią mašiną ir iš siaubo klykiančią merginą, puoliau į pagalbą. Tačiau supratau, kad padėti niekuo negaliu, nes skeveldros pataikė į krūtinę ir smilkinį“, – pasakojo iš fronto po sužeidimų demobilizuotas Andrijus Afanasjevas.

Veteranas negalėjo patikėti, kad iš fronto grįžusiam kariui likimas buvo toks negailestingas – vietoj trumpo poilsio jis atguls jo amžinai... 

„Kare likimas yra nenuspėjamas. Šalia manęs buvę trys bendražygiai per lemtingą priešo artilerijos apšaudymą prie Pokrovsko žuvo, aš išgyvenau, nors tapau ne­įgalus. Kyjive dabar irgi beveik kaip fronte – žūti gali kiekvienas“, – kalbėjo buvęs karys.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.